Pirmasis Šiaulių universiteto garbės daktaras
Apie maestro Saulių Sondeckį šį tą žinojau nuo seno, tačiau asmeniškai susipažinome apie aštuntojo dešimtmečio pradžią Trakuose. Tuo metu ten vykdavo poros savaičių muzikos mokytojų vasaros kursai: bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai dainuodavo chore, kuriam vadovaudavo žinomi chorvedžiai Lionginas Abarius, Antanas Juozėnas ir kiti, o muzikos mokyklų mokytojai grodavo Sauliaus Sondeckio vadovaujamame orkestre. Aš ten skaitydavau muzikos mokymo metodikos paskaitas. Kursai visuomet baigdavosi dalyvių koncertu ir vakarone, būdavo labai smagu.
Žinoma, S. Sondeckis visiems labiausiai asocijuojasi su Lietuvos kameriniu, M. K. Čiurlionio meno mokyklos orkestrais, didžiule koncertine veikla, būsimųjų smuikininkų rengimu, darbu Lietuvos muzikos akademijoje. Tačiau rečiau prisimename, kad jis labai rūpinosi ir bendrąja Lietuvos muzikine kultūra, muzikos mokymu Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose. Man jo nuomonė apie muzikinį ugdymą buvo labai svarbi. Kalbėdavomės, diskutuodavome ir kursų metu Trakuose, ir jam lankantis Šiauliuose.
Šiaulių universitete rengiami muzikos mokytojai bendrojo lavinimo mokykloms, apie tai su profesoriumi ir kalbėdavomės: klausinėdavo, kaip mes dirbame, išsakydavo savo nuomonę, pasakodavo, ką matęs užsienio šalyse, skatindavo gilintis į kitų šalių patirtį, tačiau labiausiai ragindavo išsaugoti tai, kas geriausia pas mus, džiaugdavosi mūsų sistemos pranašumais ir pasiekimais, nerimaudavo dėl atsainaus Švietimo ministerijos, švietimo skyrių, mokyklų vadovų požiūrio į muzikinį moksleivių ugdymą. Kai su Lietuvos kameriniu orkestru atvykdavo į Šiaulius, dažnai sutardavome, kad prieš koncertą Šiaulių filharmonijoje pagrotų ir mūsų studentams ar ,,Juventos“ mokykloje, kurioje buvo sustiprintas muzikos mokymas. Ne kartą mūsų studentų chorus buvo įtraukęs į savo koncertus universitete ir Šiaulių katedroje.
1997 metais Šiaulių pedagoginis institutas buvo reorganizuotas į universitetą. Kartą mūsų Pedagogikos fakulteto, kuriam priklausė ir Muzikos katedra, dekanas doc. Stasys Tumėnas, grįžęs iš posėdžio rektorate, pasakė, kad dabar, institutui tapus universitetu, galime garbingiausiems pasaulio mokslininkams ir menininkams teikti garbės daktarų vardus. Aš nė nesvarstydamas pasiūliau pirmuoju Šiaulių universiteto garbės daktaru išrinkti pasaulyje gerai žinomo Lietuvos kamerinio orkestro įkūrėją ir vadovą, Šiauliuose gimusį ir pirmuosius muzikinius žingsnius žengusį Saulių Sondeckį. Netrukus senatas jį paskelbė pirmuoju Šiaulių universiteto garbės daktaru. Ta proga nusprendėme jo vardu pavadinti vieną auditoriją. Kadangi Sauliaus tėvas Jackus Sondeckis taip pat buvo žinomas visuomenės ir kultūros veikėjas, 1925–1931 metais Šiaulių burmistras ir šiaip daug nusipelnęs miestui, nusprendėme auditoriją pavadinti abiejų – Jackaus ir Sauliaus Sondeckių – vardu.
Paskelbę konkursą, įsigijome tuomet šiuolaikišką įrangą. Auditorijos projektą parengė ir jo įgyvendinimu rūpinosi Dizaino katedros vedėjas prof. Giedrius Šiukčius. Talkino ir pats profesorius S. Sondeckis: padovanojo savo ir tėvo bareljefus, savais pinigais prisidėjo plečiant mūsų muzikinę fonoteką, studentams ir dėstytojams dovanų atvežė knygų apie tėvą Jackų. Dekano S. Tumėno iniciatyva buvo įsteigta Sauliaus ir Jackaus Sondeckių stipendija geriausiems muzikos mokytojo specialybės studentams.
Iškilminga pirmojo Šiaulių universiteto garbės daktaro inauguracija įvyko 1999 metų rugsėjo 1 dieną. Iškilmės buvo gražios ir solidžios: iš ryto Saulių Sondeckį priėmė rektorius, vėliau universiteto kiemelyje profesorius pasakė kalbą, universiteto dailės galerijoje atidarė jo gyvenimui ir kūrybai skirtą parodą, taip pat Sauliaus ir Jackaus Sondeckių auditoriją, čia pat klausėsi neilgo jam skirto studentų koncerto. Po pietų universiteto aktų salėje profesoriui buvo įteiktos garbės daktaro regalijos. Naujasis garbės daktaras įteikė Sauliaus ir Jackaus Sondeckių stipendijas geriausiems muzikos mokytojo specialybės studentams. Iškilmės baigėsi Lietuvos kamerinio orkestro ir studentų choro ,,Studium“ koncertu.
Ir vėliau, kai tik rasdavo laiko, profesorius Sondeckių stipendijos atvykdavo įteikti pats, dažnai ir su savo orkestru.
Tačiau pamažu reformuojant aukštąsias mokyklas ir varžant jų veiklą, o man atsisakius Muzikos katedros vedėjo pareigų, profesoriaus ryšiai su universitetu ir Muzikos katedra ėmė silpti, dėl to susitikę abu pasiguosdavome. Dar po kelerių metų, universitetui iš Europos Sąjungos gavus didžiules lėšas bibliotekos plėtrai, į ją buvo įtraukta ir mūsų gražioji Aktų salė, tad nebeliko kur koncertuoti. Profesorių ėmė kviestis Šiaulių pirmoji muzikos mokykla, kuri pradėjo rengti tarptautinius Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų konkursus, ir Šiaulių konservatorija, dar profesoriui gyvam esant pasivadinusi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija.
Nepavydėjau jiems, o džiaugiausi. Tebesidžiaugiu ir dabar.