Eduardo Gimenezas: „Scena yra geriausia vieta mano gyvenime“

Idėja padaryti interviu su argentinietiško tango pradininku Lietuvoje Eduardo Gimenezu gimė po jo naujausio autorinių dainų albumo „Užmirštųjų rojus“ pristatymo sausio 27 dieną koncertų salėje „White Piano Hall“. Neįprastas publikai, bet pačiam atlikėjui labai artimas amplua užminė mįslę, ar Eduardo Gimenezas yra vien argentinietiško tango ambasadorius Lietuvoje.

– Kaip pats Eduardo Gimenezas šiandien prisistatytų publikai?

– Man didelė garbė ir atsakomybė atstovauti Argentinos kultūrai Lietuvoje, tačiau tikrasis mano aš – dainininkas ir kompozitorius.

Kai atvykau į Europą, pirmiausia mėginau įsitvirtinti Vokietijoje. Stojau į Augsburgo muzikos akademiją, dainavimo specialybę, bet dėl amžiaus cenzo (tuo metu buvau 26-erių) manęs nepriėmė. Tada atvykau į Lietuvą ir įstojau į dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Pirmuosius metus gavau stipendiją, vėliau, jos netekęs, buvau priverstas palikti klasikinio dainavimo mokslus, nes neturėjau pinigų susimokėti už studijas. Taip mano klasikinio dainavimo karjera buvo „uždaryta šaldytuve“, ir tik prieš keletą metų vėl pradėjau privačiai mokytis klasikinio dainavimo.

Tango šokėjo ir mokytojo veikla mano gyvenime atsirado labai organiškai, norint įsitvirtinti Lietuvoje, bendrauti su žmonėmis, pagaliau siekiant užsitikrinti pragyvenimo šaltinį. Čia žmonės manyje visada pirmiausia matė tango šokėją ar Lotynų Amerikos muzikos atlikėją.

Tačiau mano asmenybė netelpa į tango muzikos rėmus. Mano autorinė kūryba – be tango etiketės, ji daugiau skirta klausytis. Mano dainos kalba apie vidinį pasaulį, skausmą, nekuriu muzikos cirkui, šventei. Ir žinau, kad neturėsiu daug klausytojų, daug koncertų, bet toks mano pasirinkimas.

Gyvenu santarvėje su savimi, man nereikia kiekvieną rytą kurti naujo personažo, patikti kitiems. Esu laimingas, kad išmokau būti savimi, nebijau pralaimėti. Jeigu būčiau išleidęs albumą su tango dainomis, tikriausiai būtų sausakimšos salės, bet aš noriu daryti tai, ką noriu.

– „Užmirštųjų rojus“ – trečias Jūsų autorinių dainų albumas. Apie ką jis?

– „Užmirštųjų rojus“ – sakymas neoficialios tiesos, kas vyksta mūsų gyvenime. Į Europą kiekvieną dieną atplaukia pabėgėlių iš Afrikos, kiekvieną dieną dalis jų miršta, tai tapo norma, spauda jau nustojo apie tai rašyti. Man kyla klausimų, į kokį rojų jie patenka, ką jie padarė, kad turėjo gimti Afrikoje, ar jie buvo laisvi, ar turėjo pasirinkimą gimti kitur?

Europiečiai nenori priimti pabėgėlių, nes tai trečios klasės žmonės, musulmonai, pavojingi. Kas atsitiktų, jei dabar eitume į rojų? Tikriausiai ten būtų klasė A baltiesiems, klasė B juodiesiems, klasė C – Afrikos žmonėms, kaip „Titanike“. Ko gero, taip ir bus.

„Užmirštųjų rojus“ kalba apie veidmainystę mūsų visuomenėje. Šiandien svarbiau pasirūpinti šunimi ar kate, negu priglausti vieną pabėgėlį, daugiau dėmesio skiriama tavo išvaizdai, o ne koks tu esi. Visa šita tuštybė mane labai erzina ir kartu skatina kurti.

– Kuo šis Jūsų albumas skiriasi nuo ankstesnių?

