Šeima apie Saulių Sondeckį

2016 Nr. 3–4 (458–459), Audronė Nekrošienė

Sesuo Danguolė Gurauskienė, gydytoja

Aš Saulių prisimenu nuo 1931-ųjų, kai man buvo šešeri, o jam treji, tada mes atostogavome Palangoje. Nepaprastai gražus vaikas buvo: kai pasileisdavo per kopas bėgti į jūrą maudytis, taip visi ir atsisukdavo.

Mėgo priežodį „bukum bakum“. Būdavo, stato pajūryje pilį ir vis burba: „Bukum bakum, bukum bakum...“

Nepaprastai ilgai melsdavosi. Kartą žiūriu, linguoja kažin ką šnabždėdamas, kitą kartą – ir vėl. Aš jo ir klausiu: „Ko taip ilgai meldi Dievulio?“ O jis, prašydamas, kad niekam nesakyčiau, kaip didžiausią paslaptį man ir išdėsto savo maldas: „Kad mamytė visad gyventų ir niekad nemirtų, kad tėvelis visad gyventų...“ –išvardijo visus, ką tik pažinojo (namiškius, gimines, kaimynus), o pabaigoje: „Kad Liodka visad gyventų ir niekad nemirtų...“ O tas Liodka – mažas kaimynų šunelis. Jautrus buvo Sauliukas – mirties problemą nuo mažumės savaip sprendė...

Iš mokyklos grįždavo dažniausiai ne vienas, jį lydėdavo kokie 6–8 berniukai. Ir, kas nuostabiausia, mūsų virėja, šiaip jau labai pikta ir neleidžianti vestis draugų į namus, ant Sauliaus niekada nepykdavo! Netgi vėluodamas neužsitraukdavo jos rūstybės. Saulius nuo mažumės mokėjo papirkti žmones – nei ant jo kas pykdavo, nei bausdavo, jam viską atleisdavo.

Sykį (jam tuomet buvo gal devyneri) grįžo Saulius namo, pribėgo prie mamos ir pasakoja: „Kiek mes rūkėm, kiek mes rūkėm!“ Mama, nieko nesakiusi, nusivedė jį į sodą (mūsų sodas Šiauliuose buvo nepaprastai gražus, su pavėsine). Jie ten labai ilgai buvo dviese. Niekas nežino, apie ką kalbėjo, bet po to Saulius niekada nerūkė...

Mes mušdavomės. Prisimenu, net 1941 metais! Mūsų namuose tuomet gyveno gimnazijos mokytoja, dėsčiusi lotynų kalbą. Buvo man tuomet 15, o Sauliui 12 metų. Ji stebėjo mūsų peštynes tylėdama, o po geros valandėlės tyliai ir sako: „Tokie gražūs vaikai, ir mušatės...“ Tai buvo paskutinės mūsų peštynės.

Mokėsi Saulius gerai, nors per daug nesistengė – jam labai rūpėjo krepšinis, muzika. Miesto garbę gynė žaisdamas krepšinio rinktinėje, o dar ir muzikos mokyklą lankė.

Saulius buvo mamos numylėtinis. O mane tėvas labiau mylėjo. Mama buvo nepaprasta – tarytum kokia geroji fėja. Ne tik mums. Jei ką nelaimė ištikdavo, tuojau į mūsų mamą kreipdavosi, o ji visiems padėdavo. Kur tik pasirodydavo, ten aplink save skleisdavo giedrą ir šilumą... Anksti likusi našlaitė, mokėsi Voronežo gimnazijoje, vėliau išvažiavo studijuoti į Berlyną. Specialybę pasirinko visai ne pagal savo charakterį – komercijos mokslus. Tik vėliau, jau Šiaulių gimnazijoje, dėstė savo būdui artimesnę istoriją. Nepaprastai valinga, užsispyrusi buvo, siekdavo užsibrėžto tikslo jokių kliūčių nepaisydama. Manau, kad tvirtą charakterį Saulius iš jos paveldėjo.

Šeimoje per šventes buvo graži tradicija ne tik prie stalo susėsti, bet ir ruošti koncertus. Susirinkdavo svečių, o mes, vaikai, būtinai sugalvodavom kokią programą, net bilietus pardavinėdavom.

Mūsų gimtadieniai – tiek brolio, tiek mano – klasės draugams būdavo tikra šventė, tėvai visuomet leisdavo juos pasikviesti. Ir apskritai mūsų namuose nuolatos būdavo žmonių: nepasiturinčių studentų, gimnazistų ar giminaičių, tėvai visiems padėdavo.

