„Dūdų kampas“ atšventė 15-ąjį gimtadienį

2014 Nr. 3–4 (434–435), Gerimantas Statinis

~~Prieš 15 metų „Muzikos baruose“ pasirodė pirmasis „Dūdų kampo“ straipsnis. Su šia rubrika per tą laiką paskelbta daugiau nei 40 straipsnių apie įvairius Lietuvos pučiamųjų orkestrus bei ansamblius, solistus, kompozitorius, atlikėjus ir renginius. „Dūdų kampo“ svečiai buvo ir pasaulinės garsenybės – trimito virtuozas Sergejus Nakariakovas, multiinstrumentininkas Jamesas Morrisonas, eufonininkai Stevenas Meadas ir Misa Akahoshi. Šiemet „Dūdų kampas“ buvo nominuotas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premijai.
Pirmąsias „Dūdų kampo“ publikacijas rėmė Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, nes rubrika ir gimė šio orkestro muzikantų galvose. Ir štai jau 15 metų „Muzikos baruose“, nors ir nereguliariai, pasirodo šis pučiamųjų kultūrą reprezentuojantis skyrius. Penkiolika metų – ne jubiliejus, tačiau tokia sukaktis buvo gera proga susirinki, pajusti, kad esame viena pūtikų šeima.
Sausio 17 d. Vilniaus B. Dvariono muzikos mokykloje vyko konferencija „Lietuvos pučiamųjų kultūra šiuolaikinių komunikacijų diskurse – sklaida ir jos reikšmė“. Joje pranešimus skaitė Gerimantas Statinis („Lietuvos pučiamųjų kultūra masinės komunikacijos priemonėse“), prof. Tauras Adomavičius („Dūdų kampas“ – jo atsiradimas, raida ir trūkumai“), Remigijus Vilys („Pučiamųjų orkestrai regionuose“), Rolandas Lukošius („Lietuvos pučiamųjų orkestrų apžvalga“) ir prof. Algirdas Budrys („Pučiamųjų instrumentų asociacija – mitas ar tikrovė?“). Vakare koncertavo Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ (vad. Deividas Staponkus, vyr. dirigentas Ugnius Vaiginis), Vilniaus Žirmūnų gimnazijos orkestras „Septima“ (vad. Vytautas Skripkauskas), B. Dvariono muzikos mokyklos fleitų orkestras (vad. Marius Pupkovas) ir džiazo orkestras (vad. Albinas Kučinskas).

Spausdiname konferencijoje skaitytą Gerimanto Statinio pranešimą.


