Vytauto Barkausko simfonijoms skirta monografija

2015 Nr. 5–6 (448–449), Svetlana Barkauskas

Svetlana Barkauskas. Septynios Vytauto Barkausko simfonijos: žmogus, pasaulis, žingsniai.
Vilnius, Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2015 (351 p., iliustruota, santrauka anglų k., bibliografija, asmenvardžių rodyklė)

Monografija skirta vienam svarbiausių konceptualiosios muzikos žanrų, apibendrinančiam kompozitoriaus Vytauto Barkausko (g. 1931) mąstymą, pasaulėjautą, kūrybinių paieškų tenden-cijas. Nuo Pirmosios simfonijos (op. 1), sukurtos 1962 m., šis žanras žymi visą Barkausko kelią, atspindi laiko ir gyvenimo kontekstą. Skirtingos dramaturgijos, kompozicinės technikos ir formos kūrinius vienija Septintojoje simfonijoje (op. 132, 2010) išsakytas moto – „Žmogus, pasaulis, žingsniai“. Be to, penkios iš septynių simfonijų, sukurtos sovietmečiu, tam tikra prasme rezistencinės, yra vertingas ne tik kompozitoriaus, bet ir muzikinės lituanistikos palikimas. Monografijoje, derinant muzikologinį tyrimą ir gyvą kompozitoriaus pasakojimą apie kūrybinį procesą, atskleidžiama V. Barkausko kūrybos esmė, prasminės kūrinių potekstės.

 

Ištraukos iš monografijos

Kiekvieno menininko gyvenimą ženklina tam tikros gairės, leidžiančios vienaip ar kitaip sisteminti ir aprėpti jo kūrybą. Vytauto Barkausko atveju – tai septynios neprograminės, grynai instrumentinio žanro simfonijos. Visos dideliam simfoniniam orkestrui, apie pusvalandžio trukmės. Jos, išskyrus Penktąją simfoniją, nebuvo užsakytos, kieno nors inspiruotos, o gimė autoriaus iniciatyva, iš jo vidinio poreikio. Žvelgdami į kūrybinį autoriaus metraštį, matome jo apimtį – pusę šimtmečio, apie pusantro šimto įvairių žanrų kūrinių, kur šios septynios simfonijos išsidėstė kaip atramos taškai ir atitinkamo laikotarpio atspindžiai (op. 1, 1962; op. 27, 1971; op. 55, 1979; op. 76, 1985; op. 81, 1986; op. 116, 2001; op.132, 2010). Kitaip sakant, Barkausko simfonijos – lyg žingsniai, fiksuojantys ir apibendrinantys kūrybinių paieškų tendencijas. Tai ir savotiška kelionė laike, per menininko prizmę atspindinti mūsų gyvenimą su jo antinomijomis, paradoksais, konfliktais, vis greitėjančiu gyvenimo tempu, vizijomis, įžvalgomis. Kartu tai ir kompozitoriaus mintys apie svarbiausius dalykus – apie žmogų pasaulyje ir pasaulį žmoguje. Ši amžina meno ir filosofijos tema, atsiverianti Barkausko simfonijose tokiais aspektais, kaip asmenybė ir sociumas, žmogus ir likimas, baigtinė egzistencija ir begalybė, sudaro savitą visų jo septynių simfonijų koncepcijų pagrindą. Nuosekliai plėtodamas, autorius jas sujungia į vientisą ciklą, kuriame kiekviena  simfonija – tam tikras žmogaus būties esmės suvokimo žingsnis (iš skyriaus „Summary“, p. 330).

Pirmosios simfonijos likimas susiklostė gana keistai. Savo pirmąją simfoniją dideliam simfoniniam orkestrui, trijų dalių, Barkauskas rašė būdamas 30 metų amžiaus ir ją pažymėjo septynioliktuoju opusu. Laikui bėgant op. 17 tapo op. 14, paskui – op. 10. <…> Po kiek laiko, praplėtęs savo muzikinio pasaulio diapazoną ir atsigręžęs į praeities kūrybą, Barkauskas išbraukė Pirmąją simfoniją iš savo opusų sąrašo. Pirmiausia dėl dominuojančios intonacinės kalbos, kuri, nors ir netapo kritikos objektu, tačiau buvo kompozitoriui nepriimtinos sovietinės tikrovės išraiška. Ir tik žymiai vėliau, jau Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę, autorius, supratęs, kad tai yra autentiškas to laikotarpio atspindys, sugrąžino Pirmąją simfoniją į savo opusų sąrašą, <…> suteikė jai op.1 statusą. Pati simfonija liko be jokių pakeitimų – keitėsi tik kompozitoriaus požiūris į ją, kartu ir į savo paties kūrybą (iš skyriaus „Pirmoji simfonija“, p. 27, p. 46).

