Algirdas Ambrazas

2016 m. liepos 20 d. eidamas 83-iuosius metus mirė muzikologas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius habilituotas daktaras Algirdas Jonas Ambrazas.

Muzikologo nuveiktų darbų sąrašas įspūdingas: 12 knygų, daugiau kaip 200 straipsnių Lietuvos periodiniuose ir mokslo leidiniuose, Lietuvos, Rusijos, Suomijos enciklopedijose, Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Ukrainos muzikos leidiniuose, moksliniai pranešimai tarptautinėse konferencijose Švedijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Baltijos šalyse. A. J. Ambrazas ėjo atsakingas pareigas mokslo ir kitose įstaigose, buvo daugybės redakcinių kolegijų, komisijų, tarybų ir senatų narys.

Algirdo Jono Ambrazo nuveikti darbai įvertinti Lietuvos valstybine premija (1979 m.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2007 m.), Vyriausybės kultūros ir meno premija (2008 m.), kitais apdovanojimais.

Greta bendrųjų muzikos teorijos ir XX a. Lietuvos muzikos istorijos klausimų Algirdas Jonas Ambrazas ypač daug dėmesio skyrė mūsų klasikų Juozo Gruodžio ir Juliaus Juzeliūno kūrybai, nenuilsdamas skleidė apie ją žinią tiek mokslo darbais, knygomis ir straipsniais, tiek gyvu žodžiu bei kitomis iniciatyvomis. Nacionalinė kultūros ir meno premija 2015 m. jam suteikta už monumentalią monografiją „Julius Juzeliūnas. Gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos“. Profesoriaus pastangomis 2016-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Juliaus Juzeliūno metais.

„Tai muzikologas, aprėpęs mūsų moderniosios valstybės šimto metų muzikos raidą, jos tyrimus ir suvokimą, kokia buvo lietuvių muzikos kultūra, plėtra, trajektorijos, formos“, – paskelbdamas A. J. Ambrazą 2015 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu sakė premijų komisijos pirmininkas Leonidas Donskis.

Šią savaitę išėjęs Algirdas Jonas Ambrazas su savimi išsinešė nedaug – jo tyrinėjimai, atradimai sukaupti kultūros podėliuose: skaityklose, bibliotekose, žmonių, gebančių klausytis, atmintyje. Didžiulės studijos, atveriančios modernumo painumą lietuviškos muzikos istorijoje, laisvalaikio skaitiniai, perrašyti iš pasiskolintų knygų, laiškai, daugybė straipsnių. Didžiuojamės, kad nemaža jų dalis rašyta ir specialiai „Muzikos barams“.

Visi, studijavę pas A. Ambrazą, vadinome jo knygas, ypač „Muzikos kūrinių analizės pagrindus“, lietuviškuoju muzikologijos katekizmu: sudėtingiausias teorijas, svariausius tyrimus muzikologas pateikdavo lengvai ir suprantamai.

Algirdas Ambrazas gimė 1934 m. Kaune. Baigė M. Alšlebėnaitės fortepijono klasę Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje, 1952–1958 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, S. Vainiūno fortepijono ir E. Balsio muzikos teorijos klasėse. 1969 m. apgynė daktaro disertaciją „Juozo Gruodžio kūrybinio palikimo klausimai“, 1991 m. – habilituoto daktaro disertaciją „Juozas Gruodis ir lietuvių kompozitorių mokyklos formavimasis“.

1955–1957 m. dirbo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje koncertmeisteriu, 1957–1959 m. Lietuvos radijo ir televizijos komitetо muzikos redaktoriumi, 1959–1964 m. dėstė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), 1964 m. buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos muzikos redaktorius. 

Nuo 1964 m. A. J. Ambrazas dirbo mokslinį ir pedagoginį darbą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (nuo 1992 m. – Lietuvos muzikos akademija, nuo 2004 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademija): buvo Muzikos teorijos laboratorijos vedėjas, Muzikos teorijos katedros pedagogas (nuo 1968 m.; nuo 1982 m. – profesorius, 1987–1998 m. – vedėjas), Muzikologijos instituto mokslinis vadovas (1993–2005), 1993–2011 m. LMTA senato narys, nuo 1994 m. Doktorantūros ir habilitacijos komisijos narys, 2003–2011 m. LMTA ir Kultūros filosofijos ir meno instituto Jungtinės doktorantūros komisijos pirmininkas. 1998–2005 m. dirbo Kultūros, filosofijos ir meno instituto (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas) vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu. Nuo 2005 m. – LMTA profesorius emeritas. Dėstyti dalykai: muzikos kūrinių analizės metodai (doktorantams, meno aspirantams), muzikos teorinės sistemos, šiuolaikinės muzikologijos teorijos.

Nuo 1960 m. buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, 1991–1999 m. Lietuvos mokslo tarybos narys, 1997–2004 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto tarybos narys,

Nuo 1967 m. „Menotyros“ redakcinės kolegijos narys, 1962–1977 m. almanacho „Muzika ir teatras“ redakcinės komisijos narys, 1979–1992 m. almanacho „Muzika“ redakcinės komisijos pirmininkas, 1998–2007 m. „Muzikos enciklopedijos“ vyriausiasis redaktorius, 2000–2011 m. „Lietuvos muzikologijos“ redakcinės komisijos pirmininkas. 

