Jurga Šeduikytė: „Menininko kelias niekada nėra stabilus“

„Geriausia dovana man, kai savo kūryba įkvepiu kitą taip pat ką nors sukurti“, – sako viena populiariausių Lietuvoje dainininkių Jurga Šeduikytė. Šį rudenį ji pristato savo naują albumą „Giliai vandeny“.

­

– Jūs – dainininkė, kompozitorė, žurnalistė, rašytoja, televizijos laidų vedėja, kino ir teatro aktorė...

­– Nuo vaikystės turėjau, sakyčiau, bėdą, – visko galėdavau imtis po truputį ir viską padarydavau pakankamai neblogai. Man buvo labai sunku pasirinkti vieną sritį. Pradžioje tai buvo muzika ir dainavimas, vėliau pradėjau domėtis ir gilintis į kitas meno formas, ėmiau jas jungti. Supratau, kad muzikinės formos man neužtenka, be to, teatrališkumas, judesys scenoje visada buvo dalykai, kurių ieškodavau kitų kūrėjų pasirodymuose. Kita vertus, kartais reikia nukrypti į kitokią veiklą, kad suprastum, kokia plati yra muzikinė kalba. Daug kas klausia, koks mano muzikos stilius. Esmė ta, kad konkretus stilius yra tik forma, kuri padeda publikai suprantamiau išreikšti mintį. Ir kitose meno srityse man svarbiausia menininko siunčiama žinia, todėl kurdama dainas stiliaus nesureikšminu. 

– 2002 metais pasivadinote pseudonimu „Dingau“ ir pradėjote koncertuoti kartu su merginų roko grupe „Muscat“. Kokia buvo Jurga iki tol, kol pradėjo braidyti „aukso pievomis“? 

– Nuo pat muzikos mokyklos laikų gyvenau tarsi dvigubą muzikinį gyvenimą: kelios valandos būdavo skiriamos etiudams, paskui prasidėdavo dainų kūryba. Pradžioje tai buvo labai asmeniška, intymu, aš niekam, net mamai, to nerodydavau. Vėliau supratau, kad savęs kaip žmogaus ieškau per dainas ir kūrybą. Man visai patiko, kad muzika ir dainų rašymas buvo ta sritis, kuriai galėjau skirti tiek laiko, kiek man reikėjo, nes niekas manęs neskubino. Būtent tai padėjo išgryninti ir mintis, ir vertybes, kuriomis vadovaujuosi gyvenime. 

– Augote muzikantų šeimoje. Ar ji bandė Jus nukreipti muzikos keliu? 

– Mano mama buvo chorvedė, tėtė, kaip ir senelis, – vargonininkas. Muzikos mokyklos lankymas mūsų šeimoje buvo natūralus dalykas. Mano sesuo baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, brolis – biologas, bet daro ir vienetinius muzikos instrumentus, vargonus. Nuo vaikystės augau supama klasikinės muzikos, matyt, aplinka daug ką lėmė. 

– Solinę karjerą pradėjote 2005-aisiais, tais pačiais metais išgarsėjote daina „Nebijok“. Kokios baimės Jus pačią tada kaustė?

– Ir karjeros pradžioje, ir dabar mane kausto tos pačios baimės. Dažnai atrodo, kad visas gyvenimas žmogui duotas su jomis tvarkytis. O tam reikia sutikti reikiamus žmones, atsakyti į tam tikrus klausimus arba bent jau juos užduoti. Neseniai skaičiau vieną iš C. G. Jungo darbų, ten gerai pasakyta: mes visi kaip asmenybės turime turėti dvigubą savęs supratimą. Vienas dalykas, kaip save pozicionuoji visuomenėje – ta vadinamoji persona galbūt labiau nutolusi nuo žmogaus asmenybės, bet ji padeda integruotis į socialinį gyvenimą. Kita dalykas – asmeninis, giliau esantis žmogaus pasaulis, susijęs su savirealizacija. Visos mano baimės visų pirma susijusios su klausimu, kiek atvirai žmogus gali save atskleisti socialinėje aplinkoje; kiek kitiems svarbu menininko kuriami darbai, ar jie skirti tik pramogai, ar padeda išgyventi. Dauguma mano rato žmonių jaučia scenos baimę. Gal jos visai ir nereikia atsikratyti, nes baimė yra koncentruota energija, reikia tik išmokti ją nukreipti tinkama linkme. Jau kurį laiką prieš koncertus nusiteikiu, kad nebijau. Juk dažniausiai žmonės bijo, kai jaučiasi nepasiruošę arba tiksliai nežino, ką transliuoja kitiems, nepasitiki savo jėgomis. Visa tai – destruktyvūs dalykai, trukdantys publikai pasakoti savo istoriją, tad su jais reikia susitvarkyti. 

– Ir baimė suklysti pažįstama?

­– O, taip, gana dažnai su ja susiduriu! Anksčiau, kai suklysdavau, labai bijodavau būti nesuprasta. Dabar stengiuosi į klaidas žiūrėti kaip į pamokas. 

– Kaip reaguojate į kritiką? Ar ji trukdo kurti?

– Anksčiau į kritiką reaguodavau labai jautriai, įsižeisdavau. Dažnai galvodavau, kodėl kartais kai kuriems žmonėms nesvarbu, kad nemiegi naktimis, aukoji sveikatą. Paskui supratau, kad kritikuotojai man padeda pasitikrinti, ar tai, ką jie sako, yra tiesa. Juk kartais žmonės pasako tai, ko pats nepastebi, o kartais tiesiog lieja pagiežą pasauliui. Kritika nėra blogas dalykas, bet, pavyzdžiui, „Delfi“ komentarų aš neskaitau – ten labai nešvaru. Feisbukas, kur yra būrys mane palaikančių žmonių, man artimesnė komunikacijos priemonė. Aš pasitikiu savo nuojauta ir visada išklausau tai, ką man sako šeimos nariai, kūrybos bendrakeleiviai.

– Matome, kaip scenoje keičiasi Jūsų įvaizdis...

– Anksčiau mano įvaizdis keisdavosi labai dažnai, tai buvo svarbu. Vienu metu į sceninį įvaizdį kreipiau mažiau dėmesio, nes maniau, kad jei esi kūrybinga asmenybė, tave turi priimti visokią (juokiasi). Dabar manau, kad koncertas turi būti šventė: ir atlikėjas turi eiti į sceną kaip į šventę, ir žiūrovas turi jaustis šventiškai. Kasdienybė ir buitis yra tai, su kuo mes susiduriame dažniau, nei norėtume, todėl iš scenos tikiuosi kitko – tiek kurdama savo programą, tiek eidama į kitų koncertus. 

– Ar sprendimus dėl sceninio įvaizdžio priimate pati?

­– Kadangi esu, kaip jau sakiau, dviguba asmenybė, dažnai dėl tam tikrų dalykų kyla diskusijų... Tiesa, vienas dalykas per visą gyvenimą nesikeičia – tiek kūryboje, tiek įvaizdžio reikaluose man labiausiai patinka ir tinka kontrastai: švelnu – grubu, klasika – kreivumas, juoda – balta ir pan. Šiuo metu labai džiaugiuosi, kad mano įvaizdžiu rūpinasi stilistas Saimonas Aukštuolis. Kartu ieškom, kas gražu ir kas labiausiai padeda išreikšti tai, kuo dabar gyvenu. 

– Debiutinio albumo „Aukso pieva“ prodiuseris buvo Andrius Mamontovas. Kodėl nutrūko bendradarbiavimas ir kas dabar jo vietoje?

– Nutrūko, nes tai labai natūralu: eini per gyvenimą ir sutinki bendrakeleivių, bet ateina laikas, kai keliai išsiskiria. Eini toliau ir į tavo gyvenimą, žiūrėk, ateina kiti žmonės, su kuriais toliau kuri... Andriui Mamontovui esu ir visada liksiu labai dėkinga, nes tai buvo mano pirmas muzikinis draugas. Būtent jis privertė mane užbaigti pradėtus kūrinius, nes tuomet dar labai savimi nepasitikėjau, nors slapta norėjau eiti muzikos keliu. Linkėčiau visiems turėti tokį įkvėpėją. Dabar dirbame su Aurelijumi Sirgedu ir Aurimu Driuku, jie prodiusavo mano naują albumą, kurį koncertiniu turu pradėjau pristatinėti spalio viduryje. 

– Kas inspiravo albumą „Giliai vandeny“?

– Norėjau patyrinėti savo ryšį su gamta, su gimtąja žeme, taip pat – aprašyti skirtingas meilės spalvas. Manau, menininkas turi siekti suprasti, kas svarbiausia žmogui, ant ko laikosi pasaulis ir kas verčia žmogų judėti į priekį. Mes turime remtis į savo istoriją, vienas į kitą, į savo tautos – kad ir mažos – vidinę stiprybę. Nevengiau kurti meilės dainų, nes tikiu, kad meilė – varomoji pasaulio jėga. Nesakau, kad buvo labai lengva – esu gana uždara, tačiau rezultatas džiugina. Kai kurios naujos dainos šiek tiek primena pirmojo albumo „Aukso pievos“ kūrinius. Gal ir dėl to, kad nuo pirmojo albumo praėjo lygiai dešimt metų, tam tikra prasme ratas apsisuko. Nuo albumo kūrimo pradžios iki išleidimo dirbta dvejus su puse metų, tad buvo pakankamai laiko dainų atrankai.