Kai tėvas karo metais pasitraukė į Vakarus, mūsų gyvenimas pasikeitė iš esmės. Anksčiau niekas nemanė, kad Saulius bus muzikas, tikėjomės jį politologu ar krepšininku būsiant. Tačiau Konservatorijoje – vienintelėje mokymo įstaigoje – niekas nereikalavo charakteristikos.

Karo metais gyvenome Žemaičių Kalvarijoje. Gal 5 kilometrai nuo namų buvo pirtelė, kurioje stovėjo niekam nereikalingas pianinas. Saulius, vos tik papusryčiavęs, išeidavo ir ten prasėdėdavo visą dieną, nevalgęs, negėręs... Ir dabar tas pats – dažnai nė neatsimena, kad reikia pavalgyti ar pailsėti.

1974 metais koncertuodamas Vilniuje susirgo Mstislavas Rostropovičius. Aš jį gydžiau. Atsisveikindamas man sako: „Saugokite savo brolį – jis didis muzikas ir nepaprastai geras žmogus...“ Tuomet tik gūžtelėjau pečiais nė nesupratusi jo minties... Juk tikroji sėkmė Sauliaus dar tik laukė, pirmasis didžiulis jo laimėjimas buvo 1976 metais, kai H. von Karajano fondo orkestrų konkurse laimėjo aukso medalį.

Ne visi brolio koncertai man vienodai patinka. O štai jo diriguotą Mozarto operą „Don Žuanas“ labai mėgau. Gaila, kad taip trumpai jis ją tedirigavo. Ir „Visos jos tokios“ nepaprastai patiko.

Saulius labai darbštus. Nežinau, kas gali tiek repetuoti kaip jis... Visi pavargsta, o jis – niekada... Nepaprastai kantrus buvo ir vaikystėje. Pamenu, karo metais mama mums liepė apsivilkti viską, ką turime, nes bijojo, kad netrukus būsime išvežti. O buvo karšta vasaros diena! Saulius su kailiniais nė nepajudėdamas iš vietos visą dieną išsėdėjo... Laimei, neišvežė mūsų.

Viską, ką daro, Saulius daro nepaprastai nuoširdžiai. Dirba – tai dirba. Kalba – tai kalba. Dėl to visur nuolat vėluoja... Bet niekas ant jo nepyksta, visi jam viską atleidžia. Ir kuo jis taip sužavi žmones?   
Užrašyta 1998 m.

Žmona Silvija

Net nežinau, kuris Sauliaus Sondeckio talentas pats didžiausias. Kai jis diriguoja, man atrodo, kad niekas geriau tos muzikos neatlieka. Kai ruošiasi koncertams, mes labai daug muzikos klausome kartu, atidžiai studijuojame įvairias interpretacijas. Po jo prisilietimo man viskas yra taip organiška, taip stilinga, kad dažniausiai visi kiti atlikimai sukelia kažkokį nepatogumo jausmą: ar tempas ne toks, ar frazės ne taip alsuoja, ar visa kūrinio koncepcija ne tokia. O juk taip pat dirbdavo ir su mumis vaikystėje – mokinių orkestre. Mes ne žaisdavome, o dirbome pačiame tikriausiame orkestre! Su visomis tikro orkestro taisyklėmis! Net buvo renkamas orkestro inspektorius, bibliotekininkas. Dabar kartais vaikai pakviečiami į Seimą ir jiems ten leidžiama pamėginti valstybę valdyti. Mes kasdien dirbdavome orkestre kaip tikri orkestro muzikantai. Ir grodavome tik gerą, rimtą muziką. Nebuvo jokių vaikiškų kūrinių. Čaikovskis, Šostakovičius, Haydnas... Niekad nepamiršiu pirmojo J. S. Bacho Čakonos įspūdžio. Ją specialiai mokinių orkestrui pats instrumentavo. Nuostabi muzika, nuostabiai orkestruota – toks tobulumas...

Repertuarą orkestrui visada parinkdavo idealų. Visuomet tokį, kad būtų puikiai pagrojamas – ne per sunkus. Ir būtinai puiki muzika. Tuomet ir gali jausti malonumą grieždamas orkestre. Vaikui reikia leisti užaugti. Jis negali pradėti mokslo iš karto nuo sudėtingiausios XX a. muzikos. Saulius mąstė ir kaip pedagogas, ir kaip muzikas... Gal tai iš mamos paveldėjo – ji buvo puiki pedagogė.

