Iš Maskvos – į Lietuvos pajūrį

Susipažinkime: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentas Vladimiras Ponkinas

– Maestro, kokie likimo vingiai atvedė jus į Lietuvą?

– Į Lietuvą mane atvedė širdis. Tiesiogine šio žodžio prasme. Mat ji buvo pradėjusi streikuoti, ir 2013 metais Maskvoje teko atlikti operaciją. Tačiau kardiologai perspėjo, kad artimiausiu metu man prireiks intensyvesnio gydymo ir patarė kreiptis į Lietuvos medikus. Jūs turite ne tik nuostabių profesionalų, bet – svarbiausia – pas jus puiki pooperacinė priežiūra. Taip sutapo, kad kaip tik tuo metu, kai ieškojau Lietuvoje kardiologinės pagalbos, į mane kreipėsi vaikų choro ir kamerinio orkestro „Salve musica“ dirigentas ir meno vadovas Kornelijus Pukinskis iš Šilalės, susidomėjęs internete skelbiamomis mano meistriškumo pamokomis. Būtent jis ir pasakė, kad Klaipėdos muzikiniame teatre laisva vyriausiojo dirigento vieta.

Kornelijus padėjo užmegzti ryšius, ir 2016 metų sausį aš susitikau su teatro vadovu Jonu Sakalausku. Greitai radome bendrą kalbą, nes turiu daug darbo muzikiniuose teatruose patirties. Lietuvos kultūros ministerija pritarė mūsų susitarimui. Gavau leidimą gyventi čia trejus metus, ir tai man leidžia tęsti meistriškumo pamokas Europoje.

2016 metų lapkritį mane sėkmingai operavo Jūrininkų ligoninėje, už tai esu dėkingas nuostabiam chirurgui kardiologui Gediminui Kundrotui. Palaipsniui įsijungiau į darbą, nors gydytojai man sakė iki 2017 gegužės gyventi be emocinių ar fizinių krūvių. Vis dėlto ėmiau patyliukais „partizanauti“ – labai jau išsiilgau darbo. Su teatro simfoniniu orkestru parengėme P. Čaikovskio kūrinių programą ir balandžio 8-ąją klaipėdiečius pakvietėme koncertą. Po jo jaučiausi puikiai ir dar kartą geru žodžiu paminėjau tiek gydytoją Gediminą, tiek visą Jūrininkų ligoninės personalą.

– Persikelti su šeima – drąsus sprendimas...

– Taip, mums su žmona aiškino, neva lietuviai nemėgsta rusų, juos engia, gąsdino net tuo, kad šalia Klaipėdos įsikūrusios NATO bazės ir pan. Bet kai mes atvažiavome ir savo akimis viską išvydome, supratome, kokie neteisūs buvo tie mums „gero“ linkėjusieji. Klaipėda – nuostabus uostamiestis, čia stipri – įvardinsiu senu žodžiu – internacionalinė dvasia. Mes nepajutome nė menkiausios diskriminacijos, su daugeliu žmonių galima bendrauti tiek rusų, tiek anglų kalbomis. O dar mums patiko, kad mieste ekologiška aplinka, ramybė. Dar labiau nustebino Palanga. Teatro direktorius mums pasiūlė laikinai, kol atsiras tinkamas butas Klaipėdoje, pagyventi nuostabiame kurorte, ir tai tapo maloniu papildomu „bonusu“. Gyventi Palangoje – laimė, o galimybė puikiu keliu per pusvalandį pasiekti darbovietę man pasirodė tiesiog fantastika. Ypač prisiminus Maskvos atstumus ir amžinas transporto spūstis.

– Kas čia pasirodė sunkiausia ar netikėta?

– Lietuva – įdomi šalis. Žmones čia neskuba pirštis į draugus, išlaiko atstumą, kurį laiką stebi. Negalėčiau pasakyti, kad tokį korektišką požiūrį į mane būčiau laikęs sunkumu, nes gana greitai supratau, jog barjerai išnyks per tiek laiko, kiek man jo prireiks aplinkinių pasitikėjiui įgyti. Tai nelengva, nes aš jiems – naujas žmogus, augęs kitokioje aplinkoje. Bet iš aplinkinių jaučiu geranorišką susidomėjimą. Be to, yra universalus raktas, padedantis spręsti daugumą problemų, – muzika.

– Taip, muzika nereikalauja vertimo – kitaip nei repeticijos su orkestru. Kaip sprendžiate kalbos problemą?

– Dauguma jaunų orkestro muzikantų geriau moka anglų kalbą, bet supranta ir rusiškai, tad repeticijos vykdavo dviem kalbom. O po poros mėnesių buvau maloniai nustebintas, kad tie, kurie nemokėjo rusų kalbos, savo iniciatyva pradėjo jos mokytis.
– Ar esate patenkintas muzikantais?

– Pabrėšiu, kad muzikantai darbštūs ir uolūs, bet juk tobulumui ribų nėra, todėl orkestro muzikavimo kokybės problemų, savaime suprantama, esama. Kita vertus, suprantu ir orkestrantų problemas. Pagrindinė iš jų – repertuaras. Jie groja operetes ir operas, bet simfoninių koncertų būna retai. O tam, kad augtum, reikia sunkių užduočių, iššūkių, kuriuos įveikti galima tik rimtu ir labai kruopščiu darbu. Tiek repeticijose, tiek dirbant savarankiškai, atliekant namų darbus.

– Ar orkestre pakanka instrumentų? Juk Jūsų lietuviškas debiutas buvo labai rizikingas – pradėjote nuo Wagnerio...

– Kiekvieną orkestrą galima padaryti tobulą it anglišką veją, jeigu puoselėtum kokius tris šimtus metų. Tiek laiko mes, deja, neturime...

Vagneriškąjį koncerto repertuarą aš rinkausi atsižvelgdamas į orkestro galimybes. Instrumentų pakako, tik Izoldos mirties epizodui iš operos „Tristanas ir Izolda“ reikėjo bosinio klarneto, o „Skrajojančio olando“ uvertiūrai – anglų rago. Šioms partijoms kvietėme muzikantus iš šalies.

Repeticijose mačiau, kaip keičiasi muzikantai, kaip, pavyzdžiui, atsigavo kontrabosininkai, o ir visi orkestrantai palaipsniui pardėjo jaustis stipresni, profesionalesni. Wagnerio muziką jie grojo pirmą kartą gyvenime, ir ši patirtis jiems buvo būtina. Mano nuomone, Mozartą arba Čaikovskį groti daug sunkiau. Reikia ypatingos grojimo darnos, muzikantai turi labai įsijausti, kad galėtų atlikti, tarkim, Čaikovskio 5-ąją simfoniją.

Repeticijas pradėdavome nuo abėcėlės. Profesionalai supras, ką reiškia ne tik styginiais, bet ir pučiamaisiais grojantiems muzikantams keisti štrichus arba mokytis naujų vietoj įprastų. Bet, kaip aš jau sakiau, orkestro muzikantai darbštūs, greitai pajutome išaugusią kokybę. Vadinasi, dirbo, grojo namuose. Palaipsniui repeticijose vis mažiau laiko būdavo skiriama ne techniniams sunkumams įveikti, bet pačiai muzikai suvokti. Pradėta kitaip priimti mano žodžius, kitaip atsiliepti į pastabas. Bendra štrichavimo politika parodė, kaip įmanoma visiems tapti disciplinuotesniems ir kartu laisvesniems, nepamirštant preciziškos ansamblio dermės. Esu dėkingas orkestro koncertmeisterei Audronei Jurkonytei už palaikymą ir solidarumą. Kai mano pusėn stojo pirmasis smuikas, tai tapo papildomu argumentu permainų kelyje.

– Pavaldumo ir laisvės orkestre paradoksą bandė suvokti ir muzikos istorikai, rašantys apie dirigentus, ir genialusis Fellini filme „Orkestro repeticija“. Vis dėlto dažniau skamba teiginys, kad orkestre demokratija, laisvė ir tolerancija neįmanomos, kad kiekvienas dirigentas – diktatorius. Fellini tai parodė gerokai šaržuodamas...

– Mano nuomone, viskas daug sudėtingiau. Dirigento profesijos neįmanoma įsprausti į kokius nors rėmus. Aš laikausi savo mokytojo maestro Genadijaus Roždestvenskio filosofijos. Jis yra pasakęs: „Orkestras – ne klavišų rinkinys, tai subrendusių muzikantų, turinčių savą pasaulio sampratą, savo skonį, sąskambis. Mano uždavinys juos organizuoti ir privilioti.“ Muzikantai – kaip vaikai, su jais negalima čiauškėti, jie laukia, tikisi, kad į juos bus žiūrima rimtai. Ir tada tuoj pat įsijungs aktyvus mąstymas. Kaip pavyzdį galiu pateikti britišką muzikinį lavinimą. Ten orkestrantų ar solistų atranka vyksta jau nuo vaikystės, ir po tokios selekcijos prasideda kruopštus darbas. Orkestro muzikantas – atskira profesija, reikalaujanti vidinės disciplinos, aukšto profesionalumo ir gebėjimo jaustis komandos žaidėju. Todėl britų orkestrai garsėja tobulu skambesiu, nes juos sudaro laisvos, kūrybingos asmenybės, sąmoningai prisiėmusios bendro darbo pareigą.