– Kas įkvepia kurti?

– Dažnai ta mūza ima ir nepasirodo (juokiasi). Jei būčiau dirbusi tik tada, kai ateina įkvėpimas, gal būtų sukurtos kokios trys ar keturios dainos, ne daugiau. Kūryba reikalauja disciplinos, pasiryžimo ir kritiškos akies. Sakoma, kad mūza turi rasti tave dirbantį, ir tai, patikėkite, auksinė taisyklė. 

– Esate baigusi žurnalistikos studijas, dirbote žurnalistinį darbą. Ar dėl to lengviau bendrauti su žurnalistais?

– Būna interviu, po kurių džiaugiuosi, kad baigiau žurnalistiką. Prisipažinsiu, kartais tenka perrašyti kone visą interviu nuo pradžios iki galo, nes žmogus, matyt, norėjo išgauti vieną emociją ir todėl sąmoningai tavo atsakymus stengėsi prie jos pritempti. Ne visi supranta, kad buitinė kalba, kai smagiai šnekiesi, gali visai neatspindėti to, kas norima pasakyti apie vieną ar kitą dalyką. Todėl labai vertinu Dievo apdovanotus žurnalistus, kurie moka klausytis ir išlukštenti tai, ką pašnekovas turėjo omenyje. Parašyti savaip visada lengviau, bet išklausyti žmogų ir pagauti jo tikrą emociją, išryškinti mintis yra sunkus darbas ir menas. 

– Ar žurnalistikos studijų metu įgytos žinios Jums padeda kelyje, kuriuo einate?

– Esu baigusi televizijos žurnalistikos specializaciją, man yra tekę vesti laidas, dirbti radijuje, taip pat ryšių su visuomene agentūroje, nes baigiau ryšių su visuomene magistro studijas. Sukantis muzikos srityje yra daug dalykų, kuriuos padeda atlikti įgytos specialybės: tai ir darbas su tekstu, ir savęs pateikimas, bendravimas su labai skirtingų sričių žmonėmis, veiklos planavimas, tobulinimasis ir t. t. Diplomatinių savybių taip pat prireikia. Dažnai tenka būti ir emocijų sugertuku tarp skirtingų žmonių grupių, nes vis tiek, nori ar nenori, esi centrinė savo paties gyvenimo projekto figūra, nuo kurios priklauso galutinis sprendimas. Geri komandos tarpusavio santykiai bei supratimas man labai svarbu.

– Tai vargina? 

– Jei kas nors mano, kad kūryba – gana lengvas gyvenimo būdas, pasakyčiau, jog dažnai yra priešingai. Nesvarbu, ką darai ar koks paros laikas – mintys galvoje nesiliauja suktis, ir kol nebaigiamas kurti albumas arba kol nesuvaidini savo vaidmens, kol žiūrovas nepamato vientiso užbaigto kūrinio vaizdo, visą laiką jauti įtampą. O kur dar savikritika ir faktas, kad kūrybos neįmanoma patikrinti, kol publika jos neišvydo. Be to, baigus vieną projektą į galvą veržiasi mintys apie naują darbą, ir nieko čia nepakeisi. Man patinka toks dinamiškas ir nenuspėjamas gyvenimo būdas. Geriau daug veikti, nei trūnyti namie prie televizoriaus. 

– Ar galite pasakyti, kodėl pasirinkote būtent tokį kelią?

– Man tai buvo vienas iš nedaugelio būdų susikalbėti su žmonėmis, pasakyti tai, ką iš tikro galvoju, kaip matau pasaulį. Kurdama turiu laiko pagalvoti, ką noriu pasakyti ir kaip, kokiomis priemonėmis išleisti tą mintį. Dainas dažniausiai rašau tada, kai mane aplanko sunkesni išgyvenimai, problemos, kurias reikia spręsti, arba kai pastebiu ką nors tikrai svarbaus, galinčio padėti kitam nepasiduoti, kai atrodo, kad nebėra išeities. Išeitis visada yra, gyvenimas man – kaip labirintas. Šiaip labirintų bijau, bet gyvenimiškasis, man atrodo, turi sistemą ir kiekvienas jame gali rasti tai, ko ieško. Kurdama tarytum užsiimu terapija, kuri, tikiuosi, yra svarbi ne tik man pačiai, bet ir klausytojui.

