Tiesiog – bružaitiška!

2016 Nr. 9–10 (464–465), Rasa Murauskaitė

Šmaikšti, kupina staigmenų, visur ir visada spėjanti ir beprotiškai produktyvi – tokia yra kompozitorė, Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė, Vytauto Didžiojo universiteto docentė, šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ meno vadovė Zita Bružaitė. Jai nesvetimas noras stebinti, atsiriboti nuo konvencijų ir kitų nuomonių, kaskart pritrenkiant naujomis idėjomis, temomis ar netikėtu skambesiu. Todėl ir straipsnis apie ką tik menininkės tyliai užpūstas 50 žvakučių ant torto negali būti tradicinis – juk vienoje publikacijoje Z. Bružaitė buvo pavadinta atomine kompozitore, tad apie ją rašyti įprastai tiesiog neįmanoma. Taigi, linksmai ir kiek rimčiau apie kompozitorę pasakoja tie, kurie jos muziką pažįsta iš kitos stebuklingojo trikampio pusės.

 

 

 „Ji tarsi ugnikalnis veržiasi į visas puses“

 Virgilijus Visockis, dirigentas

 

Virgilijus Visockis Kauno muzikiniame teatre daugelį metų dirigavo du legendinius Z. Bružaitės kūrinius vaikams ­– operėlę-parodiją „Grybų karas ir taika“ ir operėlę-baletą „Voro vestuvės“, kuriuos, jo nuomone, jau galima laikyti žanro klasika.

 

– Kaip susipažinote su Zita Bružaite ir jos kūryba?

– Pirmasis susitikimas su Z. Bružaite buvo gana netikėtas. Kai Kauno valstybinis muzikinis teatras priėmė jos operėlę „Grybų karas ir taika“ pagal Justino Marcinkevičiaus tekstą, ji atvyko į teatrą ir praktiškai visą kūrinį pagrojo ir padainavo, kad susidarytume įspūdį apie muziką. Tikėjausi, kad tai bus kas nors paprastesnio, vaikiškesnio, tačiau net klavyras man pasirodė kiek keistokas, avangardinis, o instrumentavus atsirado dar daugiau netikėtų spalvų.

– Kaip vaikai reaguodavo ir iki šiol reaguoja į kompozitorės muziką? Ne paslaptis – jiems įtikti sunku.

– Keisčiausia, kad vaikų ši muzika visiškai nešokiruoja ir puikiai juos veikia. „Grybų karas ir taika“, pasirodęs 2001 m., iki šiol yra teatro repertuare. Tą spektaklį mes jau vadiname klasika. Paprastai spektakliai rodomi trejus, penkerius, labai retai dešimt metų, o šis – jau penkiolika, ir niekas net nesiruošia jo šalinti iš repertuaro. „Grybų karas ir taika“ iki šiol yra lankomas, suprantamas ir vaikų mėgstamas. Išbandymas laiku ir pati muzika rodo, kad tai – labai vykęs kūrinys.

„Voro vestuvių“, pastatytų 2007 m., jau nebėra repertuare, tačiau ir šis kūrinys jame ilgokai laikėsi. Mums labai pasisekė, kad statyti „Voro vestuves“ padėjo aukščiausios klasės profesionalai – Aidas Giniotis („keistuoliška“ režisūra), Ramunė Skrebūnaitė (dekoracijos ir kostiumai). Visi dirbome it kumštis, jausdami, kad rezultatas bus puikus. A. Giniotis įdėjo savo paties parašytų tekstų, nepaprastai žaismingų, puikiai atitinkančių Z. Bružaitės muzikos dvasią. Rezultatas buvo įdomus ne tik vaikams, bet ir tėveliams – šie kartais juokdavosi labiau nei mažieji.

­– Z. Bružaitės muzikos dvasia ­– kokia ji?

– Sakyčiau – netikėta. Kompozitorės muzika melodinga, įdomi jos harmoninė kalba, man ji kaskart vis nauja. Visuomet Z. Bružaitės kūriniuose girdžiu keistus harmoninius posūkius, o kai statėme „Voro vestuves“, kai kuriuose numeriuose pastebėdavau kokias keturias skirtingas temas. Sakydavau: „Zita, kaip čia taip?“, o ji man šmaikščiai atkirsdavo: „Dabar man toks periodas“. Tačiau tokie netikėtumai, eklektika puikiai veikia.

„Grybų karas ir taika“ – kitoks kūrinys, jame daugiau tradiciškų arijų. Pažinti Z. Bružaitę iš „Grybų karo ir taikos“ ir pažinti ją iš „Voro vestuvių“ – du skirtingi dalykai. Tam tikros harmoninės užuomazgos panašios, tačiau stilius tarsi skirtingų kompozitorių.

