Ko išmokė projektas „Ryga – europos kultūros sostinė“?

2015 Nr. 11–12 (454–455), Irena Didžiulienė

Diskusijoje dalyvauja fondo „Ryga 2014“ meno tarybos vadovė Diāna Čivle ir jos nariai Gintas Grūbe, Uģis Brikmanis, Solvita Krese, Gundega Laiviņa, Aiva Rozenberga ir Vita Timermane-Moora. Diskusijos moderatorius – internetinio žurnalo „Sa­to­ri.lv“ vyriausiasis redaktorius Ilmāras Šlāpinis.

 

– Kuo Ryga skyrėsi nuo kitų Europos kultūros sostinių?

G. Grūbe: Europos šalių Goethe instituto vadovai iš pat pradžių mus įspėjo, kad nepakliūtume į „Vilniaus spąstus“: Vilnius tapo Europos kultūros sostine, kai pasaulio ekonominė krizė smogė ir Lietuvai. Vilniui buvo sunkus metas. Tada mes jau kūrėme planus Rygai, kaip Europos kultūros sostinei, tad situacija glumino, buvo ambicinga kurti aiškų scenarijų. Vilniaus patirtis liudijo, kad finansavimas Europos kultūros sostinės laikotarpiu gali drastiškai sumenkti. Mes stebėjome ir analizavome karčią Vilniaus patirtį, kai daugybė planuotų projektų taip ir nebuvo įgyvendinti. „Vilniaus ­– Europos kultūros sostinės“ vadovai nuolat jautė politinę ir finansinę įtampą, negana to, bankrutavo Lietuvos nacionalinis oro vežėjas ir į Lietuvą liko vienintelis skrydis ­– iš Frankfurto. Tai buvo tikri „Vilniaus spąstai“. Mes į juos nepapuolėme.

G. Laiviņa: Priešingai nei kiti Europos miestai, paskelbti Europos kultūros sostinėmis, nestatėme naujų pastatų, nerestauravome senųjų. Turėjome gerokai mažesnį biudžetą nei kitos sostinės, todėl gautas lėšas nusprendėme nukreipti į miesto gyventojų pasiūlytas idėjas ir projektus. Galbūt tie projektai nebuvo geriausi, tačiau svarbu, kad žmonės kūrė ir veikė.

S. Krese: Jau seniai domėjausi Europos kultūros sostinių programomis. Pavyzdžiui, Marseliui buvo skirtas labai didelis biudžetas, miestui dar padėjo visas regionas. Kultūra pakeitė miesto įvaizdį, Europos kultūros sostinė tapo viešųjų ryšių projektu. Mūsų atveju buvo atvirkščiai, nes sostinės administracija nevertino kultūros kaip gebančios keisi miesto įvaizdį ir galinčios padėti išsiskirti iš kitų miestų pasaulyje. Rygos projektą kūrė kultūros darbuotojai ir jį skyrė eiliniams gyventojams, miesto svečiams, t. y. žmogaus poreikiams. Tai puiku. Mūsų stiprybė, kad kultūra išėjo iš Sarkandaugavos į Vecmilgrāvį ir Purvciemį (visi trys yra Rygos priemiesčio rajonai). Nuo pat pradžių užsibrėžėme tikslą: kultūra turi kirsti sienas, privalome praplėsti kultūros sampratą, kad ji aprėptų kasdienius dalykus, o ne apsiribotų vien teatrų, koncertų scenomis. Paveikslai ant statinių sienų suskambo kaip tikslus šūvis. Rygos mikrorajonų gyventojai sukūrė bendruomenes, kurių neturėjome, jos tapo savarankiškomis savivaldos komandomis, vadovaujamomis menininkų. Palaipsniui pasikeitė ir atgijo miesto dvasia. Europos kultūros sostinės projektas, manau, šiuo atžvilgiu yra labai sėkmingas.

