Rafailas Karpis: „Lietuvių ir žydų kultūras sieja daug saitų“

2015 Nr. 11–12 (454–455), Jana Saifulinaitė

„Vienąsyk mamos paklausiau: kokios aš tautybės – lietuvis ar rusas? O ji: „O, vaikeli, nei tu rusas, nei lietuvis, tu – žydas.“ Tą patį vakarą močiutė mane išmokė piešti Dovydo žvaigždę“, – pokalbio pradžioje į prisiminimus apie vaikystę leidosi Rafailas Karpis. Su Vilniuje augusiu ir gyvenančiu operos solistu kalbamės apie žydų kultūros atspindžius ne tik vaikystės prisiminimuose.

 

– Prašyčiau prisiminti, kokios kultūros apsuptyje Jūs augote.

– Mano kiemas tautine ir kultūrine prasme buvo labai įvairiaspalvis, bet tuo metu man, vaikui, atrodė, kad yra tik lietuviai ir rusai. Augau tarp lietuvių, rusų, lenkų, gudų, kieme buvo keturios žydų šeimos. Mes, vaikai, lengvai susikalbėdavome lietuvių ir rusų kalbomis. Ir, žinote, jokios politikos ar etikečių klijavimo tuomet nebuvo, nes vaikų žaidimo aikštelėje tai buvo neaktualu. Esu dėkingas mamai, kad ji visada stengėsi rasti atsakymus į man rūpimus klausimus. Tikriausiai pirmoji pažintis su žydų kalba vaikystėje vyko virtuvėje. Tėvai nebuvo labai stipriai prisirišę prie žydiškų tradicijų, tačiau abi močiutės tarpusavyje kalbėdavosi jidiš kalba, viena močiutė ta kalba man dainuodavo lopšines. Anuomet man tai atrodė tikra mistika! Kiek ūgtelėjęs pradėjau lankyti žydų bendruomenės vaikų klubą, įsitraukiau į jo veiklą. Mane visada traukė būtent jidiš kalba. Kodėl? Nes tai buvo glaudžiai susiję su močiutėmis, kurios jau buvo iškeliavusios anapilin ir man jų labai trūko. Iki dabar mane traukia ir užburia ta kalba ir jos skambesys. Tėvai jau nekalbėjo jidiš kalba, tik kartais keletu žodžių persimesdavo, kai nenorėdavo, kad aš, vaikas, suprasčiau, apie ką jie tarpusavyje kalbasi.

– Ką Jums dovanojo tokia marga, įvairių tautybių vaikų aplinka?

– Visų pirma įvairesnį pasaulio ir kultūrų suvokimą. Augdamas tarp tiek įvairių tautybių vaikų, imi suprasti, kad visos kultūros, kad ir kokios jos būtų skirtingos, yra ne tik suderinamos, bet ir egzistuoja viena šalia kitos labai glaudžiai susipindamos.

– Ar, Jūsų nuomone, istorinėje tėkmėje susiformavę stereotipai apie žydus egzistuoja ir šiandieninės visuomenės sąmonėje? Kas tai lėmė?

– Stereotipų apie žydų tautą visuomenėje, žinoma, yra. Ir tai blogai. Bet, pavyzdžiui, jei paskaitytume Antano Miškinio ir kitų rašytojų apsakymus, suprastume, kad tarpusavio santykių būta ir labai gražių. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo laikas, kai sąlygos žydų bendruomenei klestėti buvo tikrai geros. Reikia pripažinti, kad tuomet, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, čia palyginti su kitomis imperijos žemėmis žydams buvo gyventi kur kas ramiau, beveik išvengta pogromų. Tarpukario Lietuvoje stereotipų taip pat būta, nors žydai buvo įsitraukę į visuomeninį gyvenimą, projektavo pastatus, vertėsi medicina, muzikavo, tarnavo kariuomenėje, dalyvavo nepriklausomybės kovose. Tačiau liūdniausia, kad Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai atsirado stereotipas, jog visi žydai – komunistai arba palaikantys tą režimą. Šį stereotipą dar ir šiandien žydams klijuoja kai kurie antisemitai.

– Ar Jums teko susidurti su stereotipais apie žydus paauglystėje? Kaip tai išgyvenote?