Man Z. Bružaitė apskritai įdomus reiškinys, ji tarsi ugnikalnis veržiasi į visas puses. Jaučiu jos gerą, sveiką požiūrį į kūrybą.

 

***

Z. Bružaitė – elektroninės muzikos kūrėja?

Antanas Kučinskas, kompozitorius ir muzikologas

 

Kompozitorė sako, kad kolega Antanas Kučinskas gerai pažįsta jos kūrybą. O pats kompozitorius ir muzikologas tvirtina, jog, atrodytų, labai marga Z. Bružaitės muzika iš tiesų turi ryškų bendrą vardiklį.

 

– Kada pradėjote domėtis Z. Bružaitės kūryba?

– Mes su Zita esame tos pačios kartos žmonės. Studijuojant natūralu domėtis, ką daro kiti jauni kūrėjai, tad ir man tekdavo paklausyti Zitos kūrinių, juos paanalizuoti.

– Kaip apibūdintumėte kompozitorės muzikos stilių?

– Pagal išorinius bruožus jis gali pasirodyti margas. Yra du skirtingi kompozitorių tipai. Vieni labai saugo savo išorinį „drabužį“, jie – savotiški stiliaus grynuoliai. Man toks lietuviškas pavyzdys yra Rytis Mažulis, kurį išgirdęs niekada nesupainiosi su niekuo kitu.

Kiti kompozitoriai išoriškai gali būti labai įvairūs, bet jų vidinė šerdis nekinta. Toks buvo Igoris Stravinskis: jo kiekvieno laikotarpio kūriniai atrodo visiškai skirtingi. Man asmeniškai labai imponuoja Franciso Poulenco muzika, kuri išoriškai taip pat labai marga, bet pradėjus gilintis pastebima, kad principai visur tie patys. Manyčiau, kad Zita priklauso pastarajai grupei kūrėjų – jie linkę keistis, žengti kartu su laiku, bet nepamesdami vidinio bendrumo.

Ieškant žodžių, kurie apibūdintų Zitos muziką, turbūt tiktų lyrizmas, šmaikštumas, žaismingumas arba kaukė, teatras. Taip pat ryškios populiariosios muzikos įtakos, džiazinės harmonijos, lengvieji ritmai. Matyt, dėl to jaučiamas savotiškas jos muzikos lengvumas, taip pat juzeliūniškas minkštumas, švelnus modernizmas, atvirumas. Jos muzika demokratiška gerąja prasme.

– Ar kada teko koncerte klausantis Z. Bružaitės kūrinio išsižioti iš nuostabos?

– Mane nustebino kantorija „Lumen fidei“. Zitos kūryboje anksčiau nebūdavo tokių ryškių religinių motyvų. Ji daugiau slėpdavosi po pastoraliniais, liaudiškais motyvais, gamtos romantika, žaidimu. Labai netikėta buvo ir elektroninė partitūra, ši kompozitorė ir elektronika – tarsi nelabai derantys dalykai. Tai man atrodo įdomiausia: Z. Bružaitė – elektroninės muzikos kūrėja.

 

***

Į tarptautinę sceną išvilnijusios „Bangos“

Šviesė Čepliauskaitė, pianistė

 

Pianistė su Z. Bružaitės muzika susipažino rengdama programą „Chopin LT“. Vėliau, paprašyta pačios kompozitorės, ėmėsi kūrinio „Bangos“, kurį pamėgo tiek Lietuvos, tiek užsienio publika.

 

– Kokia Jūsų pažinties su Z. Bružaite ir jos muzika istorija?

– Su Zita neakivaizdžiai buvome pažįstamos seniai – abi baigėme tą pačią Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, o mano tėvelis Vytautas Čepliauskas jai dėstė muzikos teoriją ir harmoniją.

Vėliau jokio sąlyčio nebuvo, mūsų keliai susikirto tik man ruošiant programą „Chopin LT“. Tuo metu grojau daug Frédérico Chopino muzikos ir ieškojau lietuvių kompozitorių kūrinių, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindėtų šopeniška tematika. Mano akiratyje atsirado Vidmanto Bartulio „Ūkanos“, Jonas Tamulionis sukūrė „Fantaisie à la Frédéric“, radau Leono Povilaičio, Teisučio Makačino kūrinių panašia tematika, pjesę parašė ir Dalia Raudonikytė. Nusprendusi išleisti plokštelę, nuėjau pas Zitą kaip Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkę prašyti paramos, ir ji sutiko padėti. Kadangi anksčiau pažadų buvau girdėjusi labai daug, nieko nesitikėjau, tačiau vėliau, susitikus koncerte Kauno filharmonijoje, Zita man priminė, kad vis dar manęs šiuo klausimu laukia. Tada aš pasiteiravau, ar ji pati nėra ko nors parašiusi F. Chopino tematika – taip šioje programoje atsirado „Dedikacija Frederikui“.

