Talentingos šeimos portretas

KAIP APIBŪDINTUME TALENTINGĄ ŠEIMĄ? GREIČIAUSIAI KAIP HARMONINGAI BENDRADARBIAUJANČIŲ, VIENAS KITU BESIRŪPINANČIŲ, VIENAS KITĄ SUPRANTANČIŲ BEI PALAIKANČIŲ ŽMONIŲ KOMANDĄ. BŪTENT TOKĮ PORTRETĄ TEKO PAMATYTI SUSITIKUS SU AKTYVIA KŪRYBINE VEIKLA UŽSIIMANČIAIS OBOJININKU ROBERTU BEINARIU IR KOMPOZITORE VAIDA BEINARIENE.

– Abu esate muzikai. Kaip atradote šį kelią? Gal šeimoje buvo muzikų, kurie paskatino juo žengti ir jus?
Vaida Beinarienė: Mano šeima labiau linkusi ne į muziką, o į inžineriją, šeimoje muzikantų nėra. Tačiau mama septynerius metus savo malonumui mokėsi groti fortepijonu, seneliai taip pat labai mėgo muziką. Jų iniciatyva ir patekau į muzikos mokyklą. Kartą mane dainuojančią išgirdo vienas Juozo Naujalio muzikos mokyklos mokytojas, jis ir prikalbino senelius leisti mane mokytis muzikos. Nuo to laiko ir muzikuoju.
Pirmiausia ėmiau mokytis groti fortepijonu, paskui perėjau į muzikologijos specialybę. Čia šalia visų kitų dalykų turėjau galimybę lankyti kompozicijos fakultatyvą (pas mokytoją Algirdą Brilių), ir tai man buvo labai įdomu. Dvyliktoje klasėje iki paskutinės dienos dvejojau, ką – kompoziciją ar muzikologiją – rinktis toliau studijuoti, bet galiausiai apsisprendžiau kompozicijos naudai ir šiandien dėl to labai džiaugiuosi, nes tai be galo įdomi ir kūrybiška sritis. Tuo labiau kad studijuojant kompoziciją gavau nemažai ir muzikologijos žinių, teko lankyti bendras paskaitas su muzikologais.
Robertas Beinaris: Turbūt būtų per drąsu sakyti, kad muziko kelią atradau pats. Mažas vaikas turbūt dar neturi aiškios vizijos, kuo iš tiesų norėtų būti. Ne paslaptis, kad mano šeimoje iš tėčio pusės (išskyrus jį patį) muzikantai bene visi. Senelis Pranciškus Beinaris buvo kompozitorius, chorvedys ir vargonininkas, vargonavo Kauno arkikatedroje. Močiutė Danguolė Bereckaitė buvo vokalistė. Dėdė Arnoldas Beinaris yra birbynininkas, mokytojauja Kaune ir Punske. Teta Areta – pianistė, kita teta – Danguolė Beinarytė – chorvedė. Taip pat turiu tris seseris, kurių dvi – Karolina Beinarytė ir Klementina Beinarytė-Dovtartienė – smuikininkės, o trečioji altininkė. Turiu ir du brolius, kurių vienas šiuo metu studijuoja dainavimą. Antrasis muziko kelio nepasirinko.
Aš savo šeimoje esu vyriausias, tad seneliai norėjo, kad mokyčiausi Juozo Naujalio muzikos mokykloje. Ten pradėjau groti fleitute (vadinamąja blockflöte), nuo kurios savo kelią pradeda turbūt daugelis pučiamųjų instrumentų atlikėjų. Penkerius metus mokiausi pas obojaus mokytoją Vytautą Masteiką, vėliau nenorėjau keisti mokytojo, taip ir likau mokytis groti šiuo instrumentu.
– Ar jūsų vaikai taip pat renkasi muziką?
V. B.: Taip. Vyriausioji dukra Gabrielė B. Dvariono muzikos mokykloje mokosi groti arfa. Jaunesnioji Brigita yra fleitininkė, mokosi M. K. Čiurlionio menų mokyklos 3 klasėje. Jauniausias sūnus Laurynas lanko Ankstyvojo muzikinio ugdymo grupę, dainuoja chore.
R. B.: Tačiau tai nereiškia, kad mes jiems parenkame muziką. Turbūt jei bandytume kreipti kur nors kitur, tai būtų atitraukimas nuo natūralios jiems aplinkos ir nurodymas, kokiu keliu eiti. Kadangi mūsų namuose muzika skamba kasdien, tai ir vaikams kyla natūralus domėjimasis, noras išbandyti girdimus instrumentus ar net patiems ką nors sukurti. Neprieštarautume, jei muzikos jie ir nepasirinktų.
– Vaida, kokiam muzikos žanrui teikiate pirmenybę? Iš kur semiatės įkvėpimo kūrybai?
V. B.: Studijų metais prof. J. Juzeliūnas skatindavo rašyti įvairių žanrų muziką. Galbūt aš, kaip buvusi pianistė, labiau būčiau norėjusi rašyti fortepijonui ar kitam soliniam instrumentui, tačiau buvau skatinama išbandyti styginių kvartetą, vokalą. Labai džiaugiuosi, kad teko daug ką išbandyti, nes tai paskui labai padėjo rašant simfoniniam orkestrui. Vis dėlto ir studijuojant, ir vėliau artimiausia man buvo kamerinė muzika. Kita vertus, nuolat norisi ir kaitos: parašius mažesnės apimties kūrinį, norisi imtis stambesnio. Neatsisakau nė vieno žanro, nes kiekvienas jų savaip įdomus, išmoko vis ko nors naujo.
Įkvėpimo semiuosi iš įvairių dalykų. Pavyzdžiui, kūrinį „Lietaus žaidimai“ obojui ar „Bangų atspindžiai“ orkestrui įkvėpė gamtos motyvai. Įkvėpimo šaltiniu taip pat gali tapti ir liaudies muzika, kurią mylėti išmokė prof. J. Juzeliūnas. Tačiau tai nebūtinai tik lietuvių liaudies muzika, gali būti ir ispanų (pavyzdžiui, fantazija Enrique Granados tema), italų (Preludio e saltarello smuikui ir fortepijonui). Būna, kad kūrybai įkvepia ir paveikslas, tam tikri spalvų deriniai, kuriuos imu matyti kaip garsų kompozicijas.
– Abu dirbate pedagoginį darbą. Kuo jis jums svarbus? Ką savo mokiniams, studentams siekiate perduoti?
R. B.: Kadangi pats esu obojaus fanatikas, tai ir studentams stengiuosi perduoti viską, ką pats žinau. Akcentuoju tai, kad visur reikės dirbti, siekti maksimalaus rezultato. Akademijos klasėje turiu dešimt studentų ir, nors darbo nemažai, bet mes tarpusavyje glaudžiai bendraujame, dalinamės informacija, kartu bandome įveikti iškylančius sunkumus. Mokinių turiu šiek tiek mažiau, o ir pats darbas su jais kiek kitoks. Čia atėjusį vaiką tenka auginti nuo pat pirmųjų žingsnių, rasti būtent jam tinkamą priėjimo, bendravimo būdą. Įdomu, kad jie visi labai skirtingi, ir tai šiam darbui suteikia daug žavesio.
Apskritai džiaugiuosi, kad visų obojininkų pastangomis Lietuvoje šį instrumentą renkasi vis daugiau studentų, mokinių. Anksčiau kalbėdavome, kad tai „deficitinė“ specialybė, o dabar galime džiaugtis gausėjančiu ne tik jaunųjų obojininkų skaičiumi, bet ir augančia jų muzikavimo kokybe. Per pastaruosius dešimt metų obojininkų atlikimo lygis gerokai pakilo, jau drąsiai galime konkuruoti ir su didžiosiomis valstybėmis. Turime be galo talentingų jaunųjų obojininkų (Pijus Paškevičius, Kristupas Kačionas), kurie neleidžia ramiai atsikvėpti net studentams.
