„Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ kartu su „Bohema“

Rugpjūčio 5–14 dienomis Klaipėdos krašte vyko tradicinis, jau devynioliktasis, operinės ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Kaip visada įvairiapusis tiek žanrų, tiek renginių geografijos (Klaipėda, Palanga, Nida) prasme, nors ir mažesnių apimčių (renginių liko perpus mažiau), jis ir šįkart intrigavo netikėtomis premjeromis, aistringais muzikos proveržiais.

Negausioje festivalio programoje buvo neapolietiškų dainų vakaras, kelios repeticijos po atviru dangumi, pavadintos „Ore“, simfoninės muzikos ir šokio projektas „Ugningos sielos“, Alvido Remesos kūrybos vakaras bei Giacomo Puccini operos „Bohema“ premjera. Ja prasidėjo oficialioji festivalio dalis, tai buvo svarbiausias, nors, sakyčiau, kiek pretenzingas akcentas. Opera pastatyta Klaipėdos muzikiniam teatrui bendradarbiaujant kartu su „Vilnius City Opera“ kūrybine grupe (meno vadovė ir režisierė Dalia Ibelhauptaitė, kostiumai – Juozo Statkevičiaus, scenografija – Dicko Birdo, režisierius statytojas – Gediminas Šeduikis).

Kodėl „Bohema“?

Atsakymas turbūt labai paprastas, pasirinkimą greičiausiai lėmė autoriaus pavardė. G. Puccini turėjo ne tik įgimtą dovaną kurti nuostabaus grožio melodijas, bet ir neprastą dramaturgo talentą, gebėjimą pajusti literatūros kūrinio esmę, tinkamai sudėlioti kulminacinius momentus ir juos atskleisti per muziką. Režisieriui tereikia tuos ženklus teisingai perskaityti.

Be kita ko, šioje operoje žavi žmogiškosios aistros, visada aktuali nelaimingos meilės tema, ypatingas vėlyvojo romantizmo jausmingumas, nuspalvintas realistiniais (veristiniais) bruožais, personažams suteikiančiais gyvumo, atpažįstamumo.

Kad ir kiek kadaise meno kritikai operą peikė, vadino ją apgailėtina, patarinėjo autoriui grįžti į „tiesų meno kelią“, ji labai greitai pelnė visuotinį pripažinimą. Ir mūsų dienomis „Bohema“ šalia G. Verdi „Traviatos“ ir G. Bizet „Karmen“ yra viena iš trijų pasaulyje dažniausiai statomų operų. Praėjusių metų pačioje pabaigoje „Bohema“ atsirado Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare, o dabar ir Klaipėdos muzikiniame teatre. Beje, šiais metais kaip tik pažymimos 120-osios „Bohemos“ premjeros metines.

Kai skurde tarpsta gražiausios gėlės

Kūrinys parašytas remiantis prancūzų rašytojo Henry Murger autobiografiniu romanu „Scenos iš bohemos gyvenimo“. Jo personažai – jauni Paryžiaus menininkai, kurių gyvenimo džiaugsmo, laisvės ir tikėjimo savo talentu nenuslopina kasdienybės skurdas. Toks gyvenimas buvo gerai pažįstamas ir pačiam G. Puccini – mokydamasis Milano konservatorijoje ne kartą nuo kreditorių slėpėsi drabužių spintoje, kartu su bendražygiais kompozitoriais P. Mascagni ir R. Leoncavallo svajojo apie būsimą sėkmę. Gal dėl to „Bohemoje“ pasakojama istorija tokia tikroviška ir jaudinti.

Klaipėdiečių pastatyme veiksmas iš XIX a. pirmosios pusės perkeltas į XX a. šeštąjį dešimtmetį. Romantine dvasia vis dar alsuojančiame Paryžiaus Monmartre palėpę nuomojasi keturi studentai: poetas Rudolfas (Merūnas Vitulskis), dailininkas Marčelas (Mindaugas Rojus), muzikantas Šonaras (Šarūnas Šapalas) ir filosofas Kolenas (Rokas Spalinskas). Laikas vyriškoje draugijoje leidžiamas pokštaujant ir pramogaujant, jaučiant ypatingą bendrystės dvasią. Kai kambaryje šalta, be graužaties galima sudeginti pradėtą dailės kūrinį ar literatūrinį bandymą... Personažai nepaprastai gyvi, dinamiški, jų energijos, atrodo, užtektų dar keliems kitiems pastatymams.