– Pirmąjį albumą „Despues Del Rio“, išleistą 2006 metais, vertinu kaip tuometinės Lietuvos popkultūros atspindį. Albumas „Viento“, pristatytas 2015 metais, – bendras darbas su muzikos prodiuseriu Leonu Somovu. Dainos perteikia sudėtingą asmeninį mano gyvenimo laikotarpį: daug nusivylimo, pykčio, nostalgijos. Labai tamsus albumas, bet ir tamsoje yra grožio. Mes pamiršome, kad muzika atspindi visas būsenas, kad ji skirta sielai, o ne tik reklaminiams TV klipams ar bušido čempionatams.

Albumas „Viento“ – penkiasdešimt procentų mano ir penkiasdešimt procentų Leono Somovo kūrybos. Trečiame albume viskas yra mano. Viskas atliekama gyvai. Aš mėgstu klasikinę dainavimo manierą, jai būdingą frazuotę, kvėpavimo techniką, jeigu kurčiau tikrą roką, to nebūtų. Klasikinė muzika, rokas ir tango – tokiais žodžiais apibūdinčiau naujausią savo albumą.

– Kaip jaučiatės po albumo pristatymo?

– Jaučiu daug drąsos klausydamas šio albumo. Visada rizikuoju išeiti iš stiliaus rėmų, bijau, kad niekas manęs neklausys ar neleis per radiją. Akademijoje mus moko, kaip kurti muziką pagal taisykles, o paskui gyvenime mokomės tas taisykles laužyti, kad galėtume sukurti ką nors nauja.

– Kaip albumą priėmė publika?

– Baiminausi, kad žmonės gali ateiti į albumo pristatymą tikėdamiesi išvysti tango ar operos šou, kur daug emocijų, aistros, laisvės, rožių, ir aš juos nuvilsiu. Juk aš norėjau tikrojo Eduardo Gimenezo akistatos su žiūrovu. Koncerto pradžioje publika buvo šalta, tarsi negalėjo identifikuoti manęs, tik kai sušokau tango ir pradėjau su ja bendrauti, atsipalaidavo atpažinusi mano vizitinę kortelę, kurią iš tikrųjų jau noriu atnaujinti.

Man patinka tango, tačiau mano kūryba ir tango muzika yra du skirtingi dalykai. Mano muzika atspindi mane, mano asmenybę. Kas nori susipažinti su manimi, turės klausytis mano dainų, nes kai dainuoju tango dainas, aš kuriu personažą. Tą muziką jaučiu gerai, bet tada esu aktorius.

– Kas Jus įkvepia kūrybai ir kaip gimsta dainos?

– Pirmiausia turi įvykti emocinė avarija. Turi būti stipriai jaudinantis kontekstas. Dažniausiai tai būna arba asmeninė patirtis, arba kokia nors situacija iš šalies. Patirta emocija greitai transformuojasi į tekstą, paskui pradedu improvizuoti pianinu ar gitara. Leidžiu muzikai mane intuityviai vesti, būnu kaip transe. Man patinka išeiti iš savo rėmų, tik tada atsiranda šis tas originalaus, nesuvaržyto.

Mūsų galvoje ir taip daug rėmų, perimtų iš tėvų, senelių, prosenelių, mokytojų, televizijos, politikos, kultūros, tradicijos. Muzika mums duoda galimybę išlaisvinti save, savo mintis, išeiti iš saulės sistemos į visatą.

Aš tikiu, kad yra Dievas, bet ne tas, kuris išgelbės mus, o Dievas kūrėjas, ir kiekvienas esame kūrėjas.

Dar mane stimuliuoja neteisybės. Paskutiniai bus pirmi. Manyje tarsi užkoduotas noras padėti pastumtiesiems, užmirštiesiems, iš tų žmonių galima daug ko išmokti, jie džiaugiasi gyvenimu.

Tango taip pat uždega, jis duoda žmonėms naują šansą gyventi. Jorge Luisas Borgesas yra pasakęs: tango – tai regionas, kur nėra laiko.

– Kokie kūrėjai Jums darė ar daro įtaką?

