F. Chopino melodijos – tarsi itališkas bel canto

2016 Nr. 5–6 (460–461), Šviesė Čepliauskaitė

Fryderyko Chopino draugija Varšuvoje yra seniausia Lenkijos koncertinė organizacija, įkurta 1934 metais politikų, muzikų ir leidėjų iniciatyva ir tęsianti Chopino skyriaus, 1899 m. įsteigto prie Varšuvos muzikos draugijos, veiklą. Draugijos veikla įvairiapusė: F. Chopino rankraščių rinkimas ir visų jo kūrinių leidyba (I. J. Paderewskio 1949–1961 m. ir J. Ekiero 1967–1992 m. redakcijos), laikraščio „Chopin“, tęstinių leidinių „Rocznik Chopinowski“ ir „Chopin Studies“ publikavimas, koncertai, organizuojami su F. Chopinu susijusiose Lenkijos vietovėse – Sanikuose, Brochowe, Varšuvos Povsino botanikos sode, Lazenkų parke prie F. Chopino paminklo.

Apie F. Chopiną, jo muziką ir atlikėjus kalbamės su F. Chopino draugijos generaliniu direktoriumi ANTONIU GRUDZIŃSKIU.

 

– Varšuvoje pavasaris prasideda F. Chopino gimtadienio koncertų festivaliu, įrėmintu dviejų žinomų kompozitoriaus gimimo datų: vasario 22-osios ir kovo 1-osios. Chopino muzika skamba Lenkijos mokslų akademijoje („Pan Chopin“), Povsino botanikos sode („Floralia muzyczne“), Karališkųjų Lazenkų parke prie Chopino paminklo. Tačiau greta koncertų ir leidybinės veiklos F. Chopino draugija organizuoja ir du unikalius vieno kompozitoriaus kūrybai skirtus konkursus – įrašų ir pianistų mėgėjų.

– Kas penkeri metai rengiame Grand Prix du Disque – F. Chopino kūrinių įrašų (šiuolaikinių ir archyvinių) konkursą, kurio laureatu tampa įrašą išleidusi firma ir atlikėjas. Pirmasis konkursas įvyko 1985 m., žiuri pirmininkavo Krzysztofas Pendereckis. Pernai surengėme aštuntąjį konkursą, jį laimėjo „Ambroisie / Naïve“ už kompaktinę plokštelę „Chopin piano concertos“, įgrotą Nikolajaus Luganskio ir „Sinfonia Varsovia“ (dirigentas Aleksandr Vedernikov). Ankstesnių konkursų laureatais yra tapę Murray Perahia, Martha Argerich, Vladimiras Ashkenazy, Krystianas Zimermanas, Rafałas Blechaczas ir kt.

Tuo pačiu intervalu vyksta Tarptautinis F. Chopino pianistų mėgėjų konkursas – neįtikėtinai įdomus renginys. Atvažiuoja ne tie, kurie groja tik pas tetą per vardines, bet žmonės, dažnai baigę fortepijono studijas, tačiau nusprendę, kad nesugeba arba nenori daryti pianisto karjeros, nes tai pernelyg sekina, susiję su didele nervine įtampa, gyvenimu „ant lagaminų“ – o jie nori turėti namus... Jie aistringai domisi muzika, dauguma groja ne blogiau už kai kuriuos profesionalus. Dalyvauja įvairių profesijų atstovai – gydytojai, inžinieriai, mokytojai, teisininkai... Buvo atvažiavęs netgi „Formulės 1“ bolidų konstruktorius – puikiai grojo ir tapo laureatu. 2015 m. vykusį trečiąjį konkursą laimėjo gydytojas iš JAV, buvo dalyvių iš Kanados, Japonijos, Anglijos, Prancūzijos, Australijos... Labai gaila, kad iš Lietuvos dar nesulaukėme nė vieno pianisto.

– Esate gimęs šeimoje su giliomis muzikinėmis tradicijomis – ar tai paskatino Jus pasirinkti muziko kelią?

