„Varšuvos ruduo“ – ir drąsus, ir konservatyvus

2016 Nr. 9–10 (464–465), Paulina Nalivaikaitė

Vartais į anapus geležinės uždangos kuriamos muzikos pažinimą lietuvių kompozitoriams kadaise buvęs „Varšuvos ruduo“ ir dabar tebėra laikomas vienu iš svarbiausių regiono šiuolaikinės muzikos festivalių. Šiandien lietuvių skaičius jame gerokai kuklesnis – nebelikus muzikos sklaidos cenzūros, atsiradus „YouTubeˊui“, pagaliau turint savus festivalius, kaip antai „Gaida“, lyg ir nebelieka didelio poreikio vykti toliau, kad susipažintum su dabar kuriama muzika. Vis dėlto pats pabuvimas festivalyje, bent poros dienų įsigyvenimas į jo ritmą, smalsumas „o kaip yra svetur?“, taip pat, neslėpkime, aplinkos pasikeitimas ir kelionių ilgesys yra visai neblogi argumentai skirti savaitgalį sau ir muzikai. O pridėjus profesinio tobulėjimo faktorių – didėjantį muzikinių patirčių bagažą, galimybę išgirsti tai, ką vargu ar išgirsi pas mus arba internete (daugybė šiuolaikinės muzikos kūrinių ten dar neapgyvendinti) – abejoti dėl pasirinkimo nebetenka. Tad rugsėjo 16–18 d. jau antrą kartą teko lankytis festivalyje „Varšuvos ruduo“.

Šių metų festivalis – 59-asis (pirmas surengtas 1956 m.). Jau dabar smalsu, kokie bus jubiliejinio 60-ojo „Varšuvos rudens“ užmojai, vis dėlto tai prestižinis Rytų Europos renginys, o ir galimybės, atrodo, nėra kuklios. Devynias dienas trunkantis festivalis kasdien pasiūlo bent po keletą koncertų, susitikimų su kūrėjais, diskusijų, vaikams skirtą festivalio atšaką „Mažasis Varšuvos ruduo“ (Mala Warszawska jesień). Beje, įspūdingas ir festivalio bukletas, kone 400 puslapių knyga, kurioje – ne vien kompozitorių biografijos ir išsamios kūrinių anotacijos, bet ir indeksas visų kūrinių, kada nors skambėjusių „Varšuvos rudenyje“ (t. y. nuo pat 1956 m.).

Grįžtant prie šių metų renginio, dominuojanti jo tema buvo opera. Anot festivalio direktoriaus Tadeuszo Wieleckio, „nepaisant vyraujančios nuomonės, kad opera yra anachronizmas, šiandien tai bene gyviausias moderniosios muzikos žanras. Kodėl? Galbūt todėl, kad, trūkstant visuomenės reakcijos į modernią muziką, kompozitoriai jaučia, jog opera gali tapti supratimo gija ir komunikacijos kanalu tarp jų kultivuojamo rimtojo meno ir klausytojų.“ Programoje svarbią vietą užėmė italo Salvatore Sciarrino (g. 1947) kūryba – ir operos, ir ne tik jos. Taip pat buvo kviečiama, pavyzdžiui, į „Memų operą“ (Meme Opera), kurią inspiravo memai, ar grupės kompozitorių sukurtą „Aaron S“, kurioje net nedainuojama – raiškos elementas yra balso tembras ir pats balso fenomenas.

Vis dėlto pirmąjį vakarą operų neišgirdome (jei neskaičiuosime vienos nuskambėjusios arijos). Rugsėjo 16 d. koncertų įspūdžiai buvo daugialypiai – tiek lyginant du aplankytus renginius, tiek atskirai mąstant apie atidarymo koncertą. Pastarasis vyko Nacionalinėje filharmonijoje, griežė Filharmonijos orkestras (dirigavo Jacekas Kaspszykas), girdėjome ir solistus – Łukaszą Długoszą (fleita), Agatą Kielar-Długosz (fleita) ir Joanną Freszel (sopranas). Keistoka pasirodė, kad atidarymo koncerte nenuskambėjo nė viena premjera (nors galbūt tai tėra prie „Gaidos“ tradicijų pripratusios klausytojos kaprizas). Pirmiausia išgirdome Edgardˊo Varèseˊo „Derinimą“ (Tuning Up, 1947) – žinoma, labai simboliška festivalį pradėti kūrinio pradžioje girdima orkestro instrumentų derinimo imitacija, tačiau kiek nustebino tai, kad į šiuolaikinės muzikos festivalio programą buvo įtrauktas bene septyniasdešimties metų senumo kūrinys. Nustebino, tik kitaip, ir kitas kūrinys – Graźynos Pstrokońskos-Nawratil (g. 1947) koncertas dviem fleitoms ir orkestrui „Lietaus miškas“ (Rain Forest, 2013), kuris, subjektyviai vertinant, tiesiog prailgo. Anotacijoje žadėta kaleidoskopiška spalvinė garsų žaismė retkarčiais prablaškydavo, tačiau muzikos statiškumas ir neaiškios krypties dramaturginis vyksmas gerokai pabodo. Vis dėlto antroji koncerto dalis sušvelnino po pirmosios lindusį nusivylimą.

