Anatolijus Šenderovas. Koncertas fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui

Nuo pat kūrybinio kelio pradžios kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzikai būdinga stipri dramaturgija, kūrinio medžiagos išauginimas iš teminio moto, aleatorika, sonoriniai efektai, ryškūs kontrastai, kurių principu plėtojama muzikinė medžiaga, emocingumas. Šenderovo muzikinė kalba logiška ir aiški, stiprus ir svarbus jo muzikos konstruktyvusis pradas, tačiau didžiausią dėmesį autorius skiria emociniam ir prasminiam muzikos turiniui, kuriam reikšmingą įtaką turi įvairūs kontekstai: kūrinių dedikacijos, inspiracijos, kompozitoriaus bendravimas su ryškiomis meno pasaulio asmenybėmis ir kt. Dedikacijos atlikėjams, kurių gebėjimus kompozitorius gerai žino ir siekia išskleisti, nulemia kūrinio žanro, instrumentarijaus, technikos pasirinkimą, struktūrą ir pastebimai išplečia jo kontekstinį bei semantinį laukus – visuma tampa daugiaprasmė, daugiasluoksnė ir pranoksta vien muzikinės minties ir kalbos ribas.

Tam, kad kūrinys taptų atlikėjo savastimi, kad taptų jo, jis turi atspindėti išskirtines atlikėjo savybes ir galimybes. Šenderovo ligšioliniai septyni instrumentiniai koncertai gimė jam glaudžiai bendradarbiaujant su ryškiais atlikėjais, siekiant atskleisti jų meistriškumą, instrumentų galimybes, o koncerto žanras tokiam tikslui ir partnerystei yra itin tinkamas. Taigi, koncerto žanro Šenderovo kūryboje atsiradimo aplinkybės semantiškai formavo ir individualiai veikė kūrinių dramaturgiją, muzikinę medžiagą. Patį naujausią opusą – Koncertą fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui – kompozitorius dedikavo savo tėvo, Lietuvos violončelės patriarcho, pedagogo ir atlikėjo Michailo Šenderovo (1917–1984) 100-osioms gimimo metinėms, taip įprasmindamas su šia asmenybe susijusių pirmųjų Lietuvos fortepijoninių trio veiklą. Naujuoju Koncertu Šenderovas atsigręžia ne tik į šeimos, padariusios didžiulę įtaką jo kūrybai, bet ir į XX a. vidurio Lietuvos muzikinės kultūros istoriją, kurią jo tėvas, intensyviai muzikuodamas su įvairiais kameriniais ansambliais, kūrė kartu su kitais žymiais muzikais – smuikininkais Aleksandru Livontu, Viktoru Radovičiumi, pianistėmis Olga Šteinbergaite, Marieta Azizbekova, kompozitoriumi Stasiu Vainiūnu[1].

Reikšmingam su tėvu susijusiam Lietuvos muzikinio gyvenimo etapui pažymėti Šenderovas pasirinko neįprastą šiuolaikinei muzikai žanrą – koncertą fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui. Kūrinys[2] įkūnija esmines klasikinio koncerto žanro savybes – virtuoziškumą, solisto (šiuo atveju trio – smuiko, violončelės ir fortepijono) ir orkestro dialogą. Kartu tai dabartinio laikmečio, kupino nerimasties ir įtampos, atspindys. Kaip ir Kvartete Nr. 3 (2015), čia kompozitoriui rūpi esminiai būties klausimai – nesustabdoma laiko tėkmė, darnos ir chaoso konfliktas. Kadangi kūrinio idėja yra reflektuoti trio žanro istoriją Lietuvoje, Koncertas sukurtas trims, o ne vienam solistui, muzikinė medžiaga pagrįsta daugiausia bendrais trio fragmentais, jų dialogu su orkestru, trio tarpusavio „pokalbiu“, o ne atskiromis solistų ekspozicijomis.

Kompozicija vienos dalies, tačiau jos formą Šenderovas konstruoja pasitelkdamas savo mėgstamą kontrastingų padalų principą: vieni su kitais žaidžia ne tik tembrai, bet ir nuotaikos, temperamentai. Lėta, mąslia trio solo įžanga pateikiama pagrindinio motyvo ekspozicija. Po stabtelėjimo (pauzės) viskas prasideda iš naujo, intensyviau plėtojant eksponuotos temos elementus. Energingos, atvirai dramatiškos padalos kaitaliojamos su lyrinėmis, skausmingomis, išskleidžiančiomis ir plėtojančiomis pagrindinį teminį, įtampa paženklintą keturių natų motyvą, kol pabaigoje įsivyrauja ramybė ir susitaikymas. Skirtingų kūrinio epizodų gretinimas tarsi ženklina vidinę kovą su savimi ar su tuo, ko negali sustabdyti – su laiko tėkme, su neišvengiamybe, o pagrindinis, kūrinio pradžioje eksponuotas ir nuolat įvairiais pavidalais sugrįžtantis, per visų instrumentų partijas (net ir fagoto, vibrafono) pereinantis ilgesingas teminis motyvas neleidžia klausytojui nutolti nuo būties apmąstymų. Pagrindinio motyvo ritmika, intonacijos, intervaliniai šuoliai ir kiti elementai išlaikomi visą kūrinį ir nuolat keliauja per abi – ir trio, ir orkestro – partijas įvairiomis nuotrupomis, apvertimais, ir tik keletą kartų ryškiai išnyra visas motyvas.

