Muzika gydo sielą

2015 Nr. 3–4 (446–447), Ingrida Rudaitytė

Sausio 9 dieną Valdovų rūmuose įvyko solistės Rasos Juzukonytės koncertas „Pabūkime kartu“, skirtas dainininkės kūrybinės veiklos sukakčiai paminėti. Didžiojoje renesansinėje menėje skambėjo ištraukos iš operų, operečių, giesmės, kamerinė vokalinė muzika, atliekama sukaktuvininkės ir jos draugų – dainininkų Deivido Staponkaus, Nomedos Vilkanauskaitės, Raimondos Tallat-Kelpšaitės, liaudies dainų ir šokių ansamblio „Dainava“ vokalinės ir instrumentinės grupės, arfininkės Miglės Sakavičiūtės ir violončelininko Mariaus Sakavičiaus.
Mintimis, kaip  vingiavo gyvenimo ir kūrybos kelias, dainininkė mielai dalinasi su skaitytojais.

KELIAS Į MUZIKĄ
Turėjome akordeoną, juo gana gerai grojo mano mama. Tėtis nebuvo muzikantas. Augome keturi vaikai – turiu sesę ir du brolius. Vaikystėje visi grodavome, dainuodavome, tačiau nei sesė, nei broliai profesionalais netapo.
Lankydama vaikų darželį per muzikos pamokėles visada stovėdavau arčiausiai pianino ir dainuodama stebėdavau klavišus, ypač laukdavau, kada pamatysiu nedažytą medinio klavišo šoną. Man tas medis atrodė gražiausias dalykas pasaulyje, į jį be paliovos galėdavau žiūrėti ir gėrėtis.
Pianinas tapo mano didele svajone, verkdama mamos prašydavau nupirkti. Jos širdis neatlaikė,  pianiną man nupirko. Kukliai gyvenančiai šeimai tai buvo brangus pirkinys, už šį žingsnį tėvams esu labai dėkinga.
Darželyje buvau labai aktyvi, mokytoja leisdavo man padainuoti solo. Vėliau įstojau į muzikos mokyklos fortepijono specialybę. Bet, kaip daugumai vaikų, nuobodžios pratybos man tapo kankyne, ne kartą norėjau viską mesti ir pabėgti nuo muzikos. Tačiau mama kantriai įtikinėdavo, kad muzikos mokslus reikia tęsti.
Vėliau iš Kauno persikėlėme gyventi į Garliavą, mokiausi Garliavos muzikos mokykloje. Tėvai mus visus nuvedė į bažnyčios chorą, kuriam vadovavo vienuolė Zuzana Miliūtė. Tai buvo labai talentinga pedagogė, reikli, griežta, turėjo gražų balsą ir dažnai giedodavo pati sau akompanuodama vargonais. Ji ir tapo mano kelrode žvaigžde, paskatino rinktis muzikės profesiją. Vienuolė Zuzana buvo charizmatiška asmenybė, apie ją sukosi visas Garliavos bažnyčios muzikinis gyvenimas. Daug gabių ir talentingų savo mokinių ji nukreipė profesionalios muzikos keliu. Ji man leido diriguoti chorui, drąsino. Man, paauglei, nebūdavo lengva vadovauti suaugusiems žmonėms ar dainuoti solo, bet laikui bėgant įgijau pasitikėjimo.
Ketinau stoti į Juozo Gruodžio muzikos mokyklos (dabar – J. Gruodžio konservatorija) choro dirigavimo specialybę, buvau jau ir dokumentus padavusi. bet netikėtai koridoriuje pamačiau  dainavimo skyriaus vedėją ir tarsi kažkokios jėgos pastūmėta priėjau ir paprašiau patikrinti, ar aš turiu balsą, ar galėčiau mokytis dainavimo. Išgirdusi jo pritarimą 1983 metais įstojau į dainavimo specialybę.

ŽMONĖS, PADĖJĘ ŽENGTI SVARBIAUSIUS ŽINGSNIUS
Pirmiausia – mama. Esu jai dėkinga, kad leido man rinktis ir nesijausti suvaržytai. Kai mokiausi Garliavos muzikos mokykloje fortepijono, vienu metu buvo sunku psichologiškai, nes mokytoja buvo perdėtai griežta, todėl netrukus mano entuziazmas muzikai ėmė sparčiai nykti. Bet mama kalbėjosi su manimi, patarė, palaikė. Griežtoji mokytoja išėjo iš darbo, pas kitą pedagogę lengviau atsikvėpiau ir muzikos mokyklą baigiau.
Minėta choro vadovė Zuzana Miliūtė buvo labai griežta. Jei tik nepasirodydavai repeticijoje, ji ateidavo į namus ir pranešdavo tėvams. Tai ji išugdė stiprų pareigos jausmą, išmokė gerai skaityti iš lapo natas, groti vargonais, diriguoti, jausti ansambliškumą chore.
Mano pirmoji dainavimo mokytoja buvo Onutė Narbutaitė, jai esu be galo dėkinga už įskiepytą meilę melodijai ir žodžiui. Mokyklą baigiau globojama dėstytojos, dainininkės Jūratės Bukauskaitės. Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) mokiausi pas Jolantą Čiurilaitę, Joaną Kepenienę. Baigusi studijas stažavausi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre prof. Virgilijaus Noreikos studijoje. Esu konsultavusis ir su prof. Regina Maciūte, ir su prof. Irena Milkevičiūte, ne sykį dalyvavau trumpalaikėse užsienio pedagogų stažuotėse.
Dirigentas Jonas Aleksa. Tik dabar, atsigręžusi atgal, suvokiu šio artisto didybę. Tai jis manyje įžvelgė Aidą, šią partiją rengiau jo prižiūrima.
Muzikų sąjungos prezidentas Rimvydas Žigaitis – jo lengvos rankos palydėta išvažiavau į Lietuvos miestus miestelius, muzikos mokyklas, kultūros namus, pasijutau reikalinga paprastiems žmonėms, vaikams, gal pirmąkart gyvenime girdintiems „gyvą“ dainavimą.
Gyvenime sutikau daug gerų žmonių: tai ir meistriškumo mokytojai Gaetano Bardini, Andre Orlowitzas, Thomas Grubbas, Berlyne gyvenanti ir dirbanti Snežana Bžakovič, ir mano scenos partneriai – Aušra Motuzienė, Deividas Staponkus, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Nomeda Vilkanauskaitė, ir mano gerbėjai.
Tik laikui bėgant suvoki,  kas palietė tavo širdį ir parodė kelią. Tie žmonės labai svarbūs mano gyvenime, nes jų dėka aš išmokau daug svarbių dalykų ir esu tokia, kokia esu. Jaunam žmogui nepaprastai svarbu turėti tikrą mokytoją, kuris galėtų atverti kelius, paskatinti pakelti sparnus. Tada atsiranda poreikis stiebtis, pasiekti tai, ko trokšti ir ką sugebi geriausiai.

SUNKUS ETAPAS
Dainuoti niekada nebijojau, tai mano pirmosios vokalo pedagogės Onutės Narbutaitės nuopelnas. Į vokalą mokytoja per daug nesikišo, sakydavo, kad aš turiu balsą ir turiu dainuoti, daugiausia dėmesio skirdavo dainos supratimui, žodžiams, vaizdiniams.
Kai atvykau stoti į Lietuvos konservatoriją, visam gyvenimui įsiminė didžiulės sunkiai besiveriančios durys. Man atrodė, kad jos atveria man kelią į šventovę. Prisimenu savo  pirmąjį pasirodymą akademijos Didžiojoje salėje: kaip epušės lapas turbūt virpėjo ne tik kojos, bet ir suknelė – tokia atrodė didinga ta meno šventovė...
Sunkiausia buvo trečiame kurse, kai jau nebežinojau, nei kaip kvėpuoti, nei kaip dainuoti. Situacija rodėsi visai beviltiška, nes mano balse atsirado nenatūralaus drebėjimo. Gal tam metui buvo per sunki programa, per sudėtingi dramatinio soprano kūriniai, o tada raumenys neatlaiko ir kyla problemų. Žinoma, jauni visko nori ir atrodo, kad bet ką įveiks. Bet tai nėra taip paprasta. Likimas taip sutvarkė, kad turėjau išeiti akademinių atostogų, o grįžusi studijas pabaigiau.
Kadangi jaučiau, kad gerų dainavimo įgūdžių man dar stinga, ketverius metus tobulinausi pas prof. Virgilijų Noreiką jo dainavimo studijoje.
Žmogaus balsas – labai sudėtingas instrumentas, tad atsakymų į klausimus ieškau visą gyvenimą. Svarbiausia, kad dainuočiau su malonumu, o ne kankindama save ir klausytojus.