Meno mokykloje neklaužadų nė kiek ne mažiau nei kitose vidurinėse. Ypač sunkus kontingentas būdavo kontrabosininkai ir altininkai. Ir kiek jų yra nuraminęs būtent Saulius. Galima sakyti, per orkestrą atvesdavo į gyvenimo kelią.

Bacho Mišių h-moll atlikimas... Viskas pralekia tiesiog akimirksniu, o juk tai labai ilgas, daugiau negu dvi valandas trunkantis kūrinys. Tokie natūralūs tempai, be pauzių tarp dalių – nepaprastai įdomu, gražu... Kai interpretuoja kiti dirigentai, atrodo, tai per daug sulėtina, tai per greitai groja, nenatūraliai. Saulius jaučia ir kultinį elementą, ir pasaulietinę muzikinę logiką.

Patinka ir jo diriguojamas Mozartas. Absoliučiai visas. Su Gilu Shahamu dabar dažnai groja Mozarto koncertus smuikui. Kartais net nesuprantu, ar solistas groja taip, kaip nori dirigentas, ar atvirkščiai... Taip natūraliai viskas skamba.

Man atrodo, kad Saulius solidus iš prigimties. Tuo jis mane nepaprastai žavi. Ir jo autoritetui labai sunku pakenkti. Jis visuomet nuoseklus, stabilus. Viską, ko imasi, išstudijuoja, susipažįsta iš esmės. Kol apsisprendžia, kol jo mintyse kas subręsta, praeina ilgas svarstymų ir savotiškų kančių periodas. Domisi, gilinasi, analizuoja. Nieko nedaro paviršutiniškai. Absoliučiai nieko!

Nepaprastai smalsus, jam įdomu viskas. Gastrolėse visi pavargę, koncertas po koncerto, o jis mane dar tempia ko nors žiūrėti. Ir būtinai pėsčiomis, kad, gink Dieve, ko nors nepraleistų nepastebėjęs... Aš jau neišlaikau, o jis viską pamiršta, jeigu jam įdomu, ir valgį, ir miegą... Ir mūsų vaikai šitaip. Ypač Paulius. Negabūs žmonės nuo savęs tarytum stumia informaciją, o gabūs gerte sugeria. Gal mūsų vaikai ir gabūs – jie visuomet viskuo domėjosi neraginami.

Niekada nebuvo kalbos likti gyventi užsienyje, nors tam lyg ir turėjome visas sąlygas: Sauliaus tėvas gyveno Amerikoje, į gastroles važiuodavome kartu. Atvirkščiai – tėvą norėjome parsivežti į Lietuvą...

Užrašyta 1998 m.

Sūnus Saulius

Pamenu, vaikas būdamas kur nors Konservatorijos koridoriuje laukdavau tėvo. Nekalbu apie tai, kad su draugais profesoriais jis šnekėdavosi, mano akimis žiūrint, iki begalybės. Bet ir su valytoja galėdavo prastovėti valandą ir kalbėtis, pavyzdžiui, apie jos vaikus ar giminaičius... Gal būtent tai ir parodo žmogaus išskirtinumą? Mano tėvui jokių rangų nebuvo. Vienodai pagarbiai jis bendraudavo tiek su prezidentu, tiek su paprastu žmogumi.

Jis buvo griežtas, bet labai teisingas. Žinoma, daug ką suprantu ir įvertinu tiktai dabar. Vaikystėje manydavau, kad baudžia neteisingai. Tėtis turėjo firminę bausmę – „griūšią“... Na, ir skaudi ji būdavo. Atrodydavo, ką nori tegu daro, kaip nori baudžia, tik ne „griūšią“. Dar labiau bijodavau ne fizinių, o moralinių bausmių, kai neišleisdavo ten, kur labai norėdavau. Bet kartu būdavo ir labai geras: jeigu jokių niekšybių neiškrėtei, gali drąsiai prašyti rublio, o gausi du.

Aš visada stebėdavausi: dirigentas Saulius Sondeckis absoliučiai visur vėluoja mažiausiai dvi valandas! O štai lėktuvai skraido pagal jį – niekados dar nėra pavėlavęs. Į aerouostą atskubėdavo paskutinę minutę, bet visada spėdavo ir išskrisdavo laiku.

Nors kartą buvo juokingas atsitikimas. Turėjo važiuoti į Maskvą „Lietuvos“ traukiniu, kuris visada išvykdavo 17.20. Sakau tėvui, atvažiuosiu be dešimt penkios, spėsim. Jis sako, nereikia taip anksti, atvažiuok šeštą. Kodėl? Pasikeitė laikas. Atvažiuoju 17.30. Sakau, parodyk bilietus. Parodo. Taip, parašyta 18.35. Bet man vis tiek neramu. Pradedu tyrinėti visas eilutes ir matau, kad tai laikas iš Maskvos į Vilnių. Randame sulipusius ir tuos bilietus, kurie iš Vilniaus. O ten laikas toks, koks ir buvo. Sakau, tėvai, turi 2 minutes, lekiam į Keną. Sėdam į mašiną, važiuojam gal kokiais 15 km greičiau, negu leidžiama, o jis visą kelią zyzia: „Nelėk!“

Sakau, nespėsim. O jis vis tiek – nelėk!.. Per tą laiką mano žmona susiskambina su Kenos stotimi, sužino, kad traukinys stovės pusvalandį, tad mes turime šansą. Tada žmona prisimena, kaip toje stotyje filmavosi už muitininkę ir gavo muitinės viršininko vizitinę kortelę. Paskambina jam: „Ar galit traukinį sulaikyti penkias minutes, jums veža dukart nusipelniusį, triskart festivalinį, kaip sakydavo A. Raikinas.“ Viršininkas pažada: „Kol maestro nepamatysiu perone, traukinys nepajudės.“ Aš įlekiu į stoties aikštelę vos ne 100 km/h greičiu, o man muitininkai moja, kad neskubėčiau. Ramiai išsikrauname lagaminą, frako maišą ir koja už kojos einame vagono link. Traukinys pajuda dar po 5 minučių.

Paauglystėje rasdavau „paslėptą“ žurnalą „Metmenys“, bet taip, kad pastebėčiau. Aišku, per naktį po antklode, pasišviesdamas žibintuvėliu, jį perskaitydavau. Tuomet buvau devintoje klasėje. „Metmenyse“ rasdavau tokių straipsnių... na, pavyzdžiui, gvildenančių temą, kodėl Lietuvoje rusų kalbos pamokų daugiau negu lietuvių. Susimąstydavau. Tuose žurnaluose perskaitydavau ir apie Mačernį, ir apie Gustaitį, ir apie daugelį mums Lietuvoje tuomet nežinomų žmonių...

Tai buvo tyli rezistencija.

Tėvai išsiskyrė, kai man buvo keturiolika. Nepasakyčiau, kad man tai buvo ypatinga trauma. Viskas įvyko tyliai ir ramiai. Paprasčiausiai tarytum įgijau dar vieną mamą. Ir mama, ir Silvija man brangios abi, o naujojoje tėvo šeimoje jaučiausi lygiai taip pat reikalingas kaip ir savo namuose. Man gal net pasisekė – augau dviejose šeimose. O dar turėjau senelius (motinos tėvus), kurie taip pat mane augino ir auklėjo. Iš viso 3 ar 4 šeimos susidarytų... Su „gatve“ nenuėjau...Tai, ką gaudavau šeimoje (taip apibendrintai vadinu visą giminę), buvo nepaprastas dvasinis turtas. Juk mano senelis – Mikalojaus bažnyčios vargonininkas. Kitas senelis – Sondeckis – Amerikoje „Keleivį“ leido... O tėvo svečiai! Nuo vaikystės girdėti kalbant tokius žmones kaip R. Baršajus, M. Rostropovičius, matyti, kaip jie bendrauja – neįkainojami turtai.

Kartą atvažiavo Rostropovičius, tėvai jį nusivežė į Trakus. Toks žmogus, reikia gražiai priimti. Rostropovičius lietuviškai nesupranta, tai tėvas per pietus administratoriui sako: „Garbingą svečią turime, aptarnaukite, kaip pridera...“ Dar nepasirodžius padavėjui mūsų svečias dingo. Netrukus grįžo, ir mes maloniai papietavome – aptarnauti buvome taip puikiai, kaip net šiandien nesulauksi!..

Išeiname iš restorano, o Rostropovičius ir klausia: „Na, kaip aš jus aptarnavau?“ Kaip sutriko tėvas, tokį klausimą išgirdęs! O garsusis violončelininkas tęsia: „Nuėjau į virtuvę ir pranešiau, kad su manimi pietauja labai žymus dirigentas. Gėda bus, jeigu jį prastai aptarnausite...“

Taip ir augau, gerą humorą nuolatos girdėdamas. O juk tėvo namuose lankydavosi ir rašytojai, ir dailininkai, o kuris muzikantas nėra pas mus svečiavęsis?..

