M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje – Lukas Geniušas

Su nerimu ir džiaugsmu sekame muzikinio pasaulio pažibos, 25 metų virtuozo Luko Geniušo, neseniai laimėjusio vieno prestižiškiausių pasaulyje XV tarptautinio P. Čaikovskio konkurso sidabrą (kaip ir F. Chopino konkurse 2010 m.), pasirodymus. Rugsėjo 29 dieną Valdovų rūmuose III tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio (meno vadovė – prof. Veronika Vitaitė, iniciatorė ir organizatorė – VšĮ „Klasika.lt“ direktorė prof. Aleksandra Žvirblytė) atidarymo koncerte Lukas Geniušas kartu su smuikininku Aylenu Pritchinu (Rusija) pristatė nemažai mūsų publikai dar negirdėtų kūrinių – L. van Beethoveno sonatą Nr. 5, op. 10, c-moll, F. Chopino fantaziją, op. 49, f-moll, tris mazurkas, op. 63, bei tris etiudus, op. 25: Nr. 1 As-dur, Nr. 2 f-moll ir Nr. 12 c-moll.

Šlifuodamas ir tobulindamas savo stilių, Lukas Geniušas leidžiasi į puikiai valdomos garsų materijos vidinius sluoksnius, tarsi Troją kasinėjantis Schliemannas milimetras po milimetro atskleisdamas jų grožį. Pianistas niekada neišduoda muzikoje slypinčių paslapčių iš karto ir niekada – iki galo; gal todėl nutilus paskutiniams akordams erdvėje lieka pleventi lyg pažadas, lyg nusidriekęs kelias į aukštesnes sferas. Jo vientisame pasaulyje kūrinių, stilių įvairovė paklūsta esminiams fortepijono meno įstatymams, o tai yra pagarba garso grožiui, skambesiui, galingas išraiškos priemonių arsenalas, kuris padeda atskleisti subtiliausius žmogaus emocinius ir intelektinius išgyvenimus. Nuostata preciziškai išgvildenti tekstą (nuo kūrinio idėjos priklauso ir pasirinkti metodai) dera su jau pasiektu aukščiausiu meistriškumu, kada be jokių papildomų sąlygų lieka tik grynoji muzikos tėkmė.

Luką Geniušą pavadinčiau išskirtiniu fortepijono meno atstovu, tęsiančiu aristokratiškąją didžiųjų rusų ir vokiečių mokyklos pirmtakų liniją, bet darančiu tai savaip, nes jis jau yra suformavęs savąjį atlikimo brendą. Kita vertus, galima drąsiai teigti, kad tarp šiandienos pianistų reikėtų gerai paieškoti tokių žvaigždžių, kurios, nestatydamos savęs pirm autoriaus, yra visiškai patikimos tradicijos prasme. Kitaip sakant, Luko Geniušo skambinimas – tai XXI a. pradžios etalonas, gyvas pavyzdys, kaip reikia elgtis su fortepijonu, su muzika, su atlikėjo profesija. Tai – sunkiai pasiekiamas universalus lygmuo, prie kurio talentingasis pianistas artėjo nuosekliai, augdamas ir septynmyliais žingsniais.

Beethoveno sonatą jis atliko ramiai ir lyg žaisdamas atskleidė ankstyvojo klasicizmo dvasią, neprilygstamai meistriškai naudojo visas įmanomas pedalo funkcijas. Chopino fantazijoje melodingą, pusbalsiu išdainuojamą pradžią keitė švelniai jaudinantys judrūs epizodai, tačiau irgi kaip intymus pasakojimas, o mazurkose pianistas žavingai priminė, kad tai – šokis. Tiems, kas anksčiau girdėjo L. Geniušo skambintus visus Chopino etiudus per vieną vakarą, pasirinkti etiudai suteikė malonumą gėrėtis puikia technika, permatoma faktūra, apipinančia švelniai, laisvai vedamą temą, jos logines atramas. Bisui nuskambėjo Leonido Desiatnikovo „Niekada“, „Rondo“.

Tarp pianisto pamėgtų kompozitorių – ne tik L. Desiatnikovas, su kurio kūryba Lukas Geniušas nuosekliai supažindina publiką. Lukas garsėja kaip menininkas, kuris atranda ir propaguoja retai grojamus šiuolaikinės rusų muzikos autorius, kaip antai Valerijaus Arzumanovo rinktinės pjesės iš ciklo „27 lengvos pjesės“, op. 74 (1985), šiais metais išleistos kompaktine plokštele „Konsonanso emancipacija“. Įsiminė ir „Piano.lt“ surengtas rečitalis, kuriame jis skambino sovietinio laikotarpio kompozitorių kūrybą. Tokiu siekiu ištirti ir įgarsinti, populiarinti pasaulyje visą įmanomą savo šalies geriausių kompozitorių fortepijono literatūrą pasižymėjo nebent kitas P. Čaikovskio konkurso laureatas Michailas Pletniovas. Galbūt jaunojo virtuozo misija – nupūsti dulkes nuo kontroversiškojo XX a. laikotarpio, kada kūrė daug įdomių kompozitorių, smulkių žanrų kūriniuose įprasminusių gyvenamojo meto pasaulėvaizdį? Luko atliekama ši muzika suskamba įdomiai, turiningai, atskleidžia žanrinę įvairovę; joje girdimos rusų liaudies dainos, lopšinės, buitinio romanso melodikai būdingos intonacijos dvelkia nostalgija, jos perteikiamos nuoširdžiai, svajingai, o maršų, šokių, idėjiniai motyvai – neprilygstamai taikliai ir sąmojingai. Lakoniška kalba, intelektualumas, artistinis išradingumas ir įvairiapusiškumas... Lieka pasvajoti, kada taip tobulai skambės primirštos to paties laikotarpio lietuviškos pjesės... Pakalbintas Lukas neatmetė galimybės, kad kada nors atvažiuos su panašia lietuvių autorių programa.

Antroje koncerto dalyje su Aylenu Pritchinu (su juo kartu muzikuoti pradėjo prieš trejus metus) L. Geniušas atliko retai, bent jau Lietuvoje, girdimus kūrinius: P. Čaikovskio „Suvenyrą“, op. 42, bei Igorio Stravinskio 4 pjesių ciklą – divertismentą iš baleto „Fėjos bučinys“. Charakteringus, sudėtingus kūrinius duetas grojo intriguojamai, gražų, jautrų smuikininko tembrą papildė ir griežimą lydėjo savarankiška, štrichais žaižaruojanti fortepijono partija. Girdėjome puikų ansamblį, vientisą interpretaciją. Du M. K. Čiurlionio preliudai (d-moll ir D-dur, aranžuotė Kristinos Ivanauskaitės-Jucienės) nuskambėjo gal kiek neįprastai, bet skaidriai, itin lyriškai. Bisui buvo atlikti I. Stravinskio „Dythiramb“ iš koncertinio dueto ir L. Desiatnikovo „Vaikiškas disko“ iš „Albumo Aylinai“ (šį duetas paskambino fortepijonu 4 rankomis).

Nuotaikingas koncertas pažėrė daug naujų įspūdžių ir tapo svariu festivalio atidarymo akcentu.