– Kiek Jums svarbu apdovanojimai? Na, pavyzdžiui, prisiminkime 2007 m. liepą, kai laimėjote pagrindinį prizą tarptautiniame Baltijos dainos festivalyje Karlshamne, Švedijoje. Pergalę atnešė daina „5th Season“ iš albumo „Instrukcija“.

– Manau, kad apdovanojimai yra svarbu. Ir ypač – savo šalies. Tai tarsi patvirtinimas, kad kelias, kuriuo eini, yra teisingas ir kitiems reikalingas. Tik su kiekvienu apdovanojimu vis stiprėja atsakomybės jausmas. Tie, kurie yra gavę ne vieną ir ne du apdovanojimus, mane labai gerai supras. Dirbi ir jauti, jog žmonės laukia iš tavęs, kad dar šautum į viršų. Ta būsena sunki! O kas, jeigu netrokšti šauti į viršų, bet nori plėsti savo galimybių ribas į šonus? Laimėjimas visada yra ir išbandymas. Be to, egzistuoja antrojo albumo sindromas. Iš jo paaiškėja, ar atlikėjas eis lengvesniu – pramintu – keliu ir kurs ką nors panašaus, ar rinksis kitą, sau svarbią kryptį. 

– Kurį savo albumą vertinate kaip brandžiausią? 

– Aš pati negalėčiau lengvai išskirti vieno albumo. Iš žmonių reakcijų manyčiau, kad „Aukso pieva“. Tiesa, dabar atrodo, kad albumas tiesiog pasirodė laiku – tuo metu Lietuvoje tokios muzikos gal trūko.

Kiekvienas albumas man labai bragus. Du pastarieji albumai buvo sukurti būnant Maskvoje. Vieną jų inspiravo labai didelis Maskvos tempas, kitą – mano pačios susidūrimas su gyvenimo išbandymais, kai pajauti vienatvę dideliame pasaulyje. Supratau, kad užtenka peržengti Lietuvos sieną, ir reikia viską pradėti iš naujo. Ir tada savęs vis klausi: ar tu to tikrai nori, ar tau to reikia, ar tau gera ir savame krašte? Bet tai jau praeitis. Naujausias mano albumas „Giliai vandeny“ ramesnis ir šviesus – tuo džiaugiuosi. Minčių perteikimo būdas jame artimesnis ne ilgam eilėraščiui, o haiku. Matyt, dabar toks etapas, kai haiku man labiau atspindi tai, ką matau pasaulyje, ir tai, kas vyksta žmoguje. 

– Ar galite prisiminti Maskvos įspūdžių inspiruotą muzikinį lėlių teatro spektaklį „MetroNomes“? Ar esate patenkinta tuo projektu? 

– Tai buvo pirmas žingsnis teatro link. Jis man buvo svarbus kaip asmenybei, bet dabar norėčiau šnekėti apie savo naują albumą, taip pat apie naujus klipus, naujus planus. 

– Su kuo dirbote kurdama dainos „Sapnas“ klipą?

– Prie klipo dirbo fotografai Arūnas Staponas ir Raggana. Tai buvo labai įdomus procesas: jie man paskambino, ir aš iškart ėmiau domėtis, koks bus klipo siužetas, kur važiuojame. Jie tik paslaptingai prasitarė: „Mes turime tokius didelius briedžio ragus“. Matyt, viskas nuo tų briedžio ragų ir prasidėjo (juokiasi). Pasižiūrėjau jų fotografijas ir supratau, kad labai norėčiau kartu padirbėti ir kad išeis tikrai kažkas unikalaus, nematyto. Na, bet visai nesitikėjau, kad bus tiek daug gerų emocijų, naujų potyrių! Klipas filmuotas trimis etapais ir, reikia pripažinti, buvo labai daug nesėkmių, kurios mums parodė, kad žmogus neturi stengtis pakeisti gamtos taisyklių, mat tai neįmanoma – mes prieš gamtą esame tokie maži! 

– Kur klipas filmuotas? 

– Lietuvoje, pelkėse, netoli Klaipėdos, Neringoje, prie jūros, prie Olando kepurės... Aš supratau, kad kai į gamtą žiūri menininko akis, ji pastebi subtilių dalykų, kurie tave pastūmėja į vidinę kelionę. Po kiek laiko jau nebegali sustoti – ir toliau matai pasaulį kaip gražius kadrus: tai žolė gražiai susisukusi, tai saulė pro rūką. Buvo nuostabu! Nebuvo siužetinės linijos, kurią iš pradžių norėjau žinoti. Reikėjo įsiklausyti ir įsižiūrėti, prisiderinti prie gamtos taisyklių, o tuomet ir saulė švietė, ir rūkas kilo. Gamta mus mokė: yra ne tik diena, bet ir naktis, ir paryčiai! Ir koks džiaugsmas yra tose akimirkose būti, viską stebėti, fiksuoti ir dalintis... 

– Idėjoms realizuoti reikalingi ir finansai. Ar mūsų šalyje pakankamai remiamos menininkų idėjos?

– Ne vienas valdžios pareigūnas, atsakingas už kultūros reikalus, yra pasakęs, kad menininkas turi išsilaikyti pats. Tai visiška nesąmonė! Kodėl mes, jauni žmonės, kartais bėgame iš čia? Nes iš kūrybos negali oriai pragyventi ir išlaikyti save ir savo šeimą. Lietuvoje būtina tvarkyti kūryba užsiimančių žmonių rėmimo sistemą, sudaryti galimybes vieniems kitus surasti. Kiek žinau, kai kurie verslo atstovai tam tikrą procentą skiria kultūriniams dalykams remti, bet tai nevyksta kryptingai. Kadaise ieškojau paramos projektui ir gavau atsakymą, kad didelė įmonė turi remti didelius, masinius renginius, maži siūlo per mažai reklamos. Bet vienas menininkas iš principo negali verslo pasauliui pasiūlyti prekės, kuria šie grindžia savo verslo santykius – tiek finansinės grąžos, tiek reklamos atžvilgiu. Meno mecenavimo sistema turėtų veikti kitu principu – verslininkai mielai remtų menininkus, jei tai sumažintų mokesčių naštą valstybei. Taip pat, kiek žinau, yra galimybė 2 procentus savo pajamų skirti konkrečiam menininko statusą turinčiam žmogui ir tokiu būdu palaikyti jo kūrybą. Bėda tik, kad ne visi daug nuveikę kūrėjai tą menininko statusą turi, kai kurie apie jį net nežino. 

– Iš kur Jūs pati dažniausiai gaunate finansų savo projektams įgyvendinti?

– Kelis kartus mėginau gauti paramą rašydama projektą, bet nepavyko, matyt įsivaizduojama, kad mano atstovaujama muzikos sritis pati turi iš ko įgyvendinti projektus. Dažniausiai albumą leidžiame savo lėšomis, labai retai prisideda vienas kitas privatus asmuo. Esame nedidelis kraštas, ir, manau, turėtume labiau vienas kitą palaikyti. Dėl to stengiuosi motyvuoti jaunus pradedančius kurti žmones. Taip pat ir pati stengiuosi dirbti kuo kokybiškiau ir kūryboje nedarau kompromisų, lygiai to paties linkiu ir tikiuosi iš kitų kuriančių žmonių, nesvarbu, kur jie sukasi – muzikoje, teatre ar kine. Kokybiškas kultūrinis, meninis fonas motyvuoja ir palaiko tiek seną, tiek jauną žmogų, geba paliesti jo jautriausias sielos kerteles, stiprina ryžtą veikti. Ypač svarbu, kad auganti jauna karta turėtų palaikymą. 

– Ar pastebite lietuvių norą domėtis kultūra? 

– Man atrodo, kiekvienas žmogus savo vaikui turi suteikti galimybę pažinti muziką ar kitą meno sritį, nes tai žadina žmogaus emocinį jautrumą, pastabumą, išplečia asmenybės erdvę, daugeliui atveria kelius į savęs pažinimą. Visi mes mažos didelio kosmoso dalelės, bet kiekvienas atskirai esame sudėtingas kosmosėlis su tik mums būdingais norais, bėdomis ir svajonėmis. Apie visa tai ir kalba meno pasaulis, jis sujungia atskirus žmones į bendrą grožio, tiesos ir prasmės paieškų lauką. 

– Pakalbėkime apie muziką filmams. Kartu su kompozitoriumi Giedriumi Puskunigiu kūrėte muziką režisierės Giedrės Žickytės dokumentiniam filmui „Meistras ir Tatjana“.

