Mūzų palytėtas fortepijonas...

Tomas Bakučionis: Jau trečią kartą fortepijono muzikos mylėtojus į tarptautinį Vilniaus fortepijono muzikos festivalį kartu su Nacionaline filharmonija sukvietė šio instrumento Metrė, festivalio organizatorė profesorė Mūza Rubackytė. Kai 2009-aisiais ji surengė pirmąjį festivalį, tąsyk rašėme, kad tai buvo ilgai lauktas muzikinis įvykis, turėjęs įvykti gerokai anksčiau. Tad dabar jau drąsiai galime pasidžiaugti, kad festivalis tampa tvirta ir prasminga mūsų kultūrinio gyvenimo tradicija.

Priminsime, kad antrasis festivalis buvo skirtas F. Lisztui, R. Wagneriui ir M. K. Čiurlioniui, pažymint šių kūrėjų gyvenimo sukaktis. Šiųmečio festivalio akcentas – moterys pianistės, tad pavadinimas „Mūzų palytėtos...“ pristatė ir festivalio temą, ir menų globėjos vardą turinčią festivalio įkvėpėją Mūzą Rubackytę. Prisipažinsiu, ši tema net ir skeptiką (šiuo atveju prie tokių priskirčiau save) turėjo priversti susimąstyti lyčių lygybės ir skirtumų klausimais. Gal išties klydau manydamas, kad fortepijonas, ir ne tik jis, yra tas instrumentas, kuris abi lytis sulygina, tačiau vėlgi – yra dvi pasaulio pusės. Gal kada atsiras ir šiuo požiūriu apie fortepijono interpretacijos meną parašyta mokslinė studija? Tad kuo gi ypatinga moteris prie fortepijono, ar fortepijoną moters rankos gali prakalbinti kitaip nei vyro? Palieku atvirą klausimą tyrinėtojams.

Festivalio atidarymo koncertas (lapkričio 16 d.) buvo proginis, skirtas gražiai Krzysztofo Pendereckio sukakčiai – lapkričio 23-iąją Maestro sukako 80 metų. Nors pats kompozitorius, nuoširdus Lietuvos bičiulis, į koncertą atvykti negalėjo, turėjome progą išgirsti jo Čakoną ir pirmą sykį Lietuvoje Koncertą fortepijonui ir orkestrui „Resurrection“, kurį kartu su Nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko pati Mūza Rubackytė. Festivalio atidarymo koncerte orkestrui dirigavo čilietis Maximiano Valdésas.

Kalbant apie interpretacijos subtilumus, pirmoje koncerto dalyje skambėjusios R. Schumanno Simfonijos Nr. 4 traktuotė man pasirodė formali (2 dalis) ir „valdiška“ (3 dalis) – dievaži, tikrojo sturm und drang nesulaukiau, bent jau iš dirigento. Beje, orkestruotės niuansus kompozitorius tobulino gerą dešimtmetį, kol ryžosi simfoniją publikuoti 1853-aisiais, o gimė šis opusas išties produktyviu kompozitoriaus biografijos laikotarpiu (1841 m.), tad iš orkestro norėtųsi daugiau jausmų ir spalvų, didesnio proveržio.

Visiškai kitokį įspūdį paliko K. Pendereckio kūrinių interpretacijos. „Resurrection“ atspindi humanistinę kompozitoriaus pasaulėjautą, kuri ryškia gija matoma bemaž visoje jo kūryboje. Koncertą kompozitorius sukūrė netrukus po rugsėjo 11-osios teroro akto, taip atsiliepdamas į tragiškus įvykius ir išreikšdamas savo protestą prieš žiaurumą. Galbūt pati kūrinio tema padiktavo ir jo muzikinę kalbą – emociškai vaizdingą, retoriškai tragišką patosą, kurį įtaigiai perteikė fortepijono ir orkestro dialogas. Regis, ir dirigentui tai buvo artimiau nei pirmoje dalyje atlikta R. Schumanno simfonija. Ir vis dėlto bent man paveikesnė pasirodė Čakona. Mano subjektyviu vertinimu, abstrakti muzikinė kalba tiek K. Pendereckio kūrybos, tiek apskritai šiuolaikinės muzikos kontekste yra labiau paveiki perteikiant tragiškas emocijas ir dvasios nušvitimą nei programiškai konkretus, tribūniškas savo pozicijos dėstymas.