Kūrinio muzikinę medžiagą kompozitorius plėtoja klasikiniu būdu. Orkestro faktūra – skaidri, perregima, daug atbalsių, įvairių tembrų. Orkestras dėl subtilios, neperkrautos partijos delikačiai išryškina solinį trio vaidmenį, pats labiau suponuodamas atskirų individualių balsų pokalbį, ir tik keliuose kulminaciniuose epizoduose įgyja masyvų, su trio besivaržantį skambesį. Kūrinio kontekstai formuoja ir pačią muzikinę medžiagą, ir trio bei orkestro proporcijas. Koncerte svarbi tiek jo visuma (ji apibendrinama paskutinėje, itin melodingoje ir išraiškingoje, padaloje), tiek detalės – charakteringos intonacijos (septima, nona, mažoji sekunda, mažoji seksta), tembrai (kompozitoriaus pamėgti „varpo“ dūžiai, tarsi fiksuojantys nebegrįžtantį laiką, trimitas, smuikai), aleatorikos elementai.

Koncertą užbaigia lyrinis itin išraiškingas trio, styginių ir subtilių mušamųjų (varpeliai, marimba) epizodas. Kiek netikėta, kad nebelieka pradinio polifoninio smuiko ir violončelės pokalbio. Kūrinio pabaiga itin filosofiška, vedanti link nuskaidrėjimo, begalinį gyvenimo grožį patiriančios sielos nušvitimo, o kartu ir susitaikymo su gyvenimo trapumu. Koncerte fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui, kaip ir Kvartete Nr. 3, kompozitorius paveikiomis ir kartu paprastomis išraiškos priemonėmis atskleidžia būties grožį, skausmą ir laikinumą. Svarbi, tarsi išvada, mažosios sekundos intonacija – kūrinys pasibaigia teminio branduolio nuotrupomis fortepijono ir varpelių partijoje, o rytietiškų apeiginių medinių blokelių (temple block) tiksėjimas primena apie nenumaldomai bėgantį laiką.

Koncertas fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui, nors ir priklauso grynai instrumentinės muzikos žanrui, yra daugiaprasmis ir daugiasluoksnis kūrinys. Jo sandara kruopščiai apgalvota, muzikinės minties plėtojimas pagrįstas aiškiais struktūriniais elementais, teminio motyvo modifikacijomis, intensyviu dialogu tarp skirtingų balsų. Prasminius kūrinio sluoksnius išskleidžia atvirai lyriški ir filosofiškai gilūs epizodai, pakeliantys tiek patį kompozitorių, tiek atlikėją ir klausytoją į naują minties ir kūrybinės tapatybės lygmenį ir raginantys pažvelgti į neišvengiamus gyvenimo kelionės procesus.

Anatolijus Šenderovas – vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių, Lietuvos nacionalinės ir Europos kompozitorių premijų laureatas. Gimė 1945 m. muzikų šeimoje. Mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA), prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasėje, ją baigė 1967 m. Tuo pačiu metu (1965–1967) kompoziciją studijavo Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo valstybinėje konservatorijoje pas prof. Orestą Jevlachovą. 1990 m. stažavosi Tel Avivo Samuelio Rubino muzikos akademijoje.

Įvairių žanrų A. Šenderovo kūryba buvo įvertinta reikšmingais apdovanojimais tarptautiniuose konkursuose Prahoje (1993), Kilyje (1994). 2002 m. už „Concerto in Do“ violončelei ir simfoniniam orkestrui, dedikuotą Davidui Geringui, A. Šenderovas pelnė prestižinę Europos kompozitoriaus premiją. 1996 m. kompozitorius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 1997 m. – Nacionaline kultūros ir meno premija, 2006 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.

A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos prizą už geriausią sceninį kūrinį (2005), Koncertas Nr. 3 violončelei ir simfoniniam orkestrui buvo įvardintas tarp geriausių 2012 metų kūrinių, Styginių kvartetas Nr. 3 – tarp 15 geriausių 2015 metų kūrinių. Kompozitorius yra pelnęs Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO, Šveicarija) apdovanojimą (2008) ir Lietuvos autorių teisės agentūros LATGA-a „Aukso žvaigždę“ (2010), Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2015).

A. Šenderovas yra trijų pastatytų baletų, trijų simfonijų, stambių vokalinių-simfoninių kūrinių, septynių instrumentinių koncertų, trijų styginių kvartetų, fortepijoninio trio, kitų kūrinių autorius. Jo muzika gyvuoja kasdienėse atlikėjų programose ir nuolat skamba įvairiose Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Brazilijoje, Japonijoje, Pietų Afrikoje, Izraelyje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje ir kitur.