Muzikologų dirbtuvės

2017 Nr. 11–12 (478–479), Ignas Gudelevičius

Lapkričio 11–25 d. vykusiame V Vilniaus fortepijono festivalyje „Pakeleiviai“ pirmąkart buvo surengtos dirbtuvės jauniesiems muzikologams. Keturi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai – Ignas Gudelevičius, Laura Svirskaitė, Lukrecija Stonkutė ir Ona Jarmalavičiūtė – dalyvavo festivalio baigiamojo koncerto „Į plačius vandenis“ recenzijų konkurse.
Vertinimo komisija, kurią sudarė Vilniaus fortepijono festivalio meno vadovė prof. Mūza Rubackytė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinio direktoriaus pavaduotoja Ieva Tamutytė, muzikologė, LRT radijo atstovė Jūratė Katinaitė ir „Lietuvos žinių“ kultūros žurnalistas Mindaugas Klusas, geriausia pripažino Igno Gudelevičiaus recenziją.
Prizais nugalėtoją ir visus dalyvius apdovanojo dienraštis „Lietuvos žinios“, žurnalas „IQ Life“, „LRT Klasika“ ir Muzikos meno ir mokslo žurnalas „Muzikos barai“.
Portalo lzinios.lt skaitytojai galėjo balsuoti už jiems labiausia patikusią recenziją. Daugiausia simpatijų sulaukė L. Stonkutės darbas „Pakeleivių laivai ir valtelės jau palydėti į plačius muzikos vandenis“.
Spausdiname konkurso nugalėtojo recenziją.

Klasikinės muzikos spindesys pakeleivių susitikime

Kartais gyvenimo išdaigos pateikia tokių vingiuotų takelių, apie kuriuos net ir pagalvoti nesuspėjame. Tuomet belieka ryžtingai judėti pirmyn. Pradžioje būna įdomu, tačiau po sparčių žingsnių stabtelime ir apsidairome... Kelionės prailgtų, jei ne pakeleiviai, esantys šalia. O su jais – nors ir į pasaulio kraštą.

Š. m. lapkričio 25-osios vakarą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje nuaidėjo jau paskutiniai Penktojo Vilniaus fortepijono festivalio „Pakeleiviai“ akordai. Pabaigos koncertas „Į plačius vandenis“, kaip ir visas festivalis, džiugino klasikinės muzikos šedevrais, kuriuos širdį maloninančiomis interpretacijomis pavertė garsūs aukštos meistrystės atlikėjai. Nuostabias emocijas išgyvenusi prisipažino ir publika, šeštadienio renginio herojus – pianistus Igną Maknicką, Mūzą Rubackytę bei dirigentą Martyną Staškų su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) – palydėjusi gausių aplodismentų audra.

Pirmoji vakaro dalis buvo skirta suomių kompozitoriaus Jeano Sibelijaus (1865–1957) kūrybai – atliktos Simfoninė poema „Suomija“ („Finlandia“), op. 26 (1899) bei Simfonija Nr. 7 C-dur, op. 105 (1924). Vos išgirdęs audringus ir rūsčius pučiamųjų sąskambius, vaizduote tarytum iš karto nusikėliau į atšiaurią carizmo epochą. Kaip rašoma festivalio buklete, paskutinį XIX a. dešimtmetį Rusija stengėsi žūtbūt įsitvirtinti Suomijoje, tad ši simfoninė poema buvo sumanyta kaip muzikinis protestas prieš anuomet suaktyvėjusią Rusijos imperijos cenzūrą. Beje, viena kūrinio muzikinė tema ilgainiui tapo Suomijos himnu. Menininko kūrybai būdinga lėta, vientisa muzikinės medžiagos plėtotė, palaipsniui išauganti į didingas kulminacines erdves. Plastiškų dirigento mostų vedamas orkestras visa tai perteikė jautriai, kruopščiai įsigilinęs į dinaminius niuansus.

Po galingų paskutinių kūrinio akordų išsyk atsidūrėme dar veržlesniame garsų pasaulyje. Klausėmės po dvidešimt penkerių metų parašytos paskutinės J. Sibelijaus Simfonijos Nr. 7 C-dur, op. 105. Laikotarpis, kai buvo sukurta ši vienos dalies kompozicija (iš pradžių kompozitoriaus sumanyta kaip trijų dalių), tyrinėtojų teigimu, menininkui nebuvo lengvas, ši jo būsena išryškėja sudėtingame, nuosekliai apgalvotame muzikiniame audinyje. Tiesa, šviesos atspindžių čia gausu. Po staigių timpano dūžių įstojęs orkestras melodingai ir artikuliuotai kylančia fraze kūrė paslaptingą koloritą. Tai tęsėsi iki pat kompozicijos pabaigos. Prieš koncertą kalbintas maestro M. Staškus minėjo, jog ši simfonija, tarsi atskleidžianti paslaptingą gyvenimo prasmę, orkestro griežta jau senokai, todėl sugrįžti ir prisiminti buvo tikrai malonu. O aš galėčiau pridurti, kad ne mažiau malonu buvo ir klausytis. Taigi, jei kūrinys patektų ir į būsimas orkestro programas, neabejoju, vientisumo bei išbaigtumo įspūdis būtų dar ryškesnis.

Pastebėjau, kad scenos pažibų dėka net ir pertraukos metu nebuvo lengva pamiršti vis dar blyksinčių legendinio Suomijos kūrėjo skambesių. O gal ir nereikėjo... Juk antroje koncerto dalyje skambėjo lenkų muzikos klasiko, romantinės muzikos atstovo Fryderyko Chopino (1810–1849) begalinėmis melodijomis pulsuojantis Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21 (1830). Scenoje su orkestru bei dirigentu M. Staškumi pasirodė daugelio konkursų laureatas I. Maknickas. Šiemet baigęs Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą ir studijas Londono karališkojoje muzikos akademijoje (prof. Joannos MacGregor klasėje) tęsiantis pianistas klasikinės muzikos gerbėjams atsiskleidė kaip ypač subtiliai muziką jaučiantis atlikėjas. Svajingame akompanimento vaidmenį atlikusio orkestro fone girdimi ažūriniai fortepijono pasažai abejingų nepaliko. Kiekvienas I. Maknicko prisilietimas prie klaviatūros – koncentruotas ir lengvas. Kiek anksčiau menininkas yra minėjęs, kad labiausiai jį žavi minkštas garsas, gebėjimas piano skambinti energingai. Lėtojoje koncerto dalyje itin jautraus pianisto tušė bei protarpiais išnyrančių vikrių trilių publika, regis, klausėsi sulaikiusi kvėpavimą.

Vakaro pabaigoje – dar vienas siurprizas. Šįkart instrumentą prakalbino koncerte suspindėjęs I. Maknickas ir festivalio meno vadovė prof. M. Rubackytė, bisui pasirinkę čekų kompozitoriaus romantiko Antoníno Dvořáko (1841–1904) „Slavų šokį“, op. 72, Nr. 2 e-moll. Pianistas, prieš koncertą paklaustas apie bendradarbiavimą su prof. M. Rubackyte, sakė, kad yra dėkingas jai už palaikymą bei interpretacijos patarimus, kurie praverčia ieškant savojo braižo. Taigi, harmoningas dviejų pakeleivių bendravimas muzikine kalba užbaigė beveik dvi savaites trukusią jau penktąją fortepijoninės muzikos šventę, kurios svečių džiugesys veiduose išreiškė nuoširdžią padėką ir nuostabias būsimų renginių svajones!

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!