Gyvenimas tautinei kultūrai. Profesoriui Algirdui Vyžintui – 85

2015 Nr. 1–2 (444–445), Vytautas Alenskas

Praėjusių metų liepos trečiąją Vilniaus Kalnų parke vykusio Lietuvos dainų šventės Ansamblių vakaro metu netikėtai buvo paskelbta, kad bus teikiamas Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimas „Aukso paukštė“. Jis už pačius ryškiausius pasiekimus visų žanrų mėgėjų meno kolektyvams teikiamas jau penkiolika metų, tačiau tik antri metai apdovanojimas už nuopelnus tautinei kultūrai skiriamas asmeniui – ir ne už metų, bet už viso gyvenimo ir darbo nuopelnus. Vėlyvą vakarą nuščiuvo tūkstančiai klausytojų, kai „Aukso paukštė“ sutvisko dirigento, dainų ir šokių ansamblių bei orkestrų vadovo profesoriaus Algirdo Vyžinto rankose. Apdovanojimą priėmęs garbingą 85 metų jubiliejų minintis Maestro tuoj pat jungtiniam ansambliui išraiškingai ir energingai padirigavo Leono Povilaičio dainą „Buvo gardus alutis“.
Ši simbolinė „Aukso paukštės“ skulptūrėlė ir pagal profesoriaus mostą suskambėjęs choras ir tautinių instrumentų orkestras perteikė jo plačios veiklos esmę. Domėjimasis muzika, o ypač liaudies instrumentinio folkloro gelmėmis ir sąsajomis su jo šiuolaikinėmis apraiškomis, buvo ir yra svarbiausia profesoriaus veiklos kryptis. Tai liudija jo daugelio dešimtmečių darbas su chorais, liaudies instrumentų orkestrais, dainų ir šokių ansambliais. Lygiagrečiai profesorius dirba ir mokslinį, mokslo populiarinimo darbą. Rikiuojasi vadovėliai, studijos, monografijos, straipsniai, kraštotyros darbai.
O visko pradžia – Aukštaitija, Vyžuonos su pagoniškuoju žalčiu vyžu miestelio bažnyčios, statytos dar 1406 metais, sienoje. Vyžintų giminė, kurios pavardė turi bendrą šaknį su vietovės ir upelio vardu (siejama ir su žalčiu), jau pradedant profesoriaus proseneliu buvo raštinga, mokėjo po kelias kalbas. Visi šios šeimos žmonės pasižymėjo darbštumu ir meile gimtajam kraštui, už tai kai kuriems teko ir kalėjimuose, ir Sibire pabūti.
Panašiai klostėsi ir jaunojo Algirdo likimas. Pradėjęs žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, buvo išvarytas kaip tremtinio sūnus, bandė studijuoti Klaipėdos mokytojų institute, bet ir iš ten buvo pašalintas dėl tų pačių priežasčių. Bet tai, matyt, lėmė posūkį į muziko kelią. Vaikystės dūdeles, kuriomis grodamas kaimynų prašymu net ir orus nuspėdavo, pakeitė akordeonas. 1951 m. pradėjo dirbti Eržvilko vidurinės mokyklos muzikos mokytoju, vėliau mokytojavo Skaudvilėje, buvo kultūros namų direktorius, chorų vadovas, netgi dainų ir šokių ansamblio organizatorius ir vadovas. 1955 m. – sensacija: respublikinės dainų šventės konkurse A. Vyžinto vadovaujamam chorui rajonų kategorijoje skiriama I vieta. Tai paskatino studijas Valstybinės konservatorijos (dabar ¬– Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Liaudies instrumentų katedroje.
Po studijų dirbo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, nuo 1960 m. vadovavo Pedagoginio instituto ansambliui „Šviesa“ (beje, tremtinio sūnus su savo vadovaujamu ansambliu iki 1970 m. nebuvo išleidžiamas į koncertines keliones užsienyje), nuo 1964 m. iki šiol diriguoja Lietuvos dainų šventėse. 1974 m. pradėjo dirbti Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. 1989 m. išrinktas Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi instituto Muzikos katedros vedėju, netrukus ir direktoriaus pavaduotoju. 1991 m. pradėjo dėstyti Lietuvos muzikos akademijos Liaudies instrumentų katedroje ir vadovauti studentų liaudies instrumentų orkestrui. Po metų tapo šios katedros vedėju. 6 metus vadovavo savo įsteigtam Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondui, dvi kadencijas buvo Liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ pirmininkas.
Visą laiką greta institucinių pareigų profesorius dirbo kūrybinį ir mokslinį darbą – skaitė pranešimus, rašė straipsnius, knygas, buvo disertacijų oponentas, mokslinių komitetų narys, žiuri pirmininkas, konsultantas, įvairiausių tarybų, komisijų narys, renginių organizatorius.
Profesorius A. Vyžintas jubiliejaus proga buvo pagerbtas Lietuvos muzikų sąjungos tarybos posėdyje ir apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministro padėkos raštu. Specialiame posėdyje jį sveikino LMTA Liaudies instrumentų katedros kolegos.
Net penkiolika metų (1974¬–1989) A. Vyžintas atidavė Klaipėdai. Pirmaisiais darbo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar – Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) metais A. Vyžintas įkūrė Liaudies muzikos katedrą ir jai vadovavo. Šį darbą jis suprato ne vien kaip administracinį, svarbiausias tikslas buvo suburti liaudies instrumentų orkestrą, kuriame skambėtų visi žinomi lietuvių tautiniai instrumentai. Jis siekė, kad orkestro repertuare būtų tik kuo plačiau gausaus instrumentarijaus teikiamas galimybes atskleidžiantys lietuvių kompozitorių kūriniai arba kūrybiškos liaudies muzikos aranžuotės. Beje, aranžavimo gebėjimų ugdymui šioje katedroje buvo skiriamas ypatingas dėmesys, savarankiškai aranžuoti kūriniai buvo privalomi baigiamųjų egzaminų programose. Juos turėdavo parengti, surepetuoti ir padiriguoti patys studentai. Tradicinei muzikai teoriškai ir praktiškai giliau pažinti buvo įsteigtos folkloro, kaimiškos kapelos studijos, birbynininkų, kanklininkų, skudutininkų ansambliai. Kasmet vis augo studentų meistriškumas. Tokias pastangas ir pasiekimus palaikė ir vertino šiam darbui į Klaipėdą A. Vyžintą pakvietęs tuometinis fakultetų prorektorius profesorius Vytautas Jakelaitis. Kasmetę kokybės pažangą ir studijų programos originalumą pabrėždavo dažnai baigiamųjų (valstybinių) egzaminų komisijai pirmininkaudavęs profesorius I. V. Macijevskis iš Sankt Peterburgo ir kiti.
Netrukus Maestro Klaipėdos miesto kultūros rūmuose subūrė dar vieną liaudies instrumentų orkestrą, su juo dažnai koncertuodavo ir mieste, ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Jis daug prisidėjo organizuojant Klaipėdos dainų šventes, rūpinosi liaudies instrumentinės muzikos populiarinimu. Rasdavo laiko ir mokslinei veiklai. Vieną po kito rašė mokslinius straipsnius, skaitė pranešimus, 1979 m. išleido knygą „Jonas Švedas“. 1983 m. apgynė menotyros daktaro disertaciją, tapo fakultetų studijų prorektoriumi, 1985 m. ¬– ¬profesoriumi.
A. Vyžintas išugdė gausų būrį studentų – liaudies muzikos specialistų. Maestro šiltai, paprastai ir labai taktiškai su studentais bendraudavo ne vien auditorijose, bet ir koncertinėse išvykose, studentiškose šventėse. Dar laisvesnis, nevengiantis humoro jis buvo su kolegomis, tad būdavo laukiamas įvairiuose susibūrimuose. Tai, matyt, ir lėmė tikriausiai abipusį buvusių studentų, kolegų ir profesoriaus norą vėl susitikti Klaipėdoje. Mintimis apie liaudies muzikos realijas ir perspektyvas A. Vyžintas sutiko pasidalinti kūrybinėje popietėje „Gyvenimas tautinei kultūrai“ Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje praėjusių metų lapkričio 22 dieną.
Svečiui (tiesą sakant, labiau saviškiui) artėjant prie Menų fakulteto koncertų salės, lyg iš gimtosios Aukštaitijos pamiškių, paežerių sugaudė skudučių sutartinė „Untytė“. Šiltais plojimais stovėdama publika sutiko lauktą profesorių. Muzikinį pasveikinimą tęsė Palangos S. Vainiūno meno mokyklos mokinių tradicinių instrumentų ansamblis (vadovė Jurgita Petkutė-Marcinkienė), Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos ansamblis „Žemaitukas“ (vadovai Milda Damalienė ir Darius Brazdeikis), dvi liaudies dainas padainavo magistrė Airida Mockutė. Simboliška, kad visi šių ansamblių vadovai, dainininkė ir skudutininkus parengusi Algytė Merkelienė yra A. Vyžinto įkurtosios katedros absolventai. Dar didesnis būrys buvusių studentų sėdėjo salėje.
Apžvelgti profesoriaus gyvenimo ir veiklos vingius ir kalnelius ryžosi šio straipsnio autorius.
Svarbiausia popietės dalis – paties profesoriaus prisiminimai, lietuvių tautinės kultūros vertinimai Europos kontekste, tautinės muzikos problemų įvardijimas, mintys apie šiuolaikinę kultūros politiką ir veiklos krypčių nuorodos. Žavėjo minčių ir kalbos logika, pateikiamų faktų įtikinamumas, mąstymo globalumas, pagaliau – puiki atmintis. Tad nenuostabu, kad tokios turiningos kalbos išklausiusi auditorija pateikė dalykinių klausimų. Netrūko ir prisiminimų, jubiliejinių sveikinimų. Kalbėjo buvęs profesoriaus vadovaujamo dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ tarybos pirmininkas, dabar Klaipėdos universiteto profesorius Stasys Vaitekūnas, profesorė Daiva Kšanienė, profesorius Rimantas Balsys, kraštietis ir buvęs klasės draugas Petras Vaičiūnas, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos dėstytojai Vida ir Vytautas Zeleniai ir kiti. Ypač profesorių nudžiugino buvusių studentų (atvyko netgi pirmoji jų laida) sveikinimai. Menų fakulteto dekanas profesorius Vytautas Tetenskas ir fakulteto lektorė, liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ krašto pirmininkė Algytė Merkelienė jubiliatui įteikė Klaipėdos krašto simbolį – vėtrungę.
Tęsiantis sveikinimams į sceną pamažu kilo tautiškais drabužiais pasipuošę ir instrumentais nešini buvę ir esami studentai, pedagogai. Profesoriaus laukė staigmena – jis buvo paprašytas šiam dideliam orkestrui padiriguoti Jono Švedo rapsodiją „Klonių aidai“. Maestro diriguojamas kūrinys, nors ir nerepetuotas, suskambo darniai ir jaudinamai, kaip tie senosios liaudies muzikos aidai gimtinės kloniuose.
 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!