XX Vilniaus festivalio dienoraštis

Atidarymas

Kiekvienos vasaros pradžia ir Lietuvos sostinės kultūros laukas jau būtų sunkiai įsivaizduojamas be Vilniaus festivalio. Per du dešimtmečius jo orbitoje sukosi ne viena didžiausio ryškumo klasikos ir džiazo žvaigždė – Mstislavas Rostropovičius, Chickas Corea, Justusas Franzas, Yehudi Menuhinas, Herbie Hancockas, Violeta Urmana, Al Jarreau, Vladimiras Fedosejevas, Al di Meola... Sąrašas būtų ilgas.

XX Vilniaus festivalis startavo birželio 3-iąją Nacionaliniame operos ir baleto teatre gala koncertu, kuriame su teatro orkestru pasirodė viena ryškiausių nūdienos operos žvaigždžių rumunų dainininkė Angela Gheorghiu. Ji dar 1992–1994 metais suspindėjo vaidmenimis teatrų „Covent Garden“, „Metropolitan Opera“, „Staatsoper“ (Viena) scenose. Išskirtiniai Angelos Gheorghiu vokaliniai gebėjimai, meistrystė ir ypatingas sceninis žavesys greitai patraukė ne tik operų, bet ir kino prodiuserių dėmesį, primadona nusifilmavo ne viename muzikiniame filme-operoje. Triumfo A. Gheorghiu sulaukė 2006 metais „Traviatoje“ („Metropolitan Opera“) ir 2011 metais „Toskoje“ („Covent Garden“). Nuo 1995 metų dainininkės įrašus leidžia kompanija „Decca“, jie yra pelnę daugybę prestižinių apdovanojimų („Gramophone“, „Diapason d´Or“, „Cecilia“, „Deutsche Schalplattenkritik-Preis“ ir kt.)

Šiųmečio Vilniaus festivalio atidarymo koncerto programos pagrindą sudarė populiariausių operų arijos, duetai, uvertiūros, išgirdome ir ne operos žanro kūrinį – J. S. Brahmso Vengrų šokio Nr. 5 orkestrinę versiją.

Net ir prastokos akustikos LNOBT salėje turėjome progą įsitikinti išskirtiniu Angelos Gheorghiu vokaliniu talentu. Jos balsas vienodai subtiliai ir galingai skamba bet kurioje tesitūroje, jos vaidybinė plastika tiesiog liejasi per kraštus. Gal nuskambės banaliai, bet kiekviena solistės atliekama arija yra mažas spektaklis. Labai artistiškas ir jos partneris tenoras Marius Brenciu, tačiau jo vokalo galimybės gerokai silpnesnės, kas ypač buvo juntama populiariojoje Lenskio arijoje iš P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ 2-ojo veiksmo. Manau, kad šis numeris buvo silpniausias – vokalo technikos problemos, iki pabaigos neišlaikyta dramatinė įtampa, netaisyklinga tartis. Daug užtikrinčiau atrodė duetai – G. Verdi „Parigi o cara“ iš „Traviatos“, G. Puccini „O soave fanciulla“ iš „Bohemos“, G. Donizetti „Caro elisir“ iš „Meilės eliksyro“, F. Leharo „Lippen schweigen“ iš „Linksmosios našlės“.

Teatro orkestrui dirigavo taip pat svečias iš Rumunijos – Ciprianas Teodoraşcu. Nuo pirmųjų taktų buvo labai geras dirigento ir orkestro kontaktas. Apskritai galima pasidžiaugti išaugusia LNOBT orkestro kokybe, apie tai bylojo gerai skambėję orkestriniai numeriai – „Karmen“ uvertiūra, Polonezas iš „Eugenijaus Onegino“, Antraktas iš „Karmen“ IV veiksmo, J. Brahmso Vengrų šokis Nr. 5, tad linkėtina orkestrui dažniau išlipti iš duobės...

Koncepcijos požiūriu programa sudarė šiupinio įspūdį, ypač „neskaniai“ po savo jaunas dienas apraudojusio Lenskio arijos nuskambėjo „Vengrų šokis“, nors orkestras, kaip minėta, grojo puikiai. Na, ir paskutinis pastebėjimas iš kultūros politikos srities. 200 eurų kainuojantis bilietas pakankamai mokesčių mokėtojų remiame festivalyje (tegu ir atidarymo koncerte) niekaip neatitinka valdžios deklaruojamų kultūros sklaidos prioritetų. Jei šiupinys skirtas liaudžiai, tai gal ir kaina turėtų būti „liaudiška“, bet jei koncertas taiko į elitinę kultūrą, tai ar mūsų elitas toks, kad tenkinasi tik šiupiniu?..

Fausto Latėno teatras muzikoje

Fausto Latėno kūryba mūsų kultūroje užima ypatingą nišą. Sakyčiau, Lietuva jo asmenyje turi savąjį Philippą Glassą (o gal atvirkščiai?), tačiau bent man Latėno muzika, be jai būdingo kalbos paprastumo ir atpažįstamumo, visados dvelkia žmogiška šiluma. Dar kūrybinio kelio pradžioje F. Latėnui greičiausiai kultūros nomenklatūrininkai prikabino muzikos chuligano etiketę, kuri nesutrukdė kompozitoriui vėliau atsiskleisti ir politiko amplua – jis du kartus dirbo kultūros viceministru, Premjero patarėju, vadovavo teatrui, bet, kaip sakoma, daina ne apie tai...

Fausto Latėno kūrybos laukas pirmiausia apima teatrą, jo kamerinėje muzikoje taip pat gausu teatrališkumo, todėl ir jubiliejinis kompozitoriaus koncertas buvo pavadintas „Muzika kaip teatras“. Ypatingas F. Latėno santykis ir su Vilniaus festivaliu, nes 1998-aisiais čia jau skambėjo jo kūryba. Taigi – sugrįžimas beveik po 20 metų.

Šįsyk išgirdome visą pluoštą kamerinių F. Latėno kūrinių. Tada, 1998-aisiais, jo kūrybą atliko šviesaus atminimo maestro Raimundas Katilius su pianiste Dalia Balsyte, kuri yra tikra Fausto Latėno kūrybos puoselėtoja. Šiemet prof. D. Balsytės iniciatyva F. Latėno kūrinių ėmėsi jaunesnioji karta – pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkės Rūta Lipinaitytė ir Ingrida Rupaitė-Petrikienė, violončelininkas Povilas Jacunskas, fleitininkas Giedrius Gelgotas, altininkas Tomas Petrikis, fortepijoninis trio „FortVio“ ir styginių kvartetas „Art Vio“. Visi žinomi kaip puikūs atlikėjai, tačiau prisipažinsiu, kad jų interpretacijos kokybė pranoko mano lūkesčius, o programos kūrinių išdėstymas pasižymėjo ir įvairove, ir vidine logika – Pjesė styginių kvartetui, Sonata smuikui ir fortepijonui, Fortepijoninis trio, Sonata fleitai ir fortepijonui bei dar viena Sonata smuikui ir fortepijonui. Tokia buvo pirmoji koncerto dalis, trukusi daugiau nei valandą, o antroji dalis prasidėjo dar vienu puikiu atradimu – Pasadoblio altui ir fortepijonui autoriaus orkestrine versija. Bet tikrasis atradimas buvo solistas Tomas Petrikis, nes taip tiksliai, stabiliai ir virtuoziškai griežiančių altininkų tikrai nėra daug, tad nežinau, ką sau galvoja Nacionalinė filharmonija ir kiti koncertų organizatoriai...