U. Brikmanis: Norėčiau Rygos projektą palyginti su savo įgyvendintu projektu Weimare 1999-aisiais. Nuo to laiko mus skiria 15 metų, tačiau turiu pasakyti, kad visiškai pasikeitė tokių projektų turinys ir veiklos metodai. Pirmiausia, Europos kultūros sostinė nėra konkursas, tai tapo antraeilės svarbos dalyku: mes kartu žaidžiame savo žaidimą be konkurencijos. Mūsų tikslas ­– atsikratyti praeities kompleksų, nusistovėjusių kultūros standartų, pasipūtėliško šovinizmo ir kitų pančių, nes esame europiečiai. Turime gausius vidinius pajėgumus kurti ir bendrauti, privalome savimi pasitikėti ir mokėti spręsti kasdienius klausimus ir problemas. Mes tapome labiau ambicingi, pasitikintys, išmokome džiaugtis ir didžiuotis.

A. Rozenberga: Į Europos kultūros sostinę Rygą 2014 metų vasarą atvyko 200 turistų iš Weimaro, kurie nuo 1999-ųjų kasmet lankydavosi metų Europos kultūros sostinėse, pažindami jų kultūrą ir istoriją, užmegzdami ryšius su bendraminčiais. Jie mums pasakojo, kaip per tuos metus keitėsi Europos kultūros sostinės idėja, turinys. Pavyzdžiui, jiems labai patiko mūsų projektas „Stūra māja“ (sovietinės totalitarinės galios reliktas – KGB štabas), kuris atskleidžia Europos skaudžios XX amžiaus istorijos puslapius: tai sukrečiantys praeities signalai, kurie vis dar veikia mūsų sąmonę. Įgyvendinant idėją buvo korekcijų, bet politiškai niekas nesikišo į projekto kūrimą.

U. Brikmanis: Esu įsitikinęs, kad Rygos istorijoje atsirado takoskyra tarp Rygos, kuri buvo iki Europos kultūros sostinės, ir Rygos, kuri gyvuos pabuvusi Europos kultūros sostine. Kiek tai truks – sunku pasakyti, bet tai galėtų būti gairė visų miestų, miestelių, kaimų bendruomenėms.

V. Timermane-Moora: Manyčiau, Ryga iš kitų Europos kultūros sostinių išsiskiria dviem dalykais. Pirmasis – tinkama kultūros vadyba: tai, kaip Ryga pasiskelbė ir laimėjo konkursą. Antrasis – programos kūrėjai tobulėjo tobulindami projektus, o tai bendruomenėms buvo didelis iššūkis ir kūrybinis laimėjimas. Latvijai EKS statusas buvo būtinybė, suteikta iš išorės, kurią mes įgyvendinome ir dėl to nepaprastai didžiuojamės. Žmogus įgyja vidinės laisvės tiek, kiek stiprėja jo tikėjimas, viltis ir meilė – ir EKS šį turinį tam suteikė.

– Ar tuo patenkinti menininkai ir visi gyventojai?

V. Timermane-Moora: Žmogus nejunta, kokią įtaką jam daro menas, kultūros įvykis.

G. Laiviņa: Tik paskelbus, kad Ryga taps Europos kultūros sostine, kelerius metus buvo teikiami projektai mūsų programai. Tuose projektuose buvo juntama suvaržyta latvių siela, depresyvumas, kuris augo iš giliausios ekonominės krizės padarinių, žmonės tarsi vengė daryti ką nors išskirtinai nauja. Mes apie tai daug kalbėjomės, skatinome pozityviai žvelgti į ateitį ir visą tai atskleisti turiniu. Dabar būtų įdomu palyginti pradinius pasiūlymus su tuo, kas įvyko.

G. Grūbe: Buvo nelengva, nes pirmieji krizės metai buvo tokie sunkūs, kad visi nustojo svajoti! Pamenu pirmą diskusiją, kai skatinome žmones įsivaizduoti, ką jie padarytų, jei viskas būtų įmanoma...

