„New York, New York“

Nedaug miestų pasaulyje yra tokie populiarūs, kaip Paryžius ir Niujorkas, ir dar mažiau miestų taip aršiai lyginami tarpusavyje. Dideli kultūrų skirtumai, dažnai ir kitokios vertybės, tačiau geriausiai dviejų kontinentų dvasią išreiškiantys miestai pasižymi vienodai aukštu kultūros lygiu ir didele pagarba vienas kitam. Šiais metais Amerikos dvasia ypač dažnai jaučiama Paryžiuje – Grand Palais eksponuojami šiuo metu renovuojamo San Francisko šiuolaikinio meno muziejaus darbai, o Paryžiaus filharmonijoje paskutinis balandžio savaitgalis buvo skirtas Niujorko tematikai, čia surengtas kompozitoriaus Elliotto Carterio atminimo koncertas, skambėjo džiazas, vyko soundpainting ateljė bei Europos turo metu ir Paryžių aplankiusio Niujorko filharmonijos orkestro koncertai.
Paryžiaus ir Niujorko pagarba vienas kitam buvo jaučiama jau vien pažvelgus į koncerto programą, mat amerikiečiai paglostė prancūzų savimeilę atlikdami Maurice´o Ravelio kūrinius „Šecherezada“ ir „Kilnūs ir sentimentalūs valsai“ (pr. Valses nobles et sentimentales). Richardo Strausso siuita „Rožių kavalierius“ tęsė pakilią Niujorko filharmonijos orkestro dovanotą nuotaiką ir užbaigė oficialią koncerto dalį. Viskas būtų taip ramiai be netikėtumų ir pasibaigę, jei vienas geriausių pasaulio orkestrų, nuo 2009 metų vadovaujamas Alano Gilberto, nebūtų koncerto pradėjęs Esos-Pekkos Saloneno 2010 metais sukurtu kūriniu „Nyx“.
Netikėtas sprendimas. Netikėtas, nes šiuolaikinė muzika dažniausiai nukišama į avangardinius ir dažnai plačiosios publikos pro ausis praleidžiamus koncertus. Iš pirmo žvilgsnio nieko su Ravelio ir Strausso muzika neturinti vieno garsiausių Suomijos muzikų kompozicija šiuolaikinėmis išraiškos priemonėmis perteikia XX amžiaus kompozitorių naudotą naują orkestruotę ir instrumentuotę. Pasak Saloneno, „Nyx“ buvo jo sugrįžimas į grynai orkestrinį rašymą. Ypatingą reikšmę įgavo nuostabūs klarneto ir valtornų pasažai, kai jiems solinę erdvę paruošia nesibaigianti ir tąsi orkestro „harmoninė paklodė“. Kūrinys parašytas griežtu kontrapunktu, tačiau net ir visam orkestrui atliekant tutti, nė viena linija nepraranda savo skaidrumo ir aiškumo. Beje, tiek Mahleris, tiek Straussas šią techniką valdė tobulai. Ir viskas tapo logiška.
Niujorko filharmonijos orkestras į savo šlovingas gastroles dažnai keliauja ne vienas, pasiima dar kokį nors savo nacionalinį pasididžiavimą, kaip šį sykį sopraną Joyce DiDonato, itin dažnai dainuojančią Niujorko „Metropolitan Opera“. Viena žymiausių ar bent labiausiai iš Šiaurės Amerikos „eksportuojama“ solistė atliko jau minėto Maurice´o Ravelio „Šecherezadą“, kurioje kompozitorius išreiškė savo trauką egzotikai. Puikiai interpretuotas tekstas, nepaisant dėl aukšto registro kartais dingstančių balsių ar žodžių reikšmių (klausytojams sekti tekstą padėjo koncerto bukletas su išspausdintomis poeto Tristano Kllingsoro eilėmis), nuostabus orkestro paklusimas solistei ir dirigentui padėjo mėgautis kūriniu, nors akivaizdu, kad delikati Ravelio muzika Joyce DiDonato ir nėra labiausiai priimtina.
Atlikėja, iškviesta į sceną gal jau trečią ar ketvirtą kartą, prancūziškai pasveikino Paryžiaus publiką, dėkojo už puikią naują salę ir gerą akustiką, o vyriausiasis orkestro dirigentas Alanas Gilbertas patvirtino esąs labai laimingas, kad Niujorko filharmonijos orkestras yra pirmasis Amerikos kolektyvas, turintis galimybę pasirodyti naujojoje Paryžiaus filharmonijos salėje. R. Strausso daina „Morgen“ , atlikta bisui, užbaigė pirmą koncerto dalį ir leido pasimėgauti nuostabiu orkestro koncertmeisterės smuikininkės Sheryl Staples ir Joyce DiDonato dialogu.