Gražu ir prasminga, kad prie jaunesniosios kartos prisijungė maestro Davidas Geringas, jis kartu su LNSO atliko Sonatą violončelei ir fortepijonui (Rimanto Giedraičio aranžuotė orkestrui). Visi skambėję kūriniai sukurti tarp 1978-ųjų ir 1990-ųjų, tad šiuo aspektu jubiliejinis koncertas buvo grynai retrospektyvinis. Vėliausias opusas „Agnus Dei“ chorui, vargonams ir orkestrui (su LNSO pasirodė choras „Vilnius“ ir vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur) dramaturgiškai tapo koncerto viršūne, į kurią buvo nuosekliai einama, nors pagal sumanymą kulminacija turėjo būti koncerto pabaigoje nuskambėjęs Styginių kvartetas „Šviesiam atminimui“. Šis kūrinys buvo aranžuotas net du kartus, pirmąsyk orkestrui, antrąsyk dviem styginių kvartetams ir orkestrui, ir tai man sukėlė abejonių – ar prasminga kvarteto partitūrą perkelti dviem kvartetams ir orkestrui? Nebent sąmoningai siekiant atskleisti F. Latėno muzikos teatrališkumą.

Vengriškas pasveikinimas

Birželio 7-ąją festivalis vėl žengė į LNOBT sceną. Tarp pasaulio geriausiųjų nominuojamas Budapešto festivalio orkestras Vilniuje pasirodė pirmą kartą, prie dirigento pulto išvydome ir patį orkestro įkūrėją bei ilgametį vadovą Iváną Fischerį. Koncerte skambėjo du monumentalūs kūriniai – F. Liszto 2-asis koncertas fortepijonui ir orkestrui bei A. Dvořáko Simfonija Nr. 8 G-dur. Pradžioje dar girdėjome I. Stravinskio baleto „Kortų žaidimas“ muziką, kuri šiek tiek iškrito iš stilistinio konteksto kaip nebūtinas chronometražo papildymas. Tačiau bendras koncerto įspūdis pritrenkiantis visų pirma orkestro darnos ir skambėjimo prasme (net ir LNOBT scenoje!), taigi nominacija tarp pasaulio geriausiųjų yra pagrįsta.

F. Liszto 2-asis fortepijono koncertas užima ypatingą vietą pasaulio pianistų repertuare. Vilniaus festivalyje jį skambinęs vengrų pianistas Dénesas Várjonas laikomas labai universaliu atlikėju, kuriam pavaldūs įvairūs žanrai. Ar Liszto antrasis koncertas yra tikrai „tas“ kūrinys jo repertuare, atsakyti būtų sunku, tačiau D. Várjonas su pasitikėjimu ir ekspresyviai atskleidė visus didingus kūrinio klodus.

Kitoks Mozartas pagal „B´Rock“

Jau daugelį metų kiekviename Vilniaus festivalyje pasirodo bent vienas kolektyvas, grojantis ar dainuojantis senąją muziką istorinio laikotarpio instrumentais ir istorine maniera. Per du dešimtmečius šioje festivalio rubrikoje išgirdome viduramžių, renesanso ir daugiausia baroko epochos muzikos.

Vakarų Europoje Mozarto muzika jo laikotarpio instrumentais grojama jau daugelį metų. Prisiminkime kad ir kitą didį austrų muziką, šiemet kovo pradžioje anapilin išėjusį Nikolausą Harnoncourtą, kurio dėka šių dienų muzikos kultūroje turime tokį reiškinį kaip istoriniai instrumentai ir istorinė interpretacija. Tačiau istorinės Mozarto interpretacijos Vilniaus festivalyje kaip ir nėra buvę. Galbūt todėl, kad Mozarto kūryba labai ryškią ir svarbią vietą užėmė Lietuvos kamerinio orkestro repertuare ir šio orkestro interpretacija buvo aukštai vertinama tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, jau nekalbant apie LKO ilgamečio vadovo, taip pat šiemet, mėnesiu anksčiau nei N. Harnoncourtas, išėjusio maestro Sauliaus Sondeckio įdirbį interpretuojant Mozartą.

