Palaidojome didžią epochą

„Laidojame didžią epochą, o naujos nematyti“, – tokia mintis sklandė per Sauliaus Sondeckio laidotuves. Vasario 6-ąją pasaulyje pripažintas dirigentas ir pedagogas amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinėse, šalia savo tėvų ir sesers, Justino Marcinkevičiaus ir Arūno Žebriūno kaimynystėje. Dar negreit Lietuvoje turėsime kitą menininką, prilygstantį jam savo veikla. Užuojautos dėl Maestro netekties tomis dienomis skriejo iš įvairiausių pasaulio kampelių, didžiųjų muzikos centrų, kuriuose S. Sondeckui teko koncertuoti, burti orkestrus.

Maestro į paskutinę kelionę palydėjo gausus būrys jo bičiulių, bendražygių ir talento gerbėjų, Lietuvos kultūros elitas. Iš Austrijos buvo atvykęs smuikininkas Gernofas Winischoferis, iš Vokietijos – violončelininkas Davidas Geringas, iš Maskvos – Valstybinio akademinio kamerinio choro vadovas Vladimiras Mininas, per gedulingas mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje grojo trimitininkas Sergejus Nakariakovas.

Per šermenis Laidojimų rūmų salėje skambėjo Maestro diriguojamų kūrinių įrašai, visų pirma jam ypač brangios Johanno Sebastiano Bacho Mišios h-moll. Jas 1996 metais S. Sondeckis dirigavo Leipcigo Šv. Tomo bažnyčioje, stovėdamas vos už kelių žingsnių nuo Bacho kapo. Skambėjo ir Wolfgangas Amadeus Mozartas, kurio išskirtinėmis interpretacijomis S. Sondeckis pelnė pripažinimą pasaulyje. Urna su palaikais, lydima tautiniais drabužiais vilkinčios palydos, buvo išnešta „Trimito“ orkestrui grojant Juozo Naujalio „Svajonę“, kuri taip pat daugelį metų buvo S. Sondeckio vadovaujamų orkestrų repertuare. Laidotuvių ceremonija baigėsi Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio malda, „Tautiška giesme“ ir paskutinį kartą didžiam artistui nuskambėjusiais plojimais...