Birštonas gyveno muzika

Šalia tokių žinomų teiginių, kaip kad Niujorkas niekada nemiega, o Paryžiaus – meilės miestas, reikėtų pridėti dar vieną – Birštonas vasarą gyvena muzika. Juk menas net vasarą neatostogauja.

Jei rugpjūčio pradžioje būsite Birštone ir ilsėdamiesi tarp dviejų grožio ir sveikatos procedūrų išgirsite muzikos garsus, sekite jais. Taip tapsite dar vienos gražios meilės istorijos liudininkais. Tos istorijos „personažai“ – Lietuvos muzikų sąjungos organizuojama Birštono vasaros menų akademija ir gražusis Nemuno vingyje įsikūręs kurortas.

Šiemet Birštono vasaros menų akademija duris atvėrė penktadienį, liepos 29d., LMTA medinių pučiamųjų instrumentų kvinteto „Nauji garsai“ koncertu. Įvadinis vakaras pasiūlė muzikinę panoraminę kelionę per šimtmečius pradedant renesanso laikų madrigalu ir baigiant XXI a. muzika.

Vis dėlto tikrasis maratonas prasidėjo šeštadienio rytą, kurortui dar miegant. Tarp kas valandą besikeičiančių tvarkaraščių, šurmulio ir netikėtų seniai nematytų pažįstamų susitikimų buvo mėginama susigaudyti aplinkoje ir savo dienotvarkėje. Pamažu tvarkantis organizaciniams reikalams, Birštono kultūros centre įvyko BMVA dalyvių ir pedagogų susitikimas, paliudijęs tiek vienų, tiek kitų įprotį čia sugrįžti. Juk ką pabrėžė akademijos meno vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė sveikinimo kalboje – mes sugrįžome! Tuoj pat mezgėsi pokalbiai tarp senbuvių ir naujokų, tarp studentų, mokytojų ir organizatorių.

Nuo pat ryto prasidėjusios scenos kalbos pamokos, vedamos aktoriaus Petro Venslovo, sudomino ne tik studentų būrelį, bet ir kai kuriuos akademijos pedagogus, pavyzdžiui, Eglę Juozapaitienę. Per pertrauką diskutuodami abu pedagogai iš karto sugretino vaidybos ir operinio dainavimo pratimus.

Beveik visi pirmosios dienos renginiai vyko Birštono kultūros centre jaučiant ypatingą Birštono merės ir šio projekto globėjos Nijolės Dirginčienės palaikymą.

Veiksmas nesustojo nė akimirkai. Iškart po pietų buvo atidaryta Kauno menininkų odinių objektų paroda „Tarp simbolio ir metaforos“. Atidarydama parodą Audronė Žigaitytė-Nekrošienė iškėlė interdiscipliniškumo klausimą. Kiek vaizduojamasis menas gali atspindėti muzikos skambesį? Ar muziką galima kaip nors kitaip išreikšti, ar tai nėra vienas abstrakčiausių menų, dingstančių ore tarsi vėjo gūsiui papūtus?

Apie miesto ir gamtos ūžesyje tirpstantį garsą buvo galima pamąstyti vaikštant „Skambančių skulptūrų“ takais Birštono parke. Klausytojų muzikinis pasivaikščiojimas prasidėjo labai organizuotai, grupei žmonių ritmingai judant nuo vieno taško iki kito sekant muziką, tačiau kuo toliau, tuo labiau žmonės rinkosi priimtiniausią tempą, tiesiog leido sau, pametus minią, sustoti ir meditatyviai klausytis akordeono garsų. Tiesa, reikia itin mėgti akordeoną, nes beveik dvi valandas maršrutas buvo „įgarsintas“ būtent šiuo instrumentu tik su keletu smuiko ar kanklių intarpų.

Vakarą vainikavo oficialus BMVA atidarymo koncertas, sukvietęs dažnus scenos partners-in-crime Ievą Prudnikovaitę ir ansamblį „4Tango“. Būtų galima kalbėti apie netobulą įgarsinimą (ar jo išvis reikėjo?), tačiau vasarą nesinori nieko apkrauti muzikologinėmis analizėmis. Galėčiau pasakyti tik tiek, kad iš įvairių šių artistų programų sudėtos dainos ir muzika (prancūziškos dainos, argentinietiškas tango ir Astoro Piazzollos hitai) nupiešė kad ir šiek tiek eklektišką, bet tokį, kokio laukė kurorto publika, moters portretą.

