Vaclovas Daunoras: karalių vaidina aplinka

2017 Nr. 1–2 (468–469), Jūratė Katinaitė

Vaclovas Daunoras – vienas ryškiausių ir talentingiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių artistinių gabumų menininkas, vokalo pedagogas, Sąjūdžio aktyvistas. 2017 m. vasario 1 d. jam sukanka 80 metų. Šiai sukakčiai pažymėti rengiama monografija „Vaclovas Daunoras: karalių vaidina aplinka“. Knygą redaguoja muzikologė Jūratė Katinaitė.

 

1962 m. Vaclovas Daunoras iškovojo III vietą M. Glinkos konkurse Maskvoje, 1966 m. tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse pelnė IV premiją. 1966–1968 m. stažavosi Milano teatre „La Scala“, ten ištobulino savo dainavimo techniką, kuri garantavo jam sceninį ilgaamžiškumą. 1967 m. šiame teatre jam teko dainuoti viename spektaklyje su Luciano Pavarotti ­– tai buvo abiejų debiutas prestižinėje scenoje... 1971 m. tarptautiniame Tulūzos (Prancūzija) konkurse V. Daunoras laimėjo Grand Prix. Po pergalės šiame aukščiausio lygio konkurse dalyvauti kituose konkursuose dainininkams nebegalima.

1960–1993 m. su pertraukomis V. Daunoras buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. 1968–1993 m. dėstė vokalą Valstybinėje konservatorijoje (nuo 1990 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1984 m. gavo profesoriaus vardą. Sovietiniais metais gastroliavo Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, atkūrus šalies nepriklausomybę – Vokietijoje, Olandijoje ir kt.

1993 m. V. Daunoras išvyko į JAV, 1996 m., būdamas 59-erių, debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera“, su šiuo teatru gastroliavo Japonijoje. 2005 m. po dešimties sezonų „Metropolitan Opera“ baigė karjerą dėl diagnozuotos Parkinsono ligos.

Unikalaus talento menininkas sukaupė milžinišką artistinę patirtį, kurią išdėstė savo memuaruose. Juose gyvai vaizduojama vaikystė gimtojoje Žagarėje, studijų metai Vilniuje, aprašoma konkursų ir stažuotės Italijoje patirtis, vaidmenys VAOBT (dabar – LNOBT), išsiugdyta dainavimo metodika ir pedagogikos principai. V. Daunoras atskleidžia įdomių faktų apie menininkus, su kuriais bičiuliavosi, iš kurių sėmėsi patirties,– Rimantą Siparį, Henriką Kurauską, Jadvygą Čiurlionytę, Gytį Trinkūną, Robertą Bekionį, Placido Domingo, Franco Zeffirelli ir kt. Dainininko tekste spalvingai vaizduojami sovietinės nomenklatūros veikėjai, menininko ir totalitarinės sistemos konfliktas, dramatiški ir kurioziški artisto biografijos puslapiai.

Monografijos pavadinimą ir struktūrą inspiravo jos herojaus moto: „Karaliui nereikia vaidinti karaliaus. Jam išėjus į sceną, iš aplinkos reakcijos ir elgesio publika turi suprasti, kad įėjo karalius. Karalių kuria aplinka, jam nereikia vaidinti savo didybės“. Knygoje V. Daunoro, karališkų vaidmenų atlikėjo, paveikslą taip pat kuria aplinka – kolegos, bičiuliai, mokiniai ir artimieji: Saulius Sondeckis, Gražina Ručytė-Landsbergienė, Giedrė Kaukaitė, Jūratė Vyliūtė, Sofija Jonaitytė, Jolanta Čiurilaitė, Ričardas Daunoras, Edmundas Gedgaudas, Robertas Bekionis, Vytautas Laurušas, Vaclovas Daunoras jaunesnysis, Eglė Marija Daunoras, Jurgis Birutis ir kt.

Knygoje bus gausu informatyvių, unikalių fotografijų, V. Daunoro tapybos darbų reprodukcijų, nes šalia intensyvios dainininko karjeros jis visą gyvenimą daug tapė (2013 m. Vilniuje, M.ir J. Šlapelių name-muziejuje, veikė V. Daunoro tapybos paroda).