– Tai galėčiau palyginti su aktoryste. Dainose galiu daryti ką noriu, o kuriant muziką filmui, man rodos, svarbiausia tapti režisieriaus įrankiu, kuris padeda jam pratęsti pagrindinę mintį. Man ir Giedrei – ji mano draugė nuo vaikystės – labai svarbi ši kūrybinė draugystė. Turėjau suprasti, ko ji nori, ar muzika turėtų papildyti vaizdą, ar su juo kontrastuoti – visas procesas man buvo didelis atradimas, ir tikiuosi, kad tai nebus mano paskutinis darbas kuriant muziką kinui. Taip pat labai tikiu Giedre kaip dokumentinio kino režisiere, mielai dirbčiau su ja toliau. 

– Kokį poveikį Jūsų kūrybai turėjo motinystė?

– Sūnui Adui esu dėkinga už tai, kad jis man padėjo visai kitaip pamatyti pasaulį. Per vaiko akis matai esminius dalykus, supranti, kaip svarbu nepasislėpti po kaukėmis, kaip svarbu nemeluoti nei sau, nei kitiems. Adas padėjo man dar kartą suprasti, kas gyvenime yra svarbiausia. Aš matau šalia savęs augantį įdomų žmogų – su savo požiūriu į gyvenimą, tikslais, norais ir puikiu humoro jausmu. Žinoma, tai veikia ir mano kūrybą.

– Paminėjote kaukes. Ar būna, kad lipate ant scenos su kauke?

– Stengiuosi to nedaryti. Kaukės reikalingos teatre. Ten žmonės net labai laukia, kad tu keistum kuo daugiau kaukių. Tai smagus žaidimas. O kalbant apie muzikinę scena, aš ir pati mėgstu, kai įkvepia žmogus, kuris yra be kaukės ir kuris šneka apie tai, kas jam ir pačiam svarbu. 

– Ar viešoje aplinkoje vis dėlto kartais tenka užsidėti kaukę? 

– Jei atpažįsti žmogų ir atsimeni kontekstą, kuriame buvo su juo bendrauta, kaukės nėra. Na, o jei žmogus tave atpažįsta, bet tu jo nesi matęs, tada tenka užsidėti mandagumo kaukę. Kartą Žvėryne užėjome į vieną kavinę ir mane atpažino tokia apkūni gal kiek pašventusi moteriškė. „Jurga!“, – sušuko ir pribėgusi taip prispaudė mane prie savo apvalumų, kad likau stovėti ištikta šoko. Mėgstu, kai žmonės jaučia savo ir gerbia kitų asmeninę erdvę. Kartais po kauke tenka slėpti nuovargį. Tai netgi geriau, nei būti visada prislėgtam, pavargusiam, zyzti. O scenoje turi būti kuo mažiau kaukių. To mokytis reikia skaitant tam tikrą literatūrą, dirbant su savimi, mankštinantis – privalai būti energijos sankaupa, kokios žmonės iš tavęs tikisi. Geriausia dovana man, kai savo kūryba įkvepiu kitą ką nors sukurti.

– Kaip vertinate savo kaip aktorės pasiekimus? 

– Sunku apie tai kalbėti, reiktų klausti publikos. Iš tikrųjų teatras yra geras patikrinimas, kaip moki valdyti savo energijos atsargas, ar sugebi jas papildyti, atsikratyti nereikalingos įtampos. Man visada viena didžiausių paslapčių buvo, kaip profesionalus aktorius geba nuo žiūrovų nuslėpti savo nuovargį. Dabar manau, kad jie neslepia, esminis aktoriaus bruožas – atsidavimas ir šimtaprocentinis pasinėrimas į tai, ką daro. Tuomet įvyksta keistas dalykas – palikęs visas jėgas, išsiuntęs visas emocijas iki paskutinės žiūrovų eilės ir gavęs publikos palaikymą, jis lieka tuščias. Bet netrukus energija grįžta – nauja, apvalyta ir švari. Ar taip būna visiems? Nežinau, reikėtų klausti solidų sceninį gyvenimą nugyvenusių aktorių. Tokius žmones reikia mylėti, gerbti, tausoti ir sakyti jiems gerus žodžius. 

Patekusi į teatro pasaulį atradau daug naujų dalykų, ir visa tai labai papildė mano muzikinį gyvenimą. Kartą po vieno spektaklio iškart buvo koncertas, nespėjau net kaip reikiant atsijungti – įėjau į sceną tuo pačiu užtikrintu personažo žingsniu, viską puikiai atlikau, žmonės buvo laimingi. Retai taip būna, nes vis tiek dažniausiai klausi savęs, ar tai, ką darai, patinka publikai, ar viskas pasiseks. Svarbu pajusti tuos momentus, kai pavyksta tiksliai pagauti reikiamą emociją, dienos nuotaiką sujungti su publikos nusiteikimu ir palikti kažką tvyrančio ore ir žmonių širdyse. Tai tokios retos tikrumo akimirkos, kai ir scenoje esančiam žmogui, ir klausytojui pavyksta pajausti scenos stebuklą! Tarsi būtum apie ką nors iš širdies pakalbėjęs, apsikeitęs mintimis. 

