Mortenas Lauridsenas: „Tik būdamas saloje galiu nusileisti į save kaip į giliausią šulinį“

Mortenas Lauridsenas – amerikiečių chorinės muzikos kūrėjas, 2007 metais Baltuosiuose rūmuose apdovanotas Nacionaliniu meno medaliu. Jungtinėse Amerikos Valstijose kompozitorius vadinamas chorinės muzikos tėvu, jis pelnė ir pasaulinį pripažinimą, o kritikai jo muzikai žada nemirtingumą.

Kelias

Atrodytų, kad Mortenas Lauridsenas – talentingas laimės kūdikis, tačiau septyniasdešimt ketverių kompozitoriaus biografijoje gausu randų: sudėtinga vaikystė augant su despotišku tėvu, brolio pasitraukimas iš gyvenimo, skausmingos skyrybos, finansiniai nepritekliai vienam auginant tris sūnus. O ir atėjimas į profesionalios muzikos pasaulį nebuvo „vadovėlinis“: tik būdamas dvidešimt vienerių Mortenas suvokė, kad jo kelias yra muzika, ir tai suprato sėdėdamas medžių viršūnes siekiančiame bokštelyje Ramiojo vandenyno pakrantėje, kur dirbo gaisrų stebėtoju.

„Mane šaukė muzika, tačiau nežinojau, kuria kryptimi eiti, neturėjau jokio muzikinio išsilavinimo. Supratau tik, kad tas natų vėrimas penklinėje yra mano. Tuomet ryžausi studijuoti. Turėjau nežmoniškai daug dirbti, dešimtis kartų daugiau nei kiti studentai. Bet pažvelkite, kokią gavau grąžą. Sunku tuo patikėti, bet atrasti save niekada ne vėlu“, – pasakoja M. Lauridsenas.

Studijos pareikalavo didžiulių fizinių ir dvasinių pastangų. Iki šiol kompozitorių persekioja sapnas, kuriame profesorius kviečia jį į kabinetą: „Įeikite, pone Lauridsenai. Parodykite, ką sukūrėte.“ Ponas Lauridsenas sapne nieko neturi sukūręs, tad tenka improvizuoti. „Būdavo dienų, kai maniau, kad išeisiu iš proto“, – kompozicijos studijas prisimena M. Lauridsenas. – Tačiau, kad ir nežmoniškomis pastangomis, man pavyko išvengti vienos didžiulės problemos, kuri kankina daugybę žmonių. Aš suradau save – kūryboje ir dėstytojo profesijoje.“

Sala

Nusprendęs atsidėti kūrybai, kompozitorius patraukė į nuošalią Valdrono salą, kurioje nebuvo elektros, geriamojo vandens, gyveno vos vienuolika gyventojų. „Turėjau fortepijoną, už kurį sumokėjau 50 dolerių. Dar turėjau seną folksvageną. Kai kėlėmės barža, kapitonas, matydamas, kaip ji giliai nugrimzdo į vandenį, juokaudamas paklausė, ką vežuosi bagažinėje, – ar tik ne fortepijoną? Ten iš tiesų buvo fortepijonas. Taigi atsikrausčiau į salą turėdamas instrumentą, auksaspalvį retriverį, keletą įrankių ir miegmaišį“, – su šypsena prisimena kompozitorius.

Prie to paties 50 dolerių kainavusio fortepijono ir gimė vienas garsiausių jo kūrinių „O Magnum Mysterium“.

Valandų valandas M. Lauridsenas sėdėdavo tyloje ir žiūrėdavo į vandenį. Paskui, grįžęs į trobelę, kurią susirentė pats, smailindavo pieštuką ir guldydavo natas penklinėje.

„Tai geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime – būti saloje ir išgyventi unikalias patirtis apsuptam tylos, vandens ir gamtos“, – ramybės kupinu balsu tyliai sako kompozitorius.

Detalės

„Noriu, kad pamatytum tuos vandenis, kur gimsta mano muzika“, – taip į elektroniniu paštu nusiųstą klausimą dėl interviu atsakė kompozitorius. Netrukus mane jis pasitiko jau kitoje mažytėje San Chuano saloje, kur atvyksta iš Los Andželo, kai nedėsto universitete.

„Papasakok, ką matai aplinkui, gimtąja lietuvių kalba“, – paprašo riedant iš salos oro uosto link kompozitoriaus pakrantės namelio. Su jam būdingu antakių kilstelėjimu ir nuoširdžiu susižavėjimu taria: „Nuostabu. Neįtikėtinai muzikali kalba. Tokia taki ir švelni.“

Vos po kelių su kompozitoriumi jo namuose praleistų valandų „Grammy“ nominacijos, paties George´o Busho Baltuosiuose rūmuose įteikti apdovanojimai, atrodę tokie reikšmingi prieš kelionę ir susitikimą, akimirksniu pasitraukia į antrą planą.

Iš tiesų, daug iškalbingesni ne tik nuostabūs tyvuliuojantys vandenys, bet ir kasdienės, buitinės jo gyvenimo detalės – pradedant ne vienus metus jam tarnaujančiomis velvetinėmis kelnėmis, baigiant antikvarinių knygų ir meno kūrinių kolekcija, ausiai neįprasta tyla, kurią sudrumsčia tik nuo vėjo sutilindžiuojantis keraminis varpas, kabantis terasoje.

Pašnekovai

San Chuano salos šlaite stovintis medinis kompozitoriaus namas skendi gausybėje žydinčių gėlių, jas sodina ir prižiūri pats. Kiekvieną dieną į kiemą ateina lapė pasiimti jai palikto skanėsto ir atsigerti. Visai kaip „Mažajame prince“. Aplinkui nuolat sukiojasi meškėnai, keisčiausiais būdais bandantys įrodyti, kad jie čia šeimininkai. Po terasa nuo kaitrios saulės slepiasi stirnų šeimyna, vakarop tiesiog po langais rupšnojanti žolę, o ilsintis hamake į plaukus įsisuka kolibriai.

Visa ši laukinė kompanija – vienumoje gyvenančio kompozitoriaus pašnekovai. „Štai antra diena, o jūs vis dar nuostabios“, – sako Mortenas vazoje pamerktoms gėlėms, kurias įteikė pasitikdamas oro uoste. Pažvelgęs pro langą į gertuvėje vandens neradusią lapę, jos atsiprašo meškėnų vardu: „Tai meškėnai išvertė gertuvę. Nepyk ant jų, jie nėra blogi, tiesiog neatsargūs.“

San Chuano sala unikali: čia laisvi ir neišgąsdinti gyvūnai, laisvos – be namų – pakrantės. Kompozitorius džiaugiasi valdžios sprendimu riboti saloje statybas, nes ji netrukus pavirstų antruoju Manhatanu. „Štai kodėl aš leidžiu dienas čia, šioje saloje, kur nesudarkyta, stebinamai natūrali gamta. Žmones išblaško, išdirgina begaliniai informacijos srautai, miesto triukšmas. Tik būdamas saloje galiu nusileisti į save kaip į giliausią šulinį. Ir kurti“, – sako M. Lauridsenas.

Rutina

„Stengiuosi save apsupti pozityviais dalykais. Tai būdas pabėgti nuo skausmingos realybės. Kiek įmanoma, savo mintis užimu kitais dalykais – nuostabia poezija, muzika, literatūra, pozityviais žmonėmis“, – aiškina kompozitorius.

Kasdienis jo gyvenimas saloje labai paprastas. Nors harmonija su gamta – didžiausia vertybė, būna dienų, kai norisi pamatyti žmonių. Tuomet jis nurieda keletą mylių iki Rosche Harbour prieplaukos. Ten užsuka į paštą, kur į asmeninę dėžutę atkeliauja laiškai ir knygos. Kas kartą pasivaikšto ir po prieplaukos turgelį, čia jį visi pažįsta ir nepraleidžia progos pakalbinti. „Viena turgelio dama mane išskirtinai myli. Tai „Candy Lady“, – juokiasi M. Lauridsenas. Saldainių pardavėja, žinodama kompozitoriaus silpnybę ledams, apibarstytiems karamelizuotais riešutais, į dailų maišelį prirenka karamelinių trupinių nuo saldainių ir jam padovanoja.

