Alina Orlova: „Tegul kiekvienas dainoje randa sau reikalingą žinią“

IŠ VISAGINO KILUSIOS, DABAR SOSTINĖJE GYVENANČIOS ALINOS ORLOVOS MUZIKA, ALBUMAI „LAUKINIS ŠUO DINGO“ IR „MUTABOR“ SENIAI PERŽENGĖ LIETUVOS SIENAS, VIS GAUSĖJA JOS GERBĖJŲ RYTŲ IR VAKARŲ EUROPOJE, SKANDINAVIJOJE. SU DAINININKE KALBASI JANA SAIFULINAITĖ.

– Kokios kultūros supama augote?
– Mano mama gimusi Rusijoje, Voroneže, tėtė – Lietuvoje gimęs lenkas. Jie susipažino Kazachstane, bet vėliau atvažiavo gyventi į mano tėčio gimtinę Lietuvą. Iki šiol jaučiuosi lyg ir nežinanti, kas iš tikrųjų esu – be tvirtų šaknų, be aiškios istorijos. Namuose su tėvais ir broliu kalbėjome rusiškai. Gimtajame Visagine rusų kultūros taip pat buvo labai daug. Bet namuose buvo nemažai knygų anglų kalba. Be to, mane ir brolį Janą tėvai nusprendė leisti ne į rusų, bet į lietuvių mokyklą. Manau, tai buvo teisingas sprendimas.
Lietuvių kalba labai keitė mano požiūrį į visa aplink. Kai pradėjau mokytis lietuvių kalbos, ėmiau kitaip save matyti. Lietuvių kalba yra mūsų šalies kultūros pagrindas. Ją pramokusi jau galėjau užmegzti ryšį ir su kitais lietuviškai kalbančiais Visagino gyventojais. Tiesa, jų buvo mažuma. Šiandien suprantu, kad lietuvių kalba man atvėrė daug durų, leido daug dalykų pamatyti kitaip. Esu dėkinga savo lietuvių kalbos mokytojai Vilijai Gediminskienei – jos dėka pradėjau daugiau skaityti ir rašyti lietuvių kalba. Mėgdavau eiti į biblioteką ir ten leisti laiką. Nors Visaginas labai mažas miestas, radau jame kultūros. Juk kai ko nors ieškai, visada randi. Vykdavo ir muzikinių kolektyvų pasirodymai, ir parodos, tik visa tai dažniausiai būdavo susiję su rusų kultūra. Na, o aš gyvenau savo pasaulyje, kuris nepriklausė nei išskirtinai rusų, nei lietuvių kultūrai. Aš prisiliečiau prie abiejų kultūrų – augau daugiakultūrėje terpėje ir šiandien tuo labai džiaugiuosi.
– Dainuojate: „Ar žinai, ar žinai, kur tavo namai? Jie arčiau, negu tu manai.“ Kur dabar yra Jūsų namai?
– Dabar gyvenu Vilniuje ir šį miestą vadinu savo namais. Kai gyvenau Kaune, kone kiekvieną dieną traukiniu važiuodavau į Vilnių. Keista, kai dabar visa tai prisimenu (šypsosi). Na, bet tai buvo gražus magiškas laikas. Man patiko traukiniai, juokais sakydavau, kad gyvenu tarp Kauno ir Vilniaus. Iš tikrųjų mano namai yra ten, kur jaučiuosi laiminga.
– Kokia muzika skambėjo Jūsų vaikystėje?
– Vaikystėje aplinkui skambėjo estradinė rusų muzika. Ir dabar atmintyje išlikusios kai kurios dainos, jos man kelia nostalgiją. Vaikystėje man patiko ir filmų garso takeliai. Vakarų muzikos pradėjau klausytis gana vėlai, kai tėvai nusipirko magnetofoną. Tada man buvo gal 12 metų. Pirmieji įsigyti kompaktiniai diskai – „The Beatles“, „Bob Marley & The Wailers“. Muzikos mokykloje mokiausi groti pianinu, būtent čia susipažinau su klasikine muzika. Anuomet tos muzikos nevertinau taip, kaip vertinu dabar.
– Laikui bėgant muzikinis skonis keitėsi?
– Labai keitėsi. Vaikystėje mane pasiekdavo muzika, skambanti iš radijo, televizoriaus. Tik daug vėliau, kai jau atsirado internetas, radau daug patinkančios muzikos – „Cocteau Twins“, Davidas Bowie, „Nine Horses“, „Modest Mouse“, „Arcade Fire“, „Blonde Redhead“, „Hope Sandoval & The Warm Inventions“. Muzikos mokykla taip pat darė didelį poveikį mano muzikiniam skoniui. Dabar džiaugiuosi ir dėkoju tėvams, kad mane nuvedė į muzikos mokyklą. Tiesa, tada dar nebuvau pasirengusi iki galo suprasti ir įvertinti klasikinę muziką. Na, bet jos klausymas vis tiek paliko labai gerą pėdsaką. Aš tik dabar imu mokytis klausytis klasikos, atrasti jos grožį. Pavyzdžiui, dabar man patinka J. S. Bachas, ypač jo „Pasija pagal Matą“. Paskutiniu metu aš apskritai klausausi daug klasikinės muzikos, labai patinka Franzo Schuberto dainų ciklas „Žiemos kelias“. Yra dainų, kurių klausantis per kūną bėga šiurpuliukai. Kiekviena daina, kaip ir kiekvienas įvykis, palieka savo žymę. Būna, klausaisi muzikos, ir tave užlieja prisiminimai, nes muzika dažnai susijusi su tuo metu išgyvenamomis emocijomis.
– Ar klausoma muzika turi įtakos Jūsų kuriamai muzikai?
– Kai atrandu ką nors nauja, būna, kad imu vartoti kaip vaistą. Klausomų melodijų motyvai nejučia apsigyvena manyje ir mano kuriamoje muzikoje. Vėliau net galiu atsekti, iš kur tos melodijos. Visos klausomos melodijos ir žodžiai juk lieka atmintyje, niekur niekas nedingsta. Klausimas, kada ir kaip atgimsta. Nėra taip, kad iš kitų dainų ką nors pasiimčiau į savo kuriamą muziką, bet reikia pripažinti, kad pasaulyje ne tiek daug galimų sąskambių ir melodijų, iš esmės visi naudojame tuos pačius kodus. Pavyzdžiui, jei klausausi ko nors gražaus, nesąmoningai ir pati kažką panašaus sukuriu. Dar būdama paskutinių klasių mokinė pradėjau rašyti eiles ir dainuoti pati sau pritardama pianinu. Tiems bandymams didelį poveikį darė girdimos melodijos. Mano kūryba tuomet buvo ta tikroji dainuojamoji poezija, o dabar aš tikriausiai jau išaugau jos drabužius. Tiesa, pati nesvarstau, į kokius rėmus telpa ar netelpa mano kūryba – kritikai analizuoja mano dainas ir bando jas priskirti vienam ar kitam žanrui.
– Ar savo muzikinės karjeros pradžioje lipdama ant scenos jausdavote baimę, nesaugumą?
– Pradėdama muzikinę karjerą buvau jauna ir drovi, be to, labai uždara. Grojimas ir dainavimas kitiems iš pradžių man atrodė it visiškas apsinuoginimas. Mano dainose juk viskas tiek atvira, ir man kartais net gėda dėl to. Tikrai. Tam, kad atsiverčiau kitiems, man reikėjo ir nuolat reikia perlipti per pačią save. Manyje buvo apsigyvenę prieštaringi jausmai: aš labai bijojau, bet kartu ir norėjau, kad būčiau išgirsta, suprasta. Atrodo, kad pirmose dainose girdėti laukinis šauksmas. Man pačiai taip sunku to šauksmo klausytis! Ir dabar jaudinuosi eidama į sceną, bet nebėra tos nesveikos baimės, kraštutinių jausmų. Pastebėjau: jei koncertuoju dažnai – jaudulys nyksta, jei rečiau, baimė grįžta. Bet dabar jau išmokau ją suvaldyti. Baimė, jei tu ją paleisi, gali labai trukdyti.
– Prisiminkime Jūsų kelio į didžiąją sceną pradžią.
– Dar tada, kai mano namai buvo Visaginas, aš, paskutinių klasių mokinė, ne kartą dėl koncerto viena esu tranzavusi į Vilnių ir tokiu pat būdu grįžusi namo. Žinojau, kad tai pavojinga, bet tikėjau, jog viskas bus gerai. Tada tikėjau, kad aplink mane geri žmonės. Taip ir buvo.
Dar besimokydama Visagino muzikos mokykloje susipažinau su smuikininku Simu Butavičiumi. Pirmas mūsų bendras koncertas Visagine ir dabar man kelia labai daug gražių prisiminimų. Vėliau mane pakvietė koncertuoti į Vilnių, pasirodžiau sostinės Geležinkelio stoties 2-ame aukšte, kur buvo atidarytas filmų festivalis „Next Festival 2006“. Dabar beveik nieko neprisimenu, nes labai jaudinausi. Vilnius tuo metu man atrodė toks didelis miestas, tiek daug žmonių aplink sukosi!.. (juokiasi) Ir tik vėliau Vilniuje sutikau draugų, kurie man pasiūlė įrašyti muziką. Gerai neįsivaizdavau, ką tai reiškia, kaip tai daroma, bet sutikau. Įrašytos dainos buvo įkeltos į internetą, taip viskas ir užsisuko.
– Kokią pagrindinę žinią siunčiate muzikos kalba?
– Žinią? Manęs dažnai klausia, ką aš noriu pasakyti viena ar kita daina. Bet turbūt esu tas žmogus, kuris mažiausiai supranta, ką reiškia dainų tekstai. Mano metaforos gana miglotos, jų aš pati dažnai nesuprantu (juokiasi). Na, bet mano muzikoje yra emocinis užtaisas. Tikiuosi, kad yra. Jei man pavyksta ką nors pasakyti savo dainomis, džiaugiuosi. Noriu, kad dainos pažadintų žmonių jausmus. Mano dainos – atskiri pasauliai su mano, kūrėjos, margomis emocijomis, spalvomis. Mano kūryboje gausu ir tamsių, ir melancholiškų pasaulių. Kai užlipu ant scenos, kai mane apšviečia prožektoriai, nelabai jaučiu savęs – užsimirštu, įsijaučiu į tas savo sukurtas dainas. Žmonės manęs klausosi, lyg aš ką nors reprezentuočiau. O ką aš reprezentuoju? Gal juos pačius? Dainuoju ir sau, ir kitiems, kurie per savo patirtį vertina tai, ką aš dainuoju. Jie juk nemato manęs tokios, kokia iš tiesų esu, jie mato mane tokią, kokią nori matyti... Bet tegu kiekvienas dainoje randa sau reikalingą žinią.
– Kaip manote, ar dainininko žinomumas gali būti įrankis masių požiūriui į globalias problemas, įvykius formuoti?
– Taip, žinomumą galima naudoti kaip įrankį. Žinomumas yra ir atsakomybė. Dabar, pavyzdžiui, kalbėti apie situaciją Ukrainoje yra labai sudėtinga. Kai kas iš muzikantų ir kitų kultūros veikėjų palaiko vieną ar kitą, pavadinkime, stovyklą. Man viskas atrodo per daug visaip: nieko nesuprantu iki galo, nes kai informaciją priimi trimis kalbomis – rusų, anglų, lietuvių – ir į tą patį įvykį žiūri iš skirtingų pozicijų, matai skirtingas tiesas. O kaip yra iš tikrųjų? Aš nežinau. Negaliu pasakyti, kad jūs geri, o jūs – ne. Karas – baisu, bet aš nežinau, kiek jis yra toks, kokį jį vaizduoja vienos ar kitos šalies žiniasklaida. Žmogus dažnai kaip tiesą renkasi tai, kas artimiau jo istorijai, jo kultūrai. Retas kuris kelia klausimą, kodėl kiti elgiasi taip ar kitaip, bet dažnas vertina tai kaip gerą ar blogą, tinkamą ir netinkamą elgesį. Konfliktai dažniausiai vyksta dėl tų dalykų, kurių mes iki galo nepažįstame, nesuprantame.
– Ar reikalinga ypatinga nuotaika, vieta, laikas, kad galėtumėte kurti?
– Man reikia ir ypatingos vietos, ir laiko, ir susikaupimo. Tam, kad gimtų tekstas, reikia susikaupti, pagalvoti. Kai atsisėdu prie instrumento, imu žaisti (šypsosi). Net nežinau, ar tuomet mane mūza aplanko. Tiesiog kartais atsiranda kažkokios melodijos, mintys, ir aš ilgai visa tai auginu savyje kaip vaiką. Ir tik tada, kai mane aplanko pakylėta būsena – kūrybai tai labai svarbu, – imuosi visa įamžinti. Ir dar man svarbu tikėti tuo, ką darau, ir kad tai bus išgirsta, suprasta. Tiesa, dažnai neigiu, kad tai man svarbu. Sakau, jog muzikuoju tik dėl savęs, bet kiekvienam atlikėjui svarbu jausti, kad tavo kūryba reikalinga kitiems. Ir dar: žinomumas labai įpareigoja. Dabar suprantu, kad mano kūryba turi galią pasiekti mases, ir už kiekvieną žodį dainoje jaučiu didelę atsakomybę.