– Didelę įtaką man visada darė žmonės, kurie turėjo daug drąsos ir aistros. Aš matau, kad Lietuvoje žmonės gyvena labai pasyviai, turbūt šalies istorijoje buvę okupacijos epizodai atėmė pagrindinį, gyvybiškai svarbų dalyką – sprendimo laisvę, laisvę garsiai išsakyti savo mintis. Dar gyvename diktatūros aide. Praėjo per mažai laiko, kad žmonės išmoktų sakyti savo nuomonę be jokios baimės.

Mano gyvenime daugiau Pietų Amerikos bendravimo kultūros. Man patinka Lotynų Amerikos šalių mentalitetas – iš karto išsiaiškinti, kokia problema, kas tau nepatinka, o ne žaisti auką.

Lietuviams dar sunku priimti kitas kultūras, jie jaučia pavojų, nesaugumą, tačiau yra nuostabių pavyzdžių: Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje kitų rasių, tautybių žmonės integruojasi į svetimas kultūras. Taip atsitiks ir Lietuvoje, skirtingų tautų kultūrų sintezė jai būtų naudinga. Tango yra geriausias kultūrų sintezės pavyzdys.

Rašytojai Jorge Luisas Borgesas ir Horacio Ferreris kartu su kompozitoriumi Astoru Piazzolla intelektualizavo tango. Jų dėka tango pasiekė kitus socialinius sluoksnius, teatrus. Tačiau nepamirškime, kad tango yra kilęs iš gatvės, iš viešnamių, ir pirmi tekstai buvo labai primityvūs, mačistiniai, moteris vaizduojama kaip prostitutė, barakuda. Feministės dabar nori cenzūruoti tango tekstus, tačiau jei mėginsime išbraukti iš tango istorijos jo ištakas, tango nebebus tango. Tango moteris ir vyras turi labai ryškų identitetą, jei nėra mačo, tai ne tango. Jeigu nori šokti tango, turi būti gyvas, turi būti pasiruošęs bendrauti, atviras, draugiškas. Vyras turi jausti moterį kaip potencialią meilužę. Tango visada turi maitinti vaizduotę, jausmus. Kiekvienai savo partnerei leidžiu suprasti, kad ji gali būti meilužė, tik taip šokyje atsiranda emocija. Baigiasi pamoka – baigiasi tango romanas.

Šiuo metu skaitau portugalų rašytojo José Rodrigueso dos Santoso „Dievo formulę“ („La Formula de Dios“) – knygą apie žmogų, Dievą, meilę, metafiziką. Mane tai įkvepia.

– Kas Jums yra scena?

– Scena yra vieta, kur aš esu laimingas, geriausia vieta mano gyvenime.

– Ar jaudinatės prieš pasirodymus?

– Jaudinuosi, tačiau jaučiu malonumą lipdamas į sceną. Sumažinu lūkesčius, kad nepatirčiau didelio nusivylimo, ir einu į sceną.

– Ar gerbėjai gali tikėtis išgirsti Jus koncerte dainuojantį klasiką?

– Simpatizuoju vokiečių vokalinės muzikos žanrui Lied, kompozitorių R. Schumanno, F. Schuberto kūrybai. Mokausi jų kūrinių.

Operos mene man patinka tik kai kurios arijos, nesu operos fanatikas. Šiame žanre aš matau daug tuštybės, suvaidintų emocijų, manęs tai netenkina. Pasirodymuose noriu jausti šaknis, žinią, turinį, filosofiją arba religiją. Jeigu atlikimas virsta technikos demonstravimu ar lenktynėmis, man tai neįdomu.

Kuo toliau mokausi klasikinio dainavimo, tuo aiškiau matau, kad tai labai sudėtinga. Nenoriu turėti daug lūkesčių, kad nepatirčiau didelio nusivylimo. Dažniausiai lūkesčius savo mokiniams sukuria mokytojai.

Aš taip pat esu mokytojas ir taip pat kuriu iliuzijas, be jų būtų neįdomu mokytis. Įsivaizduoju, kad nemažai šokėjų svajoja važiuoti į Buenos Aires, šokti kavinėje, kur groja tango muzika. Ir tai gerai, tai uždega. Mano fantazija, svajonė – kada nors koncerte dainuoti Schumanno ar Schuberto dainas. Tačiau aš žