Šv. Jokūbo festivalis: bendrystė per muziką

Jau septintą kartą vykęs Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis rugsėjo 1 ­– spalio 8 dienomis kvietė į susitikimus su sakraline muzika ir jos atlilkėjais iš Lietuvos ir Austrijos. Kiekvienas koncertas buvo vis kitoks, su savitumo žyme: austrų šiuolaikinė muzika, sakralinės ir liaudies muzikos sintezė, grigališkojo giedojimo ir elektronikos derinys, lietuvių chorinės muzikos retrospektyva, kompozitoriaus Vaclovo Augustino autorinis koncertas, Vakarų Europos ir lietuvių sakralinės muzikos aukso fondo kūriniai, grandiozinė pučiamųjų ir mušamųjų orkestro ir choro „Ąžuoliukas“ sąjunga atliekant Alfredo Schnittke´s kūrybai skirtą finalinį koncertą su didinguoju „Requiem“. Tiek repertuaro, tiek atlikėjų įvairovė festivalio lankytojams leido pasirinkti renginius pagal savo skonį. Džiugu ir dėl to, kad sakralinės muzikos festivalis neapsiriboja praeities epochų lobynais, įtraukiama nemažai XX–XXI a. muzikos, ypač lietuviškos – ji skambėjo beveik visuose koncertuose.

Festivalio pradžios koncertai

Garbė atidaryti festivalį teko svečiams iš užsienio – Hartbergo sakralinės muzikos draugijos chorui iš Austrijos (vyr. dirigentas Johannesas Steinwenderis). Pirmasis koncertas rugsėjo 1 d. vyko Kaune, Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje, o Vilniuje programa pakartota rugsėjo 2 d. nuolatinėje festivalio erdvėje – Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Choras, pristatomas kaip mėgėjų kolektyvas, aktyviai propaguojantis sakralinę ir pasaulietinę chorinę muziką, laikomas reikšminga Hartbergo kultūrinio gyvenimo dalimi. Šv. Jokūbo festivalyje kolektyvas puikiai reprezentavo savo šalies muzikinę kultūrą, suteikdamas retą progą gyvai susipažinti su austrų šiuolaikine sakraline muzika. Choras atliko austrų kompozitorių A. F. Kropfreiterio, K. Neuhauserio, A. Schauflerio, D. Rusch, P. Hertelio, P. Planyavsky, V. Fortino, taip pat ir kolektyvo vadovo J. Steinwenderio kūrinių programą. Šiuo požiūriu tai buvo neabejotinai įdomus festivalio koncertas, siūlęs ne laiko patikrintą kasiką ar visuomet savą lietuvių muziką, bet kelionę į terra incognita.

„Jo valia“

Pirmą kartą Šv. Jokūbo festivalyje dalyvavę Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ choras ir orkestras (meno vadovas Giedrius Svilainis, dirigentai Giedrius Svilainis, Egidijus Kaveckas ir Algimantas Kriūnas) rugsėjo 13 d. koncerte „Jo valia“ įprasmino tarptautinės choro ir instrumentinės muzikos bei lietuviškos tapatybės junginį.

Ilgametė ansamblio „Lietuva“ patirtis puoselėjant patriotiškumą pasireiškė įdomia programos strategija – šiuolaikinių lietuvių autorių sakralinės muzikos kompozicijos skambėjo kartu su klasikinių ir šiuolaikinių užsienio kompozitorių kūrinių aranžuotėmis liaudies instrumentų orkestrui ir chorui. Toks pasirinkimas įkūnijo vieną esminių festivalio idėjų, kad sakralinė muzika, festivalio meno vadovo Artūro Dambrausko žodžiais tariant, yra „pajėgi peržengti žemiškuosius skirtumus ir kalbėti universaliai, nepriklausomai nuo tikėjimo ir kultūrinių skirtumų.“ Jau pirmasis koncerte nuskambėjęs kūrinys – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Preliudas, op. 1, Nr. 3 (versija liaudies instrumentų orkestrui, aranž. Rūta Raginytė) – liudijo, kad šlovinti Viešpatį nebūtinai yra vienintelė sakralinės muzikos paskirtis, kad tokia muzika gali būti pati savaime vertinga ir svarbi tautai.