V. B.: Aš esu labai dėkinga profesoriui Juliui Andrejevui, kuris man perdavė savo kompozicijos klasę. Pastebėjau, kad mokytis kompozicijos ateina labai kūrybiški, besidomintys, tikrai to norintys vaikai. Nors visi jie mokosi savo specialybes, vis dėlto randa laiko ir kompozicijos fakultatyvui. Džiugu, kad kai kurie bendri profesoriaus J. Andrejevo ir mano mokiniai šiuo metu kompoziciją studijuoja užsienyje, pavyzdžiui, Nora Marazaitė – Škotijoje, Glazge, Michailas Skalskis elektroninę kompoziciją studijuoja Olandijoje. Auga nemažai gabių mokinių, kurie sėkmingai kuria, dalyvauja konkursuose.
– Kadangi esate muzikų šeima, turbūt turite nemažai ir bendrų veiklos sričių. Kokios jos?
V. B.: Visų pirma abu dirbame Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Taip pat esame įkūrę asociaciją „Muzikos idėjos“, per kurią rengiame įvairius renginius – koncertus, konkursus, festivalius, tarptautinį obojininkų čempionatą. Pastarasis vyksta jau šešerius metus, mūsų organizuojamas tarptautinis Liutauro Vėbros obojininkų konkursas šįmet bus jau penktasis.
Kas dvejus metus rengiame tarptautinį kamerinių ansamblių konkursą „Muzikinė akvarelė“, šįmet jame dalyvavo rekordinis ansamblių skaičius – 85. Turime tradiciją išleisti kiekvieno konkurso pirmųjų vietų laureatų kompaktinę plokštelę. Kadangi kaskart dalyvauja labai įvairių sudėčių kameriniai ansambliai, susidaro labai spalvinga muzikinė paletė, tų plokštelių visuomet įdomu pasiklausyti. Šįmet konkursas vyko keturias dienas Anykščiuose. Džiaugiamės, kad konkursą padeda organizuoti Anykščių muzikos mokyklos direktorė Kristina Vižinienė, šio miesto meras Sigutis Obelevičius šįmet tapo renginio globėju.
R. B.: Ne paslaptis, kad kai turime laiko, mes su Vaida taip pat kartu grojame. Žinoma, tam laiko nėra tiek daug, kiek norėtųsi, bet drauge pamuzikuoti tikrai smagu. Esame įrašę lietuviškos muzikos kompaktinę plokštelę „Mozaika“, koncertavę Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Anykščiuose, taip pat šiuolaikinės muzikos festivalyje Kijeve, Rygoje. Pastarajame planuojame kartu pamuzikuoti ir šių metų birželį.
Neretai atlieku žmonos kompozicijas. Vaida savo kūriniuose gražiai atskleidžia įvairiapuses obojaus galimybes. Pavyzdžiui, neseniai teko groti fantaziją Enrique Granados tema, kurioje esančią kadenciją klausytojai dar ilgai aptarinėjo, sakė, kad ją galima atlikti kaip atskirą pjesę.
Turiu silpnybę kolekcionuoti natas, todėl kartais su Vaida ir patys jas leidžiame. Daugiausia orientuojamės į lietuvišką muziką (taip pat ir Vaidos) obojui, obojų kvintetui arba aranžuotes. Pavyzdžiui, dažnas obojų kvinteto repertuaro kūrinys yra M. K. Čiurlionio styginių kvarteto III dalies – menueto – aranžuotė. Ši dalis taip puikiai tinka obojų kvinteto sudėčiai, kad visur, kur ją grojame, sulaukiame labai šiltų atsiliepimų. Kadangi jau ir kolegos iš užsienio prašo šio menueto natų, kilo mintis aranžuotę išleisti.
– Robertai, esate įkūręs itin retos sudėties ansamblį – obojų kvintetą. Kaip gimė šis kolektyvas?
