Kamerinė muzika Taikomosios dailės muziejuje

Balandžio 17 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko kamerinės muzikos koncertas „Divertismentas trims“, kuriame Ingrida Armonaitė (smuikas), Indrė Baikštytė (fortepijonas) ir Andrius Žiūra (klarnetas) atliko tris naujus lietuvių autorių kūrinius.

Algirdo Martinaičio „Kalba ir kalbėjimas“ smuikui, klarnetui ir fortepijonui (2015), pasak kompozitoriaus, tam tikra muzikinė lingvistika, kai dėmesys sutelkiamas į instrumentines trumpas melodines temas, vienos natos rečitaciją. Išradingumo nestokojantis kompozitorius pateikė daug stebinančių garsinių naujovių – semų (gr. sēma – ženklas), aštrių, intensyvių garsų, savo mėgstamos „paukštiškos“ ritmikos pavyzdžių. Iš tiesų, į salę, regis, buvo suskridęs visas pulkas egzotiškų paukščių, kurie labai gyvai stengėsi perteikti kažkokią žinią. Gal jie klegėjo apie klimato atšilimo problemas? O gal – apie pavasarinius lizdo sukimo rūpesčius? Muzikinė kalba, nuotaikingai perteikta atlikėjų, imponavo ir pasiekė klausytoją. Bendra nuotaika buvo kupina įtampos, nerimo ir dramos, neretai žaismingo humoro.

Vytauto Germanavičiaus kūrinys „Kažkur virš vandenų nutįsta garso siūlas“ smuikui ir fortepijonui (2015), dedikuotas I. Armonaitės ir I. Baikštytės duetui, tarsi pratęsė gamtos temą. „Kiekvienos kūrinio dalies pabaigoje ritminis judėjimas virsta vieno instrumento ar tik grojamo motyvo besitęsiančiomis garsų linijomis, – sako V. Germanavičius. – Vandenys – tai amžinas judėjimas, harmonijų ir dinaminių segmentų kaita, o garso siūlas – tembrų spalvos.“ Kompozitorius ieško naujų priemonių, garso medžiagos; iš taupių sąskambių, mažosios tercijos intervalo, trumpų nutrūkstamų motyvų, kintančios intonacinės vienovės jis sukūrė ištisinio kismo įspūdį, sėkmingai išryškino kūrinio ritminį nervą.

Trečioji koncerto premjera – Jono Jurkūno „100 pavasarių“ (versija smuikui, klarnetui ir fortepijonui). Autoriaus valia kūrinio komentaras yra to paties pavadinimo poeto Kazio Binkio eilėraštis. Kompozitoriui pavyko atskleisti keturvėjininkų ir paties Binkio jaunatvišką šėlsmą, gyvenimo pulsą. Tai greito tempo, džiugios nuotaikos, pagaulių ritmų kūrinys, iš atlikėjų reikalaujantis didelio tikslumo ir ansambliškumo. Pabrėžtina techniškai sudėtinga klarneto partija, kurią puikiai atliko šalies ir tarptautinių konkursų laureatas, LNSO solistas, Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvinteto steigėjas ir narys Andrius Žiūra.

Antroje koncerto dalyje skambėjo Igorio Stravinskio Divertismentas iš baleto „Fėjos bučinys“ smuikui ir fortepijonui (S. Dushkino redakcija) bei „Kareivio istorija“ (sutrumpinta instrumentinė versija be skaitovo). Šių kūrinių atlikimą nevalingai lyginau su rudenį III Čiurlionio muzikos festivalyje girdėtu Luko Geniušo ir Ayleno Pritchino (Rusija) atlikimu bei pernai Vokietijoje, Dortmunde, girdėta „Kareivio istorijos“ versija 8 instrumentams ir 1 skaitovui. Divertismento 4 pjesės interpretuotos labai skirtingai: Geniušo ir Pritchino duete vyravo Luko vedama kadeidoskopiška, charakteringa partija, o smuikas skambėjo subtiliai, daugiau lyriškai ir net melancholiškai; dominuojantį, temperamentingų potėpių kupiną Ingridos griežimą lydėjo nuosaikesnė, mažiau išryškinta akompanuojanti Baikštytės vedama linija. Kai dėl „Kareivio istorijos“, vokiškasis variantas su demoniškąja skaitovo partija buvo, be abejo, gerokai dramatiškesnis vien dėl teksto ir aktoriaus intonacijos.

Gegužės 8 dieną Taikomosios dailės muziejuje vėl skambėjo kamerinė muzika, atliekama I. Armonaitės (smuikas), Rimanto Armono (violončelė) ir Irenos Uss (fortepijonas). Pirmiausia ausį glostė malonus lyrinis George Enescu „Serenade lointaine“ fortepijonui, smuikui ir violončelei atlikimas, o antroje dalyje skambėjo Arnoldo Schönbergo „Pragiedrėjusi naktis“, op. 4 (E. Steuermanno aranžuotė), davusi pavadinimą visam koncertui ir lėmusi jo nuotaiką. Trio subtiliai perteikė kompozitorių įkvėpusios Richardo Dehmelio poemos apie vyrą ir moterį idėją, garsais pasakojo neištikimybės istoriją: apie susitikimą naktį, santykių rutuliojimąsi ir nuskaidrėjimą.

Tą popietę skambėjo ir dvi ansambliui dedikuotų kūrinių premjeros – JAV gyvenančios Žibuoklės Martinaitytės kūrinys „Kai mėlynoji valanda“ smuikui, violončelei ir fortepijonui (2016) ir Algirdo Martinaičio „Patmos-Trio“ smuikui, violončelei ir fortepijonui (2016).

„Mėlynoji valanda – tai paslaptingas ankstyvo rytmečio ar sutemų metas, kai ypatingos šviesos nutviekstas pasaulis, regis, nusidažo mėlynai. Ši poetinė valanda – metamorfozių metas, paverčiantis mums pažįstamą realybę keista visata, kur formos netenka savo apibrėžtų pavidalų ir paskęsta sodrioje mėlynoje spalvoje“, – sako kompozitorė Ž. Martinaitytė.

A. Martinaitis sako, kad kūrinių ciklas „Patmos-Trio“ rašytas gilinantis į Naująjį Testamentą, „vis įkvepiant šventojo dvasingumo, kad kaip nors, anot šv. Augustino, ištvertume šioje žmogiškosios būties dykynėje“. Kūrinį inspiravo Černobylio atominės katastrofos, tarsi liudijančios Apreiškimą Jonui, 30-metis.

Armonų trio atlikimo priemonių skalė tokia plati, daug metų tobulinama rengiant šiuolaikinės muzikos kūrinius, kad tądien tų priemonių užteko ir Enescu pjesės romantiškam lyrizmui, ir Schönbergo psichologizmui, ir Martinaitytės būsenų transformacijoms, ir Martinaičio apokaliptinei, sodriai muzikinei kalbai. Trio kaip visada žavėjo atlikimo kultūra, puikiu ansambliškumu ir jautriu muzikinio teksto perteikimu.