Paskačimų saga

Reginai Praksedai Paskačimaitei-Tamošaitienei – 85

Su docente Regina Prakseda Paskačimaite-Tamošaitiene kalbamės jaukioje Vilniaus senamiesčio pastogėje. Svetainėje puikuojasi istorinis fortepijonas, nuo sienų žvelgia anapilin išėjusio vyro Prano Tamošaičio akys. Čia gausu sentimentus žadinančių istorinių miniatiūrų, tautiškų akcentų, nuotraukų pilni vokai, tvarkingi albumai, meninio gyvenimo dienoraščiai byloja apie šeimos ir giminės nuopelnus kultūros istorijai.

Vaikystė pievoje prie Nevėžio... Daugelio senojo miesto vaikų laimė: vasarą – maudynės, žiemą su savadarbėmis ar pirktinėmis pačiūžomis smagu pasileisti per užšalusios upės ledą. O gimnazistų romantika! Susitikimai senajame Upytės pavieto vėliavininko Karpio dvaro parke. Dešinėje upės pusėje pagonybės laikus menančio iškilumo – Skaistaus kalno – įvaizdis prigijo parkui, jis vadintas Skaistakalniu, sulenkintai – Jasnagurka. Ten vykdavo dainų, sporto šventės, tėvai vesdavosi vaikus į linksmas gegužines, šaulių, skautų paradus.

Nevėžio kilpoje gyvenimas buvo vienoks, o kitame neplačios upės pusėje įvykiai klostėsi kitaip. Senamiesčio gatvė – tai žemdirbiai, amatininkai, darbininkai, kaminkrėčiai, vežėjai, pribuvėjos, gaisrininkai, geležinkelininkai, mokytojai, kunigai, medikai, inžinieriai, agronomai, dailininkai, muzikai... Lietuviai, lenkai, žydai, vokiečiai, rusai... Vakarais nuo aukštumėlės skambėdavo dainos. „Su drauge Janina Kupčiūnaite, būdavo, ravime daržus ir dainuojame. Keista, dabar jaunimas nei moka, nei mėgsta dainuoti. Liaudies dainų nemoka“, – sako ponia Regina. O kokios šventės be dainos? „Kalėdos, Velykos, Stanislovo vardinės, Antaninės – svarbiausios. Naujieji Metai nebūdavo tokie reikšmingi.“

Reginos Paskačimaitės-Tamošaitienės senelis buvo knygnešys Antanas Briedelis (Briedis, g. 1860). Jis platino lietuvišką spaudą, bendradarbiavo su knygnešiais J. Bieliniu, J. Bataičiu. Didelė, plati jo etažerė buvo pilna senųjų leidinių. Tėvas Stasys Paskačimas dirbo Panevėžio apygardos teismo sekretoriumi, buvo įtakingas žmogus (Panevėžio istoriją tyrinėjusi Mergaičių gimnazijos pedagogė, vėliau žinoma istorikė Ona Maksimaitienė aptiko žinių apie Paskačimų bajorystę). Mama Antanina Briedelytė-Paskačimienė – garsaus advokato, 1921–1931 metais buvusio Panevėžio miesto tarybos nario Česlovo Petruškevičiaus mašininkė, Kaune baigusi dvikalbios mašininkių kursus.

Regina buvo vyriausia, ji pasaulį išvydo 1930-ųjų rugpjūčio 11-ąją. Paskačimų sūnūs Zenonas ir Gintautas gimė Antrojo pasaulinio karo metais.

Šeima gyveno pasiturimai. Mama buvo puiki kulinarė. „Koks būdavo stalas! Farširuotas paršelis, tortas „Napoleonas“, kurį išmokė gaminti ir mane. Niekas negirtaudavo, svečiai būdavo vaišinami iš mažų taurelių.“

Senamiestis – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios parapija. Vikaras Antanas Gobis buvo nedidelio ūgio, tamsaus gymio, žvalus, judrus, skvarbių juodų akių, visada linksmas. Piniavos pradinėje mokykloje dėstydamas vaikams tikybą mėgdavo pasakoti apie muziką, vargonus, kitus instrumentus, subūrė gitaristų ansamblį. Į klasę atsinešdavo smuiką, grodavo negirdėtas melodijas, improvizuodavo. „Mes ruošdavome įvairiausias programas, vienoje jų vaidinau čigonę.“ Tik 1990 metais paaiškėjo, kad kunigas A. Gobis karo metais slėpė žydus. Izraelio vyriausybė jį apdovanojo Pasaulio tautų teisuolio medaliu.