R. B.: Aš nuolat analizuoju obojaus šeimos instrumentų galimybes (tai susiję ir su mano mokslo darbu, kurį rašau studijuodamas doktorantūroje), tad pirminis ansamblio įkūrimo motyvas ir buvo šis. Obojus Lietuvoje gyvuoja tik kiek daugiau kaip 100 metų, todėl tokio ansamblio čia niekada anksčiau nėra buvę. Užsienyje esu girdėjęs panašių ansamblių, tad nusprendžiau įkurti obojų šeimos ansamblį ir čia. Pradinė ansamblio sudėtis buvo du obojai, meilės obojus (d’amore) ir anglų ragas, pirmasis mūsų pasirodymas įvyko 2007 m. gegužę Stasio Vainiūno namuose. Tai buvo tarsi netiksli styginių kvarteto analogija, nors diapazono prasme toks ansamblis siauresnis. Po dvejų metų į ansamblį įtraukėme giminingą instrumentą fagotą, kuris gali atlikti visaverčio boso funkciją. Kiek teko domėtis, visiškai tokios pat sudėties ansamblio niekur nėra.
Kas dvejus metus organizuoju Tarptautinį obojininkų festivalį, kuris šįmet numatytas rudenį. Keletą programų planuojame atlikti obojų kvinteto sudėtimi. Taip pat turiu idėją festivaliui sudaryti tarptautinį obojų kvintetą, kuriame grotų penki skirtingų šalių atlikėjai, su šiuo ansambliu ketiname uždaryti festivalį.
– Koks obojų kvinteto repertuaras?
R. B.: Grojame daug šiai sudėčiai pritaikytų, t. y. perdirbtų kūrinių. Kai kurias aranžuotes darau pats, o pačioje pradžioje daug padėjo ir žmona Vaida. Dabar jau turime sukaupę pakankamą repertuarą, grojame nemažai mums specialiai parašytų lietuvių kompozitorių Augustino Savicko, Liaudos Vaitkūnaitės, Zitos Bružaitės, Vaidos Striaukaitės-Beinarienės, Algirdo Briliaus, Jono Švedo kūrinių. Algirdas Martinaitis pritaikė 3 dainas obojų kvintetui su vokalu. Porą kartų dalyvavome tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Druskomanija“, todėl nemažai kompozicijų mums parašė ir užsienio kūrėjai.
– Robertai, Jūs turite stebėtinai daug įvairios veiklos: koncertuojate solo, su ansambliais ir orkestrais, organizuojate konkursus, festivalius, obojininkų čempionatą, dirbate mokytoju bei dėstytoju, studijuojate doktorantūroje. Ar iš šio sąrašo išskirtumėte vieną artimiausią ir svarbiausią sritį?
R. B.: Į šį klausimą sunku atsakyti vienareikšmiškai. Man svarbiausia šeima, bet ir visa kita ne mažiau svarbu, viena veikla papildo kitą. Dirbant su vaikais atsiskleidžia vieni dalykai, su studentais – kiti. Turbūt pasakyčiau, kad paprasčiausia groti solo, kadangi tuo metu visą situaciją valdau aš pats, esu atsakingas tik už save. O grojant mokiniui ar studentui, kaip ir kiekvienam pedagogui tenka jaudintis, nerimauti. Pedagoginiame darbe svarbu neskaičiuoti darbo valandų ir nedirbti vien dėl materialaus atlygio. Kartais ir man tenka vėliau grįžti namo, paskirti daugiau energijos mokiniams. Padirbęs su studentais 9–10 val. per dieną, pailsiu 20 minučių grodamas savo instrumentu. Taigi šiandien solinį atlikimą galbūt labiausiai išskirčiau. Konkursų, čempionato, festivalio organizavimas tapo tarsi hobiu, kuris papildo profesinę veiklą.
– Ar yra žmonių, kuriems galėtumėte padėkoti už tai, kas šiandien esate?