O ką Tu manai apie programinę muziką ir Maximiano Valdéso interpretaciją? Beje, užbėgdamas už akių pasidalinsiu įspūdžiu iš interneto „pievų“, kur galima išgirsti išties puikią, neeilinę šio dirigento W. A. Mozarto 20-ojo fortepijoninio koncerto interpretaciją, tad tikrai manau, kad R. Schumannas – ne M. Valdéso kompozitorius. Beje, šio įrašo solistė – jo tėvynainė, taip pat mūsų festivalio viešnia Edith Fischer, bet apie ją vėliau.

Daiva Tamošaitytė: Pradėčiau nuo festivalio temos. Manau, kad skirstyti meną į moterišką (muzika, literatūra, dailė, dažnai ir kita veikla, kuri nereikalauja ypatingo konstruktyvumo arba fizinės jėgos) ir vyrišką yra daugiau ideologinis ankstesnių laikų produktas. Kaip ir mėginimas išryškinti skirtumą tarp, tarkim, juodaodžių ir baltaodžių meno ar panašiai. Juk tai būtų laikoma rasizmu. Skirstymą į moterišką ir vyrišką meną feministės laikytų seksizmu. Vadinasi, tiksliau būtų skirtumus, ypatybes aiškintis kaip mentaliteto, istorinio paveldo, etninio savitumo ir panašius bruožus, bet ne tiesiogiai pagal rasę ar lytį. Beje, dabar jau girdime, kad egzistuoja net šešios lytys... Įsivaizduoju kitas galimas egzotiškas festivalio temas: „Homoseksualai fortepijono muzikoje“ ar panašiai. Ir tai visai nejuokinga. Manau, daug kur Vakaruose tai būtų priimta visiškai normaliai. JAV jau seniai žinoma ištisa genderinės muzikologijos atšaka. Viena iš priežasčių – siekiama atkreipti dėmesį į tai, kas nutylima, menkinama, antraip toks skirstymas prieštarautų pačiai lygybės idėjai. Tokius sąlyginius skirstymus teoriškai daryti galima (etiką tuo atveju tenka pamiršti). Festivalio globėja ir iniciatorė, manyčiau, taip pat tiesiog norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad pasaulyje yra daug stiprių pianisčių ir pamėgino jas mums pristatyti.

O grįžtant prie festivalio atidarymo koncerto – K. Pendereckio kūrybos prezentacija (ir dėl M. Rubackytės atlikimo) buvo viena ryškiausių, o gal ir pati svariausia ir profesionalumo, ir minties prasme. Čilietis dirigentas man nepasirodė stiprus, todėl geras rezultatas, kaip tavo minimas įrašas, veikiausiai pasiekiamas kruopštaus darbo su savu orkestru pagrindu.

Klausei apie programinę muziką. Betgi kone visa XXI a. muzika – programinė... Pažvelkime kad ir į šiuolaikinės muzikos festivalius: daugelis naujų kūrinių turi aiškius pavadinimus, dažnai net pridedamus ilgus paaiškinamuosius tekstus, kaip Vidmanto Bartulio atveju... Ir nuo to ji nepasidaro nešiuolaikiška. Manyčiau, kad esmė yra komponavimo technika. Toks kūrinys gali likti labai vertingas, jei jį vertiname epochos požiūriu, bet privalome jausti ir tai, ką jis sako šiandienos žmogui. Šia prasme man ne meistriškumo ar atlikimo, bet būtent laiko dvasios požiūriu anachronizmu dvelktelėjo finaliniame koncerte nuskambėjusi F. Mendelssohno Bartholdy Škotiškoji simfonija Nr. 3.

T. B.: Būtent programiškumo esmė yra komponavimo technika ir apskritai muzikinė kalba, jei dar bendriau – kompozicinio mąstymo struktūra. Ne vien tik vienoks ar kitoks pavadinimas nusako kūrinio idėją ar juolab programą.

Bet grįžkime prie festivalio programos ir atlikėjų. Antrajame koncerte (lapkričio 20 d.) girdėjome jau minėtą Edith Fischer. Ko gero, taikliausiai ją apibūdino pati Mūza Rubackytė – „intuicija, atida stiliui ir begalinė pagarba atliekamo kūrinio autoriui“. Savo vienos dalies koncertui Edith Fischer pasirinko du pianistų rečitaliuose retai skambančius kūrinius – J. S. Bacho Chromatinę fantaziją ir fugą bei L. van Beethoveno Variacijas A. Diabelli tema, tad ir rečitalį pavadino „Fantazija ir variacijos“.

E. Fischer su nepaprastu skoniu ir stilistine intuicija perteikė improvizacinį Fantazijos charakterį: kiekvieno rubato – tiek, kiek reikia, kiekvienas spalvos (registro) pasikeitimas giliai įprasmintas, pagrįstas dramaturgine logika ir Bacho architektonikos išmanymu. Ir ne tik tai. Chromatinė fantazija ir fuga išsiskiria iš visos Bacho kūrybos savo novatoriškos harmonijos sąskambiais, neįprastai ilga ir išplėtota fugos tema, kuri yra dar labiau chromatiška nei pati fantazija. Tad pianistė atskleidė tokią intonacinių šešėlių ir pusšešėlių gamą, kokią retai kada tenka išgirsti, ypač kai tai pagrįsta aukščiausia garso ir fortepijoninio tušė kultūra. Sykiu jos skambinimas labai oratoriškas. Galbūt dėl to šis kūrinys nedažnai puošia pianistų rečitalius – ne kiekvienam tai įkandama.

Bene tas pats pasakytina ir apie L. van Beethoveno Variacijas A. Diabelli tema. Tai – kaip reta sudėtingas ir nepatogus kūrinys, akivaizdžiai praaugęs savo laikmetį, tarsi Beethoveno aukštųjų technologijų laboratorija. Beje, pati pianistė, pakalbinta po koncerto, pripažino, kad Beethoveno variacijos sudėtingumu ir mastu prilygsta legendinėms J. S. Bacho Goldbergo variacijoms. Trumpai tariant, rizikuoju būti perdėm emocionalus ir subjektyvus, bet Edith Fischer mane tiesiog pakerėjo, tai – tikras brangakmenis festivalio karūnoje, nes jos interpretacijos yra tarsi gili jūra. Panašiai apie Bachą kadaise sakė Beethovenas. Bisui paskambinti F. Chopino ir R. Schumanno opusai ir stulbinanti pianistės technika tai darsyk patvirtino (nepaisant jos garbaus amžiaus, apie ką, žinoma, būtų negalantiška kalbėti, juolab kad ši aplinkybė kalbamuoju atveju neturi jokios reikšmės).

Edith Fischer rečitalį galima įvardyti monotemišku, o visiškai kitokio plano rečitalio klausėmės lapkričio 23-iąją. Dar viena mūzų palytėta jaunosios kartos pianistė „čiurlioniukė“ Guoda Gedvilaitė, dabar jau plačiai išskleidusi sparnus Vokietijos ir kitų šalių koncertų salėse, festivaliui pasiūlė didelės apimties ir įvairią, net margą programą – M. Ravelį, C. Schumann, A. Ginasterą, S. Rachmaninovą bei savo pačios aranžuotus Astoro Piazzollos tango, bisui – C. Saint-Saënso „Gulbę“ ir L. M. Gottschalko „Andalūzijos suvenyrą“.

