Balsas – taip pat muzikos instrumentas

Balsas – pats sudėtingiausias muzikos instrumentas, kurį reikia mokytis valdyti, mano Džiazo mokyklos meno vadovas Artūras Novikas. Smuikas, būgnas, trimitas, gitara – tai instrumentai, kuriuos balsu imituoti geba jo 1991 m. įkurtas ansamblis „Jazz Island“, 2014 metais Pasaulio chorų olimpiadoje apdovanotas aukso medaliu.

AR KIEKVIENAS GALI DAINUOTI?
 „Dainuoti – taip, bet gerai dainuoti – tikrai ne“, – įsitikinęs džiazo mokytojas, ansamblio „Jazz Island“ vadovas A. Novikas. Pasak jo, būna, kad žmogus turi puikiausią balsą, o klausos – ne. Taip pat yra žmonių, kurie turi gerą klausą ir pastebi, kai kitas nepataiko į natą, bet patys nedainuoja. Priežasčių gali būti įvairių. Pašnekovas pabrėžė, kad svarbu balsą nukreipti teisinga linkme kuo anksčiau ir pridūrė pastebintis, kad yra paauglių, kurie gali padainuoti populiarius kūrinius, bet nesugeba padainuoti gamos. Visų pirma reikia išmokti muzikinio rašto – tai labai svarbu. „Kažkodėl daugeliui atrodo, kad balsą valdyti gali išmokti bet kada ir be didelių pastangų. Netiesa. Kai reikia vokalistus parodyti užsienyje, rimtuose renginiuose, dažniausiai kviečiami tie, kurie padainuoja, o ne Lietuvoje taip populiarinamos įvairios gražuolių grupės, kurios dažniausiai tik žiopčioja“, – kalbėjo A. Novikas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad koncertų televizijoje metu apskritai retai dainuojama gyvai. „Suprantama, paprasčiau padaryti įrašą studijoje, o prieš kameras tik pažiopčioti. Juk nesusivokiantys televizijos žiūrovai net nesupras, kokį nekokybišką produktą jie gauna. Mūsų šalis vis dar yra gilioje popmuzikos duobėje!“, – įsitikinęs A. Novikas.

EKRANUOSE ŠMĖŽUOJA NEGEBANTYS DAINUOTI
Džiazo mokyklos vadovo mokiniai, ypač mažieji, klausia, kodėl per televiziją rodomos vis tos pačios „žvaigždės“. Ir kodėl jos nesimoko dainuoti gyvai? A. Novikui tenka atsakyti, kad daugumos tų „žvaigždžių“ tėveliai laiku nenuvedė į muzikos mokyklas. Jos dažnai turi talentą ir tiesiog labai nori dainuoti, todėl ir dainuoja. Gal šiek tiek net pasimoko. Tada sužiba ekranuose, bet toliau nebedirba, nes nežino kaip. Bando įsitvirtinti įvairiais projektais, labiau reklamuodamos kitus savo privalumus, bet mažiausiai dainavimą. Daug kam patinka visokie skandaliukai, televizijos vis daugiau jų rodo. Taip Artūras aiškina vaikams, o pats liūdi dėl to, kad tauta jau tiek metų yra bukinama.
Pasak A. Noviko, pirmiausia tėvai yra atsakingi už vaiko pasaulėžiūros ir skonio formavimą. Jie gali ir privalo vaikams paaiškinti, kas yra tikra, o kas – ne. „Labai daug lemia ir tai, ką vaikų tėvai žiūri, ko jie klausosi, kaip vertina. Ar patys eina ir ar veda vaikus į koncertus, spektaklius. Yra žmonių, kurie vis dar galvoja: jei tai rodo per televiziją, vadinasi, yra gerai, sektina. Tai baisus reiškinys!“ – pabrėžė pašnekovas. Kartais, nors nedažnai, „Jazz Island“ pakviečiamas į televiziją. Ansamblis į tai žiūri rimtai. „Matyt, todėl mus vadina porcelianiniais, girdime šnekų, kad ateis Novikas, vėl jam reikės to ir ano. Mes visada reikalaujame daug mikrofonų, ilgesnio garso patikrinimo laiko, profesionalaus garso režisieriaus. Sudėtingas mūsų žanras, mums nėra lengva. Na, ir tiems, kurie su mumis dirba, taip pat nėra lengva. Bet, pavyzdžiui, LRT visus tuos reikiamus mikrofonus turi. Ir be galo džiugu, kad yra gerų garso režisierių, su kuriais dirbti – vienas malonumas.“

MIKROFONAS VOKALISTUI – INSTRUMENTAS
Mikrofoną, anot A. Noviko, galima laikyti instrumentu, kurį vokalistas turi išmokti tinkmai naudoti. „Tam skiriame daug laiko. Kiekvienas turime savo mikrofoną, kuris yra tembriškai priderintas. Visada pavydėjome pasaulyje garsioms vokalinėms grupėms, nes jos turi savo garso režisierius. Mes tokį taip pat suradome. Praėjusiais metais kartu su mumis į gastroles Estijoje, Rusijoje ir Kinijoje vyko Mantas Vaciekiūtis. Jis ne tik yra baigęs garso režisūros mokslus, bet ir turi dainavimo chore patirtį, laisvai skaito partitūrą“, – pasakojo A. Novikas. „Jazz Island“ vadovo nuomone, turėti savo garso operatorių bet kokiam ansambliui Lietuvoje yra didelė prabanga. Prisiminęs koncertų turą Kinijoje A. Novikas sakė: „Nors mes visą programą dainavome su mikrofonais, bet visada bent vieną dainą atlikdavome gyvai: pasidėję mikrofonus atsistodavome ant scenos krašto ir padainuodavome. Būtent tai darydavo didelį įspūdį, stebino“.

BALSU REIKIA RŪPINTIS
A. Novikas sako, kad mutacija būna visiems – ir berniukams, ir mergaitėms. Kalbėdamas apie laiką, kai balso stygos ilgėja ir kinta balso tembras, jis pabrėžė, kad svarbiausia balsui nepakenkti. „Būtina leisti, kad tas procesas praeitų natūraliai. Aš mutaciniam periodui pritaikau kūrinius: vieni imituoja būgnelius, kiti dar ką nors daro, bet visi dainuoja“, – pasakojo pašnekovas. Ypač tiems, kurie dainuoja aukštas natas, prieš koncertus būtina prasidainuoti. „Galima daryti ir kvėpavimo pratimus. Dainininkai lygiai taip pat kaip ir sportininkai turi padaryti apšilimą. Juk neapšilęs gali nubėgti 100 metrų ir gauti tokią traumą, kad gyvenime daugiau nesportuosi. Čia irgi tas pats“, – įsitikinęs A. Novikas. Jei balso stygos pervargsta, dažniausiai yra kvėpavimo problemų arba liežuvis užspaudžia stygas, kurios pradeda trintis ir atsiranda vadinamieji mazgeliai. „Aš nesiunčiu iškart pas gydytojus, o atkreipiu vaiko dėmesį į tai, kad jis, matyt, kažką daro netaisyklingai“, – sakė A. Novikas. Būna ir rimtų problemų, tada būtina kreiptis į gydytojus.
Kai mažiausiems dainininkams ima kristi dantukai, prasideda artikuliacijos bėdos, vaikai švepluoja. Dantų priežiūra taip pat labai svarbi, turint tarpą tarp dantų girdėti šveplavimas. „Kuo anksčiau reikia pradėti tvarkyti dantų sąkandį. Štai man pasisekė – neteko kreiptis į gydytoją dėl sąkandžio“, – šypsojosi A. Novikas. Jo teigimu, su įdėtomis plokštelės vaikui būna sudėtinga dainuoti: „Pavyzdžui, kai mes dainuojame Mozartą, matau, kad vaikui su plokštele net ašaros akyse ima kauptis“.

PAPŪGOS METODUI – NE!
Džiazo mokykloje vaikai dainuoti mokomi nuo ketverių. Repeticijos dažnai trunka pusantros valandos, o kartais ir ilgiau. A. Novikas sakė konkrečių pamokų planų neturintis, viskas priklauso nuo to, kokio dydžio grupė repetuoja. „Penkiolikos asmenų ansamblis „Jazz Island“ dažnai atlieka kūrinius, kur kiekvienas vaikas dainuoja atskirą balsą, ir jei mokyčiau vadinamuoju papūgos metodu, vieną kūrinį turbūt tektų mokyti metus. O būna taip, kad paskambina ir paprašo parengti kūrinį per savaitę. Taip, tai reikalauja daug darbo. Vaikai supranta, jie daug ir noriai dirba. Esame sutarę ir su vaikais, ir su tėvais – jeigu blogai su mokslais, turėsime skirtis. Ir visi labai stengiasi, o tai mane džiugina.“
Ansamblio vadovo nuomone, būtina, kad mokiniai degtų noru dainuoti, o ne darytų tai iš pareigos. „Labai svarbu, kad, kai dainuoji, dainuotų ir tavo akys. Kad net kurčias žmogus iš lūpų suprastų, apie ką daina ir ką nori ja pasakyti, – savo vaikams per repeticijas visada primena A. Novikas. – Juk net „aš tave myliu“ galima pasikyti be žodžių – tik akimis. Manu, kad išraiškingumas ir įtaiga atlikėjui labai svarbu.“

RAGINO DALYVAUTI „EUROVIZIJOJE“
Paklaustas apie „Euroviziją“, A. Novikas sakė: „Visada buvau „Eurovizijos“ fanas ir entuziastas. Nuo vaikystės su tėvais ją stebėdavau, nagrinėdavome dainas, aranžuotes, orkestruotes, harmoniją.“ Jis prisiminė, kad anksčiau „Eurovizijoje“ grodavo gyvas orkestras ir kiekviena šalis atsiveždavo savo dirigentą. „Įdomu būdavo stebėti. Galėčiau net pasakyti, kokia daina ir kuriais metais yra laimėjusi šį konkursą. Tačiau kelis kartus pabuvęs vertinimo komisijoje supratau, kad Lietuvai svarbūs visai kiti dalykai. Šnekama apie bet ką, bet tik ne apie pačią dainą. Aš taip vertinti nemoku ir nenoriu. Dabar dažnai kalbama apie tai, kad yra kažkoks eurovizinis standartas. Čia prisigalvota visokių nesąmonių! Jokio standarto nėra. Faktas – muzika suprastėjo, pasidarė neįdomi, nemelodinga“, – sakė A. Novikas ir pridūrė, kad į „Euroviziją“ dažnai einama tikintis išgarsėti, nes atlikėją pamato labai daug žmonių.
Pasak „Jazz Island“ vadovo, dažnai tikima, kad jei pakliuvai į Euroviziją – išgarsėsi. „Vieniems tai būna vienkartinis šūvis, kitiems – ne. Štai „ABBA“ išgarsėjo būtent taip. Ir tai iki šiol viena geriausių ir melodingiausių grupių“, – pastebėjo A.Novikas. Jis sako, kad yra sulaukęs raginimų kartu su „Jazz Island“ dalyvauti „Eurovizijoje“. „To nedarysiu dėl trijų priežasčių: visų pirma „Eurovizijos” scenoje gali būti tik šeši žmonės, o mūsų yra penkiolika, ir dėl pigaus populiarumo neardysiu savo kolektyvo. Antra, manau, kad norint pasitikrinti pasaulyje galima rasti tokių konkursų, kurie privers tave augti, o ne nusileisti iki lygio „kad patiktum publikai“. Na, ir trečia – man jau seniai nebereikia niekam nieko įrodinėti.“

Apie dainavimą „Jazz Island“, žmogaus balso galimybes, požiūrį į televizijos muzikines laidas pasakoja ansamblio nariai. 

Elena Reivitytė, 17 m.
Dainuoju nuo šešerių metų. Prisimenu pirmą pamoką: buvo keista matyti tiek daug mažų žmonių, kurie buvo užsidegę dainuoti. Ir man labai džiugu, kad kai kurie jų dabar yra mūsų grupėje.
Manau, balsą galima drąsiai vadinti muzikos instrumentu. Juk instrumento paskirtis yra groti muziką, o balsu tą patį galima daryti. Yra daug įvairių būdų lavinti balsą. Aš pati jį lavinu dainuodama, stengiuosi platinti diapazoną. Mes dirbame pakankamai daug.
Praėjusią vasarą turėjome daug koncertų, tad nevalgiau ledų. Buvo labai liūdna, bet ir šiaip – nueini į kokį nors koncertą ir negali šaukti, nes turi saugoti balsą (juokiasi). Amžinai su šaliku vaikštai...
Kadaise mokiausi groti ir gitara, ir pianinu. Na, bet neužkabino taip, kaip dainavimas.

Vitalija Timko, 17 m.
Džiazo mokykloje dainuoju jau 9 metus. Mane į ją atvedė tėtis, teko atsistoti tarp vaikų ir su visais dainuoti, o aš, rodos, viena nieko nemokėjau. Tačiau išmokti nebuvo sunku ir jau greitai dalyvavau koncerte.
Balsas, manau, yra muzikos instrumentas ir jį reikia lavinti, nes išdainuoti visas natas reikia ne tik talento, bet ir darbo. Mes neretai turime imituoti visokius instrumentus: trimitus, gitaras, būgnus. Savo balsais mes padarome tam tikrą ansamblį. Aš pati dažnai imituoju gitarą, kartais smuiką. Repeticijos vyksta tris arba keturis kartus per savaitę. Balsą lavinu ne tik per repeticijas, bet ir namuose. Nors tai ir atima laiko, man dainavimas yra malonumas. O kai dainuoti patinka, nėra sunku.
Labiausiai mėgstu dainuoti liaudies ir džiazo kūrinius. Džiazo harmonijos labai savotiškos, gražios, kupinos emocijų, o liaudies dainos turi savo istoriją ir prasmę, jas dainuojant apima nuostabus jausmas.
Manau, kad televizijoje pasirodo labai daug talentingų žmonių, kurie savo jėgomis prasibrovė į viršų ir iš tiesų puikiai dainuoja. Bet, žinoma, ten yra ir tokių, kurie labiau stengiasi žiūrovą sudominti savo išvaizda, o ne dainavimu, todėl tik žiopčioja.
Savo ateitį norėčiau sieti su dainavimu. Baigiau 7 klases muzikos mokykloje ir išmokau groti smuiku bei pianinu, dabar lankau gitaros pamokas. Muzika mane lydi kiekviename žingsnyje ir aš tikiu, kad taip bus ir toliau.

Rūta Česnulevičiūtė, 14 m.
Į Džiazo mokyklą mane atvedė septynerių. Prisimenu, buvo nedrąsu ir nelabai dainuoti mokėjau, bet paskui įsidrąsinau. Į „Jazz Island“ ansamblį atėjau tik šiais metais – esu naujokė. Man čia labai patinka, visi labai draugiški.
Balsas yra muzikos instrumentas, nes juo galime padaryti tą patį, ką ir instrumentais – sukurti garsą. Aš kol kas dar neimituoju nieko. Repeticijos vyksta tris kartus, kartais keturis kartus per savaitę. Ši mokykla atima daug laiko, o aš dar lankau daug būrelių, bet norint galima viską suspėti.
Manau, kad mūsų televizijoje šmėžuojančios žvaigždės savo balsų tinkamai neišnaudoja. Dauguma atlikėjų ir jų dainų yra suvienodėjusios, beveik visi dainuoja pagal fonogramą. Labai mažai žmonių dabar dainuoja gyvai.

Gertrūda Breivytė, 15 m.
Čia dainuoju nuo 9 metų. Pamačiau per televiziją A. Noviko Džiazo mokyklos mokinius ir man jie labai patiko, paprašiau mamos, kad ir mane ten nuvestų. Ačiū jai. Be dainavimo, čia radau gerą draugų kompaniją.
Balsas, manau, yra muzikos instrumentas, nes juo gali imituoti kitus instrumentus. Netgi, sakyčiau, jis gali daugiau! Mūsų ansamblyje vieni būgnus geba imituoti, kiti gitaras, boso partijas, smuikus. Aš imituoju trimito partijas, smuiką. Man įdomu tai, kad mes nedainuojame su muzikos instrumentais, o išnaudodami balso galimybes patys juos imituojame.

Miglė Tankevičiūtė, 18 m.
Aš pas A. Noviką atėjau dainuoti solo. Paskui 8-oje klasėje perėjau į ansamblį ir iki dabar jame dainuoju.
Balsą galėčiau pavadinti savotišku muzikos instrumentu, nes juo galima išgauti įvairius garsus. Per repeticijas mes mokomės imituoti muzikos instrumentus. Pavyzdžiui, A. Novikas puikiai geba imituoti kontrabosą. Taip pat mokomės imituoti būgnus, smuikus, gitaras, saksofonus. Man pačiai ir smuiką, ir saksofoną tenka imituoti. Mano balsas nėra labai aukštas, ir kartais, kai reikia dainuoti aukštesnes natas, būna sunku, ypač kai vadovas prašo padainuoti garsiau.

Urtė Pleikytė, 15 m.
Džiazo mokykloje dainuoju nuo 5-erių. Prieš tai dainavau „Tele bim bam“ studijoje. Už tai, kad čia dainuoju jau 10 metų, esu dėkinga tėvams. Radau čia ne tik džiazą, bet ir tikrų draugų. Visi gražiausi vaikystės prisiminimai taip pat iš čia.
Manau, balsas yra kiek kita nei muzikos instrumentas. Aš balsą lavinu nuolat, namuose taip pat: kur einu, ten ir dainuoju ar niūniuoju sau ką nors po nosimi (šypsosi). Taip pat groju pianinu ir gitara. Tiesa, tik dėl savęs.
Sunku pasakyti, ar žvaigždės, kurias matome ekranuose, visada tinkamai išnaudoja savo balso galimybes. Apskritai, kiek jų balsų mes girdime – ten gi tiek daug kompiuterio darbo įdėta. O su juo galima viską ir patvarkyti, ir pagražinti. Kiek tai tikra? Nežinau. Gal žiūrovui ir atrodo gražu. Ypač tam, kuris apie dainavimą mažiau supranta. Manau, suprantantys dainavimą kur kas labiau vertina gyvą garsą.
Mikrofonas yra toks daiktas, su kuriuo reikia mokėti elgtis. Jis gaudo visus garsus – ne tik dainavimą, bet ir kvėpavimą. Na, pavyzdžiui, jei tau trūksta oro, tai tas ir bus girdėti. Ir visos „šiukšlytės“, kurių be mikrofono gal ir nebūtų taip girdėti, išlįs. Mes labai ilgai repetuodavome su mikrofonais, kol pagaliau mus išleisdavo į sceną.

Liudas Valickas, 16 m.
Dainuoju nuo pirmos klasės ir galiu pasakyti, kad balsas yra muzikos instrumentas, kuriuo norint išmokti „groti“ reikia įdėti begalę sunkaus darbo. Daug laiko užima gražaus tembro ieškojimas. Patirtį kaupiame ir koncertuose, jų turime labai daug, dėl to privalome akylai saugoti balsus, nes jie nemėgsta šalčio, įtampos. Ilgainiui išmokstame saugotis, o ir užkimus žinome būdų, kaip greitai balsą atgaivinti.
Gaila, tačiau jokiu muzikos instrumentu negroju, o ir laiko pritrūktų. Stengiuosi suderinti mokslus ir dainavimą, tai nėra taip paprasta. Grupėje pas A.Noviką jaučiuosi tarsi antroje šeimoje, kurioje kiekvienas narys be galo svarbus, tad kartais mokytis tenka naktį ar pakeliui į koncertą.
Jeigu žvaigždės per televiziją savo balsą parodo gyvai ir tas balsas atkreipia dėmesį, sutinku, kad tai puikiai išnaudojama galimybė. Tačiau dažniausiai šou verslo žvaigždutės naudoja fonogramą, žmonės paprasčiausiai apgaudinėjami.

Paulius Novikas, 16 m.
Dainuoju nuo ketverių metų. Tėtis sako, kad šią mokyklą kartu su mama ir įkūrė man pradėjus dainuoti (šypsosi).
Žinau, kad balsas yra muzikos instrumentas – juo, kaip ir kitais instrumentais, galima kurti ir skleisti muziką. Mes esame išmokyti saugoti savo balsus. Aš pats ansamblyje dainuoju ir imituoju būgnus. Kad tai daryčiau gerai, turiu daug dirbti, daug ieškoti. Šiek tiek groju gitara, bet paskutinius dvejus metus labai daug koncertuojame ir keliaujame, šiuo metu įrašinėjame kompaktinę plokštelę, todėl laisvo laiko visai nelieka.
Daugiau domiuosi nelietuviška muzika. Jei randu laiko, nueinu ir į lietuviškų grupių koncertus. Lietuvoje yra gerų ir įdomių muzikantų. Televizinių koncertų ir projektų nežiūriu, nes tai, ką rodo, dažniausiai būna tie patys atlikėjai kompiuteriais sutvarkytais balsais. Norėčiau, kad ir kiti žmonės negaištų laiko netikriems dalykams, o dažniau eitų į koncertus klausyti gyvai grojančių ir dainuojančių.

Emilė Tilindytė, 18 m.
Į Džiazo mokyklą atėjau truputėlį bijodama. Prisimenu, eidama į pirmą repeticiją nuėjau ne į tą klasę (juokiasi). Dainuoju nuo mažumės, bet kai atėjau į šią mokyklą ir pamačiau, kaip vaikai dainuoja, pirma mintis, atėjusi į galvą, buvo: aš dar nemoku dainuoti. Laikui bėgant viskas susitvarkė. Na, norėčiau tuo tikėti.
Balsas yra pats pirmas muzikos instrumentas, nes, manau, muziką, taip reikalingą kiekvieno vidiniam pasauliui, žmogus pirmiausia kūrė pats dainuodamas. Tik vėliau atsirado instrumentų pritarimas.
Savo balsą lavinu repeticijose, taip pat ir stovyklose. Rytais mes bėgiojame, nes bėgiojant įprantama giliau ir taisyklingiau kvėpuoti, o tai labai svarbu dainuojant. Manau, tokia fizinė veikla ir dažnos repeticijos (svarbu, kad jos būtų nuoširdžios) lavina balsą. Per pamokas atliekame visokių prasidainavimo pratimų, jie labai padeda.
Man patinka dainuoti. Kartais, jeigu visi padainuoja gerai, net šiurpas nueina, nes tai labai gražu. Ir mokytojas yra labai įkvepianti asmenybė.
Savo gyvenimą norėčiau sieti su muzika, bet nesu baigusi muzikos mokyklos ir muzikinio rašto gerai neišmanau. Stebėdama draugus pramokau ir diriguoti, ir kitokių dalykų. Tikiu, jei bus lemta, liksiu muzikos pasaulyje, bet jei ne – reikia turėti rimtą specialybę, todėl mąstau apie mediciną.
Manęs nelabai domina šiuolaikinės žvaigždės, nes jos labai greitai atsiranda ir paskui labai greitai išnyksta. Vertinu tokius žmones, kurie išmano savo amatą ir nesidarko dėl populiarumo.

Aurimas Šarva, 17 m.
Dainuoju jau 13 metų. Mano nuomone, balsas yra muzikos instrumentas – balsu mes išgauname ir pamėgdžiojame instrumentus. Štai „Jazz Island“ narė Iveta labai gerai pamėgdžioja trimitą. Aš dainuoju bosą ir stengiuosi tai daryti gerai. Apskritai dainuoju daug ir dažnai: ir duše, ir per ilgąsias pertraukas (juokiasi). Kai man kokia nors daina įstringa, aš visada ją niūniuoju. Na, ir klasės draugus nervinu – per pamokas dainuoju. Žinau, balsą reikia saugoti. Pavyzdžiui, nevalgau ledų kibirais. Dar labai svarbu prieš koncertus nerėkauti. Vieną kartą buvo draugės gimtadienis, o kitą dieną turėjome koncertą. Aš truputį prarėkiau balsą, iš ryto buvo nelengva...
Galiu pasakyti, kad yra tikrai gerų atlikėjų, kurie balsą išnaudoja šimtu procentų, bet, aišku, yra ir lėkšto popso atstovų, dainuojančių su fonograma, jų diapazonas – tik pora natų.
Esu 11-oje klasėje, planuoju studijuoti užsienyje, tad man dainavimas – vienintelis laisvalaikis. Visa kitą laiką skiriu mokslams. Svarbu tuščiai nesėdėti prie kompiuterio, nežaisti žaidimų, planuoti laiką.