– Ir jokių galimybių laisvei pasireikšti?

– Į klausimą apie discipliną ir demokratiją orkestre, apie pasirinkimo ir kitas fundamentalias laisves aš atsakau mąstytojo Spinozos teiginiu: laisvė nėra anarchija, o įsisąmoninta būtinybė. Ši XVII amžiaus sentencija aktualiai skamba ir mūsų laikais. Štai todėl simfoninį orkestrą galima laikyti laisvų žmonių, gebančių vardan tikslo savanoriškai pasirinkti tam tikrus apribojimus, bendruomenės pavyzdžiu.

– Ir vis dėlto: Jūs diktatorius ar liberalas?

– Negalvoju apie save kaip apie diktatorių ar liberalą. Man labai svarbu, kad kiekviena repeticija būtų kūrybinga, o kiekviename koncerte klausytojai atrastų ką nors ypatinga, tai, apie ką jie net nebuvo susimąstę.

– Kurių dirigentų interpretacijos Jums artimiausios?

– Bruno Walterio, Otto Klempererio, kai kurie fon Karajano įrašai, Rafaelio Kubeliko, Marisso Jansonso ir, žinoma, mano mokytojo Genadijaus Roždestvenskio.

– Repertuaro plėtimas greičiausiai pareikalaus ir daugiau instrumentų. Ar orkestro biudžetas leis didinti jo sudėtį?

– Visos sudėties orkestras – tai skambesio paletė, kurioje kiekvienas instrumentas turi savo krūvį ir savo prasmę. Orkestro paletė kol kas nėra pilna, bet aš suprantu, kad kibti į atlapus teatro vadovui neįmanoma. Reikia remtis tokia sudėtimi, kokia yra. Atskirais atvejais kviesime trūkstamus instrumentininkus. Kviestiniai muzikantai dažnai būna profesionalumo pavyzdžiai, ir orkestrantams toks bendravimas duoda naudos. Bet aš vis dėlto esu įsitikinęs, kad būtina auginti savo muzikantus. Jeigu norime turėti suderintą, daugiabalsį instrumentą, kurį vadiname simfoniniu orkestru (gr. symphōnia – sąskambis, darnus skambėjimas. – Red.). Kai tik orkestro biudžetas leis, plėsime jo sudėtį. Ir pakilsime dar pora laiptelių aukščiau.

– Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras rengiasi remontui. Kokia bus teatro repertuaro politika tokiomis sąlygomis?

– Situacija bus vis sudėtingesnė. Reikia išmintingai tai ištverti, su viltimi, kad ateitis bus puiki. Teatro direktorius Jonas Sakalauskas – jaunas, kūrybingas žmogus, turintis vadovavimo patirties. Jis, man regis, geras strategas ir mato teatro ateitį. Man patinka, kad mūsų direktoriaus planai – ambicingi geriausiomis šio žodžio prasmėmis.

Pirmiausia, mūsų teatras privalo būti atpažįstamas ir gerbiamas Lietuvoje. 2016 metų operų pastatymai – Puccini „Bohema“ ir Čaikovskio „Jolanta“, – mano nuomone, priartina mus prie šio tikslo. Tikiuosi, kad viskas susiklostys gerai, ir mes pradžiuginsime šalies melomanus Čaikovskio opera „Pikų dama“. Mums tai bus dar vienas iššūkis. Žinau, kad skeptikai tuoj primins, jog teatrui trūksta solistų, tačiau tai – techniniai klausimai, jie yra išsprendžiami.

– Kokia bus orkestro koncertinė afiša? Beje, Jums atėjus, orkestrantų krūvis išaugo. Jie su tuo sutinka?

– Muzikantai pamatė perspektyvą, suprato, kad bus daug ko įdomaus. Mes neketiname apsiriboti Klaipėda, norime koncertuoti visoje Lietuvoje.

Muzikantai, jaučiantys, kad yra reikalingi, groja kitaip. Juk vyksta palaimingas energijos ir jausmų apsikeitimas su publika. O man labai svarbu, kad mano orkestrantai, atlikdami didžią muziką, jaustųsi laimingi. Žinau, kad 2018 m. vasario 16 d. Lietuva minės šalies valstybingumo atkūrimo 100 metų jubiliejų, ir aš jau galvoju apie lietuvių kompozitorių programą tai progai. Kaip ir iškilusis Čiurlionis, taip ir jūsų šiuolaikiniai kompozitoriai kol kas man – paslaptis. O man patinka sunkios muzikinės mįslės.

Kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė orkestrui parašė ne tik instrumentinę, bet ir vokalinę dalį. Kaip gražiai skamba, kai orkestrantai dainuoja! Manau, kad publikai tai suteiks papildomo džiaugsmo. Nenutoldamas nuo temos, pasakysiu, kad žaviuosi Kauno vyrų choru „Perkūnas“ ir jo meno vadovu bei dirigentu Romaldu Misiukevičiumi. Chorą pirmąkart išgirdau Maskvoje dar devintą dešimtmetį, tai buvo sukrečiantis, nepamirštamas įspūdis. Tikiuosi, kad mes sugalvosime ką nors drauge su „Perkūnu“.

Aš privalau vesti orkestrą į viršų tokiais repertuaro laiptais, kurie jį stiprintų ir tobulintų, todėl rugpjūčio 15 d. Klaipėdoje mes grosime kitą Vagnerio programą, o solo partiją atliks Violeta Urmana. Aš nepaprastai laimingas, kad bendradarbiausime su pasaulinio lygio operos scenos diva. Toliau grosime Sibelijaus kūrinius – Koncertą smuikui ir 2-ąją simfoniją. Vėliau norėtųsi atlikti Dvořáko 9-ąją simfoniją ir Rimskio-Korsakovo simfoninę siuitą „Šecherezada“, Rachmaninovo 1-ąjį koncertą fortepijonui (pirmąją redakciją).

– Ar jau žinomi solistai?

Yra puikių muzikantų solistų, kurie laukiami pasaulinio lygio scenose. Tačiau jeigu jie menkai žinomi Lietuvoje, mano galimybės tampa ribotos, tad politika, susijusi su solistų kvietimu, koreguoja pageidavimus. Be abejo, aš suprantu, kad direkcija siekia ne tik tobulinti orkestrą, bet ir atsižvelgia į vietinės publikos interesus. Su ja taip pat reikia dirbti, kad ji noriai ir gausiai rinktųsi į teatrą.

– Gal vertėtų pagalbon pasitelkti Sergejų Prokofjevą, Camilleˊį Saint-Saënsą, Benjaminą Britteną? Dauguma būsimųjų klausytojų vadovaujasi jais kaip kelrodžiais pradėdami pažintį su klasikine simfonine muzika...

– Gera mintis. Ir vietinio dramos teatro aktorius būtų galima įtraukti į bendrus koncertus. Bet ne vien Jūsų išvardinti kompozitoriai lavina žiūrovą. Pasaulyje esama daugybės kūrinių, kurie dar stipriau, nuotaikingiau gali ugdyti ir „prijaukinti“ jaunus klausytojus.

Per savo gyvenimą esu surengęs daug koncertų vaikams. Pavyzdžiui, labai harmoningai dera Rossini uvertiūros ir Carlo Collodi pasaka „Pinokio nuotykiai“, o Astridos Lindgren „Mažylis ir Karlsonas“ dera su Edisono Denisovo muzika. Antoineˊo de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“ aktorius skaitė skambant Mauriceˊo Ravelio, Camilleˊio Saint-Saënso, kūriniams. Williamo Byrdo, Antoníno Dvořáko ir Georgeˊo Gershwino kūrinių fragmentai lydėjo Oscaro Wildeˊo „Kentervilio pilies vaiduoklio“ skaitymus. Tokios programos įdomios ne tik vaikams, bet ir jų tėvams.

Manau, ateityje galėtų būti įdomu ir Klaipėdoje panaudoti savo panašaus pobūdžio darbo su Maskvos orkestrais ir Krasnodaro simfoniniu orkestru patirtį. Beje, ten mes grodavome ir patiems mažiausiems vaikučiams, net darželinukams. Aš juos netgi kviesdavau prie dirigento pulto (juokiasi). Ir, žinot, tai išties davė puikių vaisių. Vaikai augo susipažindami su klasikine muzika, o dabar jie jau eina į koncertus suaugusiesiems. Krasnodare šiuo metu visada anšlagai.

– Lieka tik palinkėti tokių anšlagų sulaukti ir Klaipėdoje. Beje, kai Jūsų nebūna, ar užduodate orkestrantams namų darbų?

– Taip, jie dirba savarankiškai. Repeticijos man – ne vien darbas su muzikiniu tekstu. Aš stengiuosi su muzikantais pasidalinti savo žiniomis apie kompozitorių, apie aplinką ir šalį, kurioje jis tuo metu gyveno ir kūrė. Ir man visada smagu, kai suprantu, kad į tuos namų darbus įeina ir knygų skaitymas bei muzikos klausymas. Visada jaučiamas muzikanto nusiteikimo tobulėti kaip asmenybei lygis. Atliekama muzika tampa gilesnė, turtingesnė. Ir man patinka, kad orkestrantai sutinka atlikti ir tokius namų darbus.

– Jūs ne tik vadovaujate orkestrui, bet ir daug dirbate kaip pedagogas. Ko reikia tokiam darbui?

– Visų pirma, žinių, antra – gebėjimų. Žinios turi būti išsamios, nes juk studentas ar stažuotojas sugeba užduoti tokių klausimų, nuo kurių gali galva susisukti. Turi būti pasirengęs atsakyti, ir kartais net labai išradingai. Tokiose situacijose neretai gelbsti humoro jausmas. Jei kalbėtume apie talentą ar gabumus, tai atskira tema, nes dirigentas savo profesijos privalo mokytis visą gyvenimą.

– Kalbant apie stažuotojus – koks turi būti jų pasirengimo lygis?

– Pageidautina, kad jie jau mokėtų diriguoti, bent minimaliai. Galiu pradėti mokyti ir nuo nulio, tačiau tada prireiks daugiau laiko ir didelių pastangų. Mano meistriškumo kursuose mokosi studentai, kurių pasirengimo lygis labai skirtingas (žinoma, jie visi turi muzikinį išsilavinimą).

– Ar kiekvienas muzikantas gali išmokti dirigento profesijos?

– Išmokti – taip, bet gautas žinias pritaikyti... Galima tapti ryškiu koncertuojančiu dirigentu arba orkestro gyvavimui labai reikalingu jam vadovaujančio dirigento asistentu, kuris su muzikantais iki pagrindinių repeticijų atlieka „juodraštinį“ parengiamąjį darbą.

– Kokiu būdu galima patekti mokytis pas Jus?

– Galima stoti į Maskvos konservatoriją arba užsirašyti į mano tarptautinius meistriškumo kursus (Master Class). Mano asmeninėje interneto svetainėje visada galima sužinoti kursų tvarkaraščius. Tikiuosi, kad nuo rudens jie pasipildys meistriškumo pamokomis, kurios vyks Lietuvoje, Palangoje.

– Gal ketinate tapti Lietuvos piliečiu? Tam reikia išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą...

– Mes su žmona pamažėle mokomės kalbos, o mums padeda sūnus. Jam treji metai, jis „dirba“ vaikų darželyje. Įdomu, kad su juo vaikučiai bando kažką rusų kalba čiauškėti.

– Žodžiu, gyvendamas Palangoje, nesiilgite didžiosios Maskvos...

– Iš čionykščio oro uosto nuskristi į dirigavimo paskaitas Maskvos konservatorijoje nėra jokių sunkumų. Kaip ir nukeliauti į bet kurį pasaulio tašką. Manau, kad ir pati Palanga ne kurortinio sezono metu galėtų tapti gera Europos baze dirigentų meistriškumo pamokoms. Aš turiu tokių idėjų. Ir, regis, pradedu sulaukti vietinių palaikymo. Jaučiu, kad jų akys prie manęs jau priprato (juokiasi).

 

Trumpa dosjė

Vladimiras Ponkinas 1996–1997 m. buvo Maskvos K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus-Dančenkos muzikinio teatro vyriausias dirigentas, pastatė baletus M. Bronerio „Užsispyrėlės sutramdymas“, S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“, V. Besedinos „Sulamita“, operas D. Verdi „Otelas“ ir N. Rimskio-Korsakovo „Pasaka apie carą Saltaną“. Nuo 1999 metų pradėjo bendradarbiauti su teatru „Gelikon opera“ (Maskva), 2002–2017 m. jis – šio teatro vyriausiasis dirigentas, pastatė D. Šostakovičiaus operą „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, A. Bergo „Lulu“, N. Rimskio-Korsakovo „Nemirtingasis Kaščėjus“, F. Poulenco „Karmeličių dialogai“, S. Prokofjevo „Nukritęs iš dangaus“, U. Giordano „Sibiras“. 2002–2006 m. buvo Galinos Višnevskajos operinio dainavimo centro Maskvoje vyriausiasis dirigentas.