Neįmintos „Fidelijaus“ paslaptys

2015 Nr. 5–6 (448–449), Audronė Žigaitytė

Po trijų L. van Beethoveno „Fidelijaus“ premjeros spektaklių galvoje kirbėjo tik viena mintis: kodėl pastaraisiais metais tarsi susitarę Europos operos teatrai stato „Fidelijų“?
Susipažinti su muzika šiandien nebėra sunku – net ir naujausių pastatymų įrašai gana lengvai pasiekiami. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo biografijoje „Fidelijų“ jau turi (1989 m.). Beje, tas spektaklis gyvavo itin trumpai – publika kategoriškai ignoravo Beethoveno muzikos iliustravimą Sibiro lagerių scenomis. O gal ne tik pastatymas klausytojams nebuvo patrauklus? Juk prastai girdėjusio, meilės pilnatvės neišgyvenusio kompozitoriaus operos santuokinės meilės tema aistromis patikėti nelengva. Kampuota, kaip ir pats kompozitorius „pasišiaušusi“ muzika turi jo sonatoms, kvartetams, simfonijoms būdingo didingumo, tačiau ji sudėtinga vokaliniu požiūriu. Žinoma, šiandien jau viskas išdainuojama, nors būtent vokalo sudėtingumas daugelį metų stabdė ne tik „Fidelijaus“, bet ir IX simfonijos, Iškilmingų mišių atlikimą.
Taigi, ką turėtų atskleisti Beethoveno opera „Fidelijus“?
Siužetas dirbtinai buitiškas. Personažų charakteriai ryškūs, bet plakatiški – jokio psichologizmo, jokios kaitos.
Laisvės idėja... O taip – IX simfonijos eskizų šioje operoje apstu! Tad ir reginių, iliustruojančių kalėjimo (veiksmo vieta) uždarumą ir nepasiekiamas laisvės erdves (debesys, saulėtas sodas...) galėtų pakakti. Kas kita, kad nekintantis scenovaizdis (konstrukcija) vargu ar padeda garsui ir taip jau akustiškai problemiškoje mūsų teatro salėje pasiekti klausytoją. Ką jau kalbėti apie legendinę prabangią scenos mašineriją, nepigiai įsigytą, tačiau taip ir „neįveiklinamą“ nė viename pastatyme (statytojų tingumas?).
Visų dainininkų pastangos vertos pagyrų. Ir, kas labai svarbu, mūsų solistai pasirodė ne prasčiau už pripažintus svečius. Ypač džiugino jaunieji – Eugenijus Chrebtovas, Mindaugas Jankauskas, Raimundas Juzuitis, Tomas Pavilionis. Regis, jie ir režisieriaus, ir dirigento užduotis įvykdė puikiai. O Liudas Mikalauskas (Donas Fernandas), net ir atlikdamas epizodinį vaidmenį, savo vaidybos talentu sugeba jaudinti, atkreipti dėmesį į, regis, nelabai svarbias detales (ypač kai dėmesį tuo metu turėtų traukti pagrindinių atlikėjų dainuojamas finalas): kalinčiam bičiuliui atsigauti padedantis vyno butelis, vyru persirengusios Leonoros Florestanui paduotas ypatingą šilumą skleidžiantis duonos kepalėlis, kuris Liudo ¬– Fernando rankose įgyja papildomų emocinių niuansų.
Gegužės 20 dieną Leonorą dainavo Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus, sėkmingai konkuruodama su viešnia Rachel Nicholls, dainavusia du pirmuosius spektaklius. Įdomu, kaip seksis su šia nelengva vokaline partija galynėtis jaunosioms solistėms Karolinai Glinskaitei ir Aistei Miknytei, juo labiau iki šiol nei dideliu balsu, nei dramatizmu nepasižymėjusiai Irenai Zelenkauskaitei. Tiesą sakant, nustebau jų pavardes matydama ties Leonoros vaidmeniu. Juk pirmiausia, ko šį partija reikalauja iš dainininkės, – tai nepaprastos fizinės ištvermės ir balso jėgos. Kartais net šypseną kelia dar labai primityvia forma Wagnerio moterų herojiškumą prognozuojanti Beethoveno melodika. O jeigu nebūtų gimęs Verdi? Koks likimas tada būtų ištikęs žavųjį operos žanrą?
Rachel Nicholls iš Vilniaus išskubėjo dainuoti Wagnerio Izoldos. Nomedos, kaip ir viešnios, sukurtų vaidmenų sąraše puikuojasi Brunhilda (LNOBT pastatymas), jau dainuota ir Izolda, tiesa, kol kas koncertiniame variante. Prigimtinis Nomedos moteriškumas, balso tembro aksomas ir kaip visuomet puikiai „perskaitytas“ kompozitoriaus sumanymas nuo pirmos jos pasirodymo akimirkos leido jausti meilės kančią, šilumą net ir tuose melodiniuose Beethoveno posūkiuose, kuriuose kompozitoriui ir vieno, ir kito aiškiai pritrūko. Aktorinis dainininkės talentas Florestano portretą leido mums susikurti jam dar net nepasirodžius scenoje. Skambus balsas viršūnėse kūrė būtiną įtampą, o ansambliuose puikiai derėjo su partnerių balsais. Dainininkei, regis, artima buvo ir nuosaiki Oskaro Koršunovo režisūra, kai dažnu atveju menkas judesys, netrukdantis dainuoti, perteikia kur kas daugiau nei beprasmis lakstymas po sceną.
Po visų trijų premjeros spektaklių girdėti kolegų atodūsiai dėl pernelyg solistų forsuojamų balsų (kartais net riksmu pavadintų) skatina dar kartą atkreipti dėmesį į neatsiejamą operos meno komponentą – salės akustiką. Taip ir norisi klausti sporto arenų statybų manija susirgusių Lietuvos politikų, kada gi ateis geros akustikos salių metas? Nejau negaila talentingų solistų, dėl garso kokybės nukenčiančios muzikos, o ir klausytojų, iš kurių atimamas operos meno žavesys.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!