Pirmą akademijos dieną organizatorių ir festivalio globėjų sveikinimo kalbos vis sukosi nuo optimizmo matant tiek menui tarnaujančių žmonių, iki skaudžios realybės konstatavimo pabrėžiant nelengvas projekto egzistavimo sąlygas. Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ne tik pabaigą, bet ir vystymąsi, kuris, tikiuosi, šiai akademijai bus nesibaigiantis kaip Wagnerio operose ir atneš daug inovacijų. Juk čia susirenkantys jauni žmonės atvažiuoja kelti audrų.

Birštono vasaros menų akademijos dalyvius ramiame kurortiniame miestelyje galima atpažinti ne tik iš oranžinės spalvos kortelių ant kaklo, bet ir iš nenutrūkstamų pokalbių apie meną, o kartais tiesiog iš greito žingsnio skubant iš vieno koncerto į kitą. Rytą vykstančių vokalo, fortepijono ir arfos meistriškumo kursų rezultatai vakare įgauna „Vakaro serenadų“ formą „Eglės“ sanatorijoje prie įspūdingos žalios augalų sienos.

Dienos metu siūlomos paskaitos, susitikimai ir užsiėmimai, atviri aktyviesiems ir pasyviesiems dalyviams, tik dar kartą įrodo gilų ir prasmingą BMVA integralaus menininko kūrimo tikslą.

Pavyzdžiui, kursų metu pristatyta visame pasaulyje jau paplitusi Alexanderio technika, mokanti atlikėjo minčių ir kūno judesių valdymo grojant, Lietuvoje yra ganėtinai naujas dalykas. Vis dėlto vienas unikaliausių užsiėmimų vyko prisimenant klasikinės muzikos atlikėjų senai pamirštą praktiką, anksčiau būtent taip ir įkvėpdavusią kompozitorių kūrinių atsiradimą, t. y. improvizacijos meną. Profesoriaus Giedriaus Kuprevičiaus dviejų dienų kursas akademijoms dalyviams tikriausiai kėlė didesnę baimę nei atvira pamoka su žymiausiais Lietuvos operos solistais. Juk labiausiai bijoma to, ko nepažįsti. Profesorius lengvomis provokacijomis pirmiausia bandė išlaisvinti studentus, ir šie tik po tam tikro laiko, nusimetę akademinį rimtumą, priėmė siūlomas žaidimo sąlygas.

Nors per kelias pamokas neįmanoma tapti genialiais improvizatoriais, jos, manau, išmokė nesitenkinti viena kūrinio atlikimo versija.

Įtemptas buvo ne tik studentų, bet ir publikos tvarkaraštis. Pirmoje dienos pusėje didžioji meninė išraiška būdavo lipdoma uždarose patalpose, asmeniškai su kursų profesoriais, o vakare vykdavo net du koncertai – jau pripažintų kviestinių atlikėjų ir su jais savo profesionalumą turėdavusių progą palyginti BMVA dalyvių.

Ne vienam menininkui apsilankymas Birštone jau tampa gražia vasaros tradicija, tačiau sunku patikėti, kad tokiam pusę pasaulio apkeliavusiam kolektyvui kaip berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, pavasarį gastroliavusiam Jungtinėse Amerikos valstijose, tokia kelionė iš Šiaulių į Lietuvos pietus buvo pirmoji. Dar didesnis paradoksas, kad ir patiems birštoniškiams, regis, dar nebuvo tekę girdėti apie „Dagilėlį“. Tokia klaida buvo panaikinta pirmuoju choro pasirodymu „Eglėje“, kur rugpjūčio 3 dieną jo vadovas Remigijus Adomaitis surengė atvirą meistriškumo pamoką tema „Kodėl berniukai nori dainuoti“.

Vienoje BMVA paskaitoje teko išgirsti kažką sakant, kad kiekviena revoliucija prasideda nuo dainos. Taip ir R. Adomaitis prieš gerus dvidešimt metų Šiauliuose pradėjo muzikos revoliuciją įkurdamas berniukų chorą „Dagilėlis“. BMVA kursuose dažnai skambėjo žodis „edukacija“. Paprastai tai būna pasiaukojamas, niekieno nepastebimas, dažnai valstybės ignoruojamas darbas. Būtent tokiu iš pradžių nepastebimu darbu R. Adomaitis išaugino ne tik unikalius vaikus, bet ir iškėlė Lietuvos vardą į pasaulio aukštumas.

Norint įminti mįslę, kaip vaikams perduoti meilę muzikai, atsakymo reikia ieškoti būtent „Dagilėlio“ vadovo asmenybėje. Po rugpjūčio 4 d. Birštono kultūros centre vykusio „Dagilėlio“ koncerto teko kalbėtis su daugeliu žmonių, ir visi iki vieno tvirtino dar nė karto nematę tokio tvirto choristų ir dirigento ryšio. Jokio muštro, tik laisva laikysena, jokių klaidžiojančių vaiko akių, tik kaip nematomu siūlu nutiestas žvilgsnis į R. Adomaičio gestus. Intonacijos tikslumas, pralenkiantis net „Ąžuoliuko“ ar „Liepaičių“ dainavimą.

Prieš koncertą Audronė Žigaitytė-Nekrošienė sakė, kad „Dagilėlis“, kaip ir tas paukštelis, kurio vardu pavadintas choras, naikina visus negerus dalykus ir teikia džiaugsmą. Aš pati, gerai žinodama šio choro galimybes, jau prieš koncertą neabejojau, kad praleisiu pačią „teigiamiausią“ šios prabėgančios savaitės valandą, tačiau salėje susirinkusiems žmonėms, kurie pirmą kartą klausėsi „Dagilėlio“, festivalio meno vadovės žodžiai tikriausiai buvo lemtingi.

Iš savo gausaus repertuaro „Dagilėlis“ pasirinko įvairių epochų ir stilių dainas, norėdamas atskleisti visą savo galimybių amplitudę. Choras ypatingą dėmesį skiria lietuvių kompozitorių muzikai, tad ir tą vakarą skambėjo puikiai įvaldytos ir savaip perteikiamos Laimio Vilkončiaus dainos „Gimtinė“, „Žmonės ant kalnų“, Nijolės Sinkevičiūtės „Ta ta to“. Buvo padainuotas jau „baziniu“ kūriniu tapęs Mateu Flechos „Riu riu chiu“ – ispanų 16 amžiaus villancicos stiliaus daina. Joje girdėjome „Dagilėlio“ solistų Igno Šimkūno ir Mykolo Mikšio dialogus su choru, jiems tambūrinu ir būgneliu pritarė Gytis Mačikūnas ir Gabrielius Ziberkas. Būtina paminėti ir nuostabią pianistę, nepakeičiamą „Dagilėlio“ koncertmeisterę Daivą Šulcaitę, jos nepriekaištingą, įvairių niuansų kupiną akompanavimą.

„Dagilėlis“, tą vakarą pasirinkdamas labai įvairų repertuarą, akivaizdžiai norėjo parodyti visas savo galimybes ir sužavėti Birštono publiką, iki tol nepažinojusią šio Šiaulių miesto fenomeno, koncertavusio Kinijoje, Jungtinėse Amerikos valstijoje, visoje Europoje. Keith Hampton „Praise His Holy Name“ atskleidė gebėjimą dainuoti gospelus, Giulio Caccini „Ave Maria“ neleido suabejoti choristų lyrinės muzikos pojūčiu ir ilgų frazių tikslumu. Žinoma, „Dagilėlis“ nebūtų „Dagilėlis“, jei koncerto pabaigoje nebūtų pasiūlęs greitai legenda tapsiančio Georgo Davido Weisso „The lion sleeps tonight“. Galiu prisiekti – jei šio kūrinio tektų klausytis keletą kartų, niekada neišgirstumėte vienodo atlikimo. Jei kas iki tos koncerto akimirkos dar nebuvo atvėręs savo sielos gerųjų vibracijų antplūdžiui, būtent tada buvo nokautuotas „Dagilėlio“ vyrų išmoningumo mėgdžiojant džiunglių garsus – nuo lietaus kapsėjimo, beždžionių ir paukščių klykavimo iki paskutinio viską užbaigiančio pergalingo dramblio trimitavimo.

Nors ir nemėgstu Lietuvoje po bet kokio koncerto publikos plojimų atsistojus, tą vakarą kartu su visais tiesiog pašokau iš kėdės. Kurtinantys plojimai ir šūksniai „bravo!“ Šiaulių „Dagilėliui“ buvo pelnyti.

Tai buvo vienas iš tų koncertų, sąmoningai laiko ir kokybės atžvilgiu suplanuotų taip, kad jam pasibaigus norėtum dar. Taigi ir mes, prakilnioji BMVA publika, ovacijomis reikalavome dar ir gavome Vytauto Kernagio „Mūsų dienos kaip šventė“.

Ir kaip kitaip, jei kalbame apie „Dagilėlį“.