Maestro Juozo Domarko pažadas

2016 Nr. 9–10 (464–465), Daiva Tamošaitytė

Nacionalinė filharmonija 76-tą koncertų sezoną pradėjo iškilmingu renginiu, skirtu dirigentui Juozui Domarkui. 80-metį švenčiantis maestro – nepailstantis pasaulio ir daugelio lietuvių kompozitorių simfoninių kūrinių premjerų rengėjas bei įkvėpėjas, žymus pedagogas (LMTA Dirigavimo katedros įkūrėjas ir ilgametis profesorius), Plungės festivalio ir daugelio kitų nacionalinės ir tarptautinės reikšmės projektų autorius. Maestro nuopelnai muzikinei kultūrai įvertinti aukščiausiais Lietuvos ir užsienio apdovanojimais, tarp jų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi ir Karininko kryžiumi, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Lenkijos Respublikos Kavalieriaus kryžiaus ordinu. 2014 metais, švenčiant J. Domarko vadovavimo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui 50-metį, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo jį ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.

Pusė amžiaus, skirtas kolektyvui, kurį maestro išugdė ir į kurį subūrė daug puikių aukščiausios klasės atlikėjų, – rekordinis laikas net pasaulio mastu. Tačiau J. Domarkas yra fenomenas ir kitu aspektu – kaip asmenybė, tėviškai globojanti jaunesniuosius ir mėgstama vyresniųjų kolegų. Lietuvoje jis neginčytinas autoritetas, kuriuo galima be išlygų pasitikėti visais profesionaliosios muzikos klausimais.

Ir jubiliejinį vakarą maestro pasirinkimai nenuvylė ir tapo tikra švente jo ir apskritai klasikinės muzikos gerbėjams. Pagriežti jo garbei iš Norvegijos atvyko vienas stipriausių šalies kamerinių kolektyvų – brolis ir sesuo Håkonas Samuelsenas (violončelė) ir Mari Samuelsen (smuikas), jie atliko Johanneso Brahmso Koncertą smuikui, violončelei ir orkestrui e-moll, op. 102. Paskutinis kompozitoriaus simfoninis veikalas skambėjo pakiliai, solistai jautriai perteikė ramų, didingą pirmosios dalies peizažą, antrosios lyriką ir žaismingą finalo charakterį. Santūrus, bet įspūdingai valdingas maestro mostas vedė orkestrą per sudėtingą J. Brahmso partitūrą, leisdamas smuiko ir violončelės duetui plėtoti intriguojantį dialogą, pasibaigusį iškilmingu tutti.

Bisui norvegų muzikantai atliko puikią tėvynainio Johano Halvorseno sukomponuotą G. F. Händelio Pasakalijos parafrazę. Stulbino virtuoziška labai populiaraus kūrinio plėtotė ir atlikimo kokybė: idealus ansamblis, uždegantis ir iki kūrinio pabaigos įtampą auginantis ritminis nervas, gracingai ir lengvai įveikiamos nutrūktgalviškos virtuozinės vietos.

Duetas šiais metais išleido debiutinį albumą, prodiusuotą kompanijos „Mercury Classics (Universal)“, jame įrašė jiems sukurtą Jameso Homerio, filmų „Titanikas“ ir „Įsikūnijimas“ garso takelių autoriaus, dvigubą koncertą. Dar labai jaunų garsenybių pasirodymas papuošė vakarą ryškiomis spalvomis.

Antroje dalyje skambėjo Camilleˊio Saint-Saënso simfonija Nr. 3 c-moll, op. 78 („Vargonų simfonija“), sukurta F. Liszto atminimui. Vargonų partiją atliko Renata Marcinkutė-Lesieur. Nuotaikingas, spalvingas ir pakylėtas kūrinys, kuriame girdėjome fortepijonui būdingus perlinius pasažus, daug mažorinių akordų ir žaižaruojančius muzikinius paveikslus, puikiai tiko šventės kulminacijai. J. Domarko mokinio Modesto Pitrėno vadovaujamas LNSO kolektyvas pagerbė savo ilgametį meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą profesionaliu griežimu ir ore juntama pagarba. Beje, ir pats maestro prasitarė, kad šio kūrinio paprašė patys muzikantai.

