Aleksandra Žvirblytė padovanojo Dobrzyńskio kūrinio premjerą
Vasario 4 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo du įdomūs kūriniai: Ignacy Felikso Dobrzyńskio Koncertas fortepijonui ir orkestrui As-dur, op. 2, kurį su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko Aleksandra Žvirblytė, ir Arnoldo Schönbergo simfoninė poema „Pelėjas ir Melisanda“, op. 5. Dirigavo Robertas Šervenikas.
„Pelėjas ir Melisanda“ – tikra puota muzikos gurmanams, jie net 40 minučių gali gėrėtis vienos dalies simfoninės poemos prasmių ir leitmotyvų gausa, nepertraukiama muzikos tėkme ir paslaptinga nuotaika tuo metu, kai dirigentas, orkestras ir ypač pučiamieji dirba be galo sudėtingą darbą, narplioja dramaturginę intrigą ir veda begalinę vagnerišką liniją iki finalinės kulminacijos... Maestro R. Šervenikui ir orkestrantams publika nuoširdžiai plojo už įtaigų rezultatą.
Žymi fortepijono pedagogė, pianistė A. Žvirblytė ėmėsi Lietuvoje dar nežinomo kūrinio, kurį 1824 m. parašė F. Chopino amžininkas Ignacy Feliksas Dobrzyńskis, Varšuvos konservatorijoje mokęsis pas tą patį pedagogą Jozefą Elsnerį. Septyniolikmečio lenkų kompozitoriaus sukurtas ilgas romantinio polėkio kupinas tradicinės trijų dalių formos fortepijoninis koncertas lietuvių publikai tapo atradimu: regis, girdėjome nežinomą Chopino partitūrą, bet tai buvo Dobrzyńskis, sukūręs šį opusą anksčiau nei jo garsusis bendramokslis parašė savąjį. Ne tik kompozicinių stilių sąsajos, bet ir pati muzikos harmonija, melodika, būdingi pasažai liudija, kad arba abu kompozitoriai sėmėsi įkvėpimo iš to paties šaltinio, arba vienas kitam darė įtaką.
Būdingi Aleksandros Žvirblytės interpretacinio stiliaus bruožai – monumentalumas, universalumas ir pusiausvyra. I. Dobrzyńskio opusas, pianistui keliantis nemažai techninių ir meninių sunkumų, pareikalavo būtent tų savybių, juolab kad teko skambinti iš natų, kas turėjo gerokai varžyti pianistės temperamentą ir išraiškos laisvę. Tačiau mažorinis lenkiško charakterio kūrinys neprailgo, buvo atliktas stilingai. Pirmosios dalies fortepijono partijoje netrūko virtuozinių vietų: Chopino numylėtų dvigubų natų pasažų, šuolių, žėrinčių gamų. Antrąją (lėtąją) dalį A. Žvirblytė paskambino labai atidžiai, įsiklausydama, gražiu garsu – muzika skambėjo iškiliai. Be abejonės, vienų gražiausių romantinės fortepijono literatūros puslapių gelmę atlikėja perteikė brandžiai. Trečia dalis Rondo – šokio pobūdžio, sudaryta iš kontrastingų epizodų, juos A. Žvirblytė meistriškai sujungė į darnią visumą. Norėjosi didesnio sutapimo su orkestru, bet fortepijonas buvo gerai girdimas ir prasimušė pro orkestro akompanimento šydą. Apskritai kūrinio premjera paliko labai gerą įspūdį, rizikuoti vertėjo. Koncertas vertas tolesnio šlifavimo ir klausytojų dėmesio...
Filharmonijos direktorė Rūta Prūsevičienė papasakojo koncerto istoriją: „Viešėdama Beethoveno šv. Velykų festivalyje Varšuvoje, susipažinau su Chopino instituto direktoriumi, jis padovanojo rinkinį nepaprastai vertingų įrašų, kuriuose Chopiną atlieka žymiausi pasaulio pianistai, dauguma jų – Chopino konkurso nugalėtojai nuo seniausių laikų. Paprastai kūriniai įrašomi senais instrumentais, restauruotais fortepijonais. Klausydamasi įrašų nusistebėjau, kad nesu girdėjusi tokio Chopino koncerto fortepijonui... Paaiškėjo, kad tai jo amžininko Ignacy Felikso Dobrzyńskio nepaprasto grožio ir jaunatviško vaiskumo kupinas kūrinys. Su Aleksandra Žvirblyte svarstėme, ką pasirinkti jos jubiliejui, kas nebūtų per dažnai grojama. Ji priėmė šį iššūkį. Labai tikiuosi, kad turint puikius ryšius su Lenkija šis kūrinys nuskambės dar ne kartą.“
Apie iššūkį pati pianistė sako: „Su šiuo koncertu buvo tikras detektyvas... Filharmonijos direktorei pasiūlius, pradėjau domėtis Dobrzyńskio koncertu. Internete radau vienintelį įrašą ir pamaniau, kad būtų įdomu pagroti beveik neatliekamą kūrinį. Paskambinusi kolegoms į Lenkiją sužinojau, kad bibliotekose klavyro nėra. R. Šervenikas dirigavo iš rankraštinės partitūros. Paskui su Filharmonijos pagalba gavau savo partiją, bet pasirodė, kad joje 30 procentų kitokios medžiagos nei įraše. Nežinia, ar tai skirtingos redakcijos, ar paties kompozitoriaus versijos. Teko savo partiją sutikrinti su partitūroje esančia. Man tai nauja patirtis, nes premjeros paprastai būna šiuolaikinių kūrinių. O čia – ankstyvojo romantizmo opusas...
Man patinka premjeros, nes galima išvengti štampų. Ką gali atrasti tokiame šviesios nuotaikos kūrinyje? Praktiškai visuose stambios formos Chopino kūriniuose ryški drama, o I. F. Dobrzyńskio opusui būdingas šviesus minoras, jame nėra tragizmo. Teko 40 minučių kūrinyje ieškoti tos šviesos atspalvių. Pavyzdžiui, I dalyje naudojamos tokios pačios harmoninės schemos – kaip padaryti, kad epizodai skirtųsi, nepabostų?“
Aleksandra Žvirblytė sakė norinti, kad gražus kūrinys skambėtų ne vieną kartą, gal ir Lenkijoje, į kurioje vykstantį forumą dirbti žiuri ir vesti meistriškumo kursų iškeliavo jau kitą dieną po koncerto. Ten ji taip pat rengiasi atlikti Čiurlionio, Skriabino, Chopino ir Szymanowskio kūrinių rečitalį.
Gražios sukakties proga Aleksandrai Žvirblytei buvo įteiktas Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, ją pasveikino Nacionalinės filharmonijos vadovybė, didelis studentų ir gerbėjų būrys.