Išklausius Guodos rečitalį apniko dvejopi jausmai. Viena vertus, negali nesižavėti šios pianistės talentu tiksliai ir užtikrintai įvaldyti kiekvieno kūrinio faktūrą. Manau, kad ji pasirodė puikiai išmananti ir kompozicijos bei aranžuotės meno kanonus. Jos aranžuoti A. Piazzollos „Oblivion“ ir „Fuga y Misterio“ skambėjo prašmatniai ir aistringai, ji puikiai valdė harmoninių pobalsių niuansus, harmoninių moduliacijų planą, poliritmijos efektus. Aiškiai pajutau, kad pianistei nesvetima ir džiazinė ar kabareto maniera. Pakalbinta Guoda pripažino, kad šalia klasikinio repertuaro klausą ir protą „pravėdina“ džiazo improvizacijomis. Labai efektingai nuskambėjo techniškai itin sudėtinga Alberto Ginasteros 4 dalių sonata. Kita vertus, S. Rachmaninovo Etiuduose-paveiksluose (išgirdome du – Nr. 2 ir Nr. 3, op. 33) pasigedau sodresnio rachmaninoviško tušė, M. Ravelio Pavana mirusiai infantei man pasirodė atliekama skubotai, o kartu su „Valsu“ viename bloke apskritai iškrito iš bendro programos konteksto. Sakyčiau – visiška priešingybė Edithos Fischer programai tuo aspektu, kad Guoda groja labiau publikai pagal gero šou taisykles. Beje, koncerto pradžioje atlikti M. Ravelio „Taurūs ir sentimentalūs valsai“ (Valses nobles et sentimentales) (gal vis dėlto geriau „Kilnūs...“ ?) taip pat paliko dvejopą įspūdį. Guoda labai savita maniera, tarsi zonduodama ir išskobdama iš faktūros eksponuoja vidinius pobalsius ir potemes. Tačiau bendras instrumento skambėjimas man atrodė šiek tiek paviršutiniškas, nes manau, kad to tikrojo Kilnumo, ypač lėtosiose dalyse, ir pristigo. Vis dėlto sakyčiau, kad M. Ravelio muzika Guodai artima (bet tikrai – ne S. Rachmaninovas), o jei dar labiau apibendrintume, tai nuoširdžiai manau, kad Guoda Gedvilaitė atrado dar ne visus savo kūrybinius kelius ir atskleidė ne visą savo potencialą. O kokį Tau įspūdį paliko M. Ravelio interpretacijos?

D. T.: Pripažindama, kad Guoda – stipri ir kūrybinga asmenybė, galbūt svajojanti apie profesionalias kompozicijos studijas (kol kas tik privačiai besikonsultuojanti), o jos fortepijono įvaldymas nekelia jokių abejonių, visas koncertas paliko vienodoką įspūdį, nes raktas buvo taikomas vienas. Kalbant apie Ravelio kūrinius, „prancūzų muzikos“ taip ir neišgirdau. Stigo ne tik tembrų, spalvų, lengvumo, bet ir mąstymo, tai yra, stiliaus požiūriu šis atlikimas man pasirodė nutolęs nuo to, kas yra natose. Apskritai visur girdėjau Gedvilaitę. Ir ji buvo, reikia pripažinti, visai neprasta... Kita vertus, vienas festivalio tikslų ir turi būti skirtingų asmenybių pristatymas, todėl tokias pianistes, kokios yra E. Fischer ar G. Gedvilaitė, lyginčiau tik vienu aspektu: ar jos atitinka būtiną festivalio lygį. Jei yra aukščiau jo – dar puikiau... Taigi šiuo atžvilgiu viskas gerai.