„Muzikos barų“ skaitytojams siūlome V. Daunoro prisiminimų fragmentą.

 

ITALIA, AMORE MIO

Tarptautinio P. Čaikovskio konkurso laureatai įgydavo galimybę stažuotis užsienyje. Dar prieš konkursą vienas iš jo administratorių – Genadijus Smirnovas – man užsiminė, kad laureatai turi tokią galimybę. Užėmęs ketvirtą vietą, po konkurso parašiau prašymą, kad norėčiau stažuotis Milano teatre „La Scala“. Vilniuje Kultūros ministerijos darbuotojas Valerijonas Indrikonis vėliau patvirtino gavęs pranešimą iš Maskvos, kad mano prašymas patenkintas ir kad turiu tik sulaukti užsienio paso, bilieto į Milaną ir dar kažkokių formalumų sutvarkymo. Daugiau kokių nors žinių iš ministerijos taip ir nesulaukiau. Po metų vėl parašiau prašymą, kad noriu pasinaudoti laureato teise stažuotis Milane. Šį kartą kvietimas mane pasiekė.

Kai laikraštyje buvo paskelbta, kad išvažiuoju stažuotis į Milaną, mane susirado toks Besčastnas iš Respublikinės bibliotekos (dabar – Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. – J. K.) Retų spaudinių skyriaus[1]. Prieš karą jis, našlaitis, dirbo pasiuntinuku JAV ambasadoje Kaune. Karui baigiantis pasitraukė į Vakarus, paskui grįžo į Sovietinę Lietuvą per Vokietiją, bent taip man pats pasikvietęs pasakojo. Jis mokėjo aštuonias kalbas, važinėdavo po Lietuvą, skaitydavo paskaitas apie tarptautinę politiką, į kurias žmonės veržte verždavosi, nes jis pasakodavo iš atminties, be jokio popieriuko, be to, savaip, ne visai taip, kaip būdavo parašyta laikraščiuose. Tad štai prieš man išvykstant į Milaną jis pasikviečia mane į biblioteką ir klausia, ar aš negalėčiau jam suteikti paslaugos. Milane aš sutiksiąs Nicolą Benois, kuris teatre „La Scala“ dirba scenografu, taip pat kuria kostiumus. Nicola buvo Aleksandro Benua (Benois) sūnus. Aleksandras, pabėgęs iš raudonojo maro apimtos Rusijos, kaip ir dauguma baltosios emigracijos atstovų, gyveno Paryžiuje. 1931 metais Kaune, Valstybės teatre, buvo pastatytas „Karmen“ spektaklis, kurio scenografija ir kostiumai buvo sukurti pagal jo eskizus. Man dar yra tekę užsivilkti iš to pastatymo likusį Eskamiljo kostiumą, mat Benua kostiumai buvo naudojami ir po karo. Tad taip nutiko, kad teatre aš, dar studentas, debiutavau vilkėdamas šį kostiumą. Prieš mane jį vilkėjo Juozas Mažeika. Besčastno prašymu aš turintis perduoti Nicolai linkėjimus nuo Padre Antonio. O tas Padre Antonio, pasirodo, ir yra jis, Besčastnas! Prieš grįždamas į Lietuvą jis neva buvęs vienuoliu Vatikane. Dar jis man papasakojo, kad pakrikštijo Nicolos Benois vaikus, paprašė, kad aš jam papasakočiau, kaip jis, Padre Antonio, gyvena čia, Lietuvoje. Labai nusistebėjau tokiu pasakojimu, bet pažadėjau linkėjimus perduoti, jei tik rasiu kam.