– Kaip dažniausiai gaunate vaidmenis teatre?

– Pastarieji mano vaidmenys teatre – Vido Bareikio spektakliuose. Vidas labai reiklus režisierius, aš turėjau sunkiai dirbti, kad įrodyčiau jam, jog galiu vaidinti. Kitiems paprastai atrodo, kad saviškiu lengviau patikėti, bet dažnai būna atvirkščiai. Kita vertus, tai labai gerai auklėja, tu nuolat mokaisi stiprybės, susivaldymo, kantrybės. Tiesą pasakius, manau, kad tas, kuris ryžtasi dirbti su artimiausiu žmogumi, turi būti maksimalistas. Ir dar labai svarbu abipusis pasitikėjimas. O stengtis tikrai verta – juk dirbant su tave gerai pažįstančiu žmogumi ir rezultatas gali būti išskirtinis. 

– Jūsų vyras Vidas Bareikis Jums patikėjo pagrindinį vaidmenį vokiečių dramaturgo Bertolto Brechto pjesėje „Geras žmogus iš Sezuano“...

– Nutiko gana juokinga istorija. Mūsų sūnus Adas buvo operuojamas Santariškėse, ir Vidas, sėdėdamas tėvelių kambaryje, netyčia pastebėjo tarp knygų vaikams padėtą B. Brechto pjesių rinkinį. Perskaitęs „Gerą žmogų iš Sezuano“ užsirašė pjesės statymo idėją. Tuo metu, kai svarstė, ką imti pagrindiniam vaidmeniui, manęs paklausė, ar aš žinanti kokią aktorę, kuri ir dainuoja, ir gali atlaikyti tokio sunkumo vaidmenį, nes tai yra ir moteris, ir vyras viename. Abu ilgai galvojome. O tada jis atsisuko į mane ir sako: „Gal tu, Jurga?“ Kaip dabar prisimenu – tai mane gerokai išgąsdino! Visada stengiuosi padėti vyrui generuoti idėjas, noriu, kad jam sektųsi, bet tąkart sakiau: palauk, leisk man pagalvoti. Man tai buvo labai didelis gąsdinantis iššūkis, mat tokio dydžio vaidmens dar nebuvau turėjusi! Bet noras, o ne baimė nusvėrė svarstykles, ir aš labai tikiuosi, kad spektakliui įsibėgėjus pateisinsiu režisieriaus lūkesčius. Dabar sau galvoju: matyt, menininkai ne šiaip sukuria šeimas. Jie kuria šeimas, kad vienas kitą papildytų, kad padėtų vienas kitam įgyvendinti tam tikras idėjas, stumtų vienas kitą pirmyn ir palaikytų, kai sunku. Mes su Vidu esame labai skirtingi – kartais neišvengiame nedidelių žaibų (juokiasi). Bet kasdien mokomės vienas iš kito ir vis dažniau pastebime, kad kai dirbame kartu tie du skirtingi mūsų poliai sudaro gražią visumą. 

– Ar žmonės, su kuriais dirbate, realizuojate projektus, idėjas, Jūsų gyvenime atsiranda netikėtai, ar jų tenka ilgai ieškoti?

– Kai atvažiavau į Vilnių, apskritai nežinojau, kaip pasaulis sudėtas ir su kuo man norisi ir verta bendrauti. Net negalvojau apie tai. Tiesiog reikėjo su tam tikrais žmonėmis bendrauti, ir bendravau. Kai studijuoji, turi dėstytojus, kurso draugus, tik po kurio laiko imi suprasti, kad ne visi tie ryšiai reikalingi ar svarbūs. Labai svarbu turėti bent vieną žmogų, kuriam gali pasiguosti, kai sunku, ir kuris džiaugiasi, kai tau sekasi. Lygiai taip pat svarbu tokiu žmogumi būti kitam. Šiandien aplink mane yra tie, kuriuos tikrai myliu. Vieni jų yra kūrybos draugai, su kuriais gera kurti, kurie geba pagauti ir pratęsti mano mintis. Artimiausi – mano šeima, t. y. mano sesė, mano broliai, mano mama, Vidas, Adas ir labai nedaug tokių, kurie iš tikrųjų yra geri draugai. Jau seniai praeityje liko laikas, kai rodėsi, kad kuo daugiau žmonių pažįsti, tuo tavo vertė didesnė. Laikui bėgant išmoksti atskirti, kas tikra. Labai svarbu tuos tikrumo kupinus, nuoširdžius žmones pastebėti ir saugoti. 