Venos tėtį kamuoja visą gyvenimą. Bet kai lankydavosi užsienyje, tai atrodydavo, kad ten nėra jokių autobusų, tramvajų ar taksi... Visą Milaną skersai išilgai pėsčiomis išvaikščiojo! Į Etną sumanė lipti, pamiršęs, kad yra keltuvai – vos įkalbėjau... Viską reikėdavo pačiupinėti, savo akimis pamatyti... Net eidamas per miestą būtinai perskaitydavo, jei kas nors ant sienos parašyta. O skaitydavo po penkias šešias eilutes iš karto, ir viską atsimindavo! Milane pusę valandos skaitė, kas parašyta afišose prie „La Scalos“. Klausiu: „Kam tu tai skaitai?“ O jis atsako: „Visų pavardžių negaliu žinoti. O jeigu kas dainuoja „Scaloje“, žinoti verta, nes bet kas ten nedainuos net ir antraeilės partijos!“

Beje, akį tada nudžiugino net trys lietuviškos pavardės: Violeta Urmanavičiūtė, Irena Milkevičiūtė ir Sergejus Larinas.

Lietuvos kamerinis orkestras Milane su Gilu Shahamu griežė Vivaldi „Metų laikus“. Po koncertų Italijos spauda rašė, kad lietuviai pamokė, kaip reikia interpretuoti Vivaldi!

Lietuvos kameriniame tėvas gal neturėjo tokio lygio virtuozų, kokių buvo „Sankt Peterburgo kameratoje“. Bet ansambliškumu Lietuvos kolektyvas jiems tikrai nenusileisdavo. Ir važiuodavo per pasaulį mūsų orkestras, ir niekas negalėjo pasakyti, kad taip daug jis koncertuoja nepelnytai: visur pasisekimas...

Ar man trukdė tai, kad esu Sondeckio sūnus?

Aš tuo didžiuojuosi. Nežinau, kaip į tai žiūrėdavo (ir dabar tebežiūri) kiti, bet aš nebijau pasakyti: taip, aš laimingas, kad turėjau TOKĮ tėvą.

Daugelis laikraščių, kurie turėtų visuomenę supažindinti su sėkmingiausiais mūsų atlikėjų koncertais užsienyje, to nedaro. Toks abejingumas labai užgauna. Niekad nepamiršiu 1988-ųjų. Lietuvos kamerinis koncertavo Londone, koncerto lėšas skyrė nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo Armėnijoje remti. Tėvas norėjo tai užfiksuoti, gal net Lietuvoje parodyti, tad vežėsi mane, kad filmuočiau. O laikraštis, kurį mes visi anuomet skaitėme, ėmė ir parašė, kad „sūnus pasidžiaugė eiliniais tėvo laimėjimais“. Kodėl žurnalistai nesugebėjo pasidžiaugti, kad Anglijoje, Londono centre, prestižiškiausioje salėje, Lietuvos kolektyvas griežė koncertą žemės drebėjimo aukoms paremti?! O kas negarbinga ir bloga, kad sūnus pasidžiaugs tėvo sėkme? Negi Davidas Oistrachas negalėjo sūnaus laimėjimais pasidžiaugti? O jo sūnus neturėjo džiaugtis, kad turi tokį tėvą!?

Štai ir 1991-ųjų sausio 15 dieną išvežėm visą filmuotą medžiagą. Tomis naktimis labai daug dirbome, kad kuo daugiau paruoštume to meto įvykių medžiagos. Sausio 15-ąją su Rostropovičiumi koncertavome San Sebastiane. Ir ne tik – kelias savaites po Ispaniją važinėjome. Ir tąsyk aš ne paprastas kasetes išvežiau, o profesionalias! Nuotraukas išvežėm! Rostropovičiaus dėka visas pasaulis pamatė dokumentinę medžiagą.

Pučo Maskvoje dienomis tėvas koncertavo Zalcburgo festivalyje. Per televiziją kalbėjo kategoriškai ir nedviprasmiškai. Nežinodami, kas bus toliau, Prancūzijos kaimelyje laukėme kitų gastrolių. „Vis vien Lietuva bus laisva“, – ramino mane tėvas...

Džiaugiuosi, kad teko pakeliauti su tėvu. Gastrolėse dirbdavau: nešiodavau orkestro rekvizitą, fotografuodavau, kartais ir filmuodavau. Tai, kad su kamera šį bei tą užfiksavau, manau, žalos Lietuvos istorijai tikrai nepadariau. Dabar galiu parodyti, pavyzdžiui, Lietuvos kamerinio orkestro koncertą su Tatjana Nikolajeva Zalcburgo festivalyje. Salėje – nė vienos tuščios vietos! Specialiai tai nufilmavau. Ir tas ovacijas, šauksmus „bis“, skambėjusius ne tada, kai skambino Tatjana Nikolajeva, o tada, kai griežė vienas orkestras!

O kaip neprisiminsi Ispanijos karalienės, Madride atėjusios pasiklausyti Bacho Mišių h-moll... Salė tiesiog šaukė... Tėvas tuomet buvo pasikvietęs nuostabų trimitininką iš Sankt Peterburgo. O kaip giedojo Kauno valstybinis choras!.. Vasario 7-ąją, lygiai tą pačią dieną, kai sukako 50 metų nuo pirmosios tėvo repeticijos Lietuvos operos teatre Kaune, P. Čaikovskio koncertų salėje Maskvoje su Vladimiro Minino choru jis atliko Mozartą. Kaip aš tuo galiu nesidžiaugti, jeigu į šią salę kviečiami tik pasaulinio garso atlikėjai?! O vasarą balsavimu buvo išrinktas P. Čaikovskio konkurso žiuri pirmininko pavaduotoju.

Labai dažnai šiandien mėgstama skelbti, kad kas nors Lietuvoje atliekama pirmą kartą... Bet labai dažnai Lietuvos kamerinis tai jau būdavo atlikęs gerokai anksčiau. Pavyzdžiui, dar vaikas buvau, kai su „Ąžuoliuku“ giedojome Bacho mišias „Magnificat“ – 1964 metais! Net į Kijevą ir Maskvą vežėme.

Trakų festivalis, tuomet koncertiniu sezonu vadintas, vyko nuo 1967-ųjų, simfoninis orkestras pavienius koncertus kieme rengdavo jau nuo 1965 m. Visi tie festivaliai, viskas, kas padėjo propaguoti klasikinę muziką, dažniausiai būdavo sumąstyta tėvo. Gal ne visi nori tai prisiminti... Arba Paveikslų galerija, kurią mes vis vien vadindavome Katedra. Pirmą valandą dienos sekmadieniais eidavome kaip į tikrą dvasios šventovę ir patirdavome nenusakomą palaimą. Vaikas būdamas muzikai skambant žiūrėdavau į paveikslus... Dabar atrodo, kad Chodkevičių rūmuose jie ne savo vietoje kabo...

Visą gyvenimą tėvas labai gerai žinojo, ko nori. Užsibrėždavo tikslą ir nuosekliai jo siekdavo. Tai, ką turi pagroti. Į kokį festivalį turi patekti. Šitaip – ir ne kitaip. Štai, pavyzdžiui, J. S. Bacho Fugos menas. Kiek pasaulyje žinome atlikėjų, pasiryžusių atlikti šį šedevrą? Ar, sakysim, D. Šostakovičius – juk ne veltui „Sony Classical“ išleido būtent tėvo diriguojamą XIV simfoniją... Man visuomet būdavo keista: repetuoja, repetuoja tėvas taip smulkmeniškai, priekabiai, ir, žiūrėk, – rezultatas!

Nepaprastai ramus... Pamatyti įpykusį Saulių Sondeckį būdavo tiesiog neįmanoma... Žinoma, mes, namiškiai, kartais pamatydavom... bet nepaprastai retai.

Paskutiniais gyvenimo metais jis man sakydavo, kad jam gaila Lietuvos kamerinio orkestro, bet visiškai negaila savęs. „Juk aš dabar darau tik tai, ką noriu, groju tik su tais, kurie man patinka. Ar tu įsivaizduoji? Man dabar nereikia mokyti groti, kaip būdavo LKO. Aš groju su tais, kurie tai moka nuostabiai ir man belieka tik muziką daryti!“

Tikiu, kad išeidamas jis dar girdėjo paskutinį brolio Vytauto koncertą, kurio įrašą kitą dieną aš jam atnešiau į ligoninę... Jis labai to koncerto laukė... Uždėjau ausines ir paleidau įrašą, nors Tėvui jau buvo koma...

Užrašyta 1998 - 2016

Prenumeruokite „Muzikos barus“!