TEATRO SCENOJE
Tik baigusi akademiją dalyvavau perklausoje ir patekau į Lietuvos nacionalinį Operos ir baleto teatrą, gavau didelį vaidmenį – Safi J. Strausso operetėje „Čigonų baronas“. Pirmieji žingsniai teatre emociškai buvo panašūs į mokymosi pradžią akademijoje – baisu, bet jaudina.
Netrukus, dalyvaudama dainininkų konkurse Bilbao (Ispanija), sulaukiau skambučio iš dirigento Jono Aleksos – jis pasiūlė man rengti Aidos partiją. Nuostabi ir įsimintina patirtis.
Šešerius metus dainavau operos teatre. Žinoma, buvo visko – ir džiaugsmo, ir ašarų. Atrodo, esu teatro žmogus, tačiau ten nėra lengva, galbūt neturiu tinkamo charakterio. Man svetima konkurencija, kova dėl vaidmenų. Tada pradedi galvoti, ko vertas darbas, kai patiri tiek streso. Nemanau, kad tai normalu.
Atėjo laikas, kai spektakliai, kuriuose aš dainavau, buvo vis rečiau įtraukiami į repertuarą. Vėliau keitėsi teatro direkcija. Nusprendžiau į perklausas nebeiti, galvojau, jei nekviečia, tai manęs ten ir nereikia.

VISAVERTIS KŪRYBINIS GYVENIMAS
Išėjus iš teatro turbūt nebuvo mėnesio, kad neturėčiau bent kelių koncertų. Gastroliavau Italijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Anglijoje, Ispanijoje, JAV, Rusijoje, Australijoje, Pietų Afrikoje, Argentinoje, Brazilijoje. Daugiausia, žinoma, koncertavau ir koncertuoju Lietuvoje, dar nuo studijų laikų. Kartą mane pakvietė Alytaus dainų ir šokių ansamblis „Dainava“, užsimezgusi graži draugystė tęsiasi iki šiol. Esu koncertavusi ir su folkloro ansambliu „Ainiai“, orkestru „Trimitas“. Šiuo metu daugiausia koncertuojame su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore pianiste Aušra Motuziene ir akademijos docentu baritonu Deividu Staponkumi. Nemažai dainuojame trise su Raimonda Tallat-Kelpšaite ir Nomeda Vilkanauskaite. „Trijų panterų“ pavadinimas atsirado koncerte, kuriame dalyvavo „Trys tigrai“ (V. Noreika, E. Kaniava ir V. Prudnikovas – I. R.), o mes, pasak koncerto vedėjos, metėme jiems iššūkį. Taip ir liko mums šis įdomus ir keistas vardas.

KITOKIA KŪRYBA
Labai pamėgau tapyti. Vasarą tai darau savo sode, gamtoje, žiemą – namuose. Tapau ant ryžių popieriaus. Lankau pamokas, tobulinuosi. Tapau viską, kas man gražu: gėles, paukščius, bambukus, arklius. Iš vaikystės lyg ir neturėjau pomėgio piešti, viskas prasidėjo, kai kartą po koncerto Druskininkuose prie manęs priėjo dailininkė ir paprašė papozuoti portretui. Pradėjome bendrauti ir labai susidraugavome. Ji padėjo pramokti tapyti, tai iki šiol su malonumu darau. Piešimas man – atsipalaidavimas, ryšys su gamta ir pačia savimi.

POMĖGIAI
Esu pakvaišusi grybautoja. Prirenku grybų daugiau, negu šeima gali suvalgyti, tad apdalinu visus draugus. Man patinka gaminti. Niekada nesinaudoju jokiais receptais, improvizuoju. Visi, ką vaišinu, sako, kad skanu. Mėgstu gėles, dekoratyvinius augalus. Prie savo namelio įsirengiau beveik japonišką sodą. Iš manęs artimieji juokiasi, kad gavusi honorarą už koncertą parsitempiu dar vieną dekoratyvinį augalą dideliame vazone.

ŠEIMA
Ištekėjau jauna, dvidešimt vienų. Kai stojau į Lietuvos konservatoriją, jau buvo gimusi dukrytė Justina. Studijuojant po poros metų teko išeiti akademinių atostogų, nes į mūsų šeimą atėjo taip laukta antroji dukrytė Simona.
Dukros užaugo, aš tapau močiute – turiu nuostabią anūkę Patriciją. Esu šeimos žmogus, tad jaučiuosi tikrai laiminga.

MUZIKA TAI...
... pagalba, kai apninka blogos mintys, kai sunkumas slegia širdį ar graužia liūdesys. Muzika – tai vaistai, ji gydo žmogų ir jo sielą.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!