– Vienas Jūsų albumų – „+37° (Goal of Science)“ ­– yra ekologiškos spaudos pavyzdys. Norėjote atkreipti dėmesį į aplinkosaugos svarbą?

– Taip, aplinkosaugos problema tada buvo ir dabar yra aktuali. Tiesa, su šia tema susijęs vienas kuriozas. Mūsų mašinoje žiemą šildėsi pelytė. Nežinau, kaip ji ten pateko, bet surado visą dėžę tų ekologiškų kompaktinių plokštelių ir sugraužė ekologišką pakuotę! Po to visus albumus be dėkliukų išdalinau vokeliuose su kalėdiniais pelės linkėjimais. Nepasakyčiau, kad mūsų šeima labai „žalia“, bet gamtą mylime, šiukšlių nepaliekame, jas rūšiuojame.

– Kaip manote, ar populiarumas yra ir didelė atsakomybė? 

– Taip. Ir ta atsakomybė tenka visiems, kurie dėl savo darbo specifikos gauna daugiau dėmesio. Tai galimybė atkreipti visuomenės akis į tam tikras problemas, palaikyti, motyvuoti žmones arba paskatinti aukoti pagalbos stokojantiems. Manau, kiekvienas turi save matyti visuomenėje. Jei visuomenės – bet kurio sluoksnio – tam tikri dalykai netenkina, kartais tai ženklas, kad tau, žmogau, pats laikas pačiam ką nors imti ir padaryti. Kai tai padarysi, tai bus padrąsinimas ir kitam nesedėti sudėjus rankų. Ir mažų idėjų įgyvendinimas visuomenėje gali atnešti apčiuopiamą naudą. 

– Iki to, kas šiandien esate, teko eiti ne vienus metus. Kokia viso to kaina?

O!.. Nuoširdžiai pasakysiu – menas man tarytum gelbėjimosi forma nuo vidinių demonų, nuo blaškymosi, nuo galvojimo, ar pasirinkau teisingą gyvenimo kelią, priėmiau teisingus sprendimus. Menininko kelias niekada nėra stabilus. Esi didelėje jūroje ant siūbuojančio plausto. Šalia pilna kitų žmonių, stovinčių ant tilto, stebinčių, apvirsi tu, ar ne. Staiga pro šalį praskrieja vaikinas ant banglentės, ir supranti, kad tas tavo nestabilumas yra vidinės laisvės pagrindas. Tada stojiesi tvirtai ant lentos ir gaudai bangą. Vieną pagauni, nuo kitos neri stačia galva žemyn, bet toks mano pasirinkimas. Mano vyras Vidas geba racionaliai susidėlioti planus ir juos vykdyti. Jis tiksliai žino, ką darys po pusės metų. Stengiuosi iš jo mokytis, dabar jau žinau savo planus metams į priekį, o būdavo, kad nežinai, kas bus rytoj. Užsiimant projektine veikla gal ir nėra stabilumo jausmo, bet laukia labai daug naujų patirčių, kartais realiai pajauti žengęs žingsnį pirmyn. Tik svarbu, kad tai būtų žingsnis asmeninio tobulėjimo kelyje. 

– O gal visa, apie ką dabar kalbate, yra įrodymas, kad esate menininkė ir einate Jums skirtu keliu?

– Gal... Menininkams juk būdinga šito nežinoti, ar ne? Noriu būti laisva nuo vidinių neramumų, išorinių poveikių. Noriu savo laisvę dovanoti artimiems žmonėms, svajoju pakeliauti po tolimus kraštus. Visa tai su kūryba man kažkodėl atrodo labiau įmanoma, galbūt dėl to, kad kurdama dainą, vaidmenį ar šokdama aš ieškau. Klausimo, kuris viską pakeistų, atsakymo, kuris nuramintų, žmogaus, kuriam svarbu, vaiko juoko, įkvepiančio parašyti dainą, kurios neplanavai. Galima sakyti, kad kurdama mokausi būti laiminga, mokausi mylėti ir pamiršti save dėl kitų. Pasirinkau kelią, susijusį su garsu, vaizdu, muzika, pamokomis, bendravimu, atvirumu, jautrumu – viskuo, kas man gražiausia žmonių santykiuose ir ko anksčiau bijojau. Labai įdomu, kur šis kelias nuves, tad jo į nieką nekeisčiau. 

– Ačiū už pokalbį!