Vis dėlto visa persmelkianti lietuviška dvasia bylojo apie kitą užmojį – parodyti, kad pasaulio muzika gali skambėti ir išskirtinai lietuviškai. Užsienio kompozitorių kūrinių aranžuotės (aranž. Rūta Raginytė ir Arvydas Jankus) išties suskambo naujai palyginti su originaliomis kompozicijų versijomis (Josepho-Hectoro Fiocco „Allegro“, Erico Whitacre´o „Lopšinė“, Shao Suan Low „Sweet Dreams“, Patricko Haweso „Goddess of the Woods“), buvo įdomu klausytis dažniausiai su modernumu siejamų opusų, atliekamų liaudiškais instrumentais. Natūralu, kad ne kiekvienam klausytojui toks interpretacijos būdas buvo priimtinas, o ir klasikinės kompozicijų instrumentuotės ne visada paslankios kanklių, birbynių ir lumzdelių tembrams. Tačiau jau minėtas idėjinės kompozicijų atlikimo vertės lygmuo buvo neabejotinai aukštas.

Lygiavertę programos dalį užėmė šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniai. Algirdo Martinaičio „Aleliuja“ chorui a cappella buvo pirmas ansamblio „Lietuva“ atliktas kūrinys, grįstas kontrastuojančia disonansine ir darnia harmonija. Koncerto kulminacija tapo Giedriaus Svilainio lietuviškos mišios „Jo valia“.

Klasikinės, šiuolaikinės ir liaudies sakralinės muzikos tradicijų jungčių kupinas vakaras atvėrė daugybę žvilgsnio rakursų, kuriuose galima įžvelgti vieną tikslą – bendrumą. Pabaigai tinka prisiminti Šv. Jokūbo kultūros centro direktoriaus brolio Mindaugo išsakytą festivalio viltį „sakralia muzika priminti, jog svarbiausia žmogaus gyvenime – bendrystė ir gebėjimas priimti kitą“.

„Amžinybės virpėjimas“

Vienas labiausiai intrigavusių Šv. Jokūbo festivalio koncertų (rugsėjo 16 d.) buvo VU giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis” ir kompozitoriaus Gintaro Samsono projektas „Amžinybės virpėjimas“. Tai buvo vienintelis renginys, siūlęs ne įprastam koncertui būdingą kūrinių grupę, bet vientisą meninį vyksmą – grigališkojo choralo giedojimą, jungiamą su gyvos elektroninės muzikos garsais. Buvo galima tikėtis, kad šie muzikos sluoksniai bus darniai sujungti tarytum modernizuojant choralo skambesį, suteikiant jam naujų spalvų, tačiau muzikinė medžiaga buvo dėliojama kontrasto principu, paeiliui kaitaliojant giedojimą su elektronika, kuri, įpusėjus kūriniui, tapo pernelyg intensyvi (ypač ritmo ir tempo aspektu), netgi agresyvoka. Taigi organiškos visumos gerokai pritrūko, tačiau galima pagirti iš esmės pozityvų kūrėjų siekį tokiais sintezės projektais plėsti klausytojų auditoriją ir ieškoti būdų, kaip naujai įprasminti ir aktualizuoti senąjį kultūrinį palikimą.

„Šloviname gyvenimą“

Ilgametis festivalio bičiulis Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija” parengė išskirtinai lietuviškos muzikos programą „Šloviname gyvenimą“. Koncertas (rugsėjo 20 d.), nors truko mažiau nei valandą, pateikė klausytojams įvairaus laikotarpio profesionaliosios lietuvių sakralinės muzikos kūrinių – nuo tautos muzikos patriarchų Juozo Naujalio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iki šių dienų choro meno meistrų Vaclovo Augustino, Vytauto Miškinio opusų. Taip pat skambėjo tarpukario modernisto Jeronimo Kačinsko, dabarties kūrėjų Algirdo Martinaičio, Donato Zakaro kompozicijos. Koncertą vertinčiau kaip gražios ir prasmingos idėjos – pateikti lietuvių chorinės muzikos retrospektyvą – užuomazgą, tik ji galėjo būti kiek labiau išplėtota. Iš atliktų kūrinių turbūt labiausiai įsiminė A. Martinaičio „Sanctus“ ir „Dievo garbinimas“, išsiskyrę ekspresija, gaiviais harmoniniais sąskambiais ir itin išraiškingu atlikimu.

„… dėkui Tau už Tavo dovanas“

Rugsėjo 24-osios popietę pilnoje Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje iškart po sekmadienio mišių skliautai suvirpėjo nuo šviesių ir išraiškingų Augustino Vaclovo kūrinių skambesio. Autoriniame koncerte „... dėkui Tau už Tavo dovanas“ V. Augustinas pats stojo prie choro „Vilnius“ dirigento pulto, taigi turėjome galimybę išgirsti autentišką kompozitoriaus kūrinių interpretaciją. Ne veltui šis koncertas buvo vienas populiariausių Šv. Jokūbo festivalio programoje.

