Nuo puantų iki fleitos melodijų
Klaipėdos muzikinio teatro fleitininkė, pedagogė Aušra Kuraitė-Mieleikienė mini gražią gyvenimo sukaktį ir kviečia į savo jubiliejinį koncertą.
„NENORIU!“
„Mano vyresnioji sesuo, kuri labai norėjo būti režisiere, vaikystėje man vis sakydavo: „Aušra, tu būsi artistė!“ Aš prieštaraudavau – nenoriu, jų kojos plonos, negražu. Tačiau nori ar ne, kažkur viduje vis tiek formuojasi įvaizdis, tarsi užkalbamas tavo likimas, nuo kurio jau niekaip nepabėgsi“, – kūrybinio kelio užuomazgas prisimena Aušra Kuraitė-Mieleikienė. Per stojamuosius egzaminus Profsąjungų kultūros rūmuose sesuo metė Aušrai iššūkį – nusprendė pati laikyti egzaminus į baleto specialybę. „Ji neketino laikyti egzaminų, paprasčiausiai norėjo priversti mane persigalvoti“, – įsitikinusi muzikantė. Taip ji pradėjo mokytis baleto subtilybių.
Vis dėlto mokytojai Aušrai vis pasiūlydavo stoti į kokio nors muzikos instrumento klasę, bet jaunoji balerina buvo užsispyrusi ir nesileisdavo į kalbas. „Kauno Naujalio meno mokyklos atstovai atėjo rinktis naujų mokinių ir iš trupės atrinko tik mane ir dar vieną mokinę. Per stojamuosius egzaminus man akompanavusi pianistė pasakė: „Aš linkiu, kad tu šitą mokyklą baigtum kaip muzikantė.“ Jos žodžiai buvo pranašiški.
Aušros mokytojai anksti pastebėjo ją turint fenomenalią muzikinę klausą. „Pažiūrėkit, kaip Aušra šoka, ji girdi muziką!“ – sakydavo jie.
NUO PUANTŲ PRIE FLEITOS
„Meno mokykloje buvo privaloma fortepijono pamoka. Solfedžio mokytoja man patarė stoti kitur. Aš vėl sutrikau, tačiau šį kartą man pasiūlė paimti fleitą. Žinoma, apie tai rimtai negalvojau, tačiau perėjau“, – pasakoja menininkė.
Aušra sako nuolat ketinusi grįžti prie šokio, mat fleitos pamokos jai atrodė kiek neprofesionalios. „Aš šokau nuo šešerių. Kiekvieną rytą, per pamokas ir po jų. O muzika tuomet buvo vos dukart per savaitę“. Negana to, kelerius metus šlifuotą prancūzų kalbą teko pakeisti į anglų, mokytis laisvesnės laikysenos, kitaip kvėpuoti. Fleita Aušrai atrodė nykus instrumentas, jam trūko galingumo, veržlumo, didybės, ką buvo radusi šokyje.
NUO ŠOKIO NEPABĖGSI
Įdomiausia, kad šokis Aušrai vis dar svarbus: „Aš šoku grodama“, – sako fleitininkė. Vieno koncerto metu moteris tiek įsijautė į savo grojamą melodiją, kad nė nepajuto, kaip pradėjo eiti link scenos krašto. „Žmonės apstulbo ir žiūrėjo, kas bus. Tačiau priėjusi kraštą ėmiau eiti atgal pati to nė nesuprasdama“, – prisimena fleitininkė.
„Visi žino, kad mokiniai mėgdžioja savo mokytojus. Kolegos dažnai sako, kad mano mokiniai grodami šoka. Dėl to netgi pradėjau dirbti sėdėdama, reikia juk kaip nors save valdyti. Pirmiausia jaunam žmogui reikia išmokti groti ir tik tuomet muzika šokant gali būti graži ir profesionali“, – įsitikinusi Aušra.