Kitame koncerte, „Ateities vardai“, buvo kuo pasigėrėti. Dieniniame koncerte, kaip tradiciškai būna kiekviename Vilniaus fortepijono festivalyje, dalyvavo jaunosios kartos atlikėjai, įvairių konkursų nugalėtojai, šįkart – 2012 metų tarptautinio Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurso laureatai. Pirma griežė smuikininkė Rūta Mažolytė, šio konkurso Gran Prix bei EMCY apdovanojimo savininkė (prof. Jurgio Dvariono auklėtinė Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, šiuo metu – ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje). Jos griežiamas S. Prokofjevo Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 D-dur, op.19, leido pasireikšti fantazijai.

Kitas svečias – devynerių metų smuikininkas Daniilas Bulajevas, besimokantis E. Dārziņio vidurinėje muzikos mokykloje Latvijoje (nuo 2010 m.) ir Centrinėje muzikos mokykloje prie Maskvos P. Čaikovskio valstybinės konservatorijos (nuo 2009 m.). Jis mokosi ir smuiko, ir fortepijono specialybių, dalyvauja tarptautiniuose konkursuose. Yra pelnęs B. Dvariono konkurso Gran Prix savo amžiaus grupėje. Tiems, kas berniuką girdėjo pirmą sykį, nugara ėjo pagaugais. Ne kasdien išvysi ir išgirsi gyvą vunderkindą. D. Bulajevas Maxo Brucho Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 1 D-dur, op. 19, visais atžvilgiais pagriežė taip, kad jei būtum nematęs, amžiaus nebūtum atspėjęs, nes tai buvo karališkas, stilingas atlikimas. Jaunasis virtuozas scenoje elgėsi taip, lyg joje būtų gimęs: artistiškai ir drąsiai, taip natūraliai, tarsi būtų patsai Jaša Heifecas... O juk jam, mažam, reikėjo pastatyti specialią pakylą, kad būtų matomas publikai... Tai – fenomenas, kuriam tinka tik vienas retorinis klausimas: „Kurio genijaus persikūnijimas jis yra?“

Trečioji meistriškumu nustebinusi atlikėja buvo penkiolikmetė pianistė Yukine Kuroki iš Japonijos, studijuojanti muzikos akademijoje Kanagavoje. Ji paskambino C. Saint-Saënso Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 g-moll, op. 22. Nuo trejų metų muzikuojanti mergaitė taip pat rodė akivaizdžius neeilinės brandos požymius, ir svarbiausia – jos atlikimas pasižymėjo visa prikeliančia energijos banga. Iš salės tą popietę klausytojai išėjo sujaudinti ir pakylėti.

Būtina pabrėžti puikų dirigento Dainiaus Pavilionio darbą su jaunaisiais solistais ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Jo diriguojamas orkestras akompanavo beveik idealiai, griežė jautriai, prisitaikydamas pagal garso skalę ir organiškai palaikydamas solistus. Tikrai galima pasakyti, kad jo dėka bendras įspūdis buvo pats geriausias, koks tik gali būti, jei kalbame tiek apie ansamblį, tiek apie kūrinių interpretacijos tapatumą.

Karalienės Elžbietos pianistų konkurso nugalėtoja Plamena Mangova (Bulgarija, Belgija) skambino priešpaskutinį festivalio koncertą lapkričio 27-tąją. Jauna ir solidi, ji pribloškė milžiniška programa, kurią atliko pasitikėdama savimi. Tačiau į koncerto pabaigą skambėjęs F. Liszto „Mefisto valsas“ man sukėlė įtarimą, kad pianistė ima pavargti. Palyginti su L. van Beethoveno 10 variacijų Antonio Salieri dueto „La stessa, la stesissima“ tema B-dur, Wo 73, ir J. Brahmso Sonata Nr. 3 f-moll, op. 5, antroji koncerto pusė buvo silpnesnė: F. Chopino Baladė Nr. 1 g-moll, op. 23, taip pat F. Liszto Petrarkos sonetas Nr. 104 iš ciklo fortepijonui „Klajonių metai“ („Antrieji metai: Italija“, 1853) įtikino mažiau nei Beethovenas. „Valsas“ – dar mažiau: Mefistas iš pragaro nepasirodė. .. O ką manai Tu?