– Augau muzikos kupinoje aplinkoje. Senelis, Antonis Grudzińskis, pianistas ir kompozitorius, ilgus metus vadovavo Muzikos institutui. Ten dėstė daugelis žinomų muzikų, tarp jų Aleksandras Michałowskis, vienas geriausių Chopino atlikėjų ir pedagogų. Tėvas Czesłowas buvo kompozitorius, kūrė fortepijonui, violončelei, pučiamiesiems instrumentams. Ir buvo vienintelis lenkas, kurio kūrinius grojo Pablo Casalsas, išliko tėvui rašyti jo laiškai. Ir šiandien tėvo kūrinius groja bei įrašinėja ir pianistai, ir violončelininkai. Deja, dėl aristokratiškos kilmės negalėjo daryti karjeros, kad išlaikytų šeimą, dirbo muzikos mokyklose, dėstė muzikos teoriją. Laikai buvo tokie sunkūs, kad mama ne visada turėdavo ką lėkštėn įdėti. Tačiau, nepaisydami sunkumų, užaugome penkiese, buvome laiminga šeima. Visi mylėjome muziką, bet tik mes su broliu Albertu, muzikologu ir muzikos teoretiku, su ja susiejome gyvenimus. Aš pasirinkau muzikologiją. Baigiau ir fortepijono studijas, bet nusprendžiau, kad neturėsiu galimybių prasimušti – buvo sunkūs laikai.

– O ką žinote apie prosenelius? Gal Grudzińskiai, kurie ilsisi Rasose, Jūsų giminės?

– Deja, žinau tik tiek, kad senelis gyveno Seinuose, buvo kilęs iš tų kraštų ir minėdavo, kad yra kažkokių giminystės ryšių su Lietuva. Daugiau žinau apie kunigaikštienę Joanną Grudzińską, kurios namuose Varšuvos Belvederyje dažnai grodavo Chopinas. Ji buvo mūsų artima giminaitė, deja, ir caro vietininko didžiojo kunigaikščio Konstantino žmona.

– Esate dviejų knygų apie Chopiną autorius. Pirmąją, „Kult Chopina w Polsce“ (Chopino kultas Lenkijoje, 1995), parašėte kartu su broliu Albertu, antroji, „Fryderyk Chopin. Gyvenimas ir kūryba“ (2008), yra išleista ir lietuvių kalba (2011). Pastaroji profesionalus sudomina gausiomis citatomis iš ne kiekvienam prieinamų Chopino bendraamžių laiškų, dienoraščių, iš recenzijų ir straipsnių to meto laikraščiuose. Mokiniai, pedagogai ir muzikos mylėtojai dar randa ir aiškiai pateiktą informaciją apie Chopino muzikos žanrus ir jų kilmę. Neatsitiktinai ši knyga jau išversta ir į albanų bei rusų kalbas.

– Siekiau trumpai ir dalykiškai muzikos mylėtojams pateikti ne tik Chopino gyvenimo faktus, bet ir informacijos apie įvairius jo kūrinių žanrus. Atrodo, kiekvienas turėtų žinoti, kas yra, pavyzdžiui, noktiurnas ar baladė, bet taip nėra! O dar tokie pavadinimai kaip berceuse, ecossaise, barcarolle – jų kilmę ir formą taip pat norėjau paaiškinti.

Jau pusantrų metų dirbu ruošdamas papildomus knygos skyrius. Iš šių tyrimų gimė ir nauja tema – apie Józefą Sikorskį (1813–1896), muzikos kritiką, pirmojo pasaulyje darbo apie Chopiną autorių. Tai nedidelis darbas, parašytas kelios dienos po kompozitoriaus mirties (trimis metais anksčiau, nei savo knygą parašė F. Lisztas), bet jame labai taikliai sudėliotos Chopino muzikos supratimo ir interpretacijos gairės. Sikorskis rašė recenzijas, feljetonus, straipsnius įvairiomis temomis, o 1857 metais įkūrė iki šiol leidžiamą muzikinį laikraštį „Ruch muzyczny“. Aprašydamas visus svarbius to meto įvykius Sikorskis nepabijodavo išreikšti savo nuomonės, tad turėjo ne tik gerbėjų, bet ir priešų. Vienas jų buvo Józefas Kraszewskis, garsus poetas ir muzikas mėgėjas, jis spaudoje aršiai užsipuolė Sikorskį, kai šis nepalankiai įvertino poeto brolio Kajetano, pretendavusio tapti kompozitoriumi, kūrybą ir talentą. Žvelgdami iš laiko perspektyvos galime pasakyti, kad teisus buvo būtent Sikorskis. Teisus jis buvo ir parašęs palankų straipsnį apie Stanisławo Moniuszkos kūrinius ir tuo labai prisidėjęs prie jo kūrybos atradimo ir populiarinimo. Moniuszkos padėkos laiškas pradėjo ilgą jų susirašinėjimą, kuris truko beveik iki pat Sikorskio mirties.

– Renkate medžiagą knygai apie Chopino moteris, kokį poveikį jos turėjo jo gyvenimui ir kūrybai...

– Jo gyvenimas buvo sunkus dėl ligos ir moterų – vis būdavo ne su tomis, kokių jam reikėjo. Nors moterų Chopino gyvenime nebuvo daug – skirtingai nei Liszto, kurį jos tiesiog persekiodavo. Tačiau Chopinui netrūko turtingų damų globėjų, jų buvo itin vertinamas.

– Koks pirmosios Chopino meilės dainininkės Konstancjos Gładkowskos likimas?

– Ji buvo labai ankstyvos jaunystės meilė – žavingas idealas. Tačiau, jei žavimasi iš tolo, priartėjus matyti, kiek realybė skiriasi nuo to įsivaizduoto idealo... Nors gal Chopinas per trumpai su ja bendravo, kad nusiviltų. Jam išvykus, ji ištekėjo. Būdama 35-erių apako. Ir kai vėliau buvo paklausta, ar gailisi, kad nesusiejo savo gyvenimo su Chopinu, atsakė: ne, nes mano vyras manimi rūpinosi, kai praradau regėjimą, o Chopinas – menininkas, jis nebūtų turėjęs tam laiko. Ir ji teisi, taip dažniausiai būna. Jis kurdamas lakiodavo padebesiais. Nors apie Marią Wodzińską turbūt mąstė ir praktiškiau – ji buvo turtinga, gal tikėjosi, kad ir jo gyvenimas kiek stabilizuosis. Bet nepavyko: jos mama įtarė jį sergant džiova. O netrukus sužinojo ir apie menininko gyvenimo būdą – iš Paryžiaus tokios žinios atėjo greitai. Tuomet juk jau traukiniai važinėjo.

– Ir jam liko tik George Sand?

– Taip, tik ji. O Chopinas jau neturėjo jėgų. Juk sirgo nuo šešiolikos metų, ir vėliau beveik kasmet jo sveikata blogėjo. Kai gyveno su George Sand, dažnai turėdavo ilsėtis, mokiniams pastabas sakydavo gulėdamas ant kanapos. Paskutiniais metais tarnas jį turėdavo laiptais nešioti, svėrė jis tuomet kiek daugiau nei trisdešimt kilogramų – vieni kaulai. O toks jaunas žmogus, nesulaukė nė keturiasdešimties...

– Skaudu skaityti, kaip 1848 metais atvažiavęs į Londoną Chopinas rašo, kad jam pasiūlė pagroti su orkestru, bet jis atsisakė, nenorėjo apkalbų, jog groja pernelyg silpnai, o groti ryškiau jau neturėjo jėgų.

– Jis labai rūpinosi savo reputacija, tam buvo itin jautrus.

– O mokiniai – ar teikė jam nors kiek malonumo, ar pamokas jis duodavo tik dėl pinigų, nes reikėjo išgyventi?