Iš tikrųjų, Milane susipažinau su Nicola Benois, jis netgi mus, sovietinius artistus, pasitiko Milano traukinių stoty! Matyt todėl, kad kalbėjo rusiškai, jį ir pasiuntė mūsų pasitikti. Bet tąkart aš jam dar nieko nesakiau, palaukiau, kol bus geresnė proga. Nicola dirbo teatro „La Scala“ vyriausiuoju scenografu, prižiūrėdavo ir tuos spektaklius, kuriems pats scenografijos nekūrė. Nicolos Benois laikais „La Scala“ garsėjo prabangiais pastatymais. Neilgai laukęs aš jam ir papasakojau apie keistą susitikimą su Besčastnu Vilniuje ir apie jo prašymą perduoti linkėjimus nuo Padre Antonio. Nicola sukluso. Taip, karo metais jis gyveno Romoje, o su Padre Antonio susipažino Vatikane. O paskui spaudoje matęs nuotrauką, kur iš po jo vienuoliškos sutanos buvo išlindęs vokiškas automatas. Pasirodo, Padre Antonio buvo rusų šnipas, užverbuotas dar Smetonos laikais, kai Kaune dirbo JAV ambasadoje. Per šią istoriją aš susidraugavau su Nicola, jis kviesdavosi mane vakarienės, susipažinau su jo šeima, su gražia Puškino laikų rusų kalba šnekančia jo žmona, puikų sopraną turinčia dainininke.

Iš pradžių buvo daug nesusipratimų. Mes, atvykėliai iš už geležinės uždangos, italams atrodėme mažų mažiausiai keisti. Kai kurie mano bendramoksliai buvo labiau susidomėję pirkiniais nei studijomis pas Genarro Barrą, neidavo pietauti, kad už sutaupytą stipendiją ko nors nusipirktų. Kartą už mus atsakingas sovietinės ambasados darbuotojas vienam primygtinai įsakė eiti su manimi pietauti, o aš privalantis jį prižiūrėti, kad šis tikrai pavalgytų. Mums einant į tratoriją kolega ėmė įkalbinėti, kad ambasados darbuotojui pasakyčiau, jog valgėme kartu, o iš tikrųjų jis eitų savais keliais. Nesutikau, tai bičiulis mane išvadino Pribaltikos fašistu.

Sykį pačioje stažuotės pradžioje, kai dar labai prastai kalbėjau itališkai, man nutiko kuriozas. Barra paprašė manęs atnešti studijos raktą, aš nuėjau pas raktininką ir paprašiau jo. Ten dar buvo daugiau žmonių, visi pradėjo juoktis. Raktininkas klausia, ką aš su tuo raktu darysiu. Atsakau, kad atrakinsiu studijos duris. Visi jau krinta iš juoko, o aš stoviu kaip kvailys. Pasirodo, paprašiau ne „chiave“ (liet. raktas. – J. K.), o „chiava“ (liet. šūdas. – J. K.). „Sovietico“, – kvatodami konstatavo italai.

Kitą sykį manęs prašo atnešti raktą Barros asistentas, koncertmeisteris Edoardo Piazza. Atsakau, kad kartą labai nepasisekė su tokia užduotimi. Jis patarė pasakyti raktininkui, kad studijos raktas man bus reikalingas visus metus, tuomet nereikės kiekvieną kartą aiškinti, ko noriu. Nutiko dar blogiau. Kai pasakiau, kad man rakto reikės visus metus (it. anno), vėl visi neteko žado. Pasirodo, sakydamas anno neištariau antrosios n, išėjo ano (liet. išeinamoji anga. – J. K.). O, varge... Barra manęs gailėdamas aiškino, kad italų kalba – labai kaprizinga, ne visi italai tokiais atvejais ims juoktis, kitas gali ir mirtinai įsižeisti.

Be savo pagrindinio mokytojo Genarro Barros, dar mokiausi interpretacijos pas jau minėtą Edoardo Piazzą. Jis buvo Giacomo Puccini bičiulis. Prisimenu, kai su juo ruošiau Koleno partiją „Bohemoje“, Piazza akompanuodamas susigraudindavo, iš po akinių pažirdavo ašaros. Matyt, jį užplūsdavo prisiminimai. Piazza buvo neišpasakytai išprusęs, inteligentiškas žmogus. Iš jo pirmąsyk sužinojau, kad Shakespeare´as rašė senąja anglų kalba, kurios šiuolaikiniai anglai nebesupranta, kad Italijos kaip tokios anksčiau nebuvo, kad Vittorio Emanuelle II suvienijo Apeninų pusiasalio kunigaikštystes ir Dante´s kalbą paskelbė italų bendrine kalba. Čia į Piazzos pasakojimą įsiverždavo Barra, kuriam labai nepatiko Italijos suvienijimo idėja.

Kvėpavimo mokiausi pas Ettore Campogalliani. Jis išmokė taisyklingo vokalinio kvėpavimo tokias žvaigždes kaip Renata Tebaldi, Renata Scotto, Mirella Freni, Ferruccio Furlanetto, Ruggero Raimondi, Luciano Pavarotti, Carlo Bergonzi… Kai kurie mano stažuotės bendramoksliai pas jį neidavo arba užklysdavo retai, nes jis dėstė labai smulkmeniškai, preciziškai. Darbo daug, o rezultatai menkai pastebimi. Aš visus dvejus metus lankiau jo pamokas stropiai, jis su manim dirbdavo ilgiau nei man priklausančią pamoką, nes laiko likdavo nuo tų, kurie neateidavo. Jo pamokos priminė gimnastiką. Mokinį paguldydavo ant kušetės, kad atsipalaiduotų tarpšonkauliniai raumenys. Taip pat darydavau specialų pratimą kojų raumenims. Įkvepiant ir iškvepiant aiškindavo, kaip dirba kuris kūno raumuo, demonstruodavo, dėl kokių kvėpavimo klaidų kas nors nepavyksta. Pasirodo, iki tol, kaip ir daugelis dainininkų, visai neteisingai kvėpuodavau.

Visi svajojome patekti į „La Scalos“ sceną. Dar pirmąjį stažuotės sezoną Piazza manęs paklausė, ar nenorėčiau atlikti Monteronės vaidmens „Rigolete“. To Piazzą užklausė teatro direktorius Antonio Ghiringhelli. Aš, savaime suprantama, sutikau. Bet Piazza pasakė, kad reikia atsiklausti Barros. Šis neprieštaravo. Tada Piazza nuėjo pas tuometinį teatro vyriausiąjį dirigentą Rainaldo Zamboni. Jis liepė mokytis ir ateiti, kai būsiu pasiruošęs. Pasiruošimas neužtruko, dirbome su Piazza. Paskui padainavau visą partiją Barrai. Jis neturėjo pastabų, taigi, gavau jo leidimą. Nuėjau pas dirigentą Zamboni, jis paskyrė mane dainuoti vietoj Giovani Foiani. Nebuvo jokių repeticijų, reikėjo viską įsidėmėti žiūrint spektaklius.

Mano debiutas įvyko 1967 metų balandžio 27 dieną. Prieš spektaklį atėjau į grimerinę ir radau ant staliuko sveikinimo atviruką nuo direktoriaus Ghiringheli, šalia – vaza su šokoladiniais saldainiais. Pasirodo, tokia teatro tradicija – pasveikinti kiekvieną debiutantą. Rigoletą šiame spektaklyje dainavo Peteris Glossopas, Džildą – Margherita Rinaldi, Sparafučilę – Nicola Zaccaria, o Hercogą – Luciano Pavarotti! Tą vakarą jis taip pat debiutavo „La Scaloje“. Po daugelio metų Niujorke su Luciano susitikome „Metropolitan opera“ scenoje… Jis prisiminė savo debiutą, visus to vakaro scenos partnerius. „O Monteronę dainavo toks rusas“, – vardino Pavarotti. „Taigi aš ten buvau, – išpoškinau jam, – tik aš ne rusas, aš – lituano!“
Spektaklis praėjo sėkmingai, aplodismentai – gausūs, o „Corriere della serra“ ir man skyrė keletą eilučių. Prisimenu, ten buvo paminėtas Barra kaip stažuotės vadovas, Piazza kaip padėjęs man, stažuotojui, parengti vaidmenį. Neišsaugojau savo debiuto „La Scaloje“ recenzijos. Gana vėlai pradėjau kaupti archyvą.

Paskui gavau pasiūlymą dainuoti Didįjį šventiką „Idomenėjuje“ ir Dievo balsą toje pat operoje. Pastaroji partija sklinda iš užkulisių, net nereikėdavo pasirodyti scenoje. Taigi, dar du sykius gavau padainuoti didžiojoje „La Scalos“ scenoje. Taip pat gavau pasiūlymą dubliuoti Agostiną Ferri ­–Raimondą „Liučijoje di Lamermur“. Gaila, bet mano kaip dublerio paslaugų neprireikė, Ferri nesirgo ir pats dainavo. Tačiau buvo neįkainojama patirtis repetuoti šią partiją su orkestru, diriguojant pačiam Claudio Abbado!