– O kaip į Jūsų akiratį pateko fortepijoninė pjesė „Bangos“?

– Ruošiant minėtą programą įrašyti, kaip tik buvo minimi jubiliejiniai F. Chopino metai. Zita man paskambino ir pasakė parašiusi kūrinį ir norėtų, kad jį pagročiau vienos konferencijos metu. Tai buvo „Bangos“. Išgirdusi jas supratau, kad mes tikrai baigėme tą pačią Juozo Naujalio muzikos gimnaziją...

Abi užaugome Kauno senamiestyje, Nemuno ir Neries santakoje. Atėjusias į dabartinę vyskupijos kuriją, kurioje tada veikė J. Naujalio vidurinė meno mokykla, mus pasitikdavo skambanti muzika. Kaip vėliau išsiaiškinome, išsaugojome panašius įspūdžius. Zita man minėjo, kad girdėdavo F. Chopino Etiudą Nr. 24, kuris ją ir įkvėpė. Kai pradėjau groti „Bangas“, dar nebuvome kalbėjusios, tačiau man gimė tokios pačios asociacijos – sutapo tai, ką kompozitorė norėjo perteikti, ir tai, ką aš pati kūrinyje išgirdau.

– „Bangas“ išplukdėte į tarptautinius vandenis. Kaip šį kūrinį sutiko publika?

– Man labai patinka abu kūriniai – tiek „Dedikacija Frederikui“, tiek „Bangos“. Pastarąsias atlikau tarptautiniame festivalyje „Vasara su Chopinu“, kurį organizavo dabar jau a. a. mano profesorė Varšuvoje Barbara Hesse-Bukowska. Jai „Bangos“ labai patiko. Kitas festivalio organizatorius taip pat atbėgo klausti, koks čia kūrinys. „Bangas“ teko atlikti ir Olandijoje. Kartais šią kompoziciją groju atskirai, kartais – kartu su F. Chopino etiudu. Būdavo, kad žmonės prieina po koncerto ir sako, jog etiudas juos uždegė, bet „Bangos“ tiesiog pagavo ir nebepaleido. Šiais smagiais atsiliepimais, žinoma, pasidalindavau ir su kompozitore.

Lietuvoje „Bangos“ šiemet skambėjo per Spaudos pusryčius. Ieškojau kūrinių, kurie tiktų atlikti anksti ryte, pažadintų klausytojus. Pasirinkau „Bangas“ ir Claude´o Debussy „Džiaugsmo salą“. Po koncerto daug kas dėkojo, ypač žavėjosi būtent „Bangomis“.

Šį kūrinį neabejotinai pažįstate visapusiškai. Kaip galėtumėte jį apibūdinti?

– „Bangos“ man siejasi su jūra ar vandenynu, vandens mirguliavimu, judėjimu, šviesos atspindžiais. Labai spalvingas kūrinys.

– Kaip iš atlikėjos pozicijos galėtumėte apibūdinti Z. Bružaitės fortepijoninės muzikos stilių?

– „Dedikacija Frederikui“ ir „Bangos“ man atrodo romantinė, impresionistinė muzika. Ji labai vaizdinga, turinti daug erdvės, spalvų, raibuliuojanti. O kūrinys dviem fortepijonams „Lietaus namai“ artimas minimalizmui, jame vyrauja įvairiai mainoma viena formulė. Zitos fortepijoninė muzika nestokoja temperamento, joje daug erdvės vaizduotei. Jos kūrinius galima interpretuoti įvairiai – ir griežčiau, ir laisviau. Kiekvienas juose gali rasti ką nors tinkama savo natūrai, savo spalvą, ir nors kūrinys skambės šiek tiek kitaip, dėl to nepraras žavesio.

 

***

Tiksliausias apibūdinimas – bružaitiška!

Danguolė Beinarytė, choro dirigentė

 

Kaunietė chorvedė Danguolė Beinarytė skaičiuoja ilgus bendradarbiavimo su Z. Bružaite metus. Joms teko kartu dirbti rengiant stambius kompozitorės muzikinius projektus „Debesio sesuo“, „Amžių dainos“, „Undinė“, „Nes ilgiuosi tavęs“, tad visai nenuostabu, kad D. Beinarytė randa gausybę žodžių spalvingai Z. Bružaitės kūrybai ir asmenybei apibūdinti.

 

– Esate dirbusi su dideliais kompozitorės muzikiniais projektais. Ką galėtumėte papasakoti apie tuos Z. Bružaitės kūrinius? Kaip vyko kūrybinis procesas, rengiant jų atlikimą?

– Pirmas mūsų susitikimas įvyko 1996 m., rengiant misteriją „Debesio sesuo“. Kūrinio premjera buvo skirta KTU akademinio choro „Jaunystė“ 65 metų jubiliejui. Tada prasidėjo ir iki šiandien tęsiasi išskirtinis kompozitorės ryšys su manimi ir „Jaunyste“. Vėliau, bėgant metams, buvo įvairių progų, kurių aš nenorėjau sutikti tradiciškai sumetant į koncertinę programą „tai, ką mokame ir ką pajėgiame“. Norėjosi iššūkių, kūrybinio adrenalino. Visada maniau, kad reikšmingiausius dalykus reikia pažymėti pasitelkiant nacionalinį kūrėjų potencialą. Bet tas potencialas dažniausiai (bent kol kas) susijęs su Z. Bružaitės pavarde. Kartai net juokaujame, kad autorė gali neparašyti interpretacijai svarbių muzikinių dalykų (agogikos, dinamikos, artikuliacijos), tačiau tiek metų bendradarbiaujame, kad jau beveik drąsiai įsivaizduoju, kokia maniera viską darytų kompozitorė. Grįžtant prie Jūsų klausimo apie stambesnius Z. Bružaitės kūrinius, galiu apibendrintai pasakyti, kad nė vieno jų atlikimas nebuvo lengvas (dažniausiai reikėdavo spręsti ne tik muzikos interpretacijos, bet ir sceninio vaizdo, vaidybos, apšvietimo klausimus), tačiau visais atvejais – įdomus, nenuspėjamas ir ...bohemiškas.

– Kuo Jus labiausiai žavi Z. Bružaitės muzika?

– Valiūkiškumu, jaunatviškumu, kūrybiniu avantiūrizmu. Šios savybės ir man nesvetimos, mus, ko gero, sieja tam tikra sielų giminystė. Z. Bružaitės muzikoje galima rasti labai daug spalvų – nuo gilaus liūdesio iki siautulingo šėlsmo, nuo akademiškai „suraitytų“ chorinių vertikalių iki „kreivų“, moderniai ar su folkloro, džiazo, pramoginės muzikos ritmais ir melodijomis skambančių epizodų. Ir viena, ir kita dažnai emociškai veikia klausytoją, jam radus kūrinio „raktą“. Zita yra labai demokratiška autorė: ji rašo rimtų žanrų kūrinius profesionaliems kolektyvams, bet neatsisako ir mėgėjams įveikiamų formatų. Tik čia reikėtų pridurti, kad kiekvienas Z. Bružaitės „lengvas formatas“ gali būti ne taip jau lengvai pasiduodantis ir virsti tikru iššūkiu atlikėjui. Mane žavi kompozitorės kūriniuose matomas galvojimas apie klausytoją, nepasiduodant konstrukcijų paieškoms dėl paties ieškojimo. Be to, kūrinio partitūra ne numetama atlikėjui kaip neišvengiamybė, bet dirbama ir tobulinama kartu.

Kažkur skaičiau kompozitorės pasakytą mintį, kad jos muzika – savotiškas asorti ir, ko gero, galima būtų šiam apibūdinimui, nors ir ne visai rimtai, pritarti. Tačiau giliau pažvelgus man peršasi tokie žodžiai: koncertinė, emocionali, nuosekli, melancholiška, sekvenciška, ostinatinė, ritminga, asimetriška, sąveikaujanti su praėjusių amžių muzikos skambesiu, todėl saikingai moderni, dėl šios priežasties atpažįstama. Tai kaip dabar tiek žodžių sutraukti į trumpesnį apibūdinimą? Tiksliausia būtų pasakyti – bružaitiška!

– Ko iš atlikėjo reikalauja kompozitorės kūrinių interpretacija?

– Atlikėjas, ypač jei kūrinys didelės apimties, tiesiog privalo pažinti kompozitoriaus asmenybę, pasistengti priartėti prie jo pasaulio. Ačiū Dievui, turime tokią galimybę rengdami dabarties autorių kūrinius. Įsivaizduokite, jei aš rengiu šiuolaikinio kompozitoriaus kūrinį su choru, atlikėjų skaičius gali būti 20 ir daugiau žmonių, kurie visi iki vieno turi patikėti autoriaus idėjomis, spinduliuoti tam tikrą energiją. Yra daug pavyzdžių, kai kūrinys atliekamas „teisingai“ (tempo, dinamikos atžvilgiu), tačiau lieka negyvas, nes juo netikima.

Kalbant apie Z. Bružaitę, reikia pasakyti, kad dažniausiai ji „užmeta“ greitesnius tempus nei įmanoma, „priraito“ sopranų, tenorų viršūnių, tarsi balsą norėtų įtvirtinti kaip instrumentą, tačiau tai atperka kiti dalykai – pasitenkinimas visa tai įveikus ar bent priartėjus prie kompozitorės sumanymo.

 

Parengė Rasa Murauskaitė

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!