Lietuvos pučiamųjų kultūra masinės komunikacijos priemonėse

Gerimantas STATINIS

Šiandien vartotojiška visuomenė nori duonos ir reginių, bet aukštosios kultūros renginiai mažai ką domina. „Muzikos barai“ – vienintelis mėnesinis žurnalas, kuriame atsiranda vietos pučiamiesiems, tačiau nereguliariai pasirodantis skyrelis „Dūdų kampas“ negali patenkinti visų poreikių, nes rengiamas asmenine iniciatyva. Kultūros laidos televizijoje ar radijuje labai retos, nekalbant apie skirtas pučiamųjų kultūrai. Galite klausti, kodėl pučiamųjų instrumentų muzika išskirtinė ir jai reikalinga atskira tribūna. Tačiau galiu pateikti nemažai pavyzdžių, kai kiti žanrai skverbiasi (gerąja prasme) į mūsų ekranus ar gyvenimą: kapelijų varžytuvės „Duokim garo“ ar „Gero ūpo“, „Chorų karai“, „Auksinio balso“ projektai, kurie visuomenės sąmonėje formuoja tam tikras klišes, suteikia šiems žanrams, nors ir vartotojiško, populiarumo. Taigi tik nuo mūsų pačių, pūtikų luomo, priklauso, ar ir mums to reikia.
Televizija kaip bendrų vaizdinių pasaulis mus veikia ir jos nežiūrint. Masinės komunikacijos priemonės taip susipynusios, kad net nenoromis vis vien sužinome, kas buvo rodyta, kas buvo gerai ir kas blogai. Ne kartą lankiausi pas LRT prodiuserius dėl pramoginės laidos „Pučiamųjų orkestrų varžytuvės“, kuri skatintų aktyvesnį Lietuvos pūtikų gyvenimą. Tačiau iš karto buvo paklausta, kas jas rems. Pasakius, kad LRT deklaruoja, jog yra visuomeninis ir kultūros kanalas, buvo tik nusišypsota. Apibendrinant galima sakyti, kad Lietuvos pučiamųjų kultūra masinės komunikacijos priemonėse nefigūruoja visai, išskyrus atsitiktinius reportažus iš dainų švenčių, varinių pučiamųjų orkestrų čempionatų ar apie pavienių jaunųjų atlikėjų laimėjimus tarptautiniuose konkursuose. Galbūt mums reikalingas Lietuvos pučiamųjų kultūros ir meno almanachas, kuriame kartą ar du per metus galėtume apžvelgti nuveiktus darbus, laimėjimus, be to, šis leidinys turėtų išliekamąją vertę. Tačiau kas tokio darbo imsis, tai juk ne vieno žmogaus užduotis. Ar ne laikas būtų akademinei pučiamųjų bendruomenei apie tai pagalvoti?  

Komunikacijos samprata
Perduodamai informacijai suteikiama konkreti forma. Šis procesas vadinamas kodavimu, o informacijos iššifravimas – dekodavimu. Grodami mes dekoduojame natas jas paversdami atitinkamo aukštumo garsais. Komunikacijos tikslas – keistis informacija ir sukurti tarpusavio santykius bei skatinti bendravimą. Komunikacija yra viešoji (visuomeninė), skirta auditorijai, turinčiai bendrų interesų ar palaikančiai tam tikrus santykius, ir masinė, skirta žmonių daugumai. Didelę reikšmę komunikacijoje turi semiotika (mokslo sritis, nagrinėjanti ženklus ir jų sistemas) kaip kultūros analizės būdas.

Masinė komunikacija ir vartotojiška visuomenė
Psichologas R. Williamsas pateikia tokią komunikacijos apibrėžtį: tai institucijos ir formos, per kurias perduodamos ir priimamos idėjos, informacija bei nuostatos. Fizikas W. Weaveris teigia, kad žodis „komunikacija“ čia vartojamas pačia plačiausia prasme ir žymi visokias sąmonės poveikio procedūras. Čia turima omenyje ne tik rašytinė bei šnekamoji kalba, bet ir muzika, vaizduojamasis menas, teatras, baletas, žmogaus elgesys apskritai. Kai kuriais atvejais norėtųsi vartoti ir dar platesnį komunikacijos apibrėžimą – tokį, kuris apimtų vieno mechanizmo poveikio kitam procedūras tam tikrame kontekste.
Pasitelkus masinės komunikacijos priemones, siekiama įvairias marginalines visuomenės grupes įtraukti į aktyvesnį socialinį gyvenimą. Tai padeda vaduotis iš vartotojišką visuomenę apnikusių ligų – egoizmo ir anarchijos. Žmonės, vis prisitaikydami prie naujos ir nuolat kintančios kolektyvinės situacijos, sunkiai keičia savo įsitikinimus ir todėl stiprėja individualistinė sąmonė – jie susvetimėja. Dideliuose miestuose tokie asmenys, turintys gana tvirtus įsitikinimus, sunkiai užmezga stipresnius ir glaudesnius ryšius kad ir su jiems artimomis socialinėmis grupėmis, mūsų atveju – pūtikų luomu. Tokiai susvetimėjusiai visuomenei suburti natūraliai pasitelkiamos MKP. Tačiau komunikatoriaus vaidmuo lieka svarbus – žurnalistas ar viešųjų ryšių specialistas, prisiimantis asmeninę atsakomybę už skleidžiamą informaciją, kelia savo profesijos prestižą ir stiprina savo organizacijos (pučiamųjų bendruomenės) patikimumą.
Šiuolaikinė visuomenė nebejaučia informacijos stygiaus, tačiau iškilo nauja problema – efektyvus žinių panaudojimas. Labiausiai pageidaujamos žinios yra tik tos, kurios duoda akivaizdžią naudą visuomenei. Postmoderniosios epochos menininkas, žurnalistas, mokslininkas, pasakojantis istoriją žmonijai, kuria dialogą su visuomene, kurios dalis yra jis pats.

