Kinų išmintis byloja: „Aš tik perduodu, o pats nieko neturiu“

Pianistę, pedagogę Alą Bendoraitienę kalbina Daiva Tamošaitytė

– Jūsų kryptingas pedagoginis darbas yra sulaukęs pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, ir Kosta Rikoje, o dabar pasiekė paslaptingąją Kiniją. Kokiomis aplinkybėmis, kieno kvietimu neseniai lankėtės šioje šalyje?

– Iš tiesų buvau labai maloniai nustebinta, kai Vilniuje gyvenantis žinomas kinų pianistas Jin Tao Liu, ne kartą stebėjęs mano koncertinius pasirodymus Lietuvoje (tiek kaip solistės, tiek kaip koncertmeisterės), pakvietė dalyvauti prestižiniame festivalyje Anjango ir Luojango miestuose. Man tai buvo labai atsakinga išvyka, džiugu, kad viskas praėjo labai sklandžiai.

– Kaip sekėsi vesti meistriškumo pamokas?

– Meistriškumo kursus pianistams vedžiau Anjango ir Luojango miestuose, kuriuose gyvena apie septynis milijonus žmonių. Susidomėjimas buvo didžiulis. Sprendžiu pagal tai, kad mokiniai ir jų tėveliai, kurie ryte dalyvaudavo meistriškumo pamokose, pasilikdavo iki pat vakaro – viską filmuodavo, konspektuodavo pastabas. Pačių pianistų pasiruošimas bylojo apie nepaprastą atsakingumą ruošiantis meistriškumo kursams. Mane sužavėjo kinų vaikų ir studentų dėmesys pastaboms, jų itin greita reakcija, paklusnumas ir pagarba dėstytojui, mandagumas ir motyvacija, pastangos suvokti europietiškos pianizmo kultūros tradicijas. Yra žinoma, kad kinų pianistai garsėja ypatingu pirštų bėglumu, labai greitai įsimena tekstą. Mano tikslas buvo muzikos atlikimą traktuoti kaip veiksmą, turintį tam tikrą struktūrą ir dramaturgiją, fiksuojantį emocinę žmogaus patirtį. Daug buvo kalbama apie stilių kaip muzikos prasmės pagrindą, dalies ir visumos darnos santykį, gramatinį konstruktą.

Ypač daug dėmesio skyriau vaizduotei, emocinėms asociacijoms, temperamento raiškai. Senuosiuose kinų raštuose galima rasti mintį, kad pasaulis – virpesių organizmas, o senovės kinų mąstytojas Liu Pu Wei teigė, kad „suskambėjęs vienas garsas rezonuoja kitą, lietaus drakonas sukelia lietų“, tad galima sakyti, jog iš garso gimsta visos reikšmės. Man ši įžvalga artima, o mano pedagoginis tikslas – sužadinti ir išauginti mokinio smalsumą visiems procesams, skatinti mąstymą, išraiškos priemonių ieškojimą, kas padėtų atskleisti pagrindines kūrinio temas, perteikti kompozitoriaus idėjas.  

 – Esate lietuvių muzikos propaguotoja. Kaip kinų melomanai įvertino Jūsų koncertuose skambėjusius lietuvių kompozitorių kūrinius? Žinome, kad Azijos šalys labai vertina Europos pasiekimus fortepijono meno srityje. Kaip Jūsų pasirodymai atsispindėjo kinų spaudoje, viešojoje erdvėje?

– Mano koncertinę programą sudarė solinis repertuaras ir kūriniai dviem fortepijonams. Atlikau Frédérico Chopino Scherzo b-moll, op. 31, ir Fantaisie-Impromptu cis-moll, op. 66, Balio Dvariono pjeses „Impromptu“, „Apsnigtas miškas“ ir „Pirmosios snaigės“, Juliaus Andrejevo „Lemtį“. Su kinų pianistu Jin Tao Liu skambinome Piotro Čaikovskio 4 šokius iš baleto „Spragtukas“, Claude´o Debussy „Mažąją siuitą“, George´o Gershwino 3 pjeses.

Ypač dėmesingai kinai klausėsi lietuvių kompozitorių kūrinių. Itin gausių aplodismentų sulaukė poetiškasis Balys Dvarionas. Kinams būdinga atkreipti dėmesį į tai, kas teigia pozityvią kūrybos galią, kas harmoninga, dvasinga, kas byloja apie tiesą ir grožį. Kinijos profesūra susidomėjo Juliaus Andrejevo kūriniu „Lemtis“, taip pat kitais šio kompozitoriaus darbais. Po koncerto muzikos kritikai pabrėžė „Lemties“ unikalią dramaturginę liniją, intelekto ir jausmo, konstrukcijos ir emocijos pusiausvyrą. Buvau prašoma natų, kad kinų pianistai galėtų susipažinti su lietuvių kompozitorių kūriniais, įtraukti juos į savo repertuarą. Visa mano veikla Kinijoje – koncertai, meistriškumo kursai – buvo filmuojama, iš karto aprašoma kinų internetinėje svetainėje. 

– Kokius įspūdžius parsivežėte iš Kinijos apie jos žmones, kultūrą, gamtą, pasaulėžiūrą?

– Esu labai sužavėta Kinijos žmonių santykių harmonija, pagarba tėvams, mokytojams, vyresnio amžiaus žmonėms. Konfucionizmo apraiškos tiesiog tvyro ore. Net turtingų žmonių išvaizda, manieros, elgesys itin kuklus, tarsi jie gyventų pagal Konfucijaus išsakytą mintį: „Aš tik perduodu, o pats nieko neturiu“. Nuolankumas, išmintis, pareiga ir atsidavimas – tai pagrindiniai žmogaus bruožai, be kurių kinai neįsivaizduoja savo egzistencijos šioje žemėje. Konfucionizmas skirtas ne žmogui asmeniškai, bet gyvenančiam tarp kitų žmonių.

Kinijos gamta išsiskiria savo unikalumu, bet aš, kad ir kur būčiau, visada sakau, jog pati gražiausia, kvapniausia, subtiliausia yra Lietuvos gamta. 

– Kokie tolesni Jūsų planai garsinant Lietuvos fortepijono mokyklą užsienyje?

– Jau aštuonerius metus vedu meistriškumo kursus pianistams, koncertuoju Kosta Rikoje (repertuare – daugiausia lietuvių kompozitorių kūryba), iš to gimė sumanymas Vilniuje surengti tarptautinį šiuolaikinės muzikos festivalį ir pianistų konkursą „Šimtmečio muzika“. Dabar ruošiame antrąjį konkursą „Šimtmečio muzika“ Kosta Rikoje, San Chozė miesto Nacionaliniame operos teatre. Viena iš konkurso nuostatų – privalomi Kosta Rikos ir lietuvių kompozitorių kūriniai, jie atrenkami konkurso būdu. Džiaugiuosi, kad šių metų atrankoje dalyvavo dar daugiau lietuvių kompozitorių.

Šiuo metu mokausi man dedikuotos Kosta Rikos kompozitoriaus Mario Alfaguello Sonatos fortepijonui, op. 348 (kairei rankai), tekstą. Tai kūrinys, reikalaujantis iš atlikėjo precizikos, romantinės pajautos, puikios pianistinės technikos, lakios fantazijos. Jis man labai įdomus, nes šiuolaikinė muzika turi tiek egzistavimo erdvių, idėjų, ji jau tampa reikšminga dabarties dalimi.