„Pradėjome mokytis netoli namų buvusioje Senamiesčio pradinėje mokykloje. Labai nepatiko mokytojas, pravardžiavome jį Burbuliu. Su broliu verkėme. Tuomet nuvedė į mokyklėlę prie Raudonosios (Šv. Petro ir Povilo) bažnyčios. Atsimenu tautinius šokius. Buvau balerina, vaidinau. Mama pasiuvo tautinį kostiumą, puikų languotą sijonėlį.“

Visą gyvenimą giminė gražiai bendravo. Paskačimai ir puseserės, pusbroliai Breivės dalinosi duona ir medumi, skausmu ir džiaugsmu, netgi potraukiais. Svarbiausias jų – muzika. Kieme susėdę tėvai, giminaičiai mėgdavo padainuoti. Ir kambaryje ką beveikdami vis ką nors niūniuodavo. Dainavo choruose. Palmira Breivytė-Skripkauskienė – pirmoji lietuvė arfininkė, Operos ir baleto teatro orkestro artistė, solistė. Mažąją Renytę labiausiai žavėjo iš tėvelio nupirkto „Phillips“ radijo imtuvo sklindanti muzika, ypač fortepijono garsai. Tik visuomet apgailėdavo, kad nematyti grojančiojo...

Mama kreipėsi į muzikos mokytoją Mykolą Karką, kad patikrintų mažosios klausą. Šis nedvejodamas pasiūlė mokyti muzikos. Buvo sutarta su advokato žmona Ona Petruškevičiene, pianiste, baigusia Petrapilio konservatoriją, keturių vaikų mama. Iki ištaigingo advokato namo Sodų gatvėje tekdavo keliauti kelis kilometrus.

Dar įspūdingesnė buvo Petruškevičių vila (dabar vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas) prie kelio į Pasvalį. Parkas, tvenkiniai, ramybė. Atšilus orams šeima persikraustydavo į užmiestį vasaroti. Viloje buvo muzikuojama, skambėdavo eilės, žaidžiamas lauko tenisas. Vilos šeimininkas buvo įsitikinęs, kad reikia ugdyti jaunimo dvasią ir kūną, skatino vaikus užsiimti prasminga veikla.

„Atėjome su Palma pirmą kartą. Nežinome, į kurį kambarį eiti: ten kyštelime galvą – tuščia, atveriame kitas duris – ir čia nieko nėra. O kambarių daug... Žiūrime – lauke šeimininkas basnyčiom dalgiu šienauja. Ir visi vaikai ką nors dirba.“

Regina su pussesere Palmira dabar keliaudavo į kitą miesto pusę: inteligentiškoji mokytoja jų laukdavo viloje. Mokinukės pakaitomis galėdavo groti, grožėtis parku, net vaišintis. Karo metu pagrindinio vasarvietės pastato patalpas užėmė vokiečių kareiviai. Šeimininkas 1941-aisiais žuvo avarijoje, karui baigiantis šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau  į JAV.

Regina Paskačimaitė valdišką muzikos mokyklą pradėjo lankyti Antrojo pasaulinio karo metais. Neliko ponios Petruškevičienės salono, o namuose instrumento nebuvo. Mergaitė nusipiešė klaviatūrą, bet garso tai nėra! Senelis mirė, namas buvo parduotas, ir močiutė Viktorija Briedelienė, nulemdama vaikaitės ateitį, 1942 metais nupirko fortepijoną. Birulienei, greičiausiai anų laikų mokyklų inspektoriaus žmonai, sumokėjo 600 červoncų už „Schröder“ firmos kabinetinį fortepijoną. M. Karka pirkinį palaimino. Kaip tik šis fortepijonas stovi jaukioje Reginos Paskačimaitės-Tamošaitienės buto Vilniaus senamiestyje svetainėje...

