Sielas gydanti muzika. Jubiliejinis Kristinos Vasiliauskaitės koncertas

Viena ryškiausių ir produktyviausių lietuvių kompozitorių, Eduardo Balsio mokinė Kristina Vasiliauskaitė švenčia šešiasdešimtmetį, nors žvelgdamas į jos jaunyste trykštantį besišypsantį veidą ir klausydamasis gyvenimo džiaugsmą teigiančios muzikos to nepasakytum. Balandžio 10 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko jubiliejinei sukakčiai skirtas kompozitorės autorinis vakaras, kuriame dalyvavo daug žinomų ir artimai su ja bendradarbiaujančių kolektyvų: Valstybinis Vilniaus kvartetas (Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas), Fortepijoninis trio „Kaskados“ (Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė, Edmundas Kulikauskas), Giedrius Gelgotas (fleita), Justė Gelgotaitė (obojus), Giedrius Labanauskas (trimitas), Arnoldas Gurinavičius (kontrabosas), choras „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis) ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choro grupė (chormeisterė Gitana Trimirkaitė). Koncerto partnerė – Lietuvos kompozitorių sąjunga.

Kaip pabrėžė koncertą vedusi muzikologė Laimutė Ligeikaitė, programoje atsispindėjo K. Vasiliauskaitės kūrybinis kelias nuo 1986 metų iki šių dienų, skambėjo jos mėgstamų žanrų kūriniai. Kompozitorės kūrybos kryptys – bažnytinė liturginė muzika (vokalinė ir skirta vargonams), dainos chorams (mišriems ir lygių balsų, atliekamos a capella ir su pritarimu), solinės dainos, simfoninė, kamerinė instrumentinė muzika. Jos kūriniai nuolat skamba Lietuvoje ir užsienyje, įvairiuose festivaliuose, koncertuose, įrašomi į kompaktines plokšteles.

K.Vasiliauskaitės kūrinius yra girdėję Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Prancūzijos, Ispanijos, Švedijos, Danijos, Austrijos, Belgijos, Kanados klausytojai. Ypač jos kūryba mėgstama JAV. Lietuvoje kompozitorės muzikos esmę puikiai perpratęs R. Gražinis, grigališkojo choralo judėjimo šalyje pradininkas, vienas „Cantores chorales cappellae S. Casimiri“ Vilniaus arkikatedroje bazilikoje įkūrėjų, vienas Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos „Schola cantorum Vilnensis“ steigėjų ir pagrindinis dirigentas. Šia proga būtina pasakyti, kad tokių specialistų ir entuziastų kaip R. Gražinis pastangomis Lietuvos bažnyčiose pagaliau skamba profesionaliai atliekama liturginė ir sakralinė muzika, pakeitusi mėgėjišką giedojimą. Jų išugdyti giedotojai, chorai tapo ir ištikimiausiais kompozitorių, pasirinkusių šiais laikais elitinį, retą sakralinės muzikos žanrą, pagalbininkais.

Vakaro pradžioje ir pabaigoje skambėjo choriniai kūriniai „Begalinis Viešpačio pasaulis“ ir „Mano protėvių giesmė“ (a capella) pagal B. Brazdžionio eiles, kurias kompozitorė pasirinko dėl jų muzikalumo. Antrąjį kūrinį jubiliejiniam vakarui K. Vasiliauskaitė atnaujino pridurdama instrumentuotę, tad jis pirmą kartą skambėjo pritariant Vilniaus kvartetui. Lietuviška dvasia, pasireiškianti santūrumu, skoningumu, intonaciniu savitumu, lieka kompozitorės dėmesio lauke greta universalesnio pobūdžio kūrybos, ką liudijo koncerte atliktas ir vienas pirmųjų jos kūrinių „Trys lietuvių liaudies dainos“ (1986 m.; atliko Vilniaus kvartetas), ir vienas naujausių „Gamtos atspindžiai“ (2015 m.; „Kaskados“). Pastarasis opusas pirmą kartą skambėjo festivalyje „Iš arti“ Kaune. Anot kompozitorės, tai bandymas perteikti keturių metų laikų grožį ir padėkoti Aukščiausiajam už tai, kad juos visus turime. „Kaskados“ tapė giedrą, ramų gamtos peizažą, ketvirtojoje dalyje perėjo į gyvą, judrų tempą. Trio interpretacija žavėjo paprastumu, klasišku pastorališkumu, tarsi įkūnytų šv. Pranciškaus dvasią ir jo artumą gamtai, itin savą lietuvio pasaulėjautai. Vilniaus kvarteto inspiruotos „Trys lietuvių liaudies dainos“ („Uliuok uliuok mergele, kolei tavo valelė“, „Oi kūliau kūliau šiaudus be grūdų“ ir „Apynėli žaliasis, puronėli gražusis“), paimtos iš J. Čiurlionytės rinkinio „Lietuvių liaudies melodijos“, minimaliomis priemonėmis perteikia liaudies dainų koloritą, būdingas jų nuotaikas.

Du kiti stambios formos kūriniai – „Šv. Pranciškaus „Saulės giesmė“ (1995–1996) ir „Magnificat“(2005) chorui ir kameriniam ansambliui – atvėrė kitą K. Vasiliauskaitės kūrybos versmę.

Kantatos žanrui artimos „Saulės giesmės“ tekstas, parašytas Umbrijos tarme, laikomas seniausiu eilėraščiu italų kalba. Tai skaidrios faktūros, aukštyn mintis keliantis mažorinis veikalas, nestokojantis specifinių bažnytinei muzikai būdingų sąskambių. Kūrinys yra pelnęs apdovanojimų.

„Magnificat“ – 5 dalių neliturginė sakralinės muzikos kompozicija mišriam chorui, fleitai, obojui, trimitui ir vargonams pagal liturginį lotynišką tekstą „Mano siela garbina Viešpatį“ (Švč. Mergelės Marijos giesmė). Pagrindinė „Magnificat“ idėja – Šventė ir Džiaugsmas – lydėjo jubiliejinį vakarą ir liudijo esmingą kompozitorės pasaulėjautos bruožą. Jos optimistiška, aiškios struktūros, universali emocinė kalba (pridurkime, būdinga ne tiek įtampos kupinam dabartiniam postmoderniam pasauliui, kiek jo oazėms, išsilaikančioms būtent sakralinių žanrų ir erdvių pavidalu) suprantama visiems klausytojams nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos ar geografijos. Joje nėra nesuvokiamų galvosūkių, manierizmo, pasirenkamos taupios ir tikslios išraiškos priemonės, kreipiančios žmogaus mintis į Kūrėją ir garsais perteikiančios tokias svarbiausias jo Kūrinijos savybes, kaip darna, grožis, tikėjimas, šviesa, dėkingumas ir meilė. Dėl to kūryboje vyrauja vidutiniai žingsnio tempai, ilgos natos, grynieji intervalai, diatoninės dermės, kompaktiškos formos, išbandytos amžių ir modernų žmogų veikiančios lygiai taip pat kaip prieš tūkstantmečius – jos skleidžia darną ir gydo sielas. O šiais laikais būti ištikimam nuo laiko nepriklausančioms vertybėms, gebėti literatūrinį tekstą organiškai sujungti su muzika – Dievo dovana ir tam tikras iššūkis.

Jubiliejinės sukakties proga K. Vasiliauskaitei buvo įteiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos padėkos raštas už kūrybinę veiklą, sakralinės muzikos chorui, vargonams ir vokalinės muzikos vaikams kūrybą, Lietuvos vardo garsinimą ir nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai.