Laimės valanda žvaigždžių gerbėjams

Prieš Kalėdas afišų margumyne akys gaudė daugybę pasiūlymų šventiškai ir džiugiai praleisti vakarą. Ypač išreklamuoti buvo Nomedos Kazlaus ir Montserrat Martí gala koncertai gruodžio 11–12 d. Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir dirigentu Ricardo Estrada. Afiša skelbė, kad tai bus nuotaikinga ir žaisminga programa iš publikos mėgstamiausių kūrinių – įvairių operų, operečių ir sarsuelų arijų, duetų, uvertiūrų ir intermezzo.

Pirmoji koncerto dalis žanriškai buvo rimtesnė – skambėjo vokaliniai ir instrumentiniai numeriai iš operų. Pakiliai vakarą pradėjo Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuano“ uvertiūra – ypač energingai ir artikuliuotai nuskambėjo greitoji padala, o lėtoji įžanga pasirodė perdėm lėta ir apsunkusi. Užbėgant į priekį verta pastebėti, kad toliau orkestras skambėjo puikiai – ypač Gaetano Donizetti „Don Paskualės“ ir Georgesʹo Bizet „Karmen“ uvertiūros; pastaroji atlikta ypač ugningai ir tiksliai.

Sopranas Nomeda Kazlaus, sukūrusi daugybę įsimintinų stiprių moterų vaidmenų, ypač žiba Richardo Wagnerio operose dėl jose reikalingo stipraus vokalo, dramatiško tembro ir muzikinės bei vaidybinės ekspresijos. Kad solistės balsas išties išskirtinai skambus ir tvirtas, galėjome įsitikinti nuo pirmųjų jos atliekamų numerių. Ypač įsiminė Varvaros arija iš Rodiono Ščedrino operos „Ne vien tik meilė“. Sodri ir tamsi, dramatiška ir ekspresyvi muzika solistei leido atskleisti tai, už ką ji yra liaupsinama: galingą balsą ir emocinę įtaigą, didžiulę klausytoją magnetizuojančią dramatinę jėga.

Montserrat Martí (sopranas) galima pristatyti taip: legendinės primadonos Montserrat Caballé dukra. Bet į ją galima žiūrėti ir kaip į savarankišką karjerą kuriančią solistę. Spaudoje pirmasis variantas neabejotinai populiaresnis, ir reikia pripažinti, kad šį kartą viešieji ryšiai suveikė puikiai: salė pilnutėlė žmonių, kurių dalis veikiausiai atėjo vedami noro pasipuikuoti, kad dalyvavo „prestižiniame kultūros renginyje“ ir prieš fotoaparatus pademonstruoti prabangius drabužius. Nesakau, kad tai visiškai smerktina – džiugu, kad bent iš snobizmo susipažįstama su kultūriniu gyvenimu. Tačiau įdomu, kiek pačiai M. Martí malonus toks šleifas? Viena vertus, „Caballé dukters“ etiketė tarytum uždeda aureolę, garantuojančią bent dalį motinos gabumų, kita vertus, man regis, kiekvieno žmogaus natūralus noras ir savivertei svarbus dalykas yra savo, savarankiško gyvenimo ir karjeros modeliavimas; stipriai asmenybei nepatiktų mintis, kad yra vertinama už kieno nors kito nuopelnus.

Žinoma, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad M. Martí nenusipelno gražių žodžių. Komplimentų vertas jos balsas – stiprus ir skambus. N. Kazlaus ir M. Martí tembrai itin skirtingi: pirmosios gilesnis, sodresnis, tamsesnis, puikiai tinkantis dramatinio soprano vaidmenims, antrosios – skardesnis ir plokštesnis. Tačiau jis turi savų pranašumų – dera partijoms, reikalaujančioms daugiau lengvumo, žaismingumo ir aiškios artikuliacijos. Dėl to ši solistė labiau žavėjo antroje koncerto dalyje, skirtoje lengvesniems žanrams – operetei ir sarsuelai. Labai efektingai ir temperamentingai nuskambėjo „La Tarantula“ iš Gerónimo Giménezo sarsuelos „La Tempranica“: itin gyvo tempo muzika liejosi laisvai ir lengvai, tarytum be pastangų, smulkių natų ir teksto ištarmė buvo pasigėrėtinai aiški. Solistės gimtojo krašto muzika leido atlikėjai sužibėti. Artistiškai ir emociškai spalvingai ji atliko arija „Mano lūpas bučiuoja karštai“ iš Franzo Leháro operetės „Džudita“. Manuelio Penellos Habanera iš sarsuelos „Don Gilis iš Alkalos“ (Don Gil de Alcalá), padainuota kartu su N. Kazlaus, – dar vienas M. Martí ispanišką temperamentą atskleidęs numeris.

Visa tai atmintyje įstrigo kaip malonūs įspūdžiai. Tačiau būta ir abejonių kėlusių momentų. Žinoma, skonis – subjektyvus dalykas, bet, manau, visuomet verta kvestionuoti ir atlikėjų, pristatomų kaip tarptautinės žvaigždės, pasirodymus, kad nebūtų inercijos ir nesiformuotų žvaigždės neliečiamumo statusas. Tiesą sakant, abiejų solisčių dainavime būta trikdžiusių aspektų. Pirmiausia suklusti privertė N. Kazlaus atliekama arija „Pace, pace mio Dio“ iš Giuseppe Verdi operos „Likimo galia“: nors muzika ir tekstas kalba apie ramybę (kad ir su dramatiniais intarpais), arijoje jos gerokai trūko, kaip ir subtilumo, įsiklausymo. Gana nesaikingas pasirodė ir vibrato, kurio intensyvumas, nors pats savaime įspūdingas, neleido suprasti skambančių tonų aukščio. Savitikslio balso galimybių demonstravimo neišvengė ir M. Martí, kulminacinėse arijų vietose akivaizdžiai bravūriškai užtęsdama itin stipraus garso natas. Nereikalingai garsūs proveržiai ypač kliuvo klausantis Džuljetos valso iš Charlesʹio Gounod „Fausto“.

Nomeda Kazlaus ir Montserrat Martí – draugės ir scenoje, ir gyvenime, todėl joms turėtų būti neabejotinai malonu kūrybiškai bendradarbiauti atliekant duetus. Deja, dainininkių tembrų skirtingumas lėmė, kad šie numeriai ne visuomet skambėjo darniai. Jacques´o Offenbacho Barkarolėje iš „Hofmano pasakų“ kiek pristigo švelnumo – svajinga muzika vietomis skambėjo grubokai. Subtilesnį įspūdį paliko „Gėlių duetas“ iš Léo Delibesʹo operos „Lakmė“, o jau minėta Habanera iš sarsuelos „Don Gilis iš Alkalos“ buvo bene maloniausias duetinis numeris. Koncerto finale girdėjome Vangelis dainą „March with me“, popsiškai užbaigusią visą vakarą. Popso netrūko ir N. Kazlaus pasirodymui antroje koncerto dalyje ­– ištraukose iš Victoro Herberto operečių „Kerėtoja“ bei „Išdykėlė Marieta“. Žaismingai skambėjusį vokalą, deja, nustelbė neskoninga vaidyba, galbūt turėjusi pademonstruoti atlikėjos artistiškumą ir įsijautimą į vaidmenį, tačiau tai veikiau atrodė kaip besaikis maivymasis. Šiuo požiūriu M. Martí verta komplimentų už natūralų artistiškumą ir subtilumą.

Vis dėlto neabejoju, kad didelei daliai klausytojų koncertas buvo maloni patirtis, dovanojo nuotaikingų akimirkų, prisidėjusių prie šventiško Kalėdų laukimo. Šiaip ar taip, visuomet smalsu patiems išgirsti ir susidaryti įspūdį apie sėkmingą karjerą svetur darančius tautiečius ir svečius iš užsienio.