Philippeˊo Hurelio (g. 1955) „Tour à tour II – La rose des vents“ (2015) orkestrui ir elektronikai, anot autoriaus, – grįžimas prie jaunystės interesų, susijusių su tembru ir spektrine sklaida. Kūrinio pradžioje gausu melodinių linijų, įkomponuotų į muzikos audinį, kurios netipiškai derėjo su akivaizdžiai spektrinės sandaros paveikta garsine visuma. Kompozicijos klausytis buvo įdomu ir malonu dėl itin turtingo garsinio, spalvinio spektro, kurį papildė ir elektronika, apčiuopiamos plėtojimo logikos, o galbūt ir dėl asmeninių autorės simpatijų spektrinei muzikai. Koncerto kulminacija, tikru desertu šiuolaikinės muzikos atlikimo gurmanams tapo György Ligeti (1923–2006) „Mysteries of the Macabre“ sopranui ir orkestrui iš operos „Le Grand Macabre“ (1977). Gepopo slaptosios policijos šefo partiją J. Freszel ir dainavo, ir vaidino įstabiai (beje, scenoje ji pasirodė metalu žvilgančiu kosmonauto stiliaus kostiumu bei ryškiai mėlynu peruku), nepaprastai ekspresyviai intonuodama bei artikuliuodama muzikinę medžiagą ir ją įveikdama neabejotinai virtuoziškai.

Penktadienio vakaras tęsėsi industrinėje aplinkoje – lofte „Soho Factory“, kuriame skambėjo britės Julianos Hodkinson, šiuo metu gyvenančios Berlyne, kūrinys „Angel View“ (2014) instrumentų ansambliui ir elektronikai su vaizdo projekcijomis. Po koncerto su kolege kalbėjome, kad tarp nebyliojo kino garso takelio ir instrumentinio teatro balansuojantis kūrinys prie akibrokštų menkai pratusius lietuvius turbūt šokiruotų ir pusė jų išeitų iš salės. Akivaizdu, kad Berlyne gyvenanti J. Hodkinson yra veikiama tenykštės eksperimentams palankios atmosferos, jos „Angel View“ yra nevaržomos išmonės rezultatas, kūrinys su gausybe nekonvencinių, nemuzikinių garsų ir triukšmų bei ekspresyvių vaidybinių elementų – po sceną važinėjama dviračiu, triukšmingai virsta padengtas stalas ir pan.

Šeštadienio (rugsėjo 17 d.) vakaras buvo skirtas vien operai – festivalio lankytojai galėjo rinktis net iš trijų variantų; tiesa, į visas tris operas patekti nebūtų pavykę, nes dvi buvo rodomos tuo pačiu metu, tačiau jos pakartotos sekmadienį. Pirmiausia teko išgirsti Martos Śniady „Memų operą“ (2016), parašytą „Varšuvos rudens“ užsakymu. Anotacijoje ambicingai pristatytas kūrinys nuvylė. „Kokia yra mano nykščio ant išmaniojo telefono ir mano „Facebook“ profilio tapatybė <...> Kas aš esu labiau: profilis ar asmuo? „Memų opera“ kalba apie šiandieninio žmogaus tapatybę: nestabilią, įvairiai apibrėžiamą pagal kontekstą...“ – regis, tematika aktuali, ypač jaunai publikai, aprėpianti tiek nūdienos aktualijas, tiek egzistencines problemas. Ir vis dėlto nepasirodė, kad kūrinys paveikiai pasiektų adresatą. Pirmiausia trukdė elementarios techninės problemos – netinkama akustika bei vizualizacijų išdėstymas (vieni klausytojai per kitų galvas nematė apatinės projekcijų dalies, tad ne visus parašytus žodžius pavyko perskaityti). Kitas dalykas – vizualizacija buvo primityvoka, tiesiog projektuojant memus (ženklus, žodžius, sakinius) ant didelio peršviečiamo kubo, pastatyto ant grindų, ir ant galinės sienos, o muzika taip pat stokojo savitesnės raiškos, įdomesnio skambesio ar įtraukiančios plėtotės. Kūrinio idėja, kaip minėta, pasirodė išties intriguojanti ir aktuali, tačiau, manyčiau, gerokai pritrūko išmoningesnio jos perteikimo.

Tačiau vakarą ir vėl „pagerino“ antrasis matytas kūrinys – argentiniečio Fabiáno Panisello kamerinė opera „Nesusipratimas („Le malentendu“, 2016) pagal Albertˊo Camus to paties pavadinimo pjesę. Anot anotacijos, „kompozitorius žodinį tekstą su elektroakustine muzika sujungia ambicingu, išties inovatyviu būdu. <...> Net interliuduose kalba vaidina esminį vaidmenį: charakteriai, gestai ir muzikiniai motyvai tiesiogiai išvedami iš žodžių ir posakių, jie priklauso nuo skiemenų skaičiaus, kirčių, ritmo, galūnių ir t. t.“ Ko gero, tai buvo viena iš esminių operos paveikumo priežasčių – tam tikra racionali sistema, įprasminanti garsą per žodį, ir net jei prancūziškai supranti ne visai laisvai, tai netrukdė mėgautis. Mėgautis ta racionaliai išgaunama, bet taip natūraliai skambančia garsų tėkme, žavėtis įtaigių ir techniškų atlikėjų ryškiai ir artistiškai įkūnytais personažais.

Abu vakarai, praleisti Varšuvoje, dovanojo gerų įspūdžių, net ir turint galvoje visus minėtus trūkumus. Šiaip ar taip, susitikimai su šiuolaikine muzika tuo ir žavūs, kad kaskart plečia patirties ribas, o neretai atveria ir naujų minties plotmių.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!