– Chopino pamokos buvo brangiausios Paryžiuje, jis uždirbdavo daugiausia iš visų muzikų, tad galėjo gana patogiai gyventi iki 1848, kai dėl neramumų visi mokiniai paliko Paryžių. Būtent tada jis Jane Stirling kvietimu išvažiavo į Angliją. Ji buvo labai įsimylėjusi Chopiną ir nors žinojo, kad šis sunkiai serga, kad neturi pinigų, vis tiek troško, kad ją vestų. Padėjo jam finansiškai, bet apie tai jis nežinojo. Ji organizuodavo Chopinui pamokas, koncertus, visiškai jį nukankino vedama kuo geriausių ketinimų, noro padėti.

– Ką patartumėte pianistams ir visiems atlikėjams ar muzikos mylėtojams?

– Patarčiau daug skaityti. Tam, kad gerai grotum, reikalingos žinios kaip priemonė suprasti, kuriai epochai priklauso pasirinktas kūrinys, taip pat vaizduotė ir mąstymas. Pavyzdžiui, Mozartą laikome klasicizmo atstovu, bet pažiūrėkite, kokios romantiškos antrosios jo koncertų, ypač paskutinių, dalys. Tačiau tai nereiškia, kad jis rašė romantizmo stiliumi – juk tam reikalingos visai kitos išraiškos priemonės, kita technika. Reikia žinių ir vaizduotės, kad sugebėtume atskirti, kur yra kas ir kodėl.

– Dabar, kai yra tiek daug Chopino muzikos įrašų, kai galime gyvai išgirsti tiek puikių atlikėjų interpretacijų, ar realu tikėtis, kad Chopino kūriniuose įmanoma dar atrasti ką nors nauja?

– Atlikdamas kūrinį pianistas turėtų prisiminti, kad jis nėra kūrėjas, o tik atkūrėjas...

– Bet gal tam tikra prasme ir kūrėjas?

– Sakykim, kad taip. Tačiau jei kopijuodamas da Vinci portretą dailininkas nuspręs padaryti, pavyzdžiui, ilgesnę nosį – nes jis taip tą portretą matė, – ar tai bus to paties portreto kopija? Tas pats galioja ir Chopino interpretacijai – nereikia perspaustų emocijų ar dirbtinio tempų „tampymo“, taip pat ir virtuoziškumą, kurio Chopino kūriniuose gausu, derėtų naudoti kaip muzikos išraiškos priemonę, o ne savo techniniams gebėjimams demonstruoti. Chopino melodijos plaukia tolygiai tarsi itališkas bel canto, atsikvepiant tarp natūraliai pagal autoriaus nuorodas formuojamų frazių. Taip ir groja jautrūs pianistai. Deja, yra nemažai ir tokių, kurie išeina į sceną demonstruoti savęs: klausykite ir stebėkitės, koks AŠ nuostabus, AŠ esu geresnis už kitus. Toks požiūris ydingas. Atlikėjas, kaip sakė Lisztas, turėtų ugdyti nuolankumą menui. Atlikėjo nusiteikimas turėtų būti toks: paklausykite, kokią nuostabią MUZIKĄ jums pagrosiu, kiek spalvų, sluoksnių ir nuotaikų ji turi. Bet tai neturėtų išeiti už konkretaus kūrinio išraiškos ir autoriaus nurodymų ribų.

– Kuo Chopinas taip užburia publiką, kad ji klausydamasi jo kūrinių visuomet reaguoja ypatingai?

– Yra daug genialių kompozitorių, kuriais žavimės, bet Chopinas išsiskiria tuo, kad buvo itin jautrus žmogus, ir ta savo jautrumo išraiška muzikoje įtikina klausytojus. Įdomu, kad Chopinas, skirtingai nei Mozartas, kuris kūrė labai greitai, kiekvieną savo muzikos niuansą skrupulingai apgalvodavo, gludindavo ištisas valandas. O paskui, kaip rašė George Sand, iš kelių kūrinio versijų pasirinkdavo pačią pirmąją, nes tai būdavo būtent tai, ko jis norėjo...

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!