Tad klausimas esminis: ar gali Mozartas būti „kitoks“, nei esame įpratę girdėti? Tai įrodyti ėmėsi pirmą kartą Vilniuje viešėjęs baroko orkestras „B´Rock“ iš Belgijos bei istoriniu fortepijonu skambinęs rusas Aleksandras Melnikovas. Tiesa, grojančio istorinio fortepijono Lietuvoje nerasta, todėl jį teko atsivežti net iš Estijos. Ir vėl tie estai mums nosis nušluostė...

Iš istorijos žinome, kad savo pirmuosius klavyrinius įgūdžius mažasis Volfis (taip vaikystėje buvo vadinamas W. A. Mozartas) įgijo grodamas klavesinu. Mozarto laikų fortepijonas koncertų salėse įsitvirtino tik apie 1760–1770 metus, nors patį plaktukinį mechanizmą dar apie 1710 metus sukūrė italas Bartolomeo Cristofori. Taigi, netrumpas buvo istorinio fortepijono kelias iki rampos šviesų, naujasis instrumentas vadintas labai įvairiai – grande cembalo col piano e forte, Hammerklavier, Hammerflügel, tik vėliau įsitvirtino fortepiano. Mozarto laikais populiariausias šio instrumento gamintojas buvo Johannas Andreasas Steinas, kuris ypač ištobulino fortepijono mechaniką, nors apie dvigubos repeticijos mechanizmą ar špižinį rėmą tada dar niekas net negalvojo, tam nebuvo estetinio poreikio. Iš koncertui atvežto instrumento išvaizdos spėju, kad tai buvo vieno iš Steino modelių kopija.

Kai kurie muzikai klaidingai mano, kad grojimo hamerklavyru technika artimesnė klavesino technikai. Taip nėra. Nesigilinant į detales galima pasakyti, kad skambinimas abiem instrumentais panašus tik tiek, kad nereikalingos jokios fizinės pastangos iš pečių ir iš alkūnių, visa jėga koncentruojama plaštakoje ir pirštuose. Gaila, kad iš Estijos atgabentas instrumentas, mano ausimis, nebuvo pačios geriausios kokybės. Ir nors Filharmonijos salė akustiškai idealiai tinka Mozarto muzikai ir šiam instrumentui, fortepijono skambesio man pritrūko. Manau, kad statyti instrumentą be dangčio (kuris taip pat yra rezonatorius) scenos gilumoje nereikėjo. Tačiau visa kita buvo aukščiausio lygio. Puikiai parinkti kūriniai – Serenada Nr. 6 D-dur, Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 17 G-dur ir Simfonija Nr. 36 („Linco“). Belgų orkestras yra tiesiog puikus, tokią tobulą darną grojant istoriniais instrumentais be dirigento, daug improvizuojant ir šiaip šmaikštaujant tiesiog sunku įsivaizduoti. O juk kolektyvas palyginti jaunas, įkurtas tik 2005 metais. Rusų pianistas Aleksandras Melnikovas taip pat parodė puikų skonį ir stilių bei techniką. Beje, domėtis istorine interpretacija jį paskatino kitas žymus rusų pianistas Aleksejus Liubimovas, kuris savo istoriniu fortepijonu ne kartą yra skambinęs ir Vilniuje.

Tad ar gali Mozartą groti baroko orkestras? Manau, kad taip, nes juk Mozartas taip arti baroko, jis įdėmiai studijavo didžiojo baroko genijaus J. S. Bacho kūrybą. Jei paklausytume senesnių minėto N. Harnoncourto įrašų, išgirstume, kad tiek grynai baroko epochoje, tiek Mozarto laikais styginių garsas būdavo formuojamas remiantis panašiais estetiniais principais, apie ką savo traktate „Versuch einer gründlichen Violinschule“ rašė Leopoldas Mozartas.