LIKIMO ŽENKLAI
Menininkė sako tikinti likimu. „Fleitos nebuvo jokiuose mano planuse. Ji atsirado lyg iš niekur ir liko iki dabar. Mes tarsi suaugome, – sako pašnekovė. – Aš tik dabar pagalvoju, kad jei ne baletas, nebūčiau įstojusi į fleitos klasę.“
Ji su ilgesiu mena laikus, kai teko dirbti net 5 darbuose vienu metu. „Ir kaip aš tuomet viską suspėdavau?“ – stebisi. Tačiau spėdavo: Nidos kultūros rūmai, Klaipėdos muzikinis teatras, dvi muzikos mokyklos ir senosios muzikos ansamblis „Ventus Maris“... „Būdavo, išvažiuoji į gastroles ir vaikams visą mėnesį nebūna pamokų. Dabar taip neišeitų, iš muzikos mokytojų reikalaujama kur kas daugiau nei anuomet, – sako Aušra.
AMATININKAS AR MENININKAS?
„Negalima be atsakomybės žiūrėti į meną, – įsitikinusi Aušra. Jos manymu, Lietuvoje per daug žmonių, kurie į meną žiūri kaip į amatą, neieško jo gylio ir prasmės.
Kita vertus, šiandien menininkas paliekamas likimo valiai. Reikalaujama, kad muzikantas grotų visą darbo dieną – nuo 8 iki 17 valandos, esą, už ką jam mokami pinigai. Visuomenė formuoja atsainų požiūrį į meną ir jo kūrėjus. „Ir tarp muzikantų nėra pagarbos vieni kitiems. Svarbiausia prasimušti, patekti ten, kur norėjai, ir visai nesvarbu, ar gebi ten būti“, – tvirtina Aušra. Jos teigimu, šiandieninis meno pasaulis gerokai iškreiptas, menų amatininkai varžosi tarpusavyje, kovoja negailestingomis rinkos sąlygomis. Liūdniausia, kad ir žmonės neskiria, kas yra profesionalu, o kas – mėgėjiška. „Dažnas profesionalas šiandien visiškai negerbia savo klausytojo, žiūrovo, manoma, kad „bus gerai ir taip“, tačiau – nebūna gerai. Prie to priprantama, o tada stebimasi, kad niekas neklauso klasikos, nesupranta tokios muzikos“, – svarsto fleitininkė. Šiandien kiekvienas yra laisvas daryti tai, ką nori. Gausu atvirų ir dar neužimtų nišų, vietų pasirodyti. Tačiau Aušrai liūdniausia, kad žmonės nesupranta, jog vien tik noro negana.
ODĖ FLEITAI
Dirbdama teatre ir ugdyma jaunąją fleitininkų kartą, Aušra vis nerasdavo laiko soliniam koncertui, nors ištikimų gerbėjų visuomet buvo. „Vis sakydavau, kad kada nors... Jei ne mano vyras, kažin ar šis koncertas įvyktų“, – apie savo jubiliejinį koncertą užsimena fleitininkė.
Koncertas bus neeilinis ne tik dėl progos – gražaus jubiliejaus, bet ir dėl jo koncepcijos. „Bandysiu perteikti visą savo kūrybinį kelią ir sukurti tam tikrą odę fleitai“, – tikina pašnekovė. Koncerte pasirodys daug Aušros kolegų, su kuriais sugrotas ne vienas kūrinys ir kartu džiaugtasi laurais bei aplodismentais, dalintasi viena scena. „Koncertą pradėsime šokiu, nes ir mano kelias link fleitos būtent nuo to prasidėjo. Koncerte gros ne tik fleita – bus ir arfa, obojus, violančelė... Į sceną lipsiu su savo kolegomis ir mokiniais. Kiekvienas klausytojas čia ras ką nors sau. Tai bus nedidelis spektaklis – šokio ir muzikos pokalbis su žiūrovu, savotiška duoklė instrumentui, kuris yra toks svarbus mano gyvenime“ – intriguoja fleitininkė.