G. Laiviņa:...bet projektų teikėjai nuolat grįždavo prie terminų ir pinigų.

D. Čivle: Mūsų, kuratorių, pagrindinė užduotis buvo suteikti žmonėms pasitikėjimą, padėti jiems kurti projektus, atsikratyti baimės dėl ateities, nusiplėšti vidinius pančius, sulaikančius mintis. Mes to pasiekėme. Mes analizavome kitus EKS, mokėmės, sėmėmės patirties. Nėra universalios formulės, bet skaudžios pamokos ir „Vilniaus spąstai“ padėjo mums neįstrigti. Antra vertus, „Vilniaus spąstai“ buvo svarbus mūsų koziris kalbantis su Europos Komisija, kad Ryga nėra Vilnius ar Talinas, kad Baltijos valstybės išgyvena stiprią politinę įtaką ir kitus sunkumus, bet jos keičiasi. Kai buvo švenčiamas Europos kultūros sostinės 25-metis (tuometinės Graikijos kultūros ministrės Melinos Merkuri pasiūlytą idėją „Europos kultūros sostinės“ Europos Sąjungos Ministrų Taryba oficialiai patvirtino 1985 metais. – Red.), buvo dar ketveri metai iki mūsų kultūros sostinės pradžios, ir tokio miesto statuso suvokimas ėmė keistis: mes supratome, kad esame kitokie nei senoji demokratiška Europa, mums reikia eiti sava kryptimi. Suvokėme, jog turime siųsti stiprų signalą, kad mus išgirstų Rygos – Europos kultūros sostinės metais. Ir tie metai tapo lūžio tašku.

G. Grūbe: Iš pat pradžių nusistatėme teorinius ir utopinius priesakus, pavyzdžiui, pasiekti Rygos aplinkoje kiekvieną žmogų, kad kiekvienas jaustųsi prisidėjęs prie šios veiklos. Prieš kelias savaites buvau Vokietijoje, viename bare prisėdo nepažįstama rusaitė iš Rygos ir pradėjo pasakoti apie vokiečio prodiuserio filmą, kuriame ji filmavosi ir dabar jis rodomas Rygoje. Paklausiau: koks tai filmas? Pasirodo, latvių antropologai pateikė temas, ir septyni Europos režisieriai sukūrė po trumpą dokumentinę novelę apie Rygą. Šios novelės sugulė į vientisą filmą (lietuvių dokumentinio kino kūrėjas A. Stonys kūrė novelę apie senąsias žydų ir latvių kapines. – Red.). Paklausiau, ką ji ten darė. „Žvejojau Mangaļsaloje“, – atsakė ji. Ir tuomet supratau, kad ši utopinė idėja išsipildė, nes ji susigyveno su vaidmeniu. Tikslas motyvuoti žmones suveikė. Tai nėra vienintelis pavyzdys, kada mūsų vaizduotės vaisiai sunoko neplanuotais būdais.

U. Brikmanis: Europos biurokratų požiūris į Europos kultūros sostinės projektą iš pat pradžių buvo labai skeptiškas. Europoje buvo prieitas lūžio taškas: arba vėl rimta nesėkmė ir vienintelė išeitis –palaidoti Europos kultūros sostinės idėją, arba šansas keistis. Mes siekėme keistis – ir sulaukėme milžiniškos paramos.

G. Grūbe: Per ketverius metus, neinvestuojant milžiniškų pinigų į Latvijos kultūrą, buvo sukurti keli neįtikėtini projektai. Papildomi trys ar keturi milijonai latų prie kasmet skiriamų kultūrai, ir Ryga turėjo tapti reikšmingu Europos miestu. Svarstant projektus, nuolat akcentavome, kad nebūtų fejerverkų švenčių! Tik metų užbaigimo renginyje.