– Man greičiau teko susidurti ne su stereotipais, o su tautiniu pagrindu motyvuota paauglių agresija mokykloje. Paauglystėje veikia ne tik sveikas protas, bet ir didelis ego, nes labai norisi būti patraukliam visiems. Noras išsiskirti dažnai pakiša koją. Yra ir tam tikrų asmeniškų dalykų, į kuriuos būdamas paauglys labai jautriai reaguoji. Tiesa, tikiuosi, kad dabar mokykloje yra kitaip, nes šiandien esama labai daug gražių iniciatyvų, kurių tikslas – kovoti prieš patyčias, naikinti stereotipus, visuomenę supažindinti ir su žydų kultūra. Svarbu suprasti, kad kuo daugiau skirtingų spalvų pavyksta suderinti, tuo gražesnis paveikslas.

Man išgyventi padėjo tai, kad supratau, jog tokie stereotipai – visiška kvailystė. Aplink buvo begalė įvairiausių tautybių žmonių, kurie matė, kad tai, ką kalba kai kurie jų bendraamžiai apie žydus, yra nesąmonė. Žmonės, kurie bando pažeminti kitus vien dėl tautybės, turi rimtų psichologinių problemų. Joks normalus žmogus nepradės kito žmogaus įžeidinėti vien dėl jo priklausomybės kitai etninei grupei. Toks yra mano įsitikinimas.

– O kokie apskritai atmintyje išlikę vaikystės metai?

– Man atrodo, kad anuomet buvo labai smagus laikotarpis, labai lengvas, bet tiesa ne visai tokia. Žvelgiant retrospektyviai viskas atrodo jau kiek kitaip, nei buvo iš tikrųjų. Jei keltume klausimą, ar mūsų tėvams, seneliams tas laikas, kai mes nerūpestingai žaidėme kiemuose, buvo lengvas, turbūt tektų pripažinti, kad toli gražu ne. Tai buvo lūžio metai ir juos ganėtinai slėgė stipri našta, mat visi žinojo, kokių represijų ir kokių baisybių gali imtis tas tironas, kuriam priklausėme. Dabar verta didžiuotis žygdarbiu, kurį susivienijusi Lietuva padarė – viena pirmųjų pralaužė Sovietų Sąjungos vientisumą. Dar gražiau, kad ta kova buvo ne ginkluota – tai buvo žmonių valios pasireiškimas. Ir reikia pastebėti, kad nemaža dalis kultūros veikėjų dalyvavo Sąjūdyje. Kultūra visada buvo šalia. Deja, dabar ji vis dažniau lieka nuošalyje.

– Manyčiau, kultūra gali padėti atrasti vieniems kitus, užmegzti dialogą ne tik tarp įvairių tautybių, bet ir tarp skirtingų socialinių grupių žmonių.

– Žinoma, kad gali! Ji tą ir daro. Gal dažnai pernelyg tyliai, bet daro. Ir ne tik muzika, bet ir kitos meno formos, taip pat sportas. Nuosekliai ir teisingai komunikuojant vieniems su kitais išryškėja, kad visi esame drėbti iš to paties molio, bet labai skirtingi. Štai tas skirtybes verta mokytis pažinti ir toleruoti visą gyvenimą.

– Ar dabar su kuo nors bendraujate jidiš kalba?

– Aš jidiš kalbą moku ir galiu susikalbėti, bet, labai liūdna, neturiu su kuo ja kalbėti.

– Esate įrašęs žydiškų dainų albumą „Laiškai iš praeities“. Kas jį inspiravo?

– Turėjau sukaupęs didelį žydų dainų jidiš kalba repertuarą. Kilo mintis, kad reiktų įrašyti kompaktinę plokštelę. Vėliau atsirado bendražygis – Darius Mažintas. Bendromis pastangomis radome rėmėjus, kurie padėjo tą plokštelę išleisti. Manau, kad tokio albumo reikėjo, mat jidiš kalba ir kultūra yra palietusi Lietuvą. Juk dar prieš maždaug 70 metų kiekviename kaimelyje ir miestelyje buvo žmonių, kalbėjusių jidiš kalba. Sakoma, kad netgi Balys Dvarionas su savo studentais susišnekėdavo ta kalba.

– O kiek dabar Lietuvoje gyvena žydų? Ar žydų bendruomenė aktyvi?