Iš Vitos Gruodytės laudacijos „Profesoriaus Algirdo Ambrazo sandaros klausimu“, skaitytos Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos surengtose geriausių 2015 m. muzikologijos darbų autorių apdovanojimo iškilmėse 2016 m. balandžio 29 d. Vilniuje, Rašytojų klube.

... Nuoširdus prielankumas tam, apie kurį rašote, ir tam, kuriam rašote. Jūs vertinate pirmiausia ne kritiškai ir analitiškai, bet iš nuoširdaus prielankumo pozicijos. Kokia tai muzikologija? Išgrynintos kalbos, aiškios minties, meilės detalėms ir atsargumo faktams muzikologija. Todėl pernelyg dirbtinio moksliškumo kontekste – ypač kalbant apie tokią trapią medžiagą kaip muzika ir apie tokias jautrias būtybes kaip kompozitoriai – ji žavi. Jūsų formuluočių paprastumas (ne prastumas) slepia ne tiek norą sužinoti tiesą, kiek atsidavimą tiesai. Turbūt tai ir vadinate pašaukimu.

Jūs nutiesėte pagrindinę XX amžiaus lietuvių muzikologijos giją, intensyviausiai sprendusią teorijų istoriškumo, tautinio modernumo ir kitas dialektinės sandaros temas. Šios priešybių vienybės – epochos antspaudas! – paieškos lėmė Jūsų vertinimus ir analizės kryptis. Esate jungties ir dinamiškų kategorijų mąstytojas. Jūs gynėte muzikologiją, „tyrinėjančią dvasinio pasaulio reiškinius“, nuo „mechaniškai taikomų formulių ir eksperimentų“. Jūsų muzikologija yra europinės minties tradicijos tąsa, apibendrinimas ir įprasminimas savojoje terpėje ir savajame laike. Pradėdamas nuo detalės visuomet baigiate universalijomis ir kontekstais. Sudarydamas muzikinių nacionalumo kategorijų hierarchiją apibendrinate nacionaline kultūra. Pradėdamas teorija, užbaigiate jos istorine etimologija. Jums svarbios šaknys ir ištakos, todėl į kultūrą žvelgiate kaip į gyvą organizmą, kuris turi savo genezę, sąlygas, priklausomybę ir aplinką. Jūsų pašaukimas yra tautiškumas, peržengiantis muzikos ribas, todėl muzikologija Jums yra priemonė tautiniam pradui teigti, matant jį ne kaip praeitį, bet kaip ateitį. Turbūt neklysiu sakydama, kad tokiu būdu išauginote solidžiausią lietuvišką muzikologinį medį, nuo kurio kamieno atsišakos – tikėkimės, gausiai, – ne mažiau lietuviškos ir ne mažiau muzikologinės šakos.

... Sugebėjote iš poezijos į savo kasdienę, veikiausiai alinančią prozą perkelti lengvumą, aiškumą, glaustumą ir nuoširdumą. Kaip sakė vienas prancūzų filosofas, techninė muzikos analizė yra priemonė, padedanti nuo savęs atstumti spontanišką atsidavimą palaimai, kurios reikalauja žavesys. Jums kažkokiu būdu pavyko suderinti abu arba bent jau nepamesti iš akių šio antrojo muzikos sando. Kita vertus, Jūsų asmenybės integralumas, padėjęs išvengti ideologinių štampų ir dirbtinės gestikuliacijos epochų kryžkelėje, ir neleistų kitaip kalbėti apie muziką, kai tokia gyva tradicija, pririšanti prie savųjų šaknų. Aproksimatyvaus žinojimo ir intelektinių pusfabrikačių epochoje Jūsų muzikologiniai opusai paguodžia. Juose atrandame bent jau kryptį, kokie turėtume būti, jei nenorime savęs prarasti.

Jūsų pedagoginis diskretiškumas yra kilęs, spėju, iš prielankumo ne tiek studentams, kiek dėstomajam objektui. Nebuvote oratorius, siekiantis pavergti auditoriją ir įtikinti savo teisumu. Kas norėjo, tas Jūsų perlus susirinko. Viena mano kurso draugė, pavarčiusi Jūsų paskaitų užrašus jau po studijų, prasitarė: „Tik dabar supratau, kaip ten buvo įdomu.“ Esu tikra, tokių buvo ir daugiau. Esu tikra, kad daugelis jau post factum gailėjosi praleidę puikią progą patylėti...

... Buvote ištikimas ne tik savo epistoliniams amžininkams – Žibuntui Mikšiui, Claude´ui Ballifui, – bet ir analizuojamiems subjektams. Juozas Gruodis ir Julius Juzeliūnas yra du pagrindiniai Jūsų muzikologiniai akordai, išsitęsę į kelių dešimtmečių fermatas. Mes visi be išimties privalėjome išstudijuoti Gruodį bent jau tam, kad galėtume atsakyti į Jūsų neišvengiamą finalinį klausimą, užbaigiantį bet kokio lygio, bet kokios muzikinės disciplinos egzaminą. Ir Muzikos akademijoje, ir Kompozitorių sąjungoje buvote ilgametis Gruodžio ir Juzeliūno ambasadorius. Tapote neatsiejama jų kūrybos dalimi ir tąsa. Ši ištikimybė atsiskleidžia Jūsų hagiografiniuose veikaluose. Ji atskleidžia ir tai, kas esate Jūs pats: plataus akiračio nuosaikus modernistas, niekuomet nepamirštantis jautriausios – lietuviškos – gaidos.