„Trys aspektai“ simfoniniam orkestrui (op. 17, 1969) sukurti praėjus septyneriems metams po Pirmosios simfonijos. Kūrinys visais aspektais savitas, originalus, reikšmingas ir paties autoriaus kūryboje, ir lietuviškos muzikos raidoje. „Barkauskai, gali jau ir numirti – parašei „Tris aspektus!“, – taip nusprendė išgirdusi šį kūrinį Margarita Dvarionaitė, mačiusi Barkausko pirmuosius žingsnius simfoninėje muzikoje, dirigavusi jo diplominį darbą ir Pirmąją simfoniją. Tikrai, per šį septynerių metų laikotarpį įvyko didelis proveržis, tiesiog revoliuciniai pokyčiai kompozitoriaus muzikiniame mąstyme, siekiant atnaujinti muzikinę kalbą ir pasivyti sparčiai modernėjantį Vakarų pasaulį, nuo kurio Lietuva buvo atskirta „geležine uždanga“. <…> Nors kūrinys iš karto buvo palankiai įvertintas, tačiau daug kam užkliuvo jo nestandartinis pavadinimas – kodėl aspektai, kokie aspektai, gal čia slypi kokia nors potekstė? Kompozitoriui buvo siūlyta šį pavadinimą pakeisti, bet autorius nepasidavė: „Norėjau išvengti šabloniško, netikusio man pavadinimo „triptikas“. Įsivaizdavau ne paveikslus, bet vaizdingas, gyvas, girdimas ir matomas scenas, tarsi spektaklį“  (iš skyriaus „Trys aspektai“, p. 49, 52).

 „Antrąją simfoniją V. Barkauskas sakosi parašęs vienu prisėdimu per keturis mėnesius. Iškart partitūrą, bet medžiagą jai kaupęs nuo pat Pirmosios simfonijos premjeros 1962-aisiais. Kūrinio idėja, arba moto – „kova dėl pergalės, kuri reikalinga tolesnei kovai“, – užfiksavo Irena Mikšytė.
Kaip suprasti šitokią idėją? Ar tai „amžina, nesenstanti bethoveniška idėja  – viso gyvenimo jėgų variklis, visokio judėjimo stimulas“ (Palionytė, 1972)? Ar tai pergalė kompozitoriaus kelyje – „pažabota simfonijos forma, surastas savas santykis su liaudies meno šaltiniais, prisijaukintos įnoringos orkestro spalvos“ (Mikšytė, 1974)? O gal tai patvirtinimas hipotezės, kad lietuviai – karių gentis ir jų vardas kilęs iš kariaunos pavadinimo (Karaliūnas, 1995)? 
Stambų dramatinį veikalą – Antrąją simfoniją Barkauskas baigė 1971 m. kovo mėnesį, t. y. prieš pat savo keturiasdešimtmetį. Be abejo, pasirinkęs tokią idėją, autorius per savo pasaulėjautą atspindėjo to laikotarpio realijas ir prieštaravimus. O gyvenimas autoriui buvo labai skaudus, kaip ir daugeliui lietuvių, kuriuos palietė sovietinės sistemos represijos. Simfoniją rašė būdamas tokio pat amžiaus, kokio buvo jo tėvas, žuvęs Sibiro lageriuose. Kaip gyventi, jei suvoki, kad atvirai kovodamas nieko nelaimėsi? Kaip susitaikyti su ta mintimi, neišduodant savo įsitikinimų, savo vidinių principų? Svarbiausia nepasiduoti, atsilaikyti, kurti muziką. Tai ir yra kompozitoriaus vidinė rezistencija, kurią atspindėjo, žinoma, užšifruotas, kovingas simfonijos moto (iš skyriaus „Antroji simfonija“, p. 69).

Pristatydamas savo naują „Konzertstück Nr. 2“ profesionaliai auditorijai, Barkauskas ne sykį yra sakęs, kad sukūrė šią pjesę iš trijų natų:  f–as–b. „Meistro darbas“, – rašė Edmundas Gedgaudas, išgirdęs šią pjesę koncerte, kurį transliavo „Euroradijas“ šešiolikai Europos radijo stočių, ir prisiminė ta proga „nepamirštamus A. Dvarionienės puikiuosius tortus, pagamintus, jos žodžiais, „kai namuose nieko nėra“. Tai jau menas“ (Gedgaudas, 1995).
Ar įmanoma kaip ir iš nieko, t. y. iš trijų natų, „pagaminti“ puikų kūrinį – „reprezentacinį, virtuoziškai žėrintį“ (Daunoravičienė, 1997), „kupiną dramatiškų mostų bei dinamizmo <...> ir suteikiantį misterijos, fantazijos pojūtį“ (Barnett, 1999), „kunkuliuojantį energija, turtingą, trumpą ir pagavų, galintį būti projektu baleto pastatymui“ (Lehmann, 2005), „neabejotinai išbaigtą, vientisą“ (Böhme-Mehner, 2005) ir t. t. (iš skyriaus „Kūriniai simfoniniam orkestrui“, p. 264).