Tomas Bakučionis

Romantizmo palytėti

Dažnas daugybės festivalių svečias, po visą pasaulį gastroliuojantis Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) tradiciškai pasirodė ir Vilniaus festivalyje. Birželio 13 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykęs LKO koncertas buvo skirtas lordo Yehudi Menuhino 100-mečiui. Tik gaila, kad Y. Menuhino atminimas koncerte taip ir nebuvo giliau įprasmintas, išskyrus paminėjimą vakaro pradžioje. Savaime suprantama, nebyli dedikacija buvo paties LKO muzikavimas – kolektyvą su lordu siejo nuoširdi muzikinė bičiulystė.

Koncertas stilistiškai tarsi judėjo laiku atgal – prasidėjęs ką tik parašytu kūriniu, baigėsi prieš beveik tris šimtmečius sukurtu baroko šedevru. Kasmetinė Vilniaus festivalio tradicija pristatyti naują lietuvių kompozitoriaus kūrinį šiemet buvo pratęsta Loretos Narvilaitės (g. 1965), jos opusas „Į krantą jūra krenta“ styginių orkestrui (2016) poetiškai pradėjo vakarą. Kompozitorę ilgą laiką lydėjo racionalios kūrėjos įvaizdis, kurį, be kita ko, veikiausiai stiprina ir L. Narvilaitės organizacinė, vadybinė veikla – moteris yra Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotoja ir šios įstaigos rengiamų muzikos festivalių meno vadovė. Tačiau, anot kompozitorės, jau kuris laikas ji kuria „būsenų muziką“, kurią neretai atspindi poetiški pavadinimai, pavyzdžiui: „Žaibai ir vėjai (pamačius vakarą dangaus dugne)“ (2009), „Banga palydi paukščio skrydį“ (2012), „Lakštingalos lietuje“ (2015) ir kt. Kartais pavadinimai būna įkvėpti konkrečių eilių, kaip ir „Į krantą jūra krenta“ pagal Antano A. Jonyno eilėraštį. Premjerinį kūrinį inspiravo ir Olando kepurės vaizdas. Beje, jūros įvaizdis L. Narvilaitės kompozicijose nėra retas: „Ilgesio jūra“ (2012), jau minėta „Banga palydi paukščio skrydį“, „Pamatyk jūrą tolumoje“ (2015).

„Į krantą jūra krenta“ – skirtingo charakterio fragmentų vėrinys: energingus, aštresnio, sinkopuoto ritmo epizodus keičia lyriškesni, švelnesni fragmentai. Kontrastingai juos dėliojant, naudojantis muzikos tėkmę gyvinančia polifonija – tarsi audžiant bangas jūros audinyje – sukuriama dinamiška, maloni klausyti kompozicija, įtraukianti į aktyvios, vitališkos jūros ir ramaus kranto dermę.

Po L. Narvilaitės kūrinio premjeros skambėjusi 1875 m. Antoníno Dvořáko Serenada styginiams E-dur, op. 22, pratęsė romantišką koncerto giją. Kaip švelniai, delikačiai suskambo orkestras! Ypač tai buvo justi lėtesnėse dalyse (Moderato, Larghtetto) ar valse, atliktuose grakščiai, glotniai, be aštrių garso atakų. Skerco ir finalas skambėjo aktyviau, aštrėliau, bet saikingai, išsaugant optimistinę, kiek nerūpestingą Serenados nuotaiką.

Antroji dalis buvo skirta garsiajam Antonio Vivaldi koncertų ciklui, baroko koncertų pažibai „Metų laikai“ (1723). Solistas ir dirigentas, be abejo, buvo LKO meno vadovas smuikininkas Sergejus Krylovas. Atliekant tokius žymius, turbūt atmintinai išmoktus, kartais kone klasikos popsu laikomus kūrinius kyla keletas grėsmių. Viena jų techninė – gali būti pastebėta kiekviena klaida. Kita, meniškai rimtesnė, – interpretacijos naujumas, įdomumas. Atrodytų, kai kūrinys yra skambėjęs tūkstančius kartų, ką gi nauja galima pasakyti? Vis dėlto S. Krylovo ir LKO atlikimas nebuvo tipiška šio koncertų ciklo ar apskritai baroko muzikos interpretacija. Pirmiausia ausys užfiksavo tempo laisvę, gerokai priartėjant, o gal ir įžengiant į romantinės muzikos atlikimo tradiciją: tempas staigiai sulėtinamas ar pagreitinamas pagal solisto poreikį. Tai neabejotinai suteikia dinamikos, tačiau nesu tikra, ar skoningumo riba nebuvo peržengta; kita vertus, skonis – individualus dalykas. Šalia aktyvios tempų kaitos visai nestatiška buvo ir dinamika. Ryškūs forte ir piano kontrastai, kartais ir netikėtose vietose, vėlgi gerokai gyvino ir taip vaizdingą kūrinį. Kai kurie dinamikos sprendimai nustebino, tačiau gerąja prasme, jie suteikė muzikai naujų atspalvių. Akivaizdu, kad originalumo paieškų būta nemažai.

Dar vienas nustebinęs dalykas – „Pavasario“ II d. Largo S. Krylovo improvizuotos melizmos (daugiausia foršlagai), kurių paprastai netenka girdėti; solistas šitaip atliepė baroko improvizacijos tradiciją. Nėra abejonių, kad S. Krylovas – puikią techniką turintis charizmatiškas smuikininkas, ir klausydamiesi „Metų laikų“ galėjome tuo dar kartą įsitikinti. Kai kuriuos epizodus atlikėjas griežė žvėriškai greitai, virtuoziškumas žėrėjo, tačiau kilo abejonių, ar tai išties buvo reikalinga. Ar pasažų kupinam fragmentui pagreitintas tempas yra savita išraiškos priemonė, ar ne visada pagrįstas technikos demonstravimas? Šiaip ar taip, koncerte girdėta „Metų laikų“ interpretacija buvo išskirtinė kiek romantine traktuote.

Apskritai visas koncertas buvo tarsi palytėtas romantizmo. A. Dvořáko Serenada vienintelė atstovavo grynajam romantizmui pagal sukūrimo laikotarpį, tačiau naujasis L. Narvilaitės opusas buvo skirtingų poetiškų įvaizdžių, kylančių iš romantiškos gamtos, dėlionė, o A. Vivaldi „Metų laikų“ romantinė dvasia kilo iš atlikimo.

Jausminga elegancija

Daugiausia laiko Prancūzijoje praleidžiančios Mūzos Rubackytės koncertiniai apsilankymai Lietuvoje visuomet laukiami fortepijono muzikos mėgėjų. Viena ryškiausių lietuvių pianisčių savo koncertus paverčia jausmingos elegancijos švente. Mūsų publika koncertų dažnumu skųstis neturėtų – atlikėją Lietuvos scenose galima išvysti (ir išgirsti) pakankamai dažnai. Be to, M. Rubackytė gimtinėje užsiima ir organizacine veikla – praėjusį rudenį nuskambėjo jau ketvirtasis jos surengtas Vilniaus fortepijoninės muzikos festivalis.

Birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusio atlikėjos rečitalio pabaigoje už indėlį į Vilniaus kultūrinį gyvenimą, ištikimybę šiam miestui bei jo garsinimą svetur M. Rubackytei buvo suteiktas Vilniaus klubo garbės nario vardas. Beje, pianistė ištikima ir Vilniaus festivaliui – su juo bendradarbiauja nuo pat pirmųjų metų (1997 m.) ir koncertavo jame jau penktą kartą. Aptariamam vakarui įvardinti M. Rubackytė pasirinko kodinį žodį „Dvilypumas“, nurodantį koncerte skambėjusių kūrinių autorių – Roberto Schumanno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sergejaus Prokofjevo – asmenybių dualumą.