R. B.: Aš jaučiuosi labai laimingas, nes užaugau puikioje aplinkoje. Esu labai dėkingas savo tėvams ir seneliams, kurie man nupirko pirmąjį obojų. Savo šeimai, vaikučiams, nuostabiai žmonai, su kuria puikiai bendradarbiaujame. Visa tai suteikia labai stiprų impulsą tolesnei veiklai. Taip pat esu dėkingas savo pedagogams, iš kurių gavau daug žinių. Tai mano mokytojas Vytautas Masteika, dėstytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje doc. Romualdas Staškus. Doktorantūroje specialybės dėstytojas yra prof. Algirdas Vizgirda, su kuriuo nuo 2000-ųjų groju kamerinės muzikos ansamblyje „Musica humana“. Iš tiesų šio žmogaus dėka ir atradau didžiuosius profesionalumo kelius: jis suteikė daugybę galimybių groti solo, ieškoti, perdavė gausybę žinių. Prof. Vizgirda į Lietuvą buvo pasikvietęs vieną žymiausių obojininkų Jeaną-Louis Capezzali, pas kurį aš vėliau mokiausi Prancūzijoje. Nuvykęs ten sužinojau ir išmokau labai daug, didžiąją dalį ten įgytų žinių dabar perduodu savo studentams. Taigi Lietuvoje praktiškai tęsiu prancūziškosios mokyklos tradiciją. Taip pat noriu padėkoti daugeliui savo scenos partnerių ir draugų, su kuriais kartu sukuriame nuostabių muzikinių akimirkų.
V. B.: Labiausiai jaučiuosi dėkinga savo šeimai – tėveliams ir seneliams, kurie pasiryžo mane nuo penkerių metų vežioti į J. Naujalio muzikos gimnaziją. Mano močiutė visada pabrėždavo, kad tai ypatinga mokykla, skirta tik labai talentingiems vaikams, tad aš turiu labai stengtis ir daug dirbti. Iš tiesų esu dėkinga šiai mokyklai, išugdžiusiai ne tik meilę muzikai, bet ir darbštumą, ryžtą tobulėti, siekti geresnių rezultatų. Esu dėkinga savo vyrui Robertui už tai, ką mes kartu kuriame ir kuo kartu gyvename. Esu dėkinga dviem savo dėstytojams – prof. Juliui Juzeliūnui, pas kurį baigiau bakalauro studijas, ir prof. Vytautui Barkauskui, kuris buvo mano magistro darbo (pirmojo simfoninio kūrinio) vadovas. J. Juzeliūnas buvo labai šiltas ir rūpestingas žmogus, be galo išmintinga asmenybė, puikus savo srities žinovas. Net ir dabar ką nors rašant ir susiduriant su abejonėmis, atmintyje iškyla profesoriaus patarimai, kurie ir šiandien labai padeda. Iš V. Barkausko gavau itin vertingų instrumentuotės žinių.
– Vaida, kokiais kūrybiniais darbais gyvenate šiandien?
V. B.: Rašau operos tęsinį. Opera „Šventavartė“ prieš porą metų buvo atlikta Anykščiuose, tuometinėje Lietuvos kultūros sostinėje. Organizatoriai norėjo, kad operos kūrėjai ir atlikėjai būtų arba patys kilę iš Anykščių, arba vienaip ar kitaip su jais susiję. Kadangi mano senelis kilęs iš Anykščių, su džiaugsmu ėmiausi užsakymo bendradarbiaudama su Sauliumi Šiaučiuliu. Opera pagal Antano Vienuolio legendą „Šventavartė“ buvo parodyta Dainuvos slėnyje. Šiemet festivalio „Operetė Kauno pilyje“ organizatoriai pasiūlė šią operą praplėsti. Ji papildoma Justino Marcinkevičiaus tekstu iš dramos „Mindaugas“, prisideda naujas personažas – karalius Mindaugas. Naujoji opera „Mindaugo Lietuva“ ypatinga ir tuo, kad joje ryškūs džiazo motyvai, orkestre groja operos bendraautoris Saulius Šiaučiulis su džiazo kvartetu. Operos premjera įvyks liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną.
Taip pat neseniai baigiau rašyti varinių pučiamųjų instrumentų trio tarptautiniam šiuolaikinės muzikos festivaliui „Druskomanija“. Džiugu, kad šįmet vėl tenka dalyvauti festivalyje, nes jam rašant kūrinius galima sau leisti paeksperimentuoti, išbandyti įvairias instrumentų galimybes.
 – Ačiū už pokalbį.