Italijoje labai lengva pakliūti į šarlatanų rankas. Kai atvažiavau į stažuotę, nuo pirmos dienos į viešbučio numerį pradėjo veržtis visokie veikėjai, prisistatantys dainavimo mokytojais, bel canto specialistais. Paskui laikraštyje skaičiau, kad yra arti 3000 tokių „mokytojų“. Bet iš jų tik kokie 5–6 procentai yra tikri italų mokyklos žinovai ir atstovai, koks buvo ir mano stažuotės vadovas Genarro Barra. Taip pat buvo minimi Giacomo Lauri-Volpi, Mercedes Llopart ir kt. Jau po kelių dešimtmečių Amerikoje sutikau porą lietuvių, kurie Smetonos laikais iš Kauno buvo pasiųsti į Italiją mokytis ir pataikė pas šarlatanus.

Genarro Barra save laikė neapoliečiu (napolitano), ne italu, kaltino Garibaldį Italijos suvienijimu, neva tai buvę žalinga. Barra kilęs iš Neapolio kunigaikščių di Caracciolo giminės, jo prosenelis valdė Neapolio įlanką ir aplinkines žemes. Tačiau kai įlanką užgrobė britai, kunigaikštį di Caracciolo pakorė ant tristiebio burlaivio vidurinio stiebo, kuris itališkai vadinamas barra. Jo proanūkis Genarro dėl aukštos kilmės negalėjo studijuoti menų, nors turėjo polinkį muzikai ir didelį troškimą dainuoti. Jam pavyko tapti dainininku neprarandant titulo. Vis dėlto kaip artistas vengdamas kunigaikščių di Caracciolo pavardės, nusprendė pasivadinti Barra – prosenelio egzekucijos įrankio vardu[2].

Į Milaną atvykome penki jauni sovietiniai artistai – tenorai Zurabas Sotkilava ir Vladimiras Pevko iš Didžiojo teatro, Nikolajus Ohreničius iš Odesos teatro, sopranas Marija Biješu iš Kišiniovo operos teatro ir aš, o estų tenoras Hendrikas Krummas buvo likęs antriems stažuotės metams, tad jau turėjo patirties. Kai pirmąsyk susirinkome pas Barrą, jis liepė rytojaus dieną eiti į „Nabuko“ spektaklį „La Scaloje“ ir atlikti užduotį – atspėti, kokio balso tipo artistai dainuoja vieną ar kitą partiją. Paskui buvo užduotis „Trubadūro“ spektaklyje. Kitą dieną susirinkome į pamoką ir Zurabas Sotkilava pradėjo negailestingai kritikuoti Carlo Bergonzi, dainavusį Manriką, ypač jo aukščiausias natas. Mūsų nuostabai, Barra labai pasipiktino, pradėjo šaukti savo neapolietiška tarme. Abu su Sotkilava susipešė kaip gaidžiai, rėkte rėkė – vienas neapolietiškai, kitas gruziniškai. Aš nusprendžiau įsikišti, ėmiau abu raminti. Tuomet Barra atsmaukė savo kelnes iki šlaunies ir parodė didžiulį randą. Po to pasakė, kad tais laikais, kai jis dar buvo kilmingas kariškis, buvo iškviestas į dvikovą ir priešininkas kardu jam perrėžė šlaunį. Nepaaiškino mums, kodėl įvyko dvikova, bet piktai mestelėjo Sotkilavos pusėn: „Negalima kritikuoti nei Bergonzi, nei kitų tenorų, jei jiems nepavyksta gražiai padainuoti aukštosios do. Ji arba įvyksta, arba ne.“ Kitaip tariant, „pagauni gaidį“ arba ne.

Tai mums buvo pamoka, kad operos dainininko kritika yra labai subtilus dalykas. Dainininkas gali būti visiškai nekaltas, jei išslydo negraži gaida.

Jaunystėje mūsų pedagogas dainavo nemažai „Fausto“ spektaklių su didžiuoju Titto Ruffo – Valentinu. Barra pasakojo, kad spektaklio metu užkulisiuose siurbčiodavo ramunėlių arbatą, o galingasis Ruffo su arbatėlėmis nesiterliodavo, tarp savo dainuojamų epizodų sukirsdavo po 2 vištas! Sykį Barrai teko dainuoti su Fiodoru Šaliapinu. Jo sceniniame kostiume buvę įsiūtos dvi kišenės, kuriose Šaliapinas laikė po pusbutelį viskio ir spektaklio metu jį siurbčiodavo. Per pertrauką prieš trečiąjį veiksmą scenoje jau būdavo sustatytos sodo dekoracijos. Artistai pertraukos metu mėgdavo vaikštinėti tarp dekoracijų, pasikartoti mizanscenas. Barrai vaikštinėjant su puodeliu ramunėlių arbatėlės, prie jo prišoko Šaliapinas ir, parvertęs aukštielninką ant sodo akmenų dekoracijos, ėmė pilti į burną viskį. Barra, nepratęs maukti viskio, negalėjęs jo nuryti, tad sučiaupė lūpas, o viskis tekėjo per baltus marškinius... Pasak Barros, Šaliapinas beveik visada dainuodavo spektaklius įkaušęs.

Stažuodamiesi pas Barrą tiesiog siurbėme iš jo žinias, kurias paskui tarpusavyje aptardavome ir bandydavome susisteminti, aprašyti. Čia aktyviausi buvome su ankstesnių metų stažuotoju Nodaru Anguladze iš Tbilisio. Jis buvo ne tik vokalistas, bet ir kalbotyrininkas, humanitarinių mokslų daktaras, tad jam neblogai sekėsi formuluoti mintį. Anksčiau jis dar stažavosi Romos šventosios Cecilijos akademijoje. Vėliau Sotkilava atvežė jo publikuotą straipsnį apie Barros metodiką, kurį visi kartu nagrinėjome. Anguladzė pirmasis Sovietų Sąjungoje pradėjo diskusiją, kas yra bel canto. Ar tai epocha, ar repertuaras, ar tiesiog gražus dainavimas? Jis konstatavo, kad bel canto pirmiausia yra repertuaras, kuris suformavo specifinę dainavimo techniką.

Į stažuotojų grupę pateko ir leningradietis Borisas Lušinas. Jis buvo gydytojas, gimęs karininko šeimoje. Po karo sovietai kontroliavo dalį Austrijos, ten tarnavo ir Boriso tėvas. Kai šeima grįžo į Sovietų Sąjungą, Borisas jau buvo baigęs gimnaziją Austrijoje. Paskui jis įstojo į Leningrado konservatoriją studijuoti vokalo. Nors gražiu balsu nepasižymėjo, tačiau įtikino pedagogus, kad užsiims vokalo teorijos plėtote. Girdėjau jį dainuojant stažuotėje – siaubingas įspūdis, bet Milane jis įsitraukė į mūsų diskusijas Barros metodo klausimais ir, matyt, sugebėjo nebūdamas praktikuojantis dainininkas tapti geru vokalo pedagogu. Vienas iš jo mokinių – garsus rusų bosas Genadijus Bezubenkovas.

Pats Barra nepaliko jokių rašytinių savo teorijos liudijimų. Tuo užsiėmėme mes patys. Čia pat galėjome su juo pasiaiškinti, pasitikrinti, ar esame teisingame kelyje.

Aš mūsų penkių stažuotojų kompanijoje jaučiausi privilegijuotas vien dėl to, kad buvau iš katalikiškos Lietuvos. Per katalikų šventes man kaip ir italams paskirdavo laisvadienius ir pasiūlydavo aplankyti kokią nors Italijos vietovę, apmokėdavo kelionę. Mano kitatikiai bendramoksliai tokių privilegijų neturėjo. Taip aplankiau beveik visą Italiją nuo Venecijos iki Palermo. Viena pirmųjų kelionių buvo į Neapolį, kur pirmiausia susiradau Enrico Caruso kapą. Prieš religines šventes į Piazzos klasę ateidavo kunigas ir mus, katalikus, pašventindavo. Piazza atsiklaupdavo, aš iš paskos. Sykį Piazza man sako, kad jei norėčiau nuvažiuoti į Romą, jis mielai pavėžėtų, nes ten gyvena jo vaikai ir per šventes jis keliauja jų aplankyti. Per antrąsias mano stažuotės Velykas abu ir susiruošėm į Romą. Netoli Vatikano jis man surado nebrangų pensioną. Abu aplankėme Vatikano muziejų.

