Istorija apie ką nors nauja, sena ir skolinta arba Paryžiaus filharmonijos atidarymas

Tą vakarą šiaip jau dažniausiai tuščiame metro vagone minia žmonių keliavo į Paryžiaus šiaurę klausytis klasikinės muzikos koncerto. Ar ten vedė estetikos troškimas, noras pamatyti aštuntąjį pasaulio stebuklą – Lang Langą, ar labiausiai norėjome patenkinti smalsumą ir pagaliau išvysti, kaip atrodo naujoji prancūzų architekto Jeano Nouvelio sukurta Paryžiaus filharmonija? Tikriausiai norėjome ir to, ir to, nes juk jau pats laikas bent vieną vakarą pamiršti sausio pradžioje Prancūziją sukausčiusį siaubą ir grįžti į meno pasaulį.
Žiauru, tačiau filharmonija turėjo atimti karūną iš Pleyelio salės. Iš ten ji pasiėmė Paryžiaus orkestrą su jo meno vadovu Paavo Järvi, visus klausytojus ir klasikinę muziką. Dabar vienoje gražiausių ir prabangiausių Paryžiaus vietų likusi salė-fantomas-paminklas galės po savo stogu priimti visus muzikos stilius ir žanrus, išskyrus klasikinę muziką.
Niekam nebuvo lengva atsisveikinti su Pleyelio sale. Puiki strateginė vieta šalia Triumfo arkos, čia pat gyvenantys Paryžiaus buržua atstovai su savo papročiais ir koncertų lankymo tradicijomis, kurie, beje, ir sudaro didžiąją klasikinės muzikos klausytojų dalį. Legendinė erdvė, kurioje koncertavo visi, pradedant Ella Fitzgerald, Niujorko filharmonijos orkestru, Maximu Vengerovu ar Martha Argerich.
Tačiau nereikia bijoti naujovių ir naujo maršruto vakare keliaujant į koncertus, nors akivaizdu, kad gerokai nuo centro nutolusiai filharmonijos salei nelengva prisiderinti prie Paryžiaus ritmo, ir tikriausiai praeis šiek tiek laiko, kol, kaip Berlyno filharmonija, ji taps neatsiejama miesto dalimi.
Akivaizdu, kad pastato, kurio projektas ir statybos kainavo apie 400 milijonų eurų, atidarymas negali apsieiti be tam tikrų poleminių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl projekto architektas Jeanas Nouvelis nedalyvavo filharmonijos pristatymo koncerte boikotuodamas, jo nuomone, paankstintą atidarymą? Ir išties, stovint eilėje ir bandant patekti į salę, akis badė greta pastato nuo vis dar nebaigtų išorės darbų likę traktoriai, statybinės medžiagos, nepatogumų kėlė ir neveikiantys eskalatoriai, o stačiais laiptais nebuvo lengva užlipti. Jau praėjus pro visus metalo detektorius ir sustiprintos apsaugos punktus, į koncertą susirinkusi publika stebėjosi iškaba „Neveikia“ ant tualetų durų ir kai kuriomis numeruotomis sėdimomis vietomis, kuriose vis dar nebuvo įtaisytos kėdės...
Vienas šokiruojantis dalykas buvo pastebėtas dar anksčiau. Jeanas Nouvelis straipsnyje, išspausdintame laikraštyje „Le monde“, aiškiai pabrėžė, kad jau nuo 2013 metų į jo nuomonę buvo kreipiama mažai dėmesio, nepaisoma architektūrinių ir techninių patarimų, pavyzdžiui, kaip užtikrinti idealų garsą. Koncertų salė, kurioje net nebuvo deramai išbandyta akustika? Taip, čia viskas įmanoma, ir jau seniai išgraibstyti bilietai į renginius pusę metų į priekį tikriausiai kurstė projektų vadovų pastangas greičiau atverti filharmonijos duris įtariai ir smalsiai Paryžiaus publikai.
Nepaisant visų kontroversiškų Paryžiaus filharmonijos atidarymo detalių, vos radus savo vietą (tarp 2 400) ir apžvelgus salę, sukurtą pagal Berlyno filharmonijos modelį, kur scena iš visų pusių supama žiūrovų, įmanoma pamiršti, kad esi Paryžiaus koncertų salėje, nes daugelyje jų sėdint santykinai pigioje vietoje balkone vos ne vos įmanoma įžiūrėti, kas dedasi scenoje. Dabar ir mažesnes pajamas turintys melomanai nebus už tai baudžiami ir matys puikų vaizdą, nesvarbu, turės pigiausią ar brangiausią bilietą. Čia nėra nei nuošalių vietų, nei ložių, nei dar ko nors paslaptingo. Čia gerai matai ir esi matomas, gali stebėti ne tik sceną, bet ir publiką. Moderni XXI amžiaus salė, atitinkanti visus kokybės standartus, tiesiog tokia, kokia ir turi būti, ir ji taip išsiskiria iš visų kitų Paryžiaus koncertinių erdvių.
Būtų sunku vakaro programą pavadinti įdomia. Geriau tiktų žodis „tikėtina“, nes ir vėl skambėjo rusų muzika. Aleksandro Borodino „Poloviečių šokiai“ iš nebaigtos operos „Kunigaikštis Igoris“, atliekami Paryžiaus orkestro ir Paavo Järvi, pradėjo koncertą, ir būtent tada, dar vieno didingo forte metu, muzika pagaliau rado naujus namus, lyg kūrinys būtų sukurtas atlikti būtent tokioje erdvėje, kur susijungia tradicija ir modernumas. Lyg viską būtų nunešęs garsas, pasiekęs kiekvieną salės kertelę, apsupęs klausytoją, į jį įsigėręs ir likęs jame. Pasibaigus plojimams ¬– tyla, į sceną pagarbiai įstumiamas fortepijonas, klausytojai laukia ištempę kaklus, kad dar geriau matytų sceną. Tuoj prasidės fortepijoninis furoras.
Taip jau nutinka, kad klasikinės muzikos atlikėjui išpopuliarėjus taip, jog jo vardas tampa žinomas kiekvienam gatvėje sutiktam žmogui, muzikas dažnai tampa blogo skonio ženklu kritikui ar bet kuriam kitam akademinės muzikos atstovui. Žinoma, kiekvienam virtuozui, kopiančiam į šlovės olimpą, nelengva neišsižadėti meno idealų, tad daugelis pasirenka daug lengvesnį kelią tiesiog įtikti nereikliai publikai protu nesuvokiamu automatišku techniškumu.
Turėdamas tokius pianisto duomenis, kai Liszto transcendentiniai etiudai atrodo lyg vaikiškas žaidimas, Lang Langas pasaulį užkariavo ne vien kosminiais pasažais. Jo nuoširdumas, humanitarinė veikla ir akivaizdus džiaugsmas grojant nesunkiai padėjo užmegzti kontaktą su publika. Vis dėlto pianisto virtuoziškumas bet kur ir bet kada, net skambinant Chopino noktiurną, ne vienam kritikui kelia abejonę pianisto interpretacijų autentiškumu, tad tikriausiai ne veltui daugelis skeptikų, o gal tiesiog pavyduolių jam nerastų nė vieno gero žodžio.
Žinoma, tarp anšlaginio koncerto klausytojų (visos 2 400 salės vietų buvo užimtos) tikrai buvo žmonių, norinčių, kad juos nustebintų. Juk atliekant pirmąjį P. Čaikovskio koncertą fortepijonui ir orkestrui vikrių pirštų tikrai neužtenka. Ši partitūra tapo pianisto carte blanche ¬– vieta, kur erdvėje ir laike gyvai išgyvenama kiekviena akimirka yra diktuojama laisvos iniciatyvos ir nenuilstamo atsinaujinimo. Lyg XIX amžiaus brandusis romantizmas dar nebūtų išsekęs, kad dar būtų įmanoma pasakyti ką nors nauja tariant jau šimtus kartų sakytus žodžius.
Vakarietiška kultūra ir žaismingumas tikriausiai yra tie raktiniai žodžiai, kurie atskleidžia Lang Lango muzikinę interpretaciją. Bet vakarietiška kultūra ir žaismingumas gali nuvesti ir į jau minėtą kultūrai pražūtingą pasaulį be akademinių vertybių, autentiškumo ir reiklumo. Akivaizdu, kad Lang Langas tapo pernelyg populiarus, ir kartais tai net ima trukdyti priimant muziką tokią, kokia ji yra. Tuomet tenka atitolinti pianisto asmenybę tiek, kad muzika vėl grįžtų į pirmą planą ir taptų akivaizdu, kaip jis atsakingai ugdo pasaulio klausytoją, atvirą naujovėms ir atradimams.
Antroje koncerto dalyje skambėjęs Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“ taip pat be problemų rado savo naują muzikinę erdvę Paryžiaus filharmonijoje. Kūrinys, Paryžiuje skambantis itin dažnai, nes yra labai mėgstamas prancūzų publikos (besididžiuojančios, kad 1913 metais „Šventojo pavasario“ premjera įvyko būtent Paryžiaus Eliziejaus Laukų teatre), tikriausiai bus įtrauktas į Filharmonijos koncertų programas dar ne vieną kartą.
Akivaizdu, kad Paryžiui, norinčiam ir toliau išlaikyti bent jau vienos iš daugelio meno sostinių vardą, naujoji filharmonijos salė buvo būtina ir tapo geru kokybės ir ekonomikos sandoriu, mat lanksčios bilietų kainos, svyruojančios nuo 10 iki 110 eurų, edukacinės muzikinės programos vaikams ir plati muzikos skalė yra skirta ne tik buržua atstovui ar akademikui, bet ir meno dar nesugadintam žmogui.

2015 m. sausis