Po pertraukos orkestras toliau tęsė Ravelio muzikos apoteozę atlikdamas kompozitoriaus „Kilnius ir sentimentalius valsus“. Beje, pats Ravelis buvo labai geras šokėjas, todėl dažna šokio, ar, tiksliau, judesio laisvę išreiškianti tematika yra dar viena priežastis, kodėl gimė „Bolero“, choreografinė poema „Valsas“ ar tą vakarą skambėję valsai, originaliai sukurti fortepijonui 1911 m. ir dar kitais metais aranžuoti paties Ravelio. Kompozitorius, skirtingai nei garsioji Vienos Straussų šeima, sukūrusi tikrą savo muzikos monopolį, bazinius šokio elementus naudoja taip subtiliai, kad kūrinys reikalauja visiškai kitokio nusiteikimo. Beje, pažįstantiems Ravelio muziką, buvo nesunku „Valsuose“ atpažinti susipynusius būsimos Choreografinės poemos pasažus (kuri bus sukurta tik 1919–1920 metais), „Ispaniškos rapsodijos“ prisiminimą ar būsimą baletą-operą „Vaikas ir burtai“ (pr. L´Enfant et les Sortilèges). Nors ir sakoma, kad prancūzų muziką geriausiai atlieka Prancūzijos orkestrai, Niujorko filharmonijos orkestrui toks iššūkis nesukėlė jokių problemų.
Žaižaruojanti Richardo Strausso „Rožių kavalieriaus“ siuita užbaigė antrą koncerto dalį, tačiau aišku, kad tai dar nebuvo pabaiga, juk tokie kolektyvai kaip Niujorko filharmonijos orkestras savo gastrolėms būna paruošę ne vieną bisą. Po nesibaigiančių ovacijų orkestras įsiaudrinusią publiką pradžiugino P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“ ištraukomis, idealiai tikusiomis šiam vakarui, kuris leido visiems pasijusti taip pakiliai ir šventiškai, kaip per Vienos filharmonijos orkestro Naujųjų metų koncertą.
Tai buvo vienas tų renginių, kai Paryžiaus filharmonijos salė, turinti 2400 sėdimų vietų, buvo beveik pilna. Tai taip pat buvo vienas tų snobiškų renginių, kuriuose dalyvavęs didžiuojiesi visą gyvenimą: „Taip, aš buvau Niujorko filharmonijos koncerte, o jūs ne?“ Dar prieš metus patekti į tokio lygio koncertus buvo nepalyginamai sunkiau, nes Pleyelio salėje, dvigubai mažesnėje, bilietai į renginius būdavo išperkami gerokai anksčiau, nei sužinodavai apie koncertą, o ir likęs vienas kitas bilietas už daugiau nei šimtą eurų nebūdavo prieinamas visiems. Tiesa, jaunimas iki 28 metų galėdavo gauti bilietų už 10 eurų, tačiau tokių pigių vietų būdavo labai mažai ir jų reikėdavo tiesiog tykoti ar pasirūpinti metiniu abonementu. Didelė naujoji filharmonijos salė teikia kur kas daugiau galimybių, mat išpildyti svajonę – išgirsti Niujorko filharmonijos orkestrą – buvo galima nusipirkus bilietą nuo 8 iki 120 eurų... Aukštasis menas tapo prieinamas visiems, tiesiog dar ne visi išdrįsta prie jo prisiliesti.
Gaila, kad Paryžiuje pastaraisiais metais yra atsiradusi labai keista mada palikti salę plojimų metu, atlikėjams vis dar būnant scenoje. Sunku patikėti, tačiau tiek po smuikininko Joshua Bello koncerto vasario mėnesį, tiek po Maurizio Pollini rečitalio atlikėjams lenkiantis ir dėkojant publikai keletas klausytojų atsukdami į sceną nugarą tiesiog bėgo iš salės skubėdami į metro, į rūbinę ar dar kaži kur. Keista, nes jei jau skiri dvi valandas koncertui, tai kodėl reikia iš jo sprukti vos nuskambėjus paskutiniam akordui ir prasidėjus dėkingų klausytojų plojimams? Juk ovacijos irgi yra koncerto dalis, ar ne?
Taigi tie žmonės, kurie ir vėl nesulaukė tikrosios koncerto pabaigos ar pirmo biso, neteko ir antrojo biso, Alano Gilberto dovanos naujajai salei – Niujorką primenančios Lew Pollacko džiazinės kompozicijos „That´s a plenty“, kurią atliko varinių pučiamųjų kvintetas, plojimais pritariant publikai.
Amerikiečiai pradžiugino Paryžių. Tiesa, orkestras jau kitą dieną surengė dar vieną dieninį koncertą, kuriame skambėjo visiškai kita programa. Bet, kaip sakoma, kas per daug, tas nesveika. Niujorko filharmonijos orkestras neturi tapti kasdienybe, kitaip nuo meno susisuks galva...