Žurnalistas ir informacinės technologijos
Informacinės technologijos, sukūrusios socialinius tinklus, tinklaraščius, svetaines, kuriose įdiegtos vaizdo įkėlimo ir grojimo funkcijos, taip pat atvėrė naujas pučiamųjų kultūros sklaidos galimybes. Socialiniai tinklai suteikė paspirtį piliečių žurnalistams arba paražurnalistams – žurnalistinio pasirengimo neturintiems žmonėms, atsitiktinai arba sąmoningai įsitraukusiems į informacijos procesą. Socialiniais tinklais tekantis informacijos srautas susijęs ir su pavojais, kurių pats didžiausias yra netiksli arba melaginga informacija. Naujienų agentūra „Reuters“ savo darbuotojams primena, kad prisijungus prie interneto reikia imtis tų pačių atsargumo priemonių, kaip renkant informaciją kitais būdais, ir nenaudoti iš interneto nieko, ko negalima patikrinti.
Vertinant žiniasklaidos vaidmenį šiuolaikinėje kultūroje išryškėja du požiūriai: pirmasis teigia, kad naujos komunikacijų technologijos demokratizavo visuomeninę sferą, o antrasis tvirtina, kad jos padidino manipuliavimo informacija ir visuomene galimybes.
Veiksminga politika informacijos amžiuje laikoma kultūros politika. Kalbant apie žinių objektyvumą ir tiesą, neišvengiamai tenka priminti, kad nėra absoliučios tiesos, kad žinios, kurios vadinamos objektyviomis, jas įvaldant įgauna subjektyvią prasmę. Taigi apibūdinant žurnalistiką kaip autorinę raišką matyti, kad žinios yra ne tik naujienų pranešimų, t. y. informacijos, bet ir individualių vertybių sklaida. Tokia subjektyvaus įvykių interpretavimo ir pretenzijų į objektyvumą atspindėjimo įtampa iki šiol yra aktualių visuomenės diskusijų apie manipuliavimo galimybes šaltinis. Daroma išvada, kad žiniasklaida yra ne manipuliacijos kanalas, bet manipuliacijos šaltinis.