T. B.: Man taip pat labai patiko J. Brahmso 3-iosios sonatos interpretacija. Pats kūrinys labai jaunatviškas (dvidešimtmečio kompozitorius opusas) – savo dvasia, siužetiniu maksimalizmu, programiniais vaizdiniais. Plamena Mangova visą šį siužetinį margumyną įtikinamai sujungė į vieną solidų ir masyvų audinį. O Mefistas, jei ir išlindo iš pragaro, man pasirodė per daug atsargus ir tarsi privengiantis pademonstruoti visą savo velnišką jėgą. Man taip pat liko įspūdis, kad „Mefisto valsui“ pritrūko tempo ir jėgos, kokią įprasta girdėti. Turint omenyje rečitalio apimtį ir kalbant būtent apie „Mefisto valso“ interpretaciją, Tavo spėjimas dėl nuovargio turi pagrindą, nes kas jau kas, o „Mefisto valsas“ su nuovargiu ar energijos stoka nesuderinamas. Tačiau F. Chopino interpretacijų nesu linkęs dėti už Tavo nubrėžtos koncerto sėkmės linijos. Man kaip tik imponavo lengvas nostalgijos ir nuovargio dvelksmas. Ar atkreipei dėmesį, kad Etiudą cis-moll (op. 25, Nr.7) pianistė skambino prieš baladę (priešingai nei buvo programoje), o baladę pradėjo beveik ataka, tarsi nostalgiškuoju etiudo Lento įvesdama klausytoją į baladės vaizdinius, nestokojančius bravūriškų epizodų (žinoma, kad jaunosios kartos pianistai nesibodi jais pasimėgauti), tačiau Plamena Mangova pasirinko savitą interpretacinį raktą, labiau nostalgišką ir melancholišką, sykiu labai retorišką. Pagal kūrinių apimtis tokia seka, be abejo, logiškesnė, tačiau pagal tonacijų santykį bent man cis-moll yra aštresnė ir dramatiškesnė tonacija nei g-moll, taigi pagal tonacinę dramaturgiją tarsi reikėtų atvirkštinio išdėstymo, bet tai jau turbūt kvepia ezoteriniais dalykais...

Kita vertus, man labai priimtinas jos interpretacijos aiškumas ir apibrėžtumas – kiekvienas artikuliacijos niuansas tikslus, tobulas ir dramaturgiškai logiškas, ji puikiai jaučia ir įtikinamai perteikia visus kūrinio tekstūros niuansus, pasižymi puikia garso kultūra ir kokybe, nes tokiu minkštu forte apdovanotas ne kiekvienas ir ne kiekviena. Bet apskritai apie Plameną Mangovą reikėtų kalbėti kaip apie tam tikrą grynuolį iš gamtos, kuriai tėveliai itin taikliai parinko vardą – labai organiškas išties liepsningas temperamentas. Tas jos ugninis grynuolis tiesiog veržte išsiveržė Alberto Ginasteros Trijų argentinietiškų šokių sinkopuotais ritmais. Ak tie Balkanai, temperamentu jie gali nukonkuruoti Lotynų Ameriką...

Festivalio uždarymas kaip ir atidarymas vyko šeštadienį, lapkričio 30-ąją, su Roberto Šerveniko diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuris pirmoje dalyje atliko F. Mendelssohno Bartholdy Simfoniją Nr. 3 a-moll, op. 56 (Škotiškąją), apie kurią jau buvai užsiminusi. Jei paprastai apibūdinčiau įspūdžius, bendras simfonijos interpretacijos vaizdas man pasirodė „duobėtas“ – pirmoji dalis orkestrui buvo tarsi nuobodoka it koks prasigrojimas neturint labai ką veikti, tačiau škotiški motyvai antrojoje dalyje orkestrą išjudino ir 3, 4 dalyse reikalai gerėjo, turėjome puikių epizodų, ypač 4 dalyje svarbūs medinių pučiamųjų ansambliai verti aukščiausio įvertinimo. Tačiau apšilimą reikėtų daryti užkulisiuose, o gal aš ką nors ne taip supratau? Gal išties nutinka ir taip, kad kuris nors kūrinys tiesiog užpildo koncertui skirtą laiką...