Mykolui Karkai 1940 m. rudenį buvo leista steigti muzikos kursus, jie pradėjo veikti 1941 sausį, karui pasibaigus perorganizuoti į muzikos mokyklą. M. Karka nesutiko tapti Kaune kuriamo muzikinio teatro direktoriumi, tad Meno reikalų valdybos nutarimu buvo paskirtas vadovauti Panevėžio muzikos mokyklai.

Muzikos kursams buvo skirtos patalpos miesto centre, Laisvės aikštėje. Ten skambinti fortepijonu vaikščiojo ir Regina Paskačimaitė su pussesere Palmira Breivyte. Iš pradžių mokėsi pas Aleksandrą Domarką. Jo tėvas Ignas buvo baigęs kunigaikščio Bogdano Oginskio muzikos mokyklą Rietave ir puikiai grojo klarnetu. Muzikalus sūnus Aleksandras iš tėvo perėmė IV pėstininkų pulko karinį orkestrą, jam vadovavo iki 1940-ųjų. Muzikos kursuose, vėliau muzikos mokykloje, technikume dėstė įvairias disciplinas, išugdė nemažą pulką gerų orkestrų vadovų. Trūkstant dėstytojų, mažuosius mokė skambinti fortepijonu. Regina Paskačimaitė pianiste tapo Sofijos Petkūnienės klasėje. Mokytoja buvo labai reikli, bet santūri, stengdavosi tiksliai pasakyti pastabas. Solfedžio, harmoniją dėstė kompozitorius Antanas Belazaras. „Man buvo tarsi tėvas. Ypač reikliai mokė harmonijos. Mokiniai privalėjo rašyti ištisus preliudus, harmonizuoti liaudies dainas.“ Mokyklos chorui vadovavo Mykolas Karka.

R. Paskačimaitė reiklios dėstytojos, Paryžiuje mokslus baigusios dainininkės Stasės Dievaitytės klasėje dirbo koncertmeistere. Dažnai dalyvaudavo miesto renginiuose kaip solistė, koncertuodavo Karininkų namuose, kitose salėse. Grojo mokytojo smuikininko Vytauto Klygio vadovaujamame mokyklos orkestre, su juo kaip solistė atliko Mozarto Koncertą d-moll. „Sunkūs buvo metai. Turėjau suktis ne tik mokyklose, bet ir namuose – padėti mamai prižiūrėti mažą broliuką. Žavėjausi draugių muzikavimu, ypač bendramokslės Gražinos Ručytės: skambindama Liszto ar Brahmso kūrinius ji tada atrodė tokia virtuozė, kad man net plaukai šiaušdavosi!“

Vokiečių kariuomenei užėmus Mergaičių gimnazijos patalpas, teko trimis pamainomis mokytis Berniukų gimnazijoje, Gaisrininkų salėje (kampinis Ramygalos ir Sodų g. namas), netgi Petruškevičių viloje. Vokiečių metais, vėliau pokariu gimnazijoje vis keitėsi mokymo programos, bet visada buvo šviesių mokytojų: direktorė Kotryna Vilkaitė, auklėtoja Irena Moigytė, lituanistė Elena Gabulaitė, jaunutė Vanda Zaborskaitė, fizikė Baronienė, lotynų kalbą dėstė Bronius Šliogeris, rusų kalbą – talentingas pedagogas Lukinas (p. Regina iki šiol rusų poetų kūrinius atmintinai deklamuoja). „Gimnaziją atmenu ir kaip artistiškumo mokyklą. Vaidinome „Tris mylimas“.

1949-aisiais Regina Paskačimaitė baigė gimnaziją, po metų – ir muzikos mokslus. Pirmosios Panevėžio muzikos mokyklos laidos absolventai buvo smuikininkė, vėliau garsi Panevėžio kanklininkė Konstancija Viržonytė (Klygienė-Marcinkevičienė), pianistė Aldona Kezytė, Vladas Indrikonis, Janina Daukšytė-Jasilionienė, talentingas pianistas Eimutis Vladislovas Vanagas, branduolinės fizikos pradininkas Lietuvoje.

Regina atsakingai parengė stojamųjų egzaminų į Lietuvos konservatoriją programą: Bacho preliudą ir fugą, Rachmaninovo Preliudą cis-moll, Chopino etiudą cis-moll, Beethoveno Trečiąjį koncertą, kelis Skriabino preliudus. Bet likimas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Prieš egzaminus surengtoje perklausoje aktyviai sovietinę ideologiją propagavusi Meno reikalų valdybos mokslo įstaigų viršininkė muzikologė Zinaida Kumpienė tikrino visų stojančiųjų programų „tinkamumą tarybiniam muzikui“. Ji pastebėjo, kad draugė Regina Paskačimaitė ruošiasi skambinti „su tarybiniu mąstymu nesuderinamą Skriabino muziką“. Argi ši buržujų mergaitė, kurios tėvas 1945 m. buvo suimtas ir kaip politinis kalinys ištremtas į Vorkutos lagerį, nežino, kad šis kompozitorius Sovietų Sąjungoje uždraustas? „Tėvelio tremtis manyje pagimdė baimes. Atvažiavo jo areštuoti, šautuvų buožėmis išbadė, išvertė visus namus. Mama gatvėje alpo. Tėvelį (beje, jis mokėjo rusiškai) išvežė net nesudarę bylos! Paleido gana greitai, tačiau aštuonerius metus negalėjo gauti darbo. Šeima gyveno labai vargingai. Kadangi gaudavau stipendiją ir dirbau, paremdavau tėvus ir du brolius. Būdavo, išsiunti pinigus ir tris paras badauji. Aš, politinio kalinio duktė, įsivaizdavau stebima, sekama, susigūžiau.“ Z. Kumpienė pareikalavo paruošti pjesę iš Piotro Čaikovskio „Metų laikų“. Pasirodė, dar trūksta ir vieno etiudo. Tačiau laiko iki stojamųjų nebeliko, reikėjo skambinti, ką moku.

Egzaminų komisijoje – žinomi muzikai ir profesoriai: Balys Dvarionas, Stasys Vainiūnas, Konradas Kaveckas, kiti... Pirmininkas – Chaimas Potašinskas. Jis turėjo akompanuoti, bet išrūko į Palangą. Prie antrojo fortepijono atsisėdo B. Dvarionas. „Viešpatie, man, provincijos mergaitei, akompanuos Dvarionas? Atrodė, kad skambindama girdėjau tik jį. Aišku, pagrojau, bet jaučiau, kad aplinkybės man nepalankios. Tais metais stojo Dainius Trinkūnas, Vytautas Gaidamavičius, Vytautas Landsbergis, Birutė Kyverytė (Karoseinė). Stoviu nusiminusi. Tačiau pasiveda mane į šalį Vainiūnas ir ima raminti. Girdi, paruoši kitą pjesę, etiudą, kitais metais mes tik juos ir klausysime. Įstosi...“

Bet tada atsirado Jonas Švedas. Jam rūpėjo parengti daugiau raštingų muzikantų. Tobulėjo kanklės, jau reikėdavo skambinti ne tik polkutes, bet ir sudėtingesnius kūrinius. J. Švedas Reginą pasikvietė į savo katedrą, metus laiko leido pamąstyti.

„Pasiryžau tapti kanklininke, nors man tai buvo visai naujas instrumentas. Specialybės mokiausi pas Praną Stepulį, kuris J. Švedo įkurtame Liaudies dainų ir šokių ansamblyje buvo kanklių grupės vadovas. Mano dėstytojas buvo kruopštus ir nuoširdus pedagogas, studentus gebėjo sudominti metodikos paskaitomis. Jo kalbos stilius buvo turtingas, trykštąs liaudiškais palyginimais, spalvingais posakiais. Greitai dariau pažangą, J. Švedas pasikvietė į savo ansamblį. Pranas Tamošaitis kūrė kamerinę grupę, ir čia buvau reikalinga“. Valstybinę konservatoriją R. Tamošaitienė puikiais pažymiais baigė 1955 m.

Gyvenimo kelyje pasirodė jaunas ir žavus, energingas birbynininkas Pranas Tamošaitis. Regina prisišliejo prie žmogaus, kuriam liaudies muzika buvo didžioji meilė, darbas ir gyvenimo prasmė. Apie savo išrinktąją P. Tamošaitis autobiografijoje rašė gana santūriai: „Gera kanklininkė buvo, grojo solo, kartu dirbome ansamblyje. Besimokydami susipažinom ir apsivedėm“. Jis – pakelta galva, skubantis tvirtais žingsniais. Ji – romi, jautri, svajinga....

Dabar J. Švedo ansambliuose grojo abu Tamošaičiai. 1956 m. Prano Tamošaičio iniciatyva sukurta Dainų ir šokių ansamblio kamerinė grupė po dešimtmečio tapo garsiąja „Sutartine“. Su ja surengta per 1600 koncertų Lietuvoje, daugelyje pasaulio šalių, padaryta daug įrašų radijo studijoje, vėliau ir televizijoje.

1954 m. Maskvoje vyko Lietuvos literatūros ir meno dekada, panašus renginys Lenkijoje, VI pasaulinis jaunimo ir studentų festivalis. Juose J. Švedas pasiūlė pasauliui parodyti mūsų liaudies instrumentus. Aukštosiomis kanklėmis skambino R. Tamošaitienė, Zita Stepulienė, Irena Balčytytė, Birutė Prusevičienė. Solistas – dar studentas Virgilijus Noreika, sužavėjęs publiką ir žiuri nuostabia liaudies melodijų pajauta. 1957 m. Sąjunginiame jaunimo ir studentų festivalyje „Sutartinė“ laimėjo antrąją vietą, o VI pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje – pirmąją. Vienas žiuri narys skyrė mažiau balų. Kuris? Pasirodo, pats J. Švedas: „Kad labai nosies neriestumėte...“ – paaiškino. Toks buvo Švedas. „Reiklus, bet gebantis įvertinti. Jo globojama buvau labai patenkinta.“ Konservatorijoje kitų specialybių studentai „liaudininkus“ vertino atsainiai, tačiau po apdovanojimų požiūris, atrodo, pasikeitė, Vilniaus geležinkelio stotyje juos pasitiko orkestras, vyriausybės nariai.

Regina stengėsi domėtis visu muzikiniu gyvenimu, koncertų klausydavosi net stovėdama Filharmonijos balkono kampe. Ir šiandien atmena girdėtų dirigentų, solistų pavardes. Ypač jai patiko simfoninė muzika ir dirigavimas, todėl šalia kanklių specialybės dar studijavo dirigavimą Enriko Kiškio, vėliau Antano Budriūno, Konrado Kavecko klasėse. Liaudies muziką dėstė Jadvyga Čiurlionytė. „Mūsų ansambliui leido pritaikyti ne vieną Čiurlionio kūrinį, transponavome Noktiurną cis-moll. Jį esame net bisavę.“ Filharmonijos meno vadovas Rimvydas Žigaitis stengėsi padėti atlikėjams auginti savo publiką. „Aš vis dažniau pradėjau atlikti naujus mūsų kompozitorių kūrinius kanklėms. Tai buvo įdomus kūrybinis darbas.“

Partitūrų skaitymą R. Paskačimaitei dėstė kompozitorius Konstantinas Galkauskas. „Bet kaip! Padeda Beethoveno simfoniją, atsisėda šalia ir gena per partitūrą. Turi spėti orientuotis, gebėti muziką jausti priekį. Grodavome ir kvartetus, daug Mozarto simfonijų“. Toks muzikinis išprusimas buvo labai reikalingas vėliau, dėstant. „Pedagoginį darbą labai pamėgau“, – prisipažįsta docentė R. Tamošaitienė. J. Švedas paskyrė dėstyti partitūrų skaitymą ir net dirigavimą. „Prašau Kavecko: padėkite, nežinau nuo ko pradėti mokyti... Profesorius švelniai nuramina: nieko, turi rankas, galvą ir dirbk. Visi buvo labai geranoriški. Na, ir mokiau. Mano parengti muzikantai baigė ir dirigavimo specialybę – prof. Romualdas Apanavičius, prof. Vytautas Tetenskas, Žygimantas Laurinavičius, Antanas Smolskus ir kiti.“

