Saldūs kūrybinio bendradarbiavimo vaisiai

2015 Nr. 5–6 (448–449), Rasa Murauskaitė

Pokalbis su Egidijumi Ališausku ir Indre Baikštyte jų kompaktinės plokštelės pasirodymo proga

 

Neseniai pasirodžiusi birbynininko Egidijaus Ališausko ir pianistės Indrės Baikštytės kompaktinė plokštelė – romantinėmis nuotaikomis alsuojantis įrašas, kuriame visu savo grožiu atsiskleidžia unikalus lietuvių instrumento tembras. Kūrinių sukūrimo laikotarpis apima XIX a. vidurį – XX a. pirmąją pusę, išskyrus kiek vėliau parašytą Astoro Piazzollos opusą „Prieš daugel metų“. Visus juos vienija stiprus romantinis pradas, emocionalumas, melodijų turtingumas, nuotaikų kaita, lyrizmas. Kalbant apie atlikimą, plokštelėje ryškus interpretacijos rafinuotumas, subtilumas, ansambliškumas – nors visų įrašytų kūrinių fortepijono partija gana sodri, pianistė dėmesingai leidžia išryškėti birbynės grožiui, kurį atskleidžia E. Ališausko talentas ir patirtis.
Įdomu, kad kitokią nacionalinę tapatybę atspindintys kūriniai rezonuoja su birbynės, mūsų tautinio instrumento, prigimtimi – tai ir Benjamino Godardo „Škotiški šokiai“ (1892), ir Enrique Granadoso „Andalūzija“ iš siuitos „Ispaniški šokiai“ (1890). Trys B. Godardo kūrinio dalys – skirtingų nuotaikų. „Legenda pastoralė“ – elegiška, nostalgijos kupina pjesė, ji atskleidžia birbynės lyrizmo galimybes. „Anabelės serenada“ – lengvas, žaismingas, romantiškas, labai maloniai nuteikiantis kūrinys. „Kalniečių maršas“ tamsesnių nuotaikų, švelnus birbynės tembras ypač įdomiai skamba gana griežto kūrinio charakterio kontekste. E. Granadoso „Andalūzija“ – aštrių emocijų kūrinys, bet jame lengva išgirsti ir garsais piešiamą ilgesio kupiną namų paveikslą.
Kompozitorius Eugene´as Bozza – vienas ryškesnių prancūzų kamerinės pučiamųjų instrumentų muzikos autorių. Plokštelėje skambanti jo „Fantazija pastoralė“ (1939) – mistikos, paslapties kupinas kūrinys, žavintis margomis, turtingomis melodijomis, kurios nuostabiai tinka birbynės tembrui. Tačiau bene stipriausią įspūdį iš visų plokštelės kūrinių palieka Astoro Piazzollos „Prieš daugel metų“ – romantiškas, melodingas, tačiau ir skausmu alsuojantis, didelę gelmę atveriantis opusas. Žavi puikus atlikimas, muzikantų dueto darna.
Camille'io Saint-Saënso „Sonata obojui ir fortepijonui“, op. 166, ir paskutinis plokštelės kūrinys – Johanno Baptisto Wenzelio Kalliwodos „Saloninė pjesė“ turi ir romantiško sentimentalumo, ir gilesnių idėjų. „Saloninės pjesės“ fortepijoninė įžanga kažkuo primena Frédérico Chopino kūrybą, visas kūrinys gana ištęstas, turi savotiško netikėtumo momentų. Trys C. Saint-Saënso kūrinio dalys – itin kontrastingos, margos. Antroji, Allegretto, leidžia gražiai atsiskleisti birbynei ir E. Ališausko interpretacinėms idėjoms. Trečioji sonatos dalis, Molto allegro, išryškina abiejų atlikėjų virtuoziškumą, gebėjimą nuo pradžios iki pabaigos išlaikyti atlikimo intensyvumą.
E. Ališausko ir I. Baikštytės kompaktinė plokštelė – graži kelionė per romantinės ir postromantinės muzikos pasaulį, puikiai atskleidžianti birbynės tembro grožį ir žaviai apibendrinanti bene dešimtmetį trunkantį atlikėjų kūrybinį bendradarbiavimą. Apie bendro darbo subtilybes, įrašo repertuarą, birbynės unikalumą pasakoja patys kompaktinės plokštelės autoriai.