Baltoji propaganda globalioje informacinėje erdvėje
Globali informacinė erdvė lemia, kad skirtingose pasaulio vietose gyvenantys asmenys klausosi tos pačios muzikos, žiūri tuos pačius filmus, žinias ar televizijos programas. Masinės komunikacijos priemonės atlieka svarbų vaidmenį konstruojant realybės vaizdinius. Žiniasklaidoje labiau pabrėžiami sukurti vaizdiniai nei tikra informacija ir faktai. Taip yra todėl, kad sukurta realybė priimtinesnė formuojantis visuomenės požiūriui ir suvokimui. Skirtumas tarp sukurtų vaizdinių ir tikrų faktų nėra naudingas informacijos gavėjui, todėl norėdami giliau suvokti procesą turime apžvelgti propagandos naudojimą.
Lotyniškos kilmės žodis „propaganda“ reiškia platinimą, skleidimą. Jis šiandien suvokiamas kaip melo, apgaulės skleidimas ir manipuliacija visuomene, prie to daug prisidėjo fašistinė ir komunistinė propaganda. Šiuolaikinėje technologijų visuomenėje pasitelkus propagandą palaikoma idėja, kad žmogaus gyvenimo tikslas – būti laimingam, kad jis iš prigimties yra geras, kad viskas yra reikšminga. Kuriami ir palaikomi kolektyviniai mitai siekiant vienyti bendruomenę. Ideologija be propagandos šiais laikais darosi neefektyvi. Kita vertus, riba, skirianti propagandą nuo nuomonės išsakymo, sunkiai nustatoma. Gali atrodyti, kad propaganda yra bet koks subjektyvus pranešimas.
Akademiniame pasaulyje pagal objektyvumą propaganda skirstoma į juodąją, pilkąją ir baltąją. Juodoji propaganda grindžiama sąmoningu įvykių bei faktų falsifikavimu ir melu. Pilkoji pateikia nei visiškai suklastotą, nei visiškai teisingą ir tikslią informaciją. Baltoji propaganda pozityvi, jai būdingas maksimaliai skaidrus ir atviras faktų pateikimas. Kai visuomenei pristatomas naujas kultūrinis objektas ar projektas ir ji skatinama į šį objektą lygiuotis, reikalinga baltoji propaganda, arba socialinė reklama.
Pasaulio atvaizdą iš dalies lemia realybė, nes dauguma faktų turi būti pripažinti. Tačiau realybės ribose lieka daug vietos manipuliacijai. Ne visi nepalankūs faktai turi būti paskelbti, o tuos, kurių neįmanoma nuslėpti, galima nuvertinti arba paaiškinti sumenkinant jų įtaką. Teigiami faktai, priešingai, gali būti išpūsti ir pagražinti. Kolektyvinis tapatumas yra lengvai transformuojamas, gyvename kultūrinės konvergencijos amžiuje.
Pučiamųjų kultūra Lietuvos visuomenei svarbi tiek, kiek ji svarbi mums patiems, t. y. pučiamųjų instrumentų muzikos atlikėjams, pedagogams ir jos mylėtojams. Jeigu mes patys nepakeisime požiūrio į savo svarbą Lietuvos kultūriniame gyvenime, galėsime dar du šimtus metų sakyti, kad neturime tradicijų, kokias turi Vakarų šalys. Privalome šiandien pripažinti, kad visi dirbame pučiamųjų kultūros naudai, tačiau neįvertiname šiuolaikinių komunikacijų technologijų ir sklaidos reikšmės. Tai tikrai galėtų padėti formuoti pozityvią visuomenės nuomonę apie pučiamųjų kultūros naudą. Turime griauti stereotipus, kad ši muzika Lietuvoje mažai populiari, nes socialinis stereotipas yra ne tik sąmonės, bet ir žmonių elgesio forma.