Ne kartą Barra manęs klausė, ar aš pažįstu Muslimą Magomajevą. Atsakiau, kad pažįstu. Istorija buvo tokia. Barra nedarė savo įrašų, laikėsi nuostatos, kad jo reikia klausytis tik gyvai, teatre. Tačiau buvo pasidaręs keletą įrašų asmeniniam naudojimui. Tose keliose vinilo plokštelėse įrašai buvo tik vienoje pusėje, kad jos nepatektų į rinką. Plokšteles Barra mums ir kitiems studentams leisdavo, kad žinotume, kaip skambėjo jo balsas. Mišelis (taip Barra vadino Muslimą, kuris pas jį stažavosi anksčiau už mus) vis prašydavo Barros tas plokšteles paskolinti, kad per atostogas savo gimtojo Azerbaidžano operos dainininkams ir publikai parodytų, kaip įspūdingai aktyvios karjeros metais skambėjo puikiai išlavintas Barros balsas. Tačiau Mišelis ėmė ir negrąžino tų plokštelių. Barra dėl to krimtosi ir ne sykį manęs prašė, kad grįžęs atostogų į Sovietų Sąjungą surasčiau Mišelį ir paimčiau iš jo plokšteles. O aš, kaip ir kiti sovietiniai stažuotojai, buvau griežtai instruktuotas, kad iškilus kokiam nesusipratimui tučtuojau privalau pranešti SSSR kultūros ministerijai. Taigi užsirašiau į priėmimą pas tuometinę ministrę Jekateriną Furcevą ir jai visą išklojau. Ji padėkojo, pasakė, kad jau vien tai, kad Magomajevas prašė plokštelių, yra „nesuderinama su tarybinio menininko elgesiu“ ir kad reikalas bus sutvarkytas. Tačiau, kiek žinau, plokštelės Barrai taip ir nebuvo grąžintos... Matyt, Mišelis manė, kad Barra jau senas, neilgai jam likę gyventi, tai plokštelės taip ir liks jam. Barra išties netrukus mirė. Mūsų stažuotė baigėsi 1968 metų pavasarį, o Barra mirė po metų, 1969-ųjų birželio 19 dieną eidamas 86-uosius. Kas žino, kur tos plokštelės dabar? Gal kokiame muziejuje ar aukcione. O gal kokių nors sovietinių „organų“ stalčiuose.

 

[1] Dosifėjus Bezčastnovas (vėliau – Besčastnas, 1906–1973) Romoje baigė universitetą „Angelicum“ bei kolegiją „Russicum“ , 1943 m. buvo įšventintas Rytų apeigų kunigu, bet netrukus degraduotas. Po karo SSRS buvo represuotas kaip „Vatikano šnipas“. Vėliau gyveno Lietuvoje, pagarsėjo kaip apostatas, išleido ateistinę brošiūrą „Vatikanas, kokį mačiau“ (Vilnius, 1964). Cituojama iš Reginos Laukaitytės straipsnio „Rytų apeigų vyskupo Petro Būčio misija Lietuvoje. 1930–1940“ (Istorija. Mokslo darbai, 84 t. htttp://www.istorijoszurnalas.lt/)

[2] Genarro Barra Caracciolo (1882–1969) mokėsi Neapolyje pas garsų pedagogą, tenorą Fernando De Lucią, vėliau Milane pas Giuseppe Mandolini, 1915 metais debiutavo Milano teatre „Dal Verme“ Turido vaidmeniu Pietro Mascagni operoje „Kaimo garbė“. Kiti jo žymūs vaidmenys – Rudžeras ir Kalafas Giacomo Puccini operose „Kregždutė“ ir „Turandot“. 1922–1923 m. sezoną su Neapolio teatro „San Carlo“ trupe gastroliavo JAV. Kaip operos artistas karjerą baigė 1940 metais.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!