 
– Kada prasidėjo Jūsų kūrybinis bendradarbiavimas?
Egidijus Ališauskas: Tai prasidėjo prieš 10 metų, kai vyko Indrės senelio Eduardo Balsio minėjimas. Profesorė Dalia Balsytė žinojo, kad groju kompozitoriaus Pirmojo koncerto smuikui antrąją dalį, kurią pats E. Balsys perdarė birbynei, ir paprašė, kad ją atlikčiau. Taip mes su Indre susitikome ir mums labai patiko groti kartu.
Indrė Baikštytė: Man tai buvo naujas kūrinys, bet jį išmokus ir mums susitikus, viskas klostėsi labai natūraliai.
– Kokių koncertinių programų kartu esate parengę?
E. A.: Rimtesnį turą organizavome prieš ketverius metus. Tada grojome iš esmės tą patį, kas yra šioje kompaktinėje plokštelėje, buvo dar keletas kitų kompozicijų, keli lietuviški opusai. Lankėmės Latvijos muzikos akademijoje ir viename Estijos miestelyje, turinčiame gražias kultūrines tradicijas.
I. B.: Vilniuje, Chodkevičių rūmuose, grojome gražios Egidijaus sukakties proga, esame daug kartų kartu koncertavę Klaipėdoje. Progai pasitaikius vis ką nors sugalvojame.
– Kaip rinkotės ir dėliojote šios kompaktinės plokštelės programą?
E. A.: Norėjosi solidžios muzikos. Čia įrašyti kūriniai pakankamai drąsūs, nėra paprastų kompozicijų. Šią muziką net galima pavadinti obojaus aukso fondu, įeinančiu ir į birbynės mokomąjį repertuarą. Trys kūriniai dažnai patenka ir į pasaulyje vykstančių konkursų programas. Aš pats šią programą groju jau seniai.
– Kodėl neįtraukėte lietuviškos muzikos?
E. A.: Bandėme – norėjome įrašyti Jono Švedo, Juozo Gruodžio, keletą kitų kūrinių, bet jie šiai plokštelei nepritiko.
I. B.: Programa būtų buvusi labai marga, o norėjosi vientisumo. Plokštelėje įrašyta muzika romantinė, postromantinė, joje ryškus virtuozinis aspektas, tad stilistiškai ji labai nuosekli. Lietuvių muzika puiki, bet norėjosi išvengti eklektiškumo.
– Kad jau palietėme lietuviško birbynės repertuaro klausimą, galbūt galite trumpai supažindinti su ryškiausiais kūriniais?
E. A.: Aišku, birbynės klasikas yra Jonas Švedas. Jis parašė keletą labai gerų, gražių kūrinių šiam instrumentui. Yra tokia baladė duetui su kanklėmis...
I. B.: ...bet ji grojama ir su fortepijonu, aš jau žinau, teko išmokti.
E. A.: Prie klasikų galima priskirti Balį Dvarioną – atliekama jo Elegija smuikui. Mano profesorius Pranas Tamošaitis pats asmeniškai prašė kompozitoriaus ją perdaryti birbynei. Reikia prisiminti ir E. Balsį, kurio antrąją koncerto dalį jau minėjau. Anksčiau birbynei daug rašė Jonas Tamulionis, taip pat Vytautas Juozapaitis. Jurgis Juozapaitis yra parašęs labai gražią sonatą. Yra kūrinių, nors laikai, kai birbynei buvo rašoma daug, jau praėjo. Dabar kompozitorius reikia labai agituoti rašyti šiam instrumentui.
– Ar įsivaizduojate birbynę itin modernios muzikos kontekste?
E. A.: Žinoma. Man prieš ketvertą ar penketą metų kūrinį yra parašiusi Anitra Tumševica – jis buvo skirtas birbynei su kameriniu orkestru. Kompozitorė rėmėsi Arthuro Honnegerio išleista obojaus šiuolaikinių atlikimų knyga, kuri man, tiesa, nelabai tiko. Kūrinys labai sudėtingas. Kadangi pati kompozitorė yra smuikininkė, tai atsispindi ir muzikoje: esama ir decimos šuolių, ir pustonių, ketvirtatonių...
– Indre, Jums dažnai tenka groti įvairiuose kameriniuose ansambliuose. Kuo išsiskiria darbas su birbyne? Juk kiekvienas instrumentas turi savo specifiką.