Antroji [Šeštosios simfonijos] dalis Tranquillo, poco misterioso savo užburiančia ramybe primena ir pratęsia pirmosios dalies lėtus (B ir D) epizodus. Paslaptingas realybės ir fantazijos, gamtos vaizdo bei žmogaus būsenos junginys. Apskritai, visos Barkausko lyrinės dalys yra ypač gražios ir trapios. Ir ši taip pat – efemeriškai paslaptinga, atspindinti kompozitoriaus nuotaiką grįžus iš Palangos (dalis pradėta 2000 m. rugpjūčio 12 d.). Kita vertus, tai pasakų pasaulio, sukurto ankstyvesniame sekstete „Karalaitės kelionė. Pasaka“, op. 115, refleksija.
Tai grakšti, beveik permatoma, švelniai žaidžianti pasteliniais šaltokų spalvų ir atspalvių šešėliais dalis su būdinga Barkausko simfoninių lėtųjų dalių orkestrinių tembrų palete: styginių divisi – sodriai matiniai žemame registre ir jautriai virš visų virpantis vienišo smuiko spindulėlis; šaltokai blizgantys ir tyliai, paslapčiomis šnibždantys mušamieji; švelnūs medinių pučiamųjų grupių mirgesiai su altinės fleitos, anglų rago, bosinio klarneto ekspresija.
Tačiau antrojoje dalyje yra šio to daugiau nei poilsio ar atsipalaidavimo. Jos ramybė pagrįsta plačios erdvės pojūčiu, užpildančiu žmogaus esybę, paslaptingai spinduliuojančią ir viską nušviečiančią vidinės šviesos grožiu. Iš čia ir kyla dvejopa dalies būsena, jungianti kontempliacinę statiką ir nepastebimai, iki vidinės pilnatvės pojūčio prisipildančią emocijų augimo dinamiką. <…> Ramybės pojūtį autorius pradeda kurti nuo ramaus, patikimo pagrindo – žemųjų sodrių, išskaidytų į tris grupes violončelių. Balsai įstoja lėtai, sudarydami anhemitoninės pentatonikos akordinį pedalą. Ant šio pagrindo tikrai galima atsistoti autoriaus mėgstama homo vitruvianus poza ir nukreipti žvilgsnį į begalinę erdvę, kurioje mistiškai susilieja vertikalūs ir horizontalūs toliai, o prasiskverbiantis saulės spindulys blyksi, virpa ir pulsuoja vieninteliu garsu – skaidriu, aukštu re (iš skyriaus „Šeštoji simfonija“, p. 190–191).

Septintoji simfonija, op. 132, dideliam simfoniniam orkestrui – naujas žingsnis Barkausko kūryboje, naujas kompozitoriaus požiūris į pasaulį ir žmogų. Tęsdamas Šeštosios simfonijos „pabaigoje pradžia“ idėją ir kai kuriuos jos kompozicinius bei dramaturginius principus, Barkauskas dabar gilinasi į begalinę žmogaus vidinio pasaulio erdvę, jungdamas išorinio pasaulio permanentiškumą ir žmogaus dvasią į harmoningą būties visumą kaip egzistencijos būtinybę ir duotybę. Be to, žmogaus ir pasaulio santykio problematika projektuojama ne tiek į žmogaus buvimą, kiek į žmogaus esatį, jo esmę šiame pasaulyje: „Kur ir kaip žengi, ką palieki?“ – klausia autorius, mąstydamas apie gyvenimą ir vesdamas klausytoją žmogaus gyvenimo keliu per septynias simfonijos dalis.
Daugiau kaip pusės valandos trukmės simfonija apie žmogų ir jo egzistencijos prasmę – ilgai brandintas kūrinys, bemaž trejus metus užtrukęs darbas. O postūmiu jam tapo įprastas vaizdas žiemą – pėdsakai sniege (iš skyriaus „Septintoji simfonija“, p. 211).             

Mūsų žingsniai – tai laiko duotybė. Jie ypač sustiprina eigos dinamiką visose Barkausko simfonijose. Nuo pirmųjų Pirmosios simfonijos taktų neišvengiamas kritimas, bėgimas uždaru ratu Antrojoje simfonijoje, tragiškas žingsnių aspektas niūrioje Trečiosios eisenoje. Tai ir skaudūs smūgiai bei veržlus maršas Ketvirtojoje. Tai širdies plakimas ir grėsmingai sunkiai žengiantys apokaliptiniai varpai Penktojoje. Visi jie – gyvenimo kolizijų žingsniai. Šeštojoje simfonijoje –
tai neišvengiama pradžios ir pabaigos kaita mūsų gyvenime. Ir pagaliau Septintojoje mes girdime tą esminį ir pagrindinį žingsnį – sekundą aukštyn (iš skyriaus „Pabaiga“, p. 329). 
 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!