Pramogų kultūra – Vakarų civilizacijos branda?

2017 Nr. 3–4 (470–471), Daiva Tamošaitytė

VALDŽIA IR KULTŪRA

Kadangi Lietuvoje seniai kalbama apie kultūros sunkumus, apie tai, kad kultūra nėra prioritetinė valstybės politikos dalis (nors turėtų būti), todėl sulaukia bene mažiausio finansavimo iš biudžeto, o naujai išrinktas Seimas įkūrė net atskirą Kultūros komitetą ir žada imtis ryžtingų permainų, akivaizdu, jog ši sritis iš tiesų buvo apleista nepaisant pavienių jos ištikimų riterių pastangų.

Ironiška, kad per ekonominę krizę kultūra labiausiai nukentėjo po naktinės konservatorių reformos, kai ir taip sunkiai gyvenantys menininkai ir kultūros žmonės buvo apkrauti mokesčiais, pažeidžiant pilietines teises prievarta varomi nemokamų atostogų, kai buvo uždarytos smulkesnės kultūros įstaigos, knygynai, bibliotekos, nustojo eiti leidiniai, o emigracija pasiekė evakuacijos mastą. Ilgai tektų vardinti skriaudas, kurias tada patyrė trapiausias ir mažiausiai apsaugotas visuomenės sluoksnis, bet juk kūrėjai neatsigavo iki šiol, o per tą laiką skurdžiausių žmonių sąskaita gerokai pasipinigavę užsienio bankų ekonomistai vėl gąsdina būsima recesija.

Niekados nepamiršiu slogios atmosferos, žmonių nevilties ir tarsi sustojusio gyvenimo, kai trupiniai, vargais negalais surankioti iki krizės, išbyrėjo pro pirštus. Tuo metu turtingieji toliau lobo, o „stiprėjant demokratijai“ sočiai ir su perspektyva gyveno tik valdančiosioms partijoms, kurių kai kurie įtakingiausi nariai kadaise patys valgė kultūros darbuotojo duoną, paklusnūs, todėl per visokius prestižinius fondus ir privilegijas po kregždės sparnu priglausti išrinktieji.

Būtent tuo laikotarpiu galutinai susiformavo gerai apmokama kultūros grietinėlė, kuriai priklausant galima lengvai išvengti atsakomybės už padarytus finansinius nusikaltimus ir iškreiptą socialinę politiką. Partinės priklausomybės požiūriu ponų būrys buvo margas, tačiau vienijamas to paties troškimo valdyti ir lobti. Gerai gyvenančių ir valdžios malonėje klestinčių dvaro menininkų veikla ėmė priminti uždarus elitinius klubus. Demokratijos siūlės ėmė braškėti. Tuo pat metu nei Vokietijoje, nei daugumoje kitų ES šalių nei kultūra, nei mažiausiai uždirbantieji tokių krizės padarinių nepajuto...

Keista buvo tai, kad po Šengeno erdvę laisvai skraidantys valdininkai, matydami visai kitokią padėtį, savo šalyje netaikė tenykštės praktikos saugoti šviesuomenę ir kiek įmanoma subalansuoti diržų veržimą ne jos sąskaita. Ryškėjo kita tendencija: į rimtosios muzikos koncertus valdžios atstovai ateidavo vis rečiau, o į dalijamų auksinių svogūnų ir panašias lėkšto skonio atrakcijas bei populiariosios muzikos akcijas – vis dažniau. Į akademines sales dabar susirenkama tik ypatingomis valstybinėmis progomis, nors ir tada dažniausiai atsiunčiami žemesnio rango atstovai sveikinimų perskaityti. Prie laikmečio taikosi koncertinės organizacijos, tapo mada greta operos solisto ar liaudies dainininko į sceną išleisti estrados žvaigždę su gitara, pastatyti garsą niveliuojančius mikrofonus, maišyti stilius, tarsi nei balso, nei išsilavinimo neturintys muzikantai būtų gelbėjimo ratas neva nebeaktualiai rimtajai muzikai.

Per dvidešimt penkerius metus taip ir nepastatyta nė viena padori, modernius reikalavimus atitinkanti koncertų salė; užtat kiek privačių prabangių dvarų iškilo! Mėginta sudvasinti... Gariūnų turgų! Postmodernistiniai pokštai, ir tiek.

 

AR POPULIARIOJI KULTŪRA YRA KULTŪRA

 O kas yra kultūra? „Tarptautinių žodžių žodyne“ skaitome:

kultūrà [lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas]:
1. žmogaus ir visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes;
2. tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo arba veiklos srityje; išprusimas;

Mėginsime pasirinktą problemą analizuoti šiais atžvilgiais: pirma, kultūra yra materialinių ir dvasinių vertybių kūrimas, panaudojimas ir perteikimas; antra, kultūra yra tobulumo laipsnis; trečia, kultūra yra išprusimas.

Kultūra yra materialinių ir dvasinių vertybių kūrimas, panaudojimas ir perteikimas. Šis klausimas neatsiejamas nuo postmodernistų postulato, kad dėmesio verta tik tai, kas patenka į akiratį, tai yra, „perforuojama“. Laisvosios rinkos visuomenėje perforuojami tik tokie kultūros produktai, kurie patenka į reklamos lauką ir yra perkami. Pelną nešanti pasiūla formuoja vertybių skalę. Reklamos specialistai, manipuliuodami masių psichologija, apeliuoja į neišlavintą skonį, siūlo žemesnės vertės produktus, papildomo išsilavinimo nereikalaujančius kūrinius. Gimsta vienmatė kūrinio „perskaitymo“ erdvė. Iš esmės jo net nereikia perskaityti, mėginti įminti mįsles, nes postmodernizmo raktas – tiesioginis daugiaprasmiškumo suspaudimas į vientisą plotmę, poteksčių atsisakymas. Postmodernistų paprastumas toli pažengė palyginti net su modernistų naudotais įvaizdžiais, kai absurdo estetika ar dadaizmas ir kitos srovės palikdavo gana platų lauką mąstyti kontekstualiai. Aukščiausias meno kūrinio sublimacijos laipsnis tapo nereikalingas, jo vietą užėmė realybės šou. Kadangi mąstančiam žmogui to per maža, kompiuterinių technologijų amžiuje pradėti kurti virtualūs pasauliai, kompensuojantys egzistencinio daugiamatiškumo stoką. Pirmaujant kūno apologijai ir materializmo kultui, dvasinis imperatyvas paskelbiamas kaip neegzistuojantis. Dvasingumo sąvoka tampa įtartinu objektu. Galiausiai liberalizuotos sąmonės apyvartos sąlygomis postmodernistai pareiškia, kad klasikinės vertybės savaime nėra vertybės, kaskart jas reikia įrodyti.

Įrodyti, kad egzistuoja, tarkim, žemės trauka, įmanoma matematiniais skaičiavimais. Tačiau kaip įrodyti dvasinės kultūros pavidalų egzistavimą tiems, kurie neturi išlavintų pojūčių? Populiariojoje terpėje neišlavintas skonis, neišlavinti gebėjimai dainuoti, tapyti ir kitaip pareikšti pasauliui, kad „aš esu“, pakeičia imperatyvą kurti iš vidinės intuicijos, dvasinių paskatų kylančius, vaizduotės apdorotus ir todėl kultūros sričiai priskirtinus objektus. Kultūros vertybe ir meno kūriniu tampa bet koks daiktas, bet kur vykstantis gyvenimas (bare, apleistame fabrike ir kt.), kai dailininkas visa tai pristato kaip kūrinį. Analogiškai tyla arba įvairūs triukšmai pateikiami kaip muzikos įvykis. Tokia apgaulė įmanoma dėl reklamos poveikio – galima įpiršti bet ką, ir tai bus perkama. Išnykus kadaise egzistavusios vulgariosios ir aukštosios, pasaulietinės ir sakralinės muzikos ir apskritai meno skirčiai, atsiranda madingi įvairiausių stilių, žanrų, prasmių bei išraiškos priemonių mišiniai. Natūralistinės muzikos, dailės ar teatro apraiškos, be tabu demonstruojant žiūrovui pačius atgrasiausius fiziologinius ir psichologinius žmogaus veiklos pavidalus, stokoja kuriamojo prado (jos tik perkeliamos arba nurodomos), negali būti laikomos nei tikromis materialinėmis, nei juo labiau dvasinėmis vertybėmis, negali būti priskiriamos kultūros sričiai.

Kultūra yra tobulumo laipsnis. Dėl tų pačių priežasčių negali būti tobula tai, kas nėra sukurta ir rafinuota. Gamtos reiškinys savaime yra tobulas gamtine, natūralia prasme. Kūrinio ar jo perteikimo tobulumas, priešingai, neatsiejamas nuo dvasinių vertybių, nuo pasirengimo jį kurti ir suvokti, nuo jo sukeliamo estetinio poveikio. Kūrinys, kuriam sukurti nereikia jokių pastangų, kuris neturi jokios kitos prasmės, kaip tik tiesioginę, ir kuris nesukelia jokių nekasdieniškų pojūčių ir jausmų, griežtai kalbant nėra kūrinys ir nepriklauso kultūros sričiai. Negalima atsitiktinai surikiuotų garsų ištobulinti labiau, nei jie jau skamba, arba scenoje aktorių atliekamų gamtinių veiksmų (pvz., akto) paversti tobulesniais.

Kultūra yra išprusimas. Masinei produkcijai gaminti, suvokti ir vartoti specialaus išsilavinimo ir pastangų nereikia, dėl to ji ir yra prieinama masėms. Neišprususįjį erzina kultūros reiškinys, nes jam suvokti reikia pastangų ir gebėjimų, įgyjamų per ilgą laiką nuo mažens; savo ruožtu išprususį žmogų vargina kūriniu vadinama ir peršama „žaliava“.

Pagal šias kultūros definicijas vadinamoji populiarioji kultūra nėra kultūra, o tik terpė, kurioje išplaunamos vertybės, jų suvokimas. Jos maišymas su kultūros reiškiniais vertybes ne praturtina, net ne niveliuoja, o panaikina, nes nesuderinami dalykai netaps suderinami dėl to, kad juos kažkas padėjo greta arba vieną ant kito. Tikslo atžvilgiu tai neturi prasmės, todėl tikslu tampa tiesiog žiūrovo ar klausytojo šokiravimas, trumpalaikio dėmesio atkreipimas. Plokštuma netaps sfera, disonansas – konsonansu, šiurkštus dalykas – jautriu ir švelniu.

 

POPULIZMAS KULTŪROJE

Kai kalbu apie populiariąją kultūrą, turiu galvoje ne tam tikrus žanrus, kurie išsirutuliojo iš liaudies kultūros, tarkim, džiazas. Mąstau apie jų vietą ir paskirtį. Apie tai, kaip savo vietoje esantys reiškiniai tampa vartojimo objektu ir tarnauja ne kultūros, bet kitokiems interesams. Jeigu kūrinys tampa vartojamu produktu ir nieko neduoda žmogui dvasine prasme, neteikia tokio pasitenkinimo, kuris jį darytų kultūringesnį ir verstų pasitempti, o, priešingai, atpalaiduoja instinktus ir žemesniuosius impulsus, jis panaudojamas ne pagal paskirtį arba jos neatitinka. Toks panaudojimas yra kultūrinis populizmas, o ne populiarioji kultūra.

Kūrinys gali būti kultūros reiškinys ir kartu teikti pramogą, tai žinome iš klasikinės muzikos istorijos. Tačiau ne kiekviena pramogai parašyta kompozicija yra kultūros reiškinys. Manyčiau, kultūrinio populizmo era prasidėjo jo vartojimo kalvėje – JAV. Ten ne tik suklestėjo miuziklas, filmų gamyba, kitokios pramogų industrijos formos. Kalbant apie bendruomenės ryšius ir laisvalaikį, aukščiausio lygio civilizaciniai pasiekimai ten, regis, skirti būtent pramogai. Lengvieji žanrai, mases sutraukiantys kultiniai personažai ten tinka, nes savaip reprezentuoja laisvės, tiksliau, laisvos saviraiškos, idėją. Disneilendas, garsių kultūros artefaktų, architektūros paminklų kopijos, kurioms išleidžiamos milžiniškos sumos, kazino, galiausiai Las Vegasas, ištisas reklamomis spindintis ir pramogų simboliu laikomas miestas, – ryškūs pavyzdžiai, nurodantys masių prioritetus. Klesti pinigų kultas ir garbinimas ikoniškų asmenybių, kurios generuoja milžiniškas lėšas ir valdo milijonų protus. Rimtosios kultūros formos skęsta visuotiniame gyvenimo gausme.

Tačiau į europinę kultūrą mechaniškai perkeltos populiariosios lytys pasirodo kiek kitokioje šviesoje. Lietuvoje ypač matyti, kaip neproporcingai didėjanti kultūros populizmo mada išstumia aukštesniąją kultūrą. Ne tik televizijoje, bet ir koncertų arenose viešpatauja vulgaraus skonio, tuščia pramoginė industrija. Menkų muzikinių gabumų atlikėjai sutraukia tūkstantines sales ir gauna milžiniškus honorarus. Autentiškos kultūrinės tradicijos keičiamos surogatinėmis (Vėlines mėgina nukonkuruoti Helovinas). Pernelyg didelis dėmesys skiriamas ir „Eurovizijai“, kuri reikšminga nebent politiniu požiūriu. Ši grėsmė Vakarų kultūrologų seniai suvokiama kaip labai rimta tradicines vertybes ardanti jėga, įgaunanti vis didesnį pagreitį. Ir vėlgi simptomiška, kad šių metų Nobelio premija „už naują poetinę raišką didžiojoje Amerikos dainuojamoje tradicijoje“ skirta Bobui Dylanui, kuris nesiteikė net atvykti jos pasiimti. Ką jau kalbėti apie kompiuterinius žaidimus, komiksus ir kitus dalykus, išstumiančius kitas kultūringo laisvalaikio formas. Kai kurias šiuolaikinės muzikos formas, eksperimentus taip pat galima laikyti kultūriškai lėkštais.

Dalykas tas, kad vieni kultūros reiškiniai neturėtų pakeisti kitų, o pačios kultūros – jos simuliakrai. Pagaliau reikia atsakyti į klausimą, ar Vakarų civilizacijos siekinys yra uždirbti kuo daugiau pinigų ir juos išleisti pramogaujant. O gal – ieškoti žmogaus veiklą praturtinančių pavidalų, jo gyvenimo prasmę siejant ne su tuo, kas lengvai pasiekiama, bet tuo, kas reikalauja didelių pastangų ir tobulėjimo? Šiandiena verčia manyti, kad tokios lyg ir banalios tiesos kultūros verslininkų sąmoningai išstumiamos iš akiračio.

Lietuviai ypač turėtų liautis sirgti paaugliškomis, nebrandžiomis Vakarų pasaulio ligomis, mėgdžioti didelių šalių klystkelius, nes tai, kas tinka didelei, turtingai šaliai, kuri gali skirti pakankamai dėmesio ir išteklių tam, kas rimta ir nelaikina, netinka mažai. Juolab kad lietuvių mentalitetas ir kultūros paveldas visada pasižymėjo kuo jau kuo, bet tik ne lengvabūdiškumu ir paviršutiniškumu. Amerikietiška svajonė, kičas yra kardinaliai priešinga lietuvio savivokai. Lietuva niekada netaps Disneilendu dėl įvairių priežasčių, kurios ir suformavo būtent tokį būdą, pasaulėjautą ir charakterį, o ne kitokį. Prisitaikymas prie vartotojiškos kultūros ir kultūros populizmas daro didžiulę žalą ne tik dėl menkos išliekamosios vertės, bet ir dėl greito autentiškų kultūros formų nykimo. Tai, kad jos sparčiai nyksta kartu su pačiais žmonėmis, ir rodo iki šiol diegtų kultūros krypčių svetimumą. Jų reikia kuo greičiau atsisakyti ar bent skirti proporcingą vietą ir duoti pasauliui tai, ką galime tik mes, lietuviai.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!