Zitos Bružaitės kompaktinėje plokštelėje – kantorija „Lumen fidei“

Tai antroji kompozitorės, šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ rengėjos ir Kompozitorių sąjungos pirmininkės autorinė plokštelė, kuri atverčia naują – stambių formų kūrybos – puslapį jos biografijoje. Kantorijos „Lumen fidei“ premjera įvyko 2013 metų rugsėjo 7 dieną tarptautinio sakralinės muzikos ir labdaros projekto „Pax et Bonum“ pradžios koncerte Vilniaus bernardinų bažnyčioje.

„Lumen fidei“ („Tikėjimo šviesa“) sujungia oratoriją ir kantatą į kantoriją, susidedančią iš septynių dalių: I intrada, „Ave generosa“, II intrada, „O beata infantia“, III intrada, „O rubor sanguinis“ ir „Spiritus sanctus vivificants vita“.

Sakralinį kūrinį įkvėpė šv. Augustino ir popiežiaus Jono Pauliaus II tikėjimo pavyzdžiai, o ypač – vokiečių šventosios Hildegardos Bingenietės gyvenimas (1098–1179). Jos poezija, muzika ir dvasinės idėjos tapo kūrinio atraminiais taškais, tačiau, kaip kompozitorei būdinga, pasitelkdama improvizaciją ji laisvai jungia skirtingas epochas. Choro ir solistų (didžiausia – kontratenoro partija) atliekamose lotyniškose dalyse skamba atpažįstamas estetinis liturginės muzikos pradmuo ir aliuzijos į grigališkąsias giesmes ar veikiau jų varijavimas, gerokai laisviau naudojamasi chromatizmais, melizmais, o intradose solistai (vokalistai, instrumentininkai) plėtoja šiuolaikinės, džiazo, elektroninės, populiariosios ir crossover muzikos stilių linijas. Choras atlieka tarpininko tarp kelių pasaulių vaidmenį.

Kūrinyje svarbus ne vien XII a. krikščionių mistikės, teologės, mokslininkės ir kompozitorės tekstas (žodžius ji rašė modifikuota kalba, Lingua Ignota), bet ir solinės partijos principas, būdingas pačios Hildegardos Bingenietės liturginėms giesmėms, kuriose vyrauja monofonija. Jos yra rekonstruotos pagal išlikusias 69 kompozicijas, įgarsintos ir šiuo metu kelia didelį susidomėjimą (pvz., muzikinė drama „Ordo virtuotum“). Giesmes giedodavo vienuolės (ne diskantai ar kastratai) joms patogioje tesitūroje. Klausantis Z. Bružaitės kūrinio vidinį nerimą kelia subtilus skirtumas tarp tembrų; ne moters, o kontratenoro giedama melodija, kuri iš pradžių beveik nesiskiria nuo pasirinktos autentiškos giesmės arba ją primena; žaidimas garsiniais simuliakrais ir pan. Dviprasmiškai atrodo ir intradų vaidmuo: jeigu tai pasaulio įsiveržimas į sakralią erdvę, tai jis muzikiniu požiūriu gana neutralus, netgi, priešingai, skaidrus ir dangiškas (daug varpelių, saksofonas, mažorinės tonacijos, pilni tonai, tušti intervalai), tarsi tai būtų jungtys tarp tikro draminio veiksmo paveikslų. O elektronikos lydimuose neramiuose choro judėjimuose, aštrioje intervalikoje, pagrindinių dalių disonansuose galima nesunkiai atpažinti demoniškąjį pradą ar bent jau stilizuotą kovą su blogiu. Taigi šio kūrinio ir autentiškų giesmių poveikis skiriasi.

Kaip anotacijoje teigia Antanas Kučinskas, „šiame opuse rasime kriptogramų, „sekretų“ ar tiesiog mažiau ar daugiau pastebimų simbolių, čia įgyjančių sakralines reikšmes“. Tai Dieviškosios trejybės simbolis (triolės pradžioje ir pabaigoje), „dangiškieji trimitai“ (variniai pučiamieji), Pasakalijoje dvylika kartų skambantys keturtakčiai ir pan. Kaip ir kiti Z. Bružaitės kūriniai, „Lumen fidei“ yra savarankiškas ir nesusaistytas specialių kūrybos schemų, jis spalvingas, emocionalus ir kviečia įsiklausyti į muzikos vyksmą, kuriame viduramžių skambesiai perauga į sodrius dabartinių laikų garsus, sudarydami savotiškas arkas ir prasmių akumuliacijas. Galų gale vis tiek nugali tikėjimo šviesa, šlovinama visagalė Šventoji Dvasia, kuri persmelkia ir atgaivina gyvenimą.

Kantorijos atlikėjai – Piotras Olechas (kontratenoras), Mindaugas Zimkus (tenoras), Liudas Mikalauskas (bosas), Petras Vyšniauskas (saksofonas), Arkadijus Gotesmanas (perkusija), Agnė Petruškevičiūtė (elektriniai vargonai), Zita Bružaitė (elektronika), Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Protuberus Brass“ (meno vadovas ir dirigentas Egidijus Miknius).