I. B.: Man pasisekė dirbti su labai gerais muzikantais. Pirmiausia svarbu, kad su žmogumi būtų įdomu bendradarbiauti, kad jis keltų aukštus reikalavimus ir sau, ir man. Pagrindinis dalykas yra bendradarbiavimas muzikoje, o tada nebėra taip svarbu, koks tas instrumentas. Tačiau pačiai buvo keista, kad pradėjau groti su birbyne. Manęs dažnai žmonės klausia, kodėl, kai čia pat yra smuikas, violončelė ar vokalas, aš groju su birbyne. Tuomet atsakau, kad groju ne su birbyne, o su Egidijumi. Mūsų mąstymas panašus, jis sau yra labai reiklus, ir man tai imponuoja.
– O techninių niuansų yra?
I. B.: Birbynės tembras labai švelnus. Visos atakos yra minkštesnės ir švelnesnės, todėl savo plaktukinio instrumento skambesį turiu kiek įmanoma sušvelninti. Birbynės tembras – ypatingo grožio. Kažkada su kolegomis kalbėjomės, kad birbynė yra tarp sopraninio saksofono ir klarneto, turi truputį obojaus ir dar kažko kito.
– Kaip vyksta kūrybinis procesas? Daugiau dirbate kartu ar po vieną?
E. A.: Dažnai aš pasiūlau kūrinius, kuriuos groju, o kartu pasitariame, kas konkrečiai progai, koncertui labiausiai tiktų. Dabar, pavyzdžiui, jau žinau, ko Indrė nemėgsta.
I. B.: Kalbant apie repeticijas, taip sutapo, kad mūsų labai panašus mąstymas, skonis. Taigi, jei Egidijus yra grojęs kūrinį, aš išmokstu savo partiją, ir kai susitinkame repetuoti, tai sulimpa labai greitai. Apsitariame, ką nors vienas kitam pasiūlome – nėra dramų ar ginčų.
E. A.: Man yra tekę dirbti su pianistėmis, kurios sakydavo: „Tu manęs palauk, man lapą reikia perversti“. Smagu, kad su Indre taip nebūna.
– Ar pianistai mielai sutinka groti su šiuo instrumentu?
E. A.: Dabar išvis sunku rasti gerą pianistą – jie visi labai užsiėmę. Todėl man labai pasisekė. Dar tada, kai kartu ėmėmės E. Balsio muzikos, kuri man atrodė tokia artima jūrai. Kai Indrė pagrojo, pagalvojau – šitaip dar nesu girdėjęs. Man labai patiko.
– Kas svarbiausia, kad ansamblis būtų sėkmingas?
E. A.: Bendra nuomonė. Priimti pastabas reikia, bet pakeisti pusę kūrinio interpretacijos – tikrai ne. Yra tokių pianistų, kurie sako: „Žinai, smuikas ten groja ne taip“. Bet čia ne smuikas, birbynė – pučiamasis instrumentas, todėl natūralu, kad atlikimas kitoks. Visko gyvenime būna. Bendra mintis, bendras pojūtis, tai yra svarbu.
I. B.: Žodis „bendras“ čia labai tinka. Kūrybinis bendradarbiavimas tiek per repeticijas, tiek koncerte duoda greitesnį ir vientisesnį rezultatą.
– Kiek susidomėjimo sulaukiate užsienyje? Ar kokia nors tauta turi birbynės atitikmenų?
E. A.: Ne, panašių instrumentų nepavyktų rasti. Pavyzdžiui, rusų želeika yra diatoninė. Žinoma, ir birbynė iš pradžių buvo diatoninė, tačiau ją pavyko ištobulinti – instrumentas tapo chromatiniu ir tai atvėrė daug galimybių. Pasaulyje yra daug įvairiausių fleitų, o tokių instrumentų, kuris gali groti obojaus, klarneto repertuarą – labai mažai. Todėl birbyne labai domimasi. Žinoma, Europą jau sunkiai nustebinsi, nes ten dažnai koncertuoja įvairūs mūsų kolektyvai. Daug ką lemia tembras. Jeigu instrumento gražus skambesys, jis iškart visus sužavi. Techniškai nieko nebenustebinsi, bet tembru galima.
I. B.: Prisimenu, kad į Latviją, kai grojome Muzikos akademijoje, Egidijus buvo nusivežęs kelis įvairios išvaizdos, skirtingų dydžių instrumentus. Profesoriai žiūrinėjo, klausėsi, ką Egidijus pasakoja, nes visiems buvo labai įdomu ir neįprasta.