– „Aukštasis menas“ dažnai yra tarsi izoliuota sala dėl savo atotrūkio nuo kasdienybės. Šiandien meno lygmenys siejasi. Tai sukuria malonu jausmą.

U. Brikmanis: Šiek tiek nesutikčiau: „aukštasis menas“ pagaliau įgyvendino daugybę išsvajotų projektų. Tiesiog buvo netinkamai priimtas kaip glamūras (pigūs blizgučiai) ir auksas.

G. Laiviņa: Taip, bet glamūro šiek tiek buvo ir mūsų sostinės metuose. Sakydama „glamūras“ aš turiu omenyje rafinuotus ir bereikšmius projektus.

D. Čivle: Per Europos kultūros sostinės pasirengimo metus užmegzti ryšiai iki šiol labai naudingi: parodų kuratoriai galėjo apsilankyti užsienio muziejuose, su tenykščiais kolegomis pakalbėti apie ateitį ir pasidalinti patirtimi. Bendradarbiavimas tarpinstituciniu lygmeniu taip pat svarbus ir jau veikia. Po 2014-ųjų jau mokame procesams sutelkti finansus. O procesai nėra matomi miesto gatvėse ar patalpose – jie vyksta žmonių galvose, širdyse, požiūryje į kokybę. Pavyzdžiui, jauni žmonės, savo jėgas išbandę filmų industrijoje, galbūt ateityje netaps prodiuseriais, režisieriais ar operatoriais, bet jų požiūris į kino gamybą keisis. Kokybinis šuolis, apie kurį svajojome, – kad kiekvienas visuomenės narys pajaustų prisidedantis prie kasdieninės kultūros vyksmo, – įvyko.

G. Grūbe: Maloni provincija, besiribojanti su Baltijos jūra, apie kurią kadaise kalbėjo J. Brodskis, išsiskleidė Europos kultūros sostine. Kas dar buvo sukurta per ketverius metus? Matuoklis rodo ne tik vienų metų darbus. Ryga tapo miestu, koks yra Berlynas, kuriame studijavau prieš 15 metų, nuostabia vieta, kurioje kasdien pasiūloma kas nors nauja, ko nebuvo anksčiau. Tikiu, kad ateityje bus ir paralelių procesų, nesusijusių su Europos kultūros sostinės projektais.

– Kokių paralelių procesų?

G. Laiviņa: Svarbu, kad padidėjo žmonių aktyvumas. Nesvarbu, ar renginys viešas, ar skirtas uždarai bendruomenei, bet jame dalyvaujančiųjų pastebimai daugėja. Ir dar svarbu, kad įvairių socialinių grupių asmenys buriasi veiklai, miesto mikrorajonuose susiformavo aktyvios bendruomenės.

S. Krese: Pamenu 2009 metus, kai nemaža dalis Latvijos gyventojų buvo bankrutavę ar praradę santaupas, užsisklendę ir pasinėrę į rutiną, spręsdami kasdienes problemas. Stengėmės savo valdžiai įteigti, kad pinigai, investuojami į kultūrą, būtų skirti žmonių gerovei. Mes deklaravome kultūrą kaip pragyvenimo įrankį. Tikėjome, kad tai leis žmonėms įkvėpti oro, išgyventi kartu ir dirbti su nauju pajėgumu ir dinamika. Vėliau daugelis žmonių savo hobius pavertė nuolatiniais užsiėmimais ir pragyvenimo šaltiniu. Kaip užviręs vandens katilas išstumia garą, taip Europos kultūros sostinės projektas žmones pastūmėjo naujiems pokyčiams. Miestas tapo puikia laisvalaikio vieta.

V. Timermane-Moora: Latvijai reikia vis daugiau renginių, galbūt ateityje visi pavargsime nuo jų pasiūlos, tačiau svarbu išlaikyti aukštą turinio kokybę. Dirbdama Briuselyje mačiau milžinišką gausą renginių: nedidelė Belgija turi 360 festivalių, kurių kokybė labai įvairi. Mes turime rūpintis savo projektų sklaida už Latvijos ribų, nes projektai yra verti, kad apie juos būtų žinoma užsienio prodiuseriams ir mėgstantiems keliauti, lankyti kultūros renginius svečiams.

G. Grūbe: Latvijos politikai turėtų prisiimti kaltę, kad nesusišnekama, nebendradarbiaujama politiniu lygmeniu. Valstybės kultūros sostinės fondo (VKSF) paskirtis – tęsti vykstančių procesų finansavimą ir po projekto EKS. EKS padėjo sukurti nevyriausybinį sektorių ir paskatinti jį veikti, kas yra vienas iš VKSF tikslų. Kai kurie politikai, sprendę dėl projekto „Stūra māja“ ateities, vengė paaiškinimų.

D. Čivle: Man atrodo, tie politikai bijojo projekto „Stūra māja“, jautėsi nesaugūs pasisakydami „už“.

Įdomu, kad Europos kultūros sostinės metu kultūrinio sektoriaus indėlis į bendrąjį vidaus produktą buvo gerokai didesnis palyginti su 2009 m. indėliu. Tai rodo ryškius kultūros srities pokyčius. Ir kyla klausimas: jei finansavimas bus mažinamas, nes nebevyksta EKS, ar mes negrįšime į 2009 metus?

– Latviai skundžiasi, kad jų nedaug, veikla be interesų konfliktų tiesiog neįmanoma, nes visi tarpusavyje pažįstami – net diskusija tampa neįmanoma tarp „mes“ ir „jie“ kaip paralelių, nesusikertančių žodžių?

V. Timermane-Moora: Atkreipiau dėmesį, kad Latvijoje nedaug tikrų kūrėjų ir ekspertų. Suskaičiuoti profesionaliems kultūros vadybininkams, galintiems įgyvendinti didelius kultūros projektus, užtektų vienos rankos pirštų. Fondai kuriami kiekvienam didesniam projektui, o vykdytojai lieka tie patys. Vykdytojas prisitaiko prie finansuotojo pasiūlymų ir reikalavimų, o ar negali finansuotojai tarpusavyje susitarti? Kiekvienas fondas, pradėdamas veiklą, išradinėja dviratį, skelbiasi darantis ką nors išskirtinai ypatingo ir pribloškiamo. Bet ši tendencija ydinga, tai – deformuota sistema.

– Tai ką daryti?

V. Timermane-Moora: Reikia lyderių, kurie apibrėžtų aiškius prioritetus ir kriterijus, kaip turi būti finansuojami projektai. Bloga praktika: kas moka pinigus, tas užsako muziką.

– Kalbame apie jūsų pastebėtą fenomeną: žmonės perlipa savo įsivaizduojamas galimybių ribas ir tampa ambicingesni. Kas tas katalizatorius, kuris visa tai išgrynino? Ar skirtas finansavimas, ar projektų tankis?

A. Rozenberga: Tai ir finansavimas, ir žmonių pasitikėjimas savo galiomis.

S. Krese: Labai įdomus projektas „Alekša skvērs“ Sarkandaugavoje, kurį sumanė ir įgyvendinto vietiniai gyventojai. Tie, kurie nedalyvavo projekte, buvo įsitikinę, kad tai įvykdė Rygos meras Nilas Ušakovas.

G. Laiviņa: Latviai – kūrybinga tauta, įgyvendinanti projektus neturėdama pakankamai pinigų. Pavyzdžiui, Latvijos naujojo teatro institutas, pagaliau gavęs svarų finansavimą, įrodė, kad Latvijoje užgimė naujoji režisūros banga ir Alvis Hermanis nebėra vienintelis latvių teatro sinonimas. Naujojo teatro institutas į latvių teatro programą pritraukė arti šimto užsienio svečių: festivalių organizatorių, prodiuserių, kritikų.

S. Krese: Projektas „Ryga – Europos kultūros sostinė“ buvo pozityviai provokacinis, intriguojantis kviečiantis griauti įsigalėjusius teatro standartus.

G. Grūbe: Norėčiau pabrėžti, kad nėra kokybiškos ir profesionalios kritikos Latvijoje vykstantiems procesams vertinti, šiek tiek profesionalios kritikos buvo užsienio spaudoje.

U. Brikmanis: Tai gal nėra auditorijos, kuriai būtų reikalinga kritika? Jei būtų skaitytojų, būtų ir kritika.

D. Čivle: Taip, publiką reikia suorientuoti, ugdyti. Pas mus kritikos ir skaitytojų santykis toks: kuris pirmas – višta ar kiaušinis? Kritika yra ne tik silpnoji, bet ir niekinė Latvijos kultūros grandis.

A. Rozenberga: Pastaraisiais metais mes mokėmės laisvėti. O kas, mieli kolegos, jumyse pasikeitė organizuojant EKS? Nebaksnokime, kaip anksčiau, į kitus – turime pradėti nuo savęs.

G. Laiviņa: Pažintis su trimis vaikinais iš Sarkandaugavos šokių projekto mane privertė susimąstyti apie atsakomybę jiems: man skaudu, kad daugiau jokių renginių ten nebevyksta. Jie prašo, kad paskambinčiau, kai bus kitas renginys, bet tų renginių nėra...

A. Rozenberga: Būtent dėl tų žmonių, kurie mumis patikėjo, reikia tęsti šią veiklą. Tikimės, netrukus žinosime, kaip tai padaryti, kad niekas nesakytų, jog viskas baigiasi su EKS pabaiga.

D. Čivle: EKS davė ryškų filmų kūrimo impulsą, paskatino Latvijos kino kūrėjus permąstyti veiklą ir sugalvoti ateities modelį. Tai vyksta ir kitose srityse, pavyzdžiui, ketiname Rygos fotomėnesį išplėsti iki Baltijos fotografijos bienalės. Mes iškėlėme tikslus daugeliui kultūros sričių – ir tie procesai pajudėjo.

G. Grūbe: Buvo inicijuotas projektas „Ačiū EKS“. Svarbu, kad procesai nenutrūktų, kad projektai tęstųsi, nepasimirštų. Veiksmo vietos, kuriose vyko EKS renginiai, turi būti pažymėtos. Didžiuojuosi, kad Maris Gailis, Žanio Lipkės muziejaus tarybos vadovas, Rygoje pažymėjo vietas, kuriose buvo slepiami žydai. Pati idėja puiki – pažymėti vietas, kuriose kadaise ar dabar kas nors buvo ir vyksta. Tai būtų svarbu netik turistams, bet ir patiems miesto gyventojams.

– Kaip manote, ką Ryga pasakė pasauliui?

G. Laiviņa: Ryga daugybę užsieniečių, gyvenančių Vakarų Europos demokratijoje, paskatino pažinti kaimynų Rytų Europoje gyvenimą.

D. Čivle: Mes sustiprinome Rygos įvaizdį. Žmonės, pabuvę Rygoje projekto EKS metu, sugrįžta pasisemti naujų įspūdžių: Ryga tapo įdomiu, patraukliu miestu...

U. Brikmanis:... o žmonės, apsilankę Rygoje ir sugrįžę į savo kraštą, skleidė žinią, kad Ryga yra lankytina vieta, kupina meno ir kultūros.

V. Timermane-Moora: Intensyviai ir nuosekliai siunčiama geroji žinia apie Rygą krauna dividendus. Grąža pajuntama po penkerių ar dešimties metų.

U. Brikmanis: Miestai kaip spauda: praeina laiko, kol įgyjamas pasitikėjimas. Visi kartu daug dirbome, ginčuose kūrėme ir pasiekėme puikų rezultatą – tai didžiausia vertybė.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!