Sankt Peterburgas ir Maskva atsisveikina su Sauliumi Sondeckiu
Liūdnos naujienos skrieja greitai. Žinia, kad vasario 3 d. mirė Maestro Saulius Sondeckis, jo draugus, kolegas ir gerbėjus pasiekė tą pačią dieną. Tuoj pat iš visur plūstelėjo paguodos, užuojautos žodžiai – kiekvienas laikė pareiga išlieti užplūdusius jausmus.
Didžio artisto privilegija ir dalia būti pasaulio žmogumi. Toks buvo Saulius Sondeckis. Laiškai, skambučiai, spaudos pranešimai tam tikra prasme atliepė plačią Sondeckio meninės veiklos geografiją, didžiulį jo meninį indėlį, pagarbos ir meilės jam mastus. Jis buvo prisimintas ir atokiausiuose Lietuvos kampeliuose, ir didžiosiose pasaulio muzikinėse metropolijose. Lietuvos žiniasklaida daug dėmesio skyrė šiai žiniai – buvo skelbiamos valstybės vadovų užuojautos, kalbinami Maestro kolegos, mokiniai, kultūros žmonės, jo ilgamečiai klausytojai, transliuojami didžio menininko muzikiniai įrašai ir interviu.
Mažiau žinoma, kaip buvo reaguota užsienyje. Ten žmonės taip pat buvo sukrėsti tragiškos žinios. Pasaulinio garso menininkai, žymiausi muzikos kolektyvai, autoritetingiausios kultūros institucijos suskubo pagerbti didį muziką, išreikšti nuoširdžius paguodos žodžius artimiesiems. Štai tik keli atsisveikinimo atspindžiai iš Sankt Peterburgo ir Maskvos – dviejų pasaulio muzikinių sostinių, su kuriomis Maestro siejo itin glaudus kūrybinis ryšys.
Sankt Peterburgas buvo ypatinga vieta Sondeckio biografijoje. Su Lietuvos kameriniu orkestru pirmą kartą ten jis koncertavo dar 1962 m. Tuomet spauda rašė, kad „Leningrade, vienoje iš jo puikiųjų koncertinių salių, įvykęs Lietuvos valstybinės filharmonijos Kamerinio orkestro, vadovaujamo puikaus muziko S. Sondeckio, koncertas susilaukė gyvo susidomėjimo“ („Tiesa“, 1962.05.08). Jau po dešimtmečio iš mažai kam Sankt Peterburge žinomo orkestro vadovo kategorijos Sondeckis šoktelėjo į žvaigždžių lygmenį – jo koncertai tapo sezono akcentu. Tai buvo didelis laimėjimas, žinant, kaip sunkiai į Sankt Peterburgo koncertines erdves buvo įsileidžiami nauji atlikėjai, kaip griežtai ir priekabiai jie būdavo atrenkami. Sankt Peterburgas akademinio meno srityje buvo labai uždaras, siekė klasikinių, elitinių kultūros tradicijų saugotojo ir tęsėjo statuso, savotiškai priešino save su Maskva ir taip įtvirtindavo savo kultūrinę „autonomiją“.
Sondeckis labai tiko šiam kontekstui – jis puoselėjo akademines tradicijas, jo veikla buvo tarnystės klasikiniam menui pavyzdys, net jo sąlytis su šiuolaikine muzika atspindėjo intuityvų gebėjimą didžiuliame modernios kūrybos masyve įžvelgti ir iškelti būtent tuos kelis autorius, kuriems buvo lemta patiems tapti muzikos klasikais. Tai ir buvo priežastis, kodėl Sondeckis Sankt Peterburge pelnė tokią šlovę, buvo taip aukštai įvertintas. Būtent Sankt Peterburge, gavęs kvietimą iš legendinio Jevgenijaus Mravinskio, jis pirmą kartą atsistojo prie simfoninio orkestro dirigento pulto – tai buvo Sankt Peterburgo filharmonijos akademinis simfoninis orkestras, tuomet vienas žymiausių pasaulio muzikos kolektyvų. Sankt Peterburgo konservatorija, seniausia Rusijoje, kurios absolventai buvo Čaikovskis, Prokofjevas, Šostakovičius, pakvietė jį kaip vizituojantį profesorių, o vėliau suteikė jam garbės profesoriaus vardą. Šiame mieste jis sukūrė orkestrą „Sankt Peterburgo camerata“, kurį savo globon priėmė visame pasaulyje meno šedevrais garsėjantis Sankt Peterburgo Ermitažas, ir nuo to momento Sondeckio orkestras tapo neatsiejama šios žymiausios kultūros institucijos meno kolekcijos dalimi. Sondeckį Sankt Peterburge buvo aukštai vertinamas, gerbiamas, mylimas.