Po koncerto maestro laukė Ministro Pirmininko Audriaus Butkevičiaus, Nacionalinės filharmonijos vadovybės, renginį remiančio Bronislovo Lubio fondo ir plungiškių atstovų puokštės ir sveikinimai. Į ovacijas maestro, nuo dirigento pakylos pamojavęs ranka, atsakė trumpai: „Susitiksime po dešimties metų.“

Prieš koncertą J. Domarkas, kaip visada, atėjo į simfoninio orkestro klubo direktoriaus Eugenijaus Janutėno surengtą susitikimą su muzikos mylėtojais. Čia jį kalbino kompozitorė, Muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, atversdama ne vieną jaudinantį maestro biografijos puslapį.

Nuolat atnaujinamą LNSO repertuarą J. Domarkas su jam būdingu humoru palygino su sezoniniais pomidorais, kuriuos turi pirkti iš Ispanijos. Repertuaras priklauso nuo daugelio veiksnių. „Dirigentas neturi kalbėti apie tai, ką jis mėgsta, – teigė maestro. – Jis turi daryti tai, kas priklauso. Aš, žinoma, stengiuosi daryti tai, ką labiausiai mėgstu, kur ugnelės daugiau ir arčiau prie širdies.“ Į A. Žigaitytės repliką, kad jis iki šiol dirba visu pajėgumu (vien birželį dirigavo penkis koncertus), o Lietuvos publika dažnai ir nežino apie kitokį repertuarą, pavyzdžiui, apie Sankt Peterburge jo diriguojamus Schuberto ir Mozarto kūrinius, atsakė: „Didysis Leningrado orkestras, kuriam kadaise vadovavo legendinis Igoris Mravinskis, pakvietė mane atlikti Vienos klasiką: Mozarto „Nakties serenadą“ (švilpauja motyvus), Haydno „Atsisveikinimo simfoniją“, Beethoveno „Egmonto“ uvertiūrą ir dar kažką. Mąstau: 130 žmonių orkestras, vienas didžiausių pasaulyje, kaip čia bus? Kažkas per pasitarimą pasakęs: „Domarkas – iš Vakarų, tegu diriguoja“. Tokiu būdu įvyko barokinės muzikos koncertai, sulaukę didžiulio pasisekimo. Štai atliekant Haydno simfoniją su tikromis žvakėmis buvo pakviesta gaisrinė, pareigūnai budėjo su paslėptomis vandens žarnomis, kad tik ko neatsitiktų... Į mūsų Oginskio žirgyną per koncertus susigrūda iki pusantro tūkstančio žmonių, ir aš dažnai pagalvoju: „Neduok, Dieve, kas nors atsitiktų“, – rūpinosi maestro.

Maestro išėjus rengtis jubiliejiniam koncertui, A. Žigaitytė-Nekrošienė papasakojo apie savo kadaise pradėtą rašyti biografinę knygą ir maestro jaunystės egzistencines patirtis. Klausytojus sujaudino intymios, dažnai tragiškos detalės iš J. Domarko gyvenimo (talentingo devyniolikos metų jaunuolio patirta fatališka automobilio avarija, pusę metų trukusi kova už gyvybę), kurios galėtų tapti intriguojančio filmo scenarijumi. Vis dėlto labiausiai imponuoja viešai nedemonstruojamas maestro pasiaukojimas didžiajam menui nepaisant didžiausių likimo išbandymų. Niekada nepasiduoti – turbūt tai vienas svarbiausių mūsų gerbiamo maestro Juozo Domarko gyvenimo šūkių. Jeigu jį papildo talentas ir palankios aplinkybės – tai laimė.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!