Kasdien dalį laiko Mortenas skiria žmonėms, rašantiems jam laiškus elektroniniu paštu. „Gaunu daugybę laiškų. Atsakau kiekvienam. Jei žmogus skyrė savo laiko man parašyti, negaliu nepasidalinti savo laiku, – įsitikinęs M. Lauridsenas. – Žmonės rašo, kaip muzika keičia jų gyvenimus. Antai gavau padėkos laišką, kad „Lux Aeterna“ padėjo pereiti juodžiausią gyvenimo laikotarpį, asmeninį pragarą. Nuostabu žinoti, kad tai, ką aš sudėjau į muziką, pačius giliausius savo jausmus, paliečia kitus.“

Baimė

Kompozitorius nėra tas laimingasis mocartas, kuriam natos liejasi tarsi vanduo iš kubilo. „Aš rašau labai lėtai. Man reikia labai daug laiko kūriniui sukurti. Parašyti „O Magnum Mysterium“ prireikė pusės metų, prie „Lux Aeterna“ dirbau dvejus metus. Žinoma, tarpuose dariau ir kitus dalykus – auginau vaikus, dėsčiau universitete. Kūryba man neatsiejama ir nuo baimės. Kartais užplūsta tokia baimė, kad nerasi atsakymų. Kūryba – ne šiaip pasismaginimas, tai nuolatinė kova, kuriai laimėti kartais prireikia ir sunkiosios artilerijos“, – sako M. Lauridsenas.

Kurdamas „O Magnum Mysterium“ kompozitorius manė, kad geriau būti dailide ir matyti dienos darbo rezultatą, nei vakarais mesti į židinį pluoštą pribraukytų penklinių. „Beprotiškai sunkiai radau kūrinio raktą. Mergelės Marijos skausmas dėl mirštančio sūnaus – kokios gi tai natos?“, – klausė jis savęs. Pagaliau po žodžiu „Virgo“ atsirado nuostabi sekunda... Kūrinys pavergė tūkstančius klausytojų. Ir ne tik.

„Nusiunčiau kūrinį nuostabiam dirigentui Paului Salamunovichiui ir pasakiau: „Prašau, Maestro, tai Jūsų „O Magnum Mystrium“. P. Salamunovichius atsakė: „Aš visą savo gyvenimą laukiau šios muzikos.“

Kartą kompozitorius aplankė P. Salamunovichių ligoninėje, ištiktą komos. Mortenas priėjo prie bičiulio ir tarė: „Sveikas. Čia tavo kompozitorius. Kelkis, eime, metas į sceną. Visi laukia „O Magnum Mysterium“. Medikų nuostabai, Paulo ranka pakilo ir jis ėmė diriguoti.

Tai, kas už žodžių

Žvelgiant į kompozitoriaus kūrybą matyti, kad didžioji dalis melodinių linijų atėjo iš laiko patikrintų poetų – Pablo Nerudos, Rainerio Marios Rilke´s, Roberto Graveso, Federico Garcíos Lorcos – tekstų. „Esu priklausomas nuo poezijos. Daugybę metų. Savo kūriniams renkuosi tas eiles, kurių tematika mane sužavi. Žinoma, ne mažiau svarbu, kaip viena ar kita mintis sudėliota į poetinę formą“, – sako M. Lauridsenas.

„Pasineriu į poeziją kiekvieną dieną, skaitau ir skaitau. Ateina akimirka, kai trenkia tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tada viską meti, tave praryja aistra kurti. O Dieve, kaip man patinka šitas jausmas. Tai tas pat, kaip būti įsimylėjusiam. Negali galvoti apie nieką kita. Degu noru, kad žmonės, kurie neturi galimybės nukeliauti į atokią salą, savo vidaus gelmę pasiektų klausydami mano muzikos. Trokštu, kad jie nukeliautų ten, kur nebėra žodžių. Tikiu, kad bent jau kai kurie mano kūriniai turi galios perkelti žmogų už tos ribos“, – sako kompozitorius.

Klausantis Morteno Lauridseno kūrinių nekyla abejonių, kad jo muzika verta amžino gyvenimo. Pasak muzikologo Nicko Strimple´o, Mortenas Lauridsenas yra vienintelis JAV kompozitorius mistikas, kurio muzika pripildyta giedros ir skaidrumo. Tai neverbalizuojami ingredientai, bet lieka įspūdis, kad į visus klausimus atsakyta.