Pirmoji koncerto dalis buvo skirta R. Schumanno opusams – skambėjo Arabeska, op. 18 (1839), ir ciklas „Karnavalas“, op. 9 (1835). Abu kūriniai atspindėjo koncerto temą – juose užkoduota dvilypė kompozitoriaus prigimtis, du jo alter ego – Florestanas ir Euzebijus. Rondo forma parašytoje Arabeskoje lyrinį asmenybės pradą – Euzebijų – atspindi refrenas, o aktyvųjį – Florestaną – epizodai. Ypač pasigėrėtinas buvo refrenas, kurio dekoratyvi lyrika skambėjo trapiai, kartais kone perregimai, puikiai atspindėdama paties arabeskos žanro esmę – ornamentuotą, vingrią, bet grakščią. Kur kas gausesnis charakterių „Karnavalas“, tarp kurių vėlgi skamba Florestano ir Euzebijaus temos, žavėjo skoningais rubato, įsijautimu į kiekvieną skirtingo charakterio dalį ir visame cikle jaučiama elegancija. Net iškilminga Preambulė ar Davidsbiundlerių maršas prieš filistinus nebuvo patosiškai sunkūs, nors ir skambėjo iškilmingai. Tiesa, Pjero trijų garsų es-c-b motyvas kartotas pabrėžtinai sunkiai, akcentuojant komišką vaizduojamo commedia dell´arte veikėjo būdą.

Antrosios koncerto dalies pradžia – duoklė atlikėjos mėgstamam M. K. Čiurlioniui, laviravusiam tarp dviejų, muzikos ir dailės, pasaulių. M. Rubackytė paskambino preliudus d-moll, VL 294, f-moll, VL 197, ir c-moll, VL 189, bei noktiurnus fis-moll, VL 178, ir cis-moll, VL 183, atskleisdama plačią emocijų skalę nuo melancholijos, svajingumo iki dramatizmo, aistros. Miniatiūrų atlikimui nestigo rubato ir apskritai romantinio įsigyvenimo į trumpus, bet charakteringus kūrinius. Grodama tiek Schumanną, tiek Čiurlionį, M. Rubackytė turėjo galimybę demonstruoti savo interpretacijas mėgstamų romantinių kūrinių kontekste, o koncerto pabaigoje skambėjusi S. Prokofjevo Sonata Nr. 6, A-dur, op. 82 (1940), – jau kitokios, XX a., stilistikos kompozicija. Sonata yra pirmoji iš trijų vadinamųjų karo sonatų, parašyta prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir savaip atspindinti karo nulemtas permainas ir destrukciją, perteikiamus, pavyzdžiui, permainingu tonaciniu nestabilumu: nors pavadinimas byloja apie mažorinį skambesį, iš tiesų kūrinyje gausiau dramatiškų nuotaikų. Būtent klausantis šio kūrinio buvo galima išgirsti galingą M. Rubackytės jėgą – šalia atlikėjos grakščių ir elegantiškų manierų gyvuojantį šėlsmą, kurio augimas nuosekliai nuvedė į finalinės dalies kulminaciją. Po audringų emocijų pianistę mylinti publika sulaukė dviejų bisų – atlikėja paskambino F. Chopino Mazurką a-moll, op. 68 Nr. 2, ir F. Liszto „Liebesträum“ Nr. 3, As-dur, S.541. Ypač žaviai, skoningai ir grakščiai skambėjo Mazurka – kerinčiai išgrota kiekviena melizma.

Gražus Vilniaus festivalio ir M. Rubackytės bendravimas, tikėkimės, tęsis ir toliau, juk Lietuvos publika taip vertina ir gerbia šią prancūziškos kultūros persmelktą, bet Vilniui ištikimą atlikėją.

Paulina Nalivaikaitė

Džiazuojantis uždarymas

Džiazo rubrika Vilniaus festivalyje svarbi, nes kasmet sulaukiame bent vienos ryškios džiazo pasaulio žvaigždės, nors būta metų, kai tokių būdavo net po kelias.