Festivalio baigiamojo vakaro solistė – turkė Gülsin Onay. Tai labai plataus akiračio asmenybė ir pianistė. Jos kūrybiniame kraityje ne vienas apdovanojimas, premija ar garbės titulas. Daug pasako vien faktas, kad 2007 metais pianistė buvo apdovanota Lenkijos valstybiniu medaliu už išskirtines F. Chopino kūrinių interpretacijas. Bisui paskambintas F. Chopino noktiurnas patvirtino, kad šio kompozitoriaus dvasia jai labai artima. Pagrindinėje vakaro programoje skambėjo populiarusis E. Griego fortepijoninis koncertas a-moll. G. Onay interpretacija pasižymėjo išskirtine laisve ir emociniu polėkiu, šia prasme labai stipri buvo 2-oji dalis – visą krūvį nešė solistė, efektingos ir virtuoziškos buvo kadencijos, ką nesyk yra pažymėję kritikai. Gülsin Onay pasirodymas buvo puikus festivalio finalas.

D. T.: Prisidedu prie Tavo komplimentų Plamenai Mangovai dėl jos garso charakteristikų. O štai Onay pasirodymas man niekaip nesiderino su jai skirtais skambiais titulais ir Tavo paminėtais apdovanojimais ar vertinimais. Griego koncertas nepavyko nežinia dėl kokių priežasčių, jei jau pianistė tokia išskirtinė ir netgi geriausia Turkijoje. Beje, šis kūrinys labai rizikingas vien dėl žinomumo ir faktūros, kurioje nėra kur pasislėpti – viskas girdėti... Onay, be jokios abejonės, yra labai muzikali ir temperamentinga asmenybė, ji groja net kūnu (seniai mačiau tokią laikyseną, kai fortepijonas nuolat užgulamas), tačiau techniškai šis koncertas tiesiog nebuvo „įaugęs į pirštus“, kaip sako pianistai, buvo daug nešvarių ir „numuilintų“ vietų; o gal senokai skambintas... Padėtį gerokai pataisė bisai (be Chopino, antrasis greitas, matyt, nacionalinės turkų mokyklos atstovo kūrinys su liaudiškais elementais).

Apskritai šis festivalis buvo ne toks tolygus ir intriguojantis, kaip antrasis, skirtas Lisztui. Veikiausiai ir dėl to, kad M. Rubackytės po pirmojo koncerto scenoje nebeišvydome, o pirmuosius festivalius ji ir atidarė, ir uždarė, per antrąjį kaskart išeidavo į sceną į labai įdomiai pristatydavo vakaro programą... Žodžiu, Mūzos nebuvimas leido pajusti šios artistės žavesį ir jėgą, be kurių ir festivalio pabaiga buvo lyg šventinis pyragas be kremo ir saldžių uogų...

T. B.: … kaip kartais svarbu geras bisas, tada ir „numuilintus“ reikalus galima pataisyti. Nors šiuo atveju aš neteikiau tiek reikšmės „numuilintoms“ vietoms – gal išties Griego koncertas senokai skambintas, su tokiu spėjimu sutikčiau. Tavo paminėtas pianistės grojimas kūnu gali būti kompensavimo priemonė sunkesniuose epizoduose arba tiesiog žavus ir natūralus užsimiršimas atliekamoje muzikoje, man tai netrukdė. Kai dėl šventinio pyrago, tai nuolat skanaujamas kremas ir saldžios uogos išpaikina, todėl festivalio klausytojams lieka palaukti kito festivalio. Neabejoju, kad už laukimą bus atlyginta ne tik kremu ir saldžiomis uogomis.