Gyva gaida

Mimi (Viktorija Miškūnaitė) – subtiliausia ir trapiausia operos veikėja. Kiekvienas jos ištartas žodis dvelkia paprastumu ir kuklumu. Su merginos pasirodymu pirmo veiksmo pabaigoje pasigirsta lyrinė meilės tema, muzika tampa romantiška, suskamba patys gražiausi solo numeriai – Rudolfo arija „Che gelida manina“ („Kokia šalta rankelė“) ir Mimi „Sì, mi chiamano Mimi“ („Taip, jie mane Mimi vadina“). Nuostabi kantilena, jausminis atvirumas – abi arijos interpretuotos labai įtaigiai, tik alpulio scena man pasirodė nenatūrali.

Dramatinis V. Miškūnaitės talentas ypač atsiskleidžia trečio veiksmo duete (sunku patikėti, kad LNOBT „Bohemoje“ dainininkė atlieka visiškai kitokio plano Miuzetės vaidmenį). Rudolfo pavydas, Mimi liga, stiprėjanti nuojauta, kad artėja įsimylėjėlių išsiskyrimas. V. Miškūnaitės ir M. Vitulskio duetas toks įtaigus, kad nebematai aplink vykstančio veiksmo, nebegirdi nesklandumų orkestre, gaudai kiekvieną jų žodį.

Tragiška nuotaika persmelktas ketvirtas veiksmas, jo atomazga patvirtina H. Murger mintį, kad gyvenimas ne tik džiaugsmingas, bet ir žiaurus. Finalinė scena, kai sukaupusi paskutines jėgas Mimi grįžta į mansardą pas savo buvusį mylimąjį, atliekama meistriškai, tikroviškai, kaip pasakytų pats G. Puccini, iš širdies į širdį.

Kaleidoskopiškas margumas

Siužetas operoje plėtojamas keliais sluoksniais, lyriniai epizodai keičiami linksmais ir spalvingais.

Ypač šurmulingas antrasis veiksmas (Lotynų kvartalas), kuriame įvykiai plėtojami gatvėje šalia „Momo“ kavinės. Scena padalinta į du aukštus, viršutiniame – turtuoliai, visuomenės elitas, apačioje – paprasti žmonės, tarp jų ir pagrindiniai personažai. Jie šiame prekeivių ir mugės šurmulyje tarsi turėtų pranykti, bet gelbsti vykę režisūriniai sprendimai: Miuzetė, išsiskirianti prabangiais kailinaičiais, savo ariją dainuoja pavojingai laviruodama ant antro aukšto atbrailos, Rudolfas Mimi dovanoja išsiskiriančios spalvos rausvą šalikėlį (originale – skrybėlaitę). Tik fejerverkas šio veiksmo finale atrodė neskoningai.

Muzikinis operos audinys labai gyvas, pasižymintis nuolatine nuotaikų kaita. Gal orkestrui kiek pritrūko stipresnės išraiškos ir muzikavimo laisvės, bet apskritai naujasis orkestro dirigentas Tomas Ambrozaitis su operos pastatymu, manyčiau, susitvarkė puikiai.

Spektaklyje daug įdomių ir gyvų mizanscenų, labai dinamiškas choras (vyr. chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), kas Klaipėdos muzikinio teatro pastatymuose nėra retenybė. Tik gaila, kad daugelis režisūrinių, scenografijos ar kostiumų detalių paprasčiausiai buvo neįžiūrimos – premjerai pasirinkta naujoji Palangos koncertų salė, manyčiau, per didelė tokiam spektakliui. Gal padėtų dideli sieniniai ekranai?

Vis dėlto G. Puccini „Bohemos“ atsiradimas Klaipėdos muzikinio teatro repertuare yra neeilinis įvykis, pastatymas vertas aukščiausio įvertinimo. O mūsų atlikėjams tai gera bendradarbiavimo su aukščiausio lygio profesionalais patirtis.

Kiti festivalio muzikiniai puslapiai

Labai svarbus šio festivalio įvykis – autorinis kompozitoriaus A. Remesos vakaras, skirtas jo 65-osioms gimimo ir 45-osioms kūrybinės veiklos metinėms. Koncerte išgirdome du jo kūrinius – simfonines variacijas „Melodija“ birbynei (Pranas Narušis) ir simfoniniam orkestrui (dirigentas Stasys Domarkas) ir septynių dalių simfoniją-oratoriją Nr. 7 „Assumptiones“ solistams (sopranas Rita Petrauskaitė, bosas Artūras Kozlovskis), chorui ir orkestrui.

Ypač įdomus ir paveikus buvo antrasis kūrinys, kuris savo turiniu atitiko artėjančią Žolinės, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, šventę (simfonijos pavadinimas ir reiškia ėmimą į Dangų). „Assumptiones“, anot autoriaus, yra tarsi muzikinis pranciškoniško rožinio atitikmuo, kūrinyje panaudoti liturginiai tekstai lotynų, aramėjų ir lietuvių kalbomis. Muzikiniame audinyje nuolat atkartojama autentiška tūkstančio metų senumo grigališkojo choralo tema, ji kaip siūlas, ant kurio veriami maldos, paslapčių apmąstymo karoliukai.