Šiųmečio festivalio baigiamajame koncerte birželio 21-ąją, pavadintame „Trumpoji džiazo naktis“, susitikome su iš Kubos kilusiu fleitininku, pianistu, kompozitoriumi ir aranžuotoju Orlando Valle Maraca ir jo grupe „Maraca & his Latin Jazz All Stars Septet“. Fleitininkas Vilniaus festivalyje viešėjo jau 2003-iaisiais, tada su grupe „Otra Vision“. Beje, tais pačiais metais Vilniaus festivalyje klausėmės dar vienos džiazo legendos – gitaristo Al Di Meolos, vieno iš gausaus būrio Orlando Valle scenos partnerių.

Šįsyk Orlando atvyko su septynių muzikantų grupe – trombonininku Steve´u Turre, saksofonininku Timu Mayeriu, pianistu Mario Canonge, būgnininku Robby Ameenu, kontrabosininku Felipe Cabrera, perkusininku Orlando Poleo. Visas koncertas atspindėjo Orlando Valle Maracos muzikinę filosofiją, jungiančią Lotynų Amerikos, afrikiečių muzikos, amerikietiškojo džiazo bruožus. Jis pats teigia, kad džiazą ir kubiečių muziką jungia iš Afrikos kilę ritmai ir intonacijos, kubietiškoje muzikoje įžvelgia trijų kultūrų – Afrikos, Ispanijos ir Prancūzijos – elementų.

Koncerto pagrindą sudarė Maracos ir jo ansamblio 2011 metais Havanos teatre gyvai įrašytas DVD. Beje, šis įrašas pelnė Metų įrašo nominaciją. Fleita džiaze bent man pirmiausia asocijuojasi būtent su latino, kubiečių ir brazilų, muzika. Fleita Maracai yra ne tik instrumentas, kurį jis virtuoziškai valdo (beje, koncerte vienodai puikiai grojo ir standartine, ir altine, ir mažąja fleitomis), bet ir – o gal net labiau – bendravimo priemonė, leidžianti papasakoti kokią nors įdomią istoriją.

Iš ansamblio visų pirma išskirčiau pianistą Mario Canonge, kuris yra kilęs iš prancūzakalbės Martinikos, studijavo Paryžiuje, jo kūrybinei brandai įtakos turėjo Karibų pianistai Marius Cultier ir Alainas Jean-Marie. Jo grojimo maniera universali, besiremianti klasikine tradicija, tačiau ir labai sodri, su ugningais calypso proveržiais. Apmaudu tik tai, kad TOKIAM pianistui teko skambinti absoliučiai klaikiu, nežinia iš kur į „Compensos“ koncertų salę atgabentu fortepijonu. Sakyčiau, lietuviškas požiūris – marmuriniams ir granitiniams fojė laiptams pinigų nepagailėta, o štai padoresniam fortepijonui pritrūko...

Kontrabosininkas Felipe Cabrera yra ir fagotininkas, baigęs klasikinio fagoto studijas Havanoje ir grojęs Kubos nacionaliniame orkestre, kas taip pat atsispindi jo manieroje. Įsiminė virtuoziškos perkusininko Orlando Poleo improvizacijos ir sodrus jo kongų tembras. Trombonininkas Steve´as Turre yra absoliutus novatorius, darantis tokius triukus, jog kartkartėmis pagalvoji, kad girdi ne tromboną, o trimitą ar fliugelhorną. Būgnininkas Robby Ameenas savo energija užkrėtė visą grupę, gal mažiau pastebimas buvo saksofonininkas Timas Mayeris, tačiau tokio jo tembrinio „lydinio“ su fleita dar neteko girdėti. Apskritai, jie visi buvo fantastiški.

Trumpojoje džiazo naktyje dvi valandos grynos muzikos su Orlando Valle Maracos lotynų džiazo ritmais ir melodijomis prašvilpė kaip viena akimirka.

Tomas Bakučionis