Atsisveikindamas su Sondeckiu Ermitažo direktorius Borisas Piotrovskis rašė: „2016 m. vasario 3 d. mirė Saulius Sondeckis. Iškilus muzikas ir pedagogas, tikras tarnystės muzikai pavyzdys. Jo Bacho, Mozarto, Haydno, Beethoveno, Šostakovičiaus „perskaitymas“ buvo kaip etalonas, pagal jį galima buvo tikrinti savo skonį, savo didžios muzikos supratimą. <...> Profesorius Saulius Sondeckis buvo pasaulio žmogus. Jis savo kūryboje asimiliavo geriausias pasaulio muzikos meno raidos tendencijas, visada buvo atviras eksperimentui ir kartu buvo didžiųjų muzikos tradicijų saugotojas. Jo beribė pagarba rusų kultūrai ir muzikai netrukdė jam būti savo Tėvynės patriotu, Lietuvos kultūros simboliu. Meilė Rusijai ir Peterburgui atvedė jį į Ermitažą, kur jis kartu su valstybinio Ermitažo orkestru įgyvendino daug muzikinių programų. Orkestro koncertai Ermitažo teatro scenoje ir muziejaus salėse tapo nuostabia Peterburgo kultūrinio gyvenimo puošmena, su dideliu pasisekimu vyko gastrolės užsienyje. Saulius Sondeckis buvo vienas programos „Ermitažo muzikos akademija“ steigėjų ir fondo „Ermitažo muzikos akademija“ prezidentas. Ermitažas prarado ištikimą draugą, su kuriuo likimui lėmus turėjome laimės kartu dirbti, atverti naujas muziejaus sąlyčio su muzika formas. Sunku šiuose atsisveikinimo žodžiuose išvardyti visus Maestro Sondeckio pasiekimus – tai buvo tikras muzikos aristokratas, ištikimas jos gerbėjas ir puoselėtojas, dosnus ir delikatus žmogus. Sunku išreikti skaudų netekties jausmą...“
Nuoširdus ir šiltas Jurijaus Temirkanovo, pasaulinio garso dirigento, Sankt Peterburgo filharmonijos ir jos akademinio simfoninio orkestro vadovo, žodis: „Sankt Peterburgo akademinę filharmoniją labai nuliūdino skaudi žinia apie Sauliaus Sondeckio netektį. Šią tragišką akimirką siunčiame Jums mūsų gilią užuojautą ir paguodos žodžius. Liūdime kartu su Jumis. Šviesų atminimą apie šį iškilų dirigentą, nuostabų muziką ir reto žavesio žmogų savo širdyse išsaugos visi, kas grožėjosi jo menu“.
Lietuvos generalinis konsulas Sankt Peterburge Dainius Numgaudis užuojautos laiške prof. Sondeckienei rašė ir apie miesto šviesuomenės reakciją į liūdną žinią: „Nuo trečiadienio netyla skambučiai Lietuvos generaliniame konsulate Sankt Peterburge – kiekvienas skambinantysis nori pasikalbėti, papasakoti, kaip gerbia ir vertina Profesorių, perduoti užuojautą. Ne vienas prašo skubos tvarka išduoti vizą, nes nori asmeniškai atsisveikinti. Tai jaudina ir dar kartą primena, kokio masto žmogus buvo Profesorius“.