Kūrinio atlikimas gal ir nebuvo labai tobulas, bet žinia, kurią kompozitorius norėjo mums paskelbti, buvo perteikta gana įtaigiai.

Reikia pastebėti, kad religiniai kūriniai yra reikšmingiausia A. Remesos kūrybos dalis ir kad šiuo metu jis yra vienas iš nedaugelio intensyviai kuriančių Klaipėdos kompozitorių. Tuo ši premjera dar vertingesnė.

Daugiau pozicijų „Muzikiniame rugpjūtyje“ teko atviroms repeticijoms „Ore“. Atskiri choro, šokėjų, solistų ir orkestro pasirodymai turėjo tarsi įgarsinti Klaipėdos senamiestį, padaryti jį patrauklesnį, gyvesnį. Projektas įdomus, demokratiškas, bet labai jau priklausomas nuo oro sąlygų, o jos tuo metu buvo ne visai palankios. Pasirinktos erdvės prie „Arkos“ paminklo, burlaivio „Meridianas“ tinkamos, visiems prieinamos, bet, pavyzdžiui, apie orkestro repeticijos perkėlimą į Dramos teatro fojė mažai kas žinojo. Ne vienas, jos laukęs prie „Meridiano“, jautėsi apviltas.

Ir aistringi solo

Lietinga diena privertė pakeisti ir simfoninės muzikos bei šokio projekto „Ugningos sielos“ vietą. Tradicinio festivalio renginio Laikrodžių muziejaus kiemelyje atsisakyta, sugrįžta į Muzikinio teatro sceną. Nežinau, kiek tai paveikė originalią vakaro koncepciją, bet jo žavesys, ypatinga atmosfera dėl to, manyčiau, nenukentėjo.

Koncerte skambėjo prancūzų kompozitorių kūriniai, kupini ispaniškos aistros, – Édouardo Lalo Ispaniškoji simfonija smuikui su orkestru, Maurice´o Ravelio „Bolero“ (choreografija Beatos Molytės-Kulikauskienės) ir Rapsodija smuikui su orkestru „Čigonė“ (choreografija Aušros Krasauskaitės-Berulės), vienas populiariausių smuiko opusų.

Ypač įsiminė itin profesionalus ir įtaigus festivalio svečio smuikininko Philippe´o Graffino (Prancūzija) grojimas, žaižaruojantis virtuoziškais pasažais ir temperamentu, pasižymintis giliu muzikos pajautimu. Atlikėjas pasaulyje daugiau žinomas kaip šiuolaikinių ar retesnių kompozicijų interpretatorius (mūsų kompozitorius Vytautas Barkauskas jam dedikavo savo „Jeux“, op. 117). Įvairiuose projektuose jis ne kartą dalyvavo kartu su žymiais muzikais Marta Argerich, Yehudi Menuhinu, Sergiu Comissiona ir kitais. Tik gaila, kad „Čigonei“ pritaikyta choreografija dažnai nustelbdavo smuiką.

B. Molytei-Kulikauskienei pavyko pasiekti choreografijos ir muzikos darną, rasti ryšį su „Bolero“ ritmu, jo vidine dinamika. Panaudoti flamenko elementai dar labiau paryškino ispanišką opuso koloritą, įspūdį darė nepaprastas artistės plastiškumas.

Kalbant apie orkestrą (dirigentas Robertas Šervenikas) reikia pasakyti, kad antroje É.Lalo simfonijos dalyje Scherzando pritrūko grakštumo ir lengvumo.

Aistrų nestigo ir Neapolietiškų dainų vakare. Populiariausias italų kompozitoriaus Francesco Paolo Tosti dainas atliko Klaipėdos muzikinio teatro solistai Valerija Balsytė, Rita Petrauskaitė, Artūras Kozlovskis ir Aurimas Raulinavičius, koncertmeisteris – Carmelo Giuseppe Longo (Italija).

Skirtingo charakterio vokalinėse miniatiūrose liūdnai ir linksmai, grakščiai ir dramatiškai buvo kalbama apie meilę, svajones, išsiskyrimą. Žavėjo neapolietiškam stiliui būdinga tarsi plaukianti kantilena, melodijų jausmingumas ir lengvumas, banguojantis ritmas su ypač emocionaliomis užlaikytomis viršūnėmis. Geriausiai neapolietiškų dainų stilių pavyko pajusti A. Raulinavičiui.

Ypatingą lietuvių meilę šiam žanrui liudijo sausakimša P. Domšaičio galerijos salė, joje netilpo visi norintieji. Beje, anšlagą šiais metais patyrė ir kiti „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ renginiai. To festivaliui linkėčiau ir ateityje.