– Ar birbyne domimasi Lietuvoje? Ar jaunimas nori mokytis groti šiuo instrumentu?
E. A.: Muzikos mokyklose daug vaikų mokosi groti, bet iki akademijos jų ateina nedaug. Galbūt dabar žmonės pragmatiškesni, daug lemia tėvų nuomonė. Aš turiu gerų pažįstamų, kurie baigia Balio Dvariono muzikos mokyklą, yra puikūs muzikantai, bet jų tėvai gydytojai ar verslininkai, taigi ir jie greičiausiai tvirtinsis būtent tose srityse. Bet nemažai tokių muzikantų ateina bent jau į liaudies ansamblius.
– Esate ne tik atlikėjas, bet ir Lietuvos kariuomenės orkestro bei LMTA liaudies instrumentų orkestro dirigentas. Kuo ypatingi šie kolektyvai ir darbas su jais?
E. A.: Pučiamųjų orkestras – vienas žingsnis nuo simfoninio. Man pasisekė, kad šiame kolektyve teko groti, vėliau tapti jo dirigentu. Baigiau dirigavimą pas profesorių Juozą Domarką, nežinau, kas galėtų jam prilygti žiniomis ir praktika. Pučiamųjų orkestras specifinis, jam vadovauti ne taip lengva – ten beveik vieni vyrai. Aštuonerius metus orkestre grojau mušamaisiais, vėliau tapau dirigentu. Nebuvo lengva, reikėjo užsitarnauti autoritetą.
Su liaudies instrumentais šiek tiek lengviau, nes mažesnė jų įvairovė, aš pats tokio tipo kolektyve groju jau nuo konservatorijos laikų.
– Kokie dabar įdomiausi jūsų vykdomi projektai?
I. B.: Pagrindinė mano kaip atlikėjos veikla yra susijusi su fortepijoniniu trio „FortVio“. Po to, kai gavome Vyriausybės kultūros ir meno premiją, atsivėrė nemažai galimybių, sulaukiame daug pasiūlymų koncertuoti – tai ir Thomo Manno festivalis Nidoje, ir Nacionalinės filharmonijos pasiūlymas groti kartu su Nacionaliniu simfoniniu orkestru diriguojant Modestui Pitrėnui. Turime planų išleisti antrą savo plokštelę, kurioje skambės lietuvių kompozitorių muzika – Eduardo Balsio, Anatolijaus Šenderovo, Jurgio Juozapaičio, Broniaus Kutavičiaus kūriniai. Taip pat rengiame programas su Rūta Lipinaityte – rudenį turėsime koncertų. Šiuo metu studijuoju doktorantūroje, tam skiriu daug dėmesio. Gruodžio mėnesį, jeigu pasiseks, ginsiuosi savo darbą ir grosiu baigiamąjį egzaminą kartu su gausybe solistų. Dar dirbu Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir LMTA, todėl veiklos yra daug. Manau, kad visi atlikėjai, pasirinkdami šį kelią, siekia būti reikalingi, girdimi, kviečiami. Taigi nėra ko skųstis.
E. A.: Kalbant apie mano planus, su Indre laukia rečitaliai. Rudenį su pučiamųjų orkestru žadame koncertuoti Klaipėdoje, o čia, Vilniuje, taip pat ketiname surengti vieną rimtą koncertą. Vasarą keliausime į festivalį Rumunijoje, kitą savaitę išvažiuojame į Kijevą. Su liaudies instrumentų orkestru kitąmet švęsime katedros jubiliejų, su studentais grosime Valdovų rūmuose.
– Ar galima sakyti, kad susidomėjimas klasikine muzika auga?
I. B.: Sunku pasakyti. Dar nesame išvedę formulės, kuri leistų suprasti, kodėl viename koncerte salė lūžta nuo žiūrovų, o kitame apytuštė net ir grojant tam pačiam kolektyvui. Gal tai lemia erdvė, laikas, repertuarų skirtumai? Manau, kad tam tikras susidomėjimas klasikine muzika Lietuvoje visada buvo ir yra. Visuomet yra tos muzikos mylėtojų, ir reikia stengtis, kad jų daugėtų.
E. A.: Man patiko Merūno Vitulskio žodžiai. Jis sakė, kad pas mus Naujųjų metų vakarą prestižas yra nueiti į, pavyzdžiui, Džordanos Butkutės, o Vienoje – į simfoninio orkestro koncertą. Tuo daug kas pasakyta.
 
 

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!