Lietuvos diplomato užuomina apie vizas turėjo tęsinį – „Cameratos“ muzikai atvažiavo į Vilnių atsisveikinti su vadovu ir mokytoju, išlydėti jį paskutinėn kelionėn. Kompozitorius Sergejus Jevtušenka, pirmasis orkestro direktorius ir Maestro bendražygis, kalbėjo prie jo kapo: „Brangus Sauliau, brangus drauge, brangus mokytojau, norisi sakyti – brangus tėve. Į galvą ateina paprasti žodžiai – meilė, švelnumas, dėkingumas, pagarba, šviesa. S. Sondeckis turėjo nuostabią dovaną – jis švietė. Ne blizgėjo, ne atspindėjo šviesą, o švietė ta nuostabia meilės šviesa, dovanojo ją mums visiems. Ta šviesa neturi ribų – nei geografinių, nei religinių. Jis matė tą šviesą ir kituose žmonėse, jautriai su jais bendravo – su tokia meile, pagarba, kad nebuvo galima neatverti širdies šiam žmogui, tai šviesai. Jo diriguojamos muzikos nebuvo galima vadinti tik koncertu – visada tai būdavo ir mažas atgimimo stebuklas. Jis prikeldavo muziką – tarsi imdavo pamokas iš tų kompozitorių, kurių muziką atlikdavo, tarsi asmeniškai juos būtų pažinojęs. Tai, kaip jis mylėjo gyvenimą, mylėjo muziką, tapo ir mūsų gyvenimo dalimi. Jis mylėjo Ermitažą, mylėjo Sankt Peterburgą, jo asmenyje nuostabiai derėjo smalsaus vaiko ir išmintingo senio bruožai, kuris lyg ir viską išmanė, bet smalsumas vertė jį vis daugiau sužinoti, gėrėtis grožiu, gerbti žmonių, kurie tą grožį sukūrė, darbus. Brangus Sauliau, mes tiesiog privalome nešti savyje tą šviesą ir ją puoselėti.“
Labai prasmingas ir jaudinantis atsisveikinimo su Sondeckiu momentas buvo vasario 19 d. Sankt Peterburge, Smolnio sobore, surengtas jo ilgai vadovauto orkestro atminimo koncertas. Skambėjo Mozarto „Requiem“. Recenzentė rašė, kad koncerte griežęs orkestras buvo Sondeckio „mylimas vaikas“ (Sankt-Peterburgskij muzykalnyj vestnik, 2016 m. kovo 1 d.).
Taip sutapo, kad atsisveikinimo su Sondeckiu koncertas buvo ir paskutinis meno renginys šiame sobore – XVIII a. viduryje architekto Bartolomeo Francesco Rastrelli (to paties, kuris pastatė rusų carų rezidenciją – Žiemos rūmus) suprojektuotas šedevras buvo perduotas bažnyčios žinion ir paskelbta, jog koncertai ten daugiau nebus rengiami. Simboliniai ženklai – mirė Sondeckis, nutrūko viešų koncertų gija, baigėsi reikšmingas Sankt Peterburgo muzikinio gyvenimo tarpsnis.
Maskva buvo kita Sondeckio „užkariauta“ muzikinė metropolija, kur jo vardas skambėjo kelis dešimtmečius, buvo gaubiamas išskirtinumo ir šlovės auros. Maestro iškilimas buvo kaip stebuklas, juk daugelis šiame mieste gyvenusių ir dirbusių muzikų buvo legendos, muzikinio olimpo žvaigždės – didieji pianistai, stygininkai, dirigentai, čia gyvavo nuostabūs orkestrai ir chorai. Sondeckis buvo priimtas. Kaip dar 1977 m. rašė spauda, jo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras „pirmasis iš respublikinių tokio profilio kolektyvų pelnė teisę turėti nuolatinius abonementinius ciklus Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos salėje“ (Sovetskaja muzyka, 1977, Nr. 12).
Šį aukštą statusą Sondeckis pasiekė ne tik savo didžiuliu talentu, artistine įtaiga ir meistriškumu, bet ir drąsa – totalitarinės imperijos sostinėje jis atlikdavo muziką, kuri režimo ideologų buvo vertinama kaip „priešiška ir žalinga“ ir kurios į savo programas nesiryždavo įtraukti kiti atlikėjai. Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, prestižiškiausioje TSRS koncertų scenoje, jis dirigavo Alfredą Schnittkeʹę, Arvo Pärtą, Leonardą Bernsteiną, Olivier Messiaeną. Tai buvo sensacija ir proveržis. Maskvos publika šito nepamiršo – Sondeckis keliems dešimtmečiams tapo ryškiu ir reikšmingu Maskvos muzikinės kultūros personažu. Jis muzikavo su žymiausiais Maskvos solistais, stovėjo už kone visų orkestrų dirigento pulto, buvo kviečiamas koncertuoti svarbiausiuose muzikiniuose renginiuose, 2004 m. tapo orkestro „Maskvos virtuozai“ vyriausiuoju kviestiniu dirigentu. Iki paskutinių savo koncertinės veiklos dienų jis buvo laukiamas ir mylimas svečias Maskvoje.
Štai kelių Maskvos muzikų atsisveikinimo žodžiai. Vladimiras Spivakovas, smuikininkas ir dirigentas, Rusijos nacionalinio filharmonijos orkestro ir Valstybinio kamerinio orkestro „Maskvos virtuozai“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas: „Šykštūs užuojautos žodžiai negali perteikti neužpildomos netekties kartėlio. Išėjo Saulius Sondeckis – iškilus dirigentas, smuikininkas, pedagogas, žmogus, nepaprastai mylėjęs gyvenimą ir profesiją, turėjęs ypatingą charizmą, žavesį, kūrybingumo energetiką. Jo menas ženklino ištisą Lietuvos ir Rusijos kultūros epochą. Esame dėkingi likimui už laimę ilgus metus kartu dirbti ir dalintis sėkmės džiaugsmu. Mūsų orkestrų muzikams buvo garbė ir malonumas būti drauge su juo scenoje. Jo tarnystę menui, atsakingumą atliekant muziką, pagarbą ir meilę kolegoms, ištikimybę draugams, pasirengimą padėti ir paremti jaunus atlikėjus atsimins kiekvienas, kas dirbo ir bendravo su šiuo nepaprastai šviesiu žmogumi. Šiandien mums sunku kalbėti apie Saulių Sondeckį būtuoju laiku. Praradome savo artimą – ištikimą draugą ir vyresnįjį kolegą. Dalindamiesi liūdesiu su jo giminėmis ir artimaisiais, mes lenkiame galvas prieš didį Muziką. Jam karštai plojame, jam skiriame savo meilę!“
Aleksandras Sokolovas, profesorius, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos rektorius: „Užgeso Sauliaus Sondeckio žvaigždė. Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos rektoratas ir jos dėstytojai, visi, kas žino ir vertina šio iškilaus dirigento, smuikininko, pedagogo veiklą, reiškia gilią užuojautą artimiesiems, kolegoms. Mes visada su didele šiluma prisiminsime nuostabų žmogų, pelniusį visuotinę nuoširdžią meilę, pagarbą, aukščiausią įvertinimą. Niekas neužpildys šios netekties. Tokios netektys sudaužo širdis. Maestro dvasinis paveldas amžinai tarnaus žmonėms.“
Vladimiras Mininas, profesorius, Maskvos kamerinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas: „Neužpildoma netektis... Išėjo unikalus Muzikas ir Žmogus, visą gyvenimą pasiaukojamai tarnavęs menui. Nuo 1960-jų mes buvome draugai – ir mene, ir gyvenime. Visuomenės nuomonę apie save menininkas kuria savo veikla. Sondeckio reputacija buvo nepriekaištinga. Vienas aukščiausių jo pasiekimų teisėtai yra Mozarto muzikos interpretacija. Tokio įelektrinto „Reguiem“, tokio „išausto“ akompanimento nesu niekur ir niekada girdėjęs. Bendravimas su šiuo nuostabiu muziku visada man buvo didžiausias džiaugsmas. Šviesus atminimas apie gausiai talentais apdovanotą kūrėją ir nuostabų žmogų visam laikui liks mano širdyje.“
Sužinojęs liūdną naujieną, V. Mininas tuoj pat atvažiavo į Vilnių, lydėjo Maestro į jo paskutinę poilsio vietą. Grįžęs į Maskvą jis inicijavo Sondeckio atminimui skirtą koncertą, kuris kovo 14 d. įvyko Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje. Tą vakarą viskas buvo prasminga. Pasirinkta salė, kurioje Sondeckis daugybę kartų stojosi ant dirigento pakylos, – prestižinė, sauganti jo triumfų atminimą. Ten rengti jo koncertai visada būdavo ypatingi. Štai tik du pavyzdžiai: 2006 m. čia buvo surengta grandiozinė šventė minint Sondeckio dirigento veiklos penkiasdešimtmetį, vienintelį kartą į sceną kartu išėjo du kameriniai orkestrai – Spivakovo „Maskvos virtuozai“ ir Bašmeto „Maskvos solistai“, kurie, pamiršę vienam vakarui daugiametę tarpusavio konkurenciją, susibūrė, kad drauge pagerbtų Sondeckį; 2009 m. šioje salėje Sondeckis dirigavo Beethoveno Devintąją simfoniją dainuojant 800 žmonių chorui.
Ne mažiau simboliškas buvo kūrinys, koncerto rengėjų parinktas liūdnai progai, – Barberio Adagio. Šį kūrinį, parašytą styginiams, koncerte atliko choras a capella, „įvilktas“ į žmogaus balsą jis skambėjo tarsi stačiatikių giedama gedulinga giesmė. Kūrinio perdirbimo idėja tarsi nubrėžė ilgą ir vaisingą Sondeckio kūrybos kelią. Jam pradėjus savo veiklą Lietuvoje nebuvo nei kamerinių orkestrų, nei šio žanro muzikavimo tradicijų, nei lietuviško repertuaro – visur karaliavo perdirbiniai bei skoliniai. Sondeckis atliko titanišką darbą – užpildė didžiulę spragą, perdirbinius pakeitė originalais.
Didis tarp didžiųjų, lygus tarp lygiųjų. Toks buvo Saulius Sondeckis, toks jis liks atmintyje ir istorijoje.