Sakoma, nesvarbu, ką tu darai, svarbu, kaip darai ir kaip tai pateiki. Turime pažymėti, kad pučiamųjų menas yra ne mažiau reikšmingas Lietuvos kultūrai negu, tarkim, chorinė muzika. 2003-iaisiais Lietuvos dainų švenčių tradicija ir simbolika buvo pripažinta pasauline vertybe ir įrašyta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Viena iš dainų švenčių dienų būna skirta pučiamųjų orkestrams – tai mūsų, kaip pūtikų luomo, pripažinimas pasauliniame kultūros kontekste, tuo turime didžiuotis ir prisidėti prie šios sklaidos. Komunikacijos kanalais pučiamųjų kultūra galėtų dinamiškai pasireikšti Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, kurios tikroji narė yra Muzikų sąjunga, veikloje. Iš ES struktūrinių fondų finansuojamo projekto „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“ (AKIM) tikslas – mokyklų bendruomenių atskirties nuo kultūros proceso mažinimas. Tikslingas ir nuoseklus aukštosios kultūros ir jos kūrėjų atėjimas į Lietuvos mokyklas turėtų atverti platesnį kultūros suvokimą ir skatinti juos pačius įsijungti į kultūros procesą. Taip pat egzistuoja kultūrinės ir kūrybinės industrijos, vadinamos kūrybine ekonomika, jos išreiškia menų susiliejimą su naujųjų medijų (informacijos ir komunikacijos) technologijomis bei žinių ekonomika.
J. D. Petersas savo knygoje „Kalbėjimas vėjams“ sako: „Komunikacija yra rizikingas nuotykis be garantijų. Bet koks bandymas užmegzti glaudų ryšį ženklais yra avantiūra, kad ir koks būtų šio bandymo mastas.“ Į klausimą, kaip sužinoti, ar mes tikrai supratome vienas kitą, nėra galutinio atsakymo, tik pragmatinis: spręsti galim pagal tai, ar toliau mes kuriuo nors atžvilgiu veiksime išvien. Visokio kalbėjimo pagrindas yra tikėjimas ateities galia ir noru sukurti trokštamą tikrovę. Mūsų tarpusavio santykiuose dvasinis solidarumas yra svarbesnis už interpretacinį aiškumą. Mes galime keistis žodžiais, bet negalime dalytis savo būtimi.
Pučiamųjų kultūra yra sudėtinė visos muzikinės kultūros dalis ir be jos niekaip neišsiverstų. Socialinė apklausa išaiškino, kad kertiniai akmenys, ant kurių laikosi mūsų pučiamųjų kultūra – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, į kurią suplaukia geriausios pūtikų pajėgos; visos pučiamųjų šventės, festivaliai, konkursai, čempionatai, kurie ir yra pagrindinė varomoji pučiamųjų kultūros jėga, taip pat lietuvių kompozitoriai K. Daugėla, T. Šileika, R. Giedraitis, T. Adomavičius ir kiti, rašę ir rašantys pučiamiesiems. Pučiamųjų kultūra yra bene labiausiai prieinama Lietuvos žmonėms savo universalumu ir komunikabilumu. Ji skatina vystytis ir tobulėti harmoningą asmenybę, lavina fiziologines žmogaus savybes, gydo nuo kvėpavimo ligų ir yra svarbus sveikos psichologinės būsenos stabilizatorius. Neturime tapatinti pučiamųjų muzikos vien su žygiuojančiais orkestrais, tačiau žinome, kad šventės be defilė žanro nublanktų. Šie renginiai yra ne ideologijos propaganda, bet mūsų, kaip pūtikų luomo, tapatumo socialinė reklama. Pučiamųjų kultūra – mūsų gyvenimo pozicijos išraiška. Kaip grodami pučiamuoju instrumentu mes komunikuojame su klausytoju, taip šioje konferencijoje diskutuokime vardan ateities pasitelkdami visas komunikacines galias, tarp jų ir labai svarbią baltąją propagandą. Kadangi muzikiniame kalendoriuje tarptautinės pūtikų dienos nėra, skelbiu sausio 17-ąją grojančių pučiamaisiais instrumentais solidarumo diena!

Literatūra
Valdas Pranskus. Multikultūrinė komunikacija ir vadyba. Vilniaus teisės ir verslo kolegija, 2004.
Vilija Gudonienė. Įvadas į masinės komunikacijos teorijas. Vilnius, 1999.
Artūras Tereškinas. Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje. Vilnius, 2001.
John Tomlinson. Globalizacija ir kultūra. Vilnius, 2002.
Žygintas Pečiulis. Efektyvi komunikacija. Vilnius, 2004.
John Durham Peters. Kalbėjimas vėjams. Vilnius, 2004.
Medijos, žiniasklaida, žurnalistika tradicinėje ir tinklaveikos visuomenėje. Kolektyvinė monografija. Vilnius, 2012.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!