„Mūsų pedagogų kolektyvas buvo nedidelis, bet draugiškas. Nebuvo apkalbų, tik dalykiški, etiški darbo aptarimai. Studentus gerbėme. Buvo toks atvejis: katedros vedėjui buvo pasakyta, kad studentui būtina parašyti dvejetą. Na jau ne! Buvau patyrusi, ką reiškia nekaltai nukentėti. Su dėstytoju Baika sutarėme, kad kaip pagros, taip ir bus įvertintas. Pagrojo gerai, parašėme ketvertą. Pasirodo, buvo nurodyta jauną žmogų nubausti už religingumą.“

Konservatorijoje kanklininkes R. Tamošaitienė ugdė 45 metus, iki 2000-ųjų. „Jau trečiame kurse man paskyrė studentų. Pirmoji buvo Irena Balčytytė, tapusi puikia menininke. Mano klasėje subrendo kanklininkė Jolanta Čepaitienė. Puikiai kankliavo fenomenalią atmintį turėjusi Janina Ščavinskaitė-Slipkuvienė. Paprašiau Vaclovo Paketūro, kad sukurtų trijų dalių koncertą kanklėms ir liaudies instrumentų orkestrui. Jis buvo skirtas specialiai Janinos diplominiam pasirodymui, dirigavo Pranas Tamošaitis. Kūrinį priėmė Kompozitorių sąjungos komisija. B. Dvarionas įvertino: „Sukomponavai puikiai! Bet daugiau nekurk – velniai ragus nusilaužys begrodami...“ Kompozitoriai galop patikėjo liaudies instrumentų galia, P. Tamošaitis juos vis skatindavo kurti.

Viena paskutinių R. Tamošaitienės studenčių – puiki kanklininkė, nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatė Kristina Kuprytė. „Koncerte kanklės kartais skamba kaip arfa, kartais jos panašios į gitarą, bet visada lieka kanklės“, – sako pusę pasaulio apkeliavusi muzikantė. Švelni, įtaigi jos mokytoja sugebėjo atverti studentės dvasios lobius, išugdė meilę senam lietuviškam instrumentui ir dainai.

„Į savo klasę priėmiau estę Tuule Kann. Ji puoselėja giminingo instrumento – kanelių – meną. Ir vėl tenka nusilenkti Jonui Švedui. Atvažiavusi estų delegacija džiaugėsi parengta puikia menininke ir tautinio instrumento Estijoje atgimimu.“

J. Švedas gebėdavo ne tik pastebėti muzikalius žmones, bet ir sudominti, suartinti juos su menkai pažįstama muzikinės kultūros sritimi. „Ar ne Švedo paakinti entuziastai susirinko po karo į ansamblį? Ar ne jo sumanymas buvo steigti vis daugiau liaudies ansamblių visoje Lietuvoje? Mes su Tamošaičiu sukūrėme medikų liaudies dainų ir šokių ansamblį „Rūta“, kuriam vadovavome 19 metų. Manau, kad prie Lietuvos laisvės atgavimo, Sąjūdžio reikšmingai prisidėjo tie žmonės, kurie buvo tautiškai motyvuoti, būtent tokių ansamblių dalyviai. Švedo veiklos pradmenys – mūsų tautinio atgimimo pamatai.“

Reginos ir Prano Tamošaičių dukros Dalia ir Daiva pasirinko savo kelius, bet nenutolo nuo Nevėžio juosiamo Senamiesčio namuose pradėtos sekti įvairiaspalvės sagos, kurioje triukšmingo amžiaus skersvėjuose Paskačimų giminė įrašė vardus žmonių, puoselėjusių begalinę meilę ir pagarbą gamtai, gimtajai žemelei, filosofiškai apmąstomai dorai, paprastumui, išminčiai, kūrybai.