Septintasis tarptautinis Šv. Jokūbo festivalis šiemet buvo skirtas Šv. Jokūbo keliui (Camino de Santiago) ir Europos Tarybos Santjago de Kompostelos deklaracijos 30-mečiui. Piligrimystės, vidinių ieškojimų kelio tematika ryški kone visoje V. Augustino kūryboje, ir koncerte daugiausia skambėjo tokio pobūdžio kūriniai, tarp jų „Cantate Domino“, „Put such a madness away far from me, O Lord“, „Iam te solum amo“, „Great art thou, o Lord“.

V. Augustinas tradicinėmis raiškos priemonėmis chorinei muzikai geba suteikti šiuolaikišką ir išskirtinį skambesį, tokiu būdu išreikšdamas savo vidinius išgyvenimus ir tikėjimo tvirtybę. Tai buvo kone ryškiausias renginys iš iki tol skambėjusių šiųmečio tarptautinio Šv. Jokūbo festivalio koncertų, palikęs giedras šypsenas klausytojų ir atlikėjų veiduose ir ramybę širdyje.

„Tarp dangaus ir žemės“

Tai buvo dar vienas koncertas (spalio 1 d.) su ryškia centrine figūra – klausėmės Vytauto Miškinio, „Ąžuoliuko“ meno vadovo ir vyriausiojo dirigento, opusų „Trys žvilgsniai į Dievo motiną“ ir missa brevis „Pro pace“ (Už taiką). Bažnyčioje gražiai derėjo skaidrūs vaikų ir brandūs vyrų balsai, buvo juntama nuo pat jauniausių klasių ugdoma atlikimo disciplina ir kultūra. Įsimintinai nuskambėjo paties autoriaus diriguojami kūriniai. „Pro pace“, nors kompaktiškos apimties ir gana lengvai klausomas, vis dėlto yra gana sudėtingas ir įvairias choro skambesio spalvas atveriantis ciklas, jį atliekant prie choro prisijungė Trakų fanfarinis orkestras. Šis kolektyvas (vadovai Rokas Podelis ir Arvydas Mišeikis) efektingai pagrojo šiuolaikinio olandų kompozitoriaus Johano de Meij kūrinį „Pentagrama“, tačiau ši kompozicija išsiskyrė vietomis agresyviai ekspresyviu skambesiu, kas nederėjo nei prie kitų koncerto kūrinių, nei prie sakralinės aplinkos. Beje, tokių prie programos nederėjusių kūrinių buvo ir ansamblio „Lietuva“ koncerte, konkrečiai – užsienio autorių aranžuočių (ypač Josepho-Hectoro Fiocco „Allegro“).

A. Schnittke´s „Requiem“

Spalio 8 d. koncertas neabejotinai buvo festivalio kulminacija ir viena jo puošmenų (greta autorinio V. Augustino koncerto). Choras „Vilnius“, praėjusių metų Šv. Jokūbo festivalyje atlikęs A. Schnittke´s Koncertą chorui, šiemet pasirinko ne menkesnį iššūkį kėlusį kompozitoriaus opusą; beje, tai gražus tęstinumas – galbūt jį matysime ir kituose Šv. Jokūbo festivaliuose?

Koncerto pradžioje nuskambėję A. Schnittke´s Trys sakraliniai himnai a cappella savo sukaupta nuotaika paruošė klausytojus didingajam „Requiem“. Kartu su choru „Vilnius“ jį atliko solistai Erika Kviatkovskaja (sopranas), Ieva Skorubskaitė (sopranas), Vilija Mikštaitė (mecosopranas), Laimonas Bendaravičius (tenoras) ir instumentininkų ansamblis. Plačią žmogaus emocijų skalę atskleidžiantis, skvarbiu dramatizmu veriantis kūrinys nuskambėjo įtaigiai tiek menine, tiek meistriškumo prasme: atlikėjai raiškiai (bet neperspausdami!) perteikė stiprias „Requiem“ emocijas, tiek subtiliai trapią ir lyrišką, tiek aštriai ekspresyvią kūrinio puses. A. Schnittke´s kūrinys dar kartą paliudijo choro „Vilnius“ profesionalumą ir pajėgumą.