– Viename pirmųjų interviu atviravote, kad Jus vargina bereikšmiai klausimai, tuščias dėmesys, triukšmas. Ar augant populiarumui jo daugėja?
– Aš nejaučiu, kad mano populiarumas auga. O dėl to, ką pasakiau... (juokiasi) Žinoma, man yra tekę kalbėtis su žurnalistais, kurie ne visada protingus klausimus užduodavo. Aš jau žinodavau, ko jie manęs klaus, kad dalis klausimų bus banalūs ir tušti. Tai vargindavo.
– Ar, Jūsų nuomone, žurnalistai prisideda prie tuštybės kulto propagavimo?
– Kažkiek, žinoma, prisideda. Žiniasklaida man panaši į gyvatę, kuri dažnai kanda savo uodegą ir apie tai daug negalvoja. Manau, žmonės nori kokybiškos informacijos, yra daug įdomių dalykų, apie kuriuos galima rašyti. Bet reikia suprasti, kad žiniasklaida siekia pelno ir todėl pataikauja masėms. Lietuva maža šalis ir nišiniams leidiniams labai sunku išgyventi. Svarbu, kad kultūra šalyje būtų labiau remiama.
– Koks dabar populiariosios kultūros lygis Lietuvoje?
– Aš nežinau, ar populiarioji kultūra (taip, kaip aš ją suprantu) Lietuvoje dabar apskritai egzistuoja. Populiarioji muzika pasaulyje yra muzika, o ne tik sukaltas bumčikas. Iki mūsų atkeliauja daug pasaulyje populiarios muzikos ir mes nejaučiame jos stygiaus. Kas ieško, tas ir randa gerą, kokybišką muziką. Gal dėl didelės pasiūlos nejaučiame jos stygiaus ir nenorime turėti savo kokybiškos populiariosios muzikos? Pripažinkime, kad Lietuvoje retai susiduriame su kokybiška populiariąją kultūra. Ryškiai švietė 1990 m. ir truputį vėliau „Foje“, „Antis“. Tai buvo ryškios žvaigždės, kurių kūryba buvo matoma, vertinama. Dabar ryškiai šviečiančių populiariosios kultūros atstovų lyg ir nėra.
– Ar svarbus žiniasklaidos vaidmuo keliant populiariosios kultūros lygį?
– Taip, svarbus, bet manau, kad būtų nesąžininga visą atsakomybę suversti žiniasklaidai. Viskas priklauso ir nuo vartotojo sąmoningumo, jo noro ieškoti įvairios informacijos, ją lyginti, tikrinti. Žiniasklaidos yra daug ir visokios.
– Kas formuoja masių skonį? Ar žmonės ima viską, kas jiems duodama?
– Nežinau. Tai sudėtinga ir painu. Manau, reikalinga intervencija iš viršaus. Bet iš kokio viršaus? Žiniasklaida negali būti tik klikų ir pelno dalykas, ji formuoja žmogaus suvokimą, sąmonę. Reikia sąmoningos žiniasklaidos, reikia sąmoningo medijų vartotojo, kuris keltų aukštus reikalavimus jam pateikiamai informacijai. Žurnalistai yra ta pati mūsų visuomenė, tos pačios mūsų kultūros dalis.
– Esate sakiusi: „Pats muzikinis verslas, mano manymu, labai konfrontuoja su menininko esybe. Tame yra tiek daug intrigų, tiek nemalonių dalykų, į kuriuos nesinori veltis. Bet tai verslas ir tai neišvengiama“. Ar galėtumėte palyginti Lietuvos ir užsienio valstybių, kuriose teko koncertuoti, muzikinio verslo užkulisius?
– Dabar aš apskritai nebesuprantu, kas yra tas muzikinis verslas. Žinoma, Lietuvoje ir užsienyje koncertų organizavimas labai skiriasi. Tarkime, mums, lietuviams, yra ko pasimokyti iš Prancūzijos. Ten viskas daroma neskubant, apgalvotai. Matyt, tai priklauso nuo tradicijų, mentaliteto. Lietuvoje muzikantai, ir ne tik, lekia, skuba ir dažnai nieko nespėja. Neretai Lietuvoje viskas daroma paskutinę minutę, dėl to daug kas nukenčia. Koncertų kultūra užsienyje kitokia, ir reikia nebijoti to pripažinti. Svarbu mokytis, imti gerus pavyzdžius iš kitų šalių. Žinoma, užsienyje apskritai kitoks požiūris į kultūrą – ji valstybės daug labiau remiama, vertinama. Ir kultūros renginių sklaida užsienyje didesnė. Norėtųsi, kad ir pas mus taip būtų. Tiesa, džiugu, kad Lietuvoje nėra ribojama saviraiškos laisvė.
– Dainuojate: „Aš paskutinis mamutas šioj įšalo žemėj...“ Ar Jums artimas kitoniškumo, nepritapimo prie aplinkos jausmas?
– Jausmas, kad esu truputį ne tokia kaip kiti, mane lydi nuo vaikystės. Bet turbūt, jei užsiimi kūryba, skiriesi nuo kitų, ir tai normalu. Kaip normalu ir tai, kad neretai konfliktuoji su savimi ir su tave supančiu pasauliu. Gal tai menininkui net privaloma? Hm. Na, gal ir neprivaloma. Bet kartais turi nuo visų atsiriboti, eiti į vienumą, iš šalies į viską pasižiūrėti. Jei aš labai aktyviai gyvenčiau, manau, prarasčiau gebėjimą matyti visas gyvenimo detales su visomis jų spalvomis ir atspalviais.
– 2008 m. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje pristatėte savo debiutinį albumą „Laukinis šuo dingo“. Albume vietą rado ir Jūsų iliustruoti atvirukai. Vėliau sukūrėte viršelį R. Gary romanui „Gyvenimas dar prieš akis“. Ar ir dabar dailė arti Jūsų?
– Dailė visada arti manęs, nors dabar piešiu mažiau. Tiesa, buvau visai nustojusi piešti, o dabar ir vėl pradėjau. Turiu daug nebaigtų darbų. Na, visko daug ir nieko užbaigto. Sunku rasti formą. Pavyzdžiui, pagal mano piešinius dizaineris Aleksandras Pogrebnojus sugalvojo man suknelę, su ja einu į sceną. Ji yra lyg ir mano įvaizdžio dalis.
– Kiekvienai 2011 metais išleisto albumo „Mutabor“ dainai sukurta ir videonovelė. Keturiolikoje videodarbų vaizduojamos skirtingos visuomenės grupės. Dainai „Amerika“ sukurta videoistorija, kurios veiksmo vieta – Vilniaus Kirtimų taboras. Tiesa, čia nematyti jokių gajų stereotipų apie taboro gyvenimą. Ar šia videonovele siekiama atkreipti dėmesį į romų vaikus ir jų atskirtį?
– Tai Rudolfo Levulio idėja. Mes kreipėmės į www.pvz.lt komandą dėl videoprojektų koncertams. Per koncertus rodomos videonovelės savo intensyvumu kartais net konkuruoja su mano muzika. Aš tuos darbus matau kaip poetizuotą tikrovę. Manau, videonovelė, kurioje įamžintas taboras, taip pat stipriai veikia žmones, kviečia juos susimąstyti. Ten matyti vaikų veidai, bet jie pateikti labai netipiškai, įdomiai, be jokių stereotipų. Videonovelėje romai yra tik laimingi vaikai – jie šypsodamiesi bėga per kelią.
– Dainoje „Lichoradka“ (Karštligė) skamba: „Tau taip patinka tai, ko nėra... Tuštybės grožis, grožio tuštybė, aukso karštligė.“ Kas inspiravo šią dainą?
– Tas žodžių žaismas dainoje – „Tuštybės grožis, grožio tuštybė“ (Krasota pustoty, pustota krasoty) – toks, man rodos, netyčinis dalykas. Nebeprisimenu, ką jaučiau rašydama tą dainą. Dabar, kai girdžiu šį tekstą, net nesitiki, kad čia aš galėjau tokius žodžius sukurti... (šypsosi)
– Esate bendradarbiavusi su Vincent´u Moonu, kuris dirbo su garsiais muzikantais, pavyzdžiui, grupe R.E.M. Prašyčiau trumpai papasakoti apie bendradarbiavimą.
– Įdomus personažas... Iki tol aš mažai apie jį žinojau. Man pasirodė, kad labai laisvas menininkas. Susitikome Paryžiuje, kavinėje. Joje buvo pianinas – atsisėdau, pagrojau. Vėliau nufilmavome kelis mano dainų klipus. Mano atmintyje visa tai liko kaip didelis nuotykis Paryžiuje.
– „Aš sakyčiau: vaikučiai, nebijokite nieko – nei mirties, nei mokyklos, nei blogų pažymių. Aš sakyčiau: vaikučiai, kad tik jūs žinotumėt, kaip visa tai nesvarbu, nesvarbu, nesvarbu...“ – muzikos kalba kreipiatės į klausytojus. O kas gyvenime Jums pačiai yra svarbu?
– Pats gyvenimas svarbus. Jame prasmes susikuriame patys. Toje dainoje aš bandžiau pasakyti, kad labai svarbu gyventi be baimės. Bijant neįmanoma pajausti laimės. Man pačiai gyvenime svarbu muzika ir kūryba. Svarbu, kad norėčiau kurti, siekti, judėti pirmyn.
– Prisiminkime dainą „Širdis“ iš antrojo albumo „Mutabor“. Joje keliate klausimą: „Kas sugrąžins į baltą pradžią mano širdį?“ Kas Jums yra „balta pradžia“?
– Tas klausimas dainoje retorinis. Balta pradžia man yra tyrumas. Ir, matyt, jis buvo tik vaikystėje. O gal tai priešistorinis būvis iki tavo gimimo? Iš to būvio žmogus ateina, į jį vėliau grįžta. Gal balta pradžia yra ir mirtis? O gimimas – ir žmogaus, ir dainos – neįmanomas be meilės jausmo. Meilė pasauliui ir viskam aplink man labai padeda kūryboje. Juk viskas į gyvenimą ateina per meilę. Žmogui būtina mylėti. Kūryba taip pat randasi iš meilės.
– Kartu su Ukrainos grupės „5Nizza“ lyderiu SunSay įrašėte dainą „Home“ trimis kalbomis. Kokios jos užuomazgos?
– Mes dainuojame apie tai, kad namai yra ten, kur tavo širdis. Toje dainoje visos kalbos – lietuvių, rusų, anglų –labai darniai sugyvena. Ir žmonės taip turėtų... Gal tokios minties užuomazgos ir buvo. Tokia šviesi, lengva ir paprasta ta daina. Seniai jos nesiklausiau. Aš dainas, kaip vaikus, užauginu ir paleidžiu vienus į pasaulį.
– Per kiek laiko įrašytas naujausias Jūsų albumas?
– Albumą rašėme keletą mėnesių mūsų studijos rūsyje kartu su Aurelijumi Sirgedu, Aurimu Driuku ir kitais muzikantais.
– Ar dainų autorė Jūs pati?
– Dainų autorė esu pati, keletoje jų naudoju Williamo Blake´o ir Oscaro Wilde´o poeziją.
– Ar esate patenkinta naujausiu savo kūrybos vaisiumi?
– Retai būnu patenkinta savo darbu, bet esu laiminga turėdama galimybę kurti. Albumą vertinu kaip gražų eksperimentą, žaidimą.
– Ar Jums svarbu, kad Jūsų kūryba išliktų?
– Jeigu ji išliks, vadinasi, šį tą reiškė ne tik man. Jei neišliktų – labai neliūdėčiau. Susiduriu su žmonėmis, kurie tikina, kad užaugo klausydami mano muzikos. Ir man smagu. Ar aš apskritai ateityje save įsivaizduoju kaip muzikantę, kurios muzikai verta išlikti? Tai tikrai svarbus klausimas. Manyje daug abejonių, jaučiu tam tikrą savo ribotumą. Noriu, kad būtų žmonių, kuriems reikėtų to, ką aš darau. Bet klausytojai, man rodos, dažnai iš kūrėjo nori daugiau, nei jis gali jiems duoti. Mane kartais aplanko jausmas, kad aš visus mulkinu, pradedu savimi abejoti. O tuomet kurti sunku. Kai tikiu savimi, visada norisi kurti, norisi, kad mano kūryba išlaikytų laiko egzaminą.
– Ačiū už pokalbį.