– Yra apie 5000 žydų bendruomenės narių, pastaruoju metu ji gana aktyviai veikia. Labai smagu, kad vis atsiranda iniciatyvų ir iš užsienio, nes ten labai daug išeivių iš Lietuvos – litvakų. Yra ir organizacijų, kurios rengia žydų susibūrimus Lietuvoje. Lietuvą ir pasaulyje išsisklaidžiusią litvakų bendruomenę sieja daug kultūrinių saitų. Pasidomėję atrastume labai daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, nepaprasta Romaino Gary istorija. Jis gimė Lietuvoje, vaikystėje gyveno Vilniuje. 2007 m. R. Gary garbei pastatytas paminklas Vilniuje, J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankirtoje. Skulptūroje vaizduojamas berniukas, žvelgiantis į dangų ir prie širdies spaudžiantis kaliošą. Tai aliuzija į romano „Aušros pažadas“ meilės istoriją, kuri tikriausiai grįsta paties rašytojo išgyvenimais. R. Gary – prancūzų literatūros grandas, neabejotinai susijęs su Lietuvos kultūriniu paveldu. Mes dažnai praeiname pro skulptūrą galbūt nesusimąstydami, bet verta pasidomėti.

– Ar Lietuvoje žydų vaikai supažindinami su jidiš kalba?

– Galimybių yra. Vilniuje įsikūręs Jidiš institutas kiekvieną vasarą organizuoja jidiš kalbos kursus. Be to, Vilniaus Šalomo Aleichemo ORT gimnazija organizuoja labai daug įvairių renginių, atvirų visuomenei. Manau, ji turi tam tikras programas, supažindinančias tiek su jidiš kalba, tiek su ja rašiusiais žymiais rašytojais. Juk pats Šalomas Aleichemas, kurio vardu ir pavadinta gimnazija, rašė jidiš kalba.

– Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie žydų šventes ir apeigas?

– Kiekvieną savaitę žydai švenčia Šabą – septintą savaitės dieną. Mintis tokia: viena diena per savaitę paskiriama dvasiniams dalykams, t. y. maldai, poilsiui ir šventumui. Žydų švenčių kalendorius prasideda rudenį. Pirmoji šventė yra Roš hašana (žydų Naujųjų Metų šventė). Vėliau minima Jom Kipur – teismo, nuodėmių atpirkimo diena. Kita šventė – Sukot. Jos metu religingi žmonės stato laikiną būstą, simboliškai primenantį apie egzistavimą tarp Dangaus ir žemės. Ši šventė primena išsivadavimą iš Egipto vergijos ir kelionę per dykumą į Izraelio žemę. Simchat Tora – Toros garbinimo šventė. Žiemą švenčiama Chanuka – šviesos šventė. Ankstyvą pavasarį žydai švenčia Purim – tai viena linksmiausių švenčių, ja žydai pamini išsivadavimą iš Babilono vergijos. Pavasarį švenčiama Pesach – žydų Velykos, tai labai sena šventė. Birželio mėnesį švenčiama Šavuot – minimas Toros įteikimas žydų tautai. O 9-oji vasaros avo mėnesio diena yra gedulo diena, skirta sunaikintai žydų šventyklai atminti.

– Ar vaikystėje šventėte tas šventes?

– Dažniausiai jas švęsdavome su žydų bendruomenės kuruojamu vaikų klubu.

– Ar pagalvojate, kokie vaikystėje Jums buvo padėti pamatai, dėl ko šiandien darote tai, ką darote?

– Taip, labai dažnai apie tai pagalvoju. Kai kurie vaikystės epizodai tebėra labai ryškūs, ir mintimis grįždamas į tą laiką imi suprasti, kad tam tikri tada tau padėti pamatai ir atvedė čia, kur dabar esi. Už tai visų pirma esu dėkingas savo tėvams, taip pat „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos, vidurinės mokyklos mokytojams.

– Dabar ir pats turite šeimą, dukrelę. Ar puoselėjate žydų kultūros tradicijas savo šeimoje?

– Dainuoju daineles ir lopšines savo dukrelei Rachelei. Dabar jai metai su trupučiu, kiek galėsiu, ją būtinai mokysiu jidiš kalbos. Esu labai dėkingas ir žmonai už visapusišką supratingumą. Ji lietuvė, bet mane visada palaiko, šeimoje draugiškai stengiamės puoselėti žydų tradicijas.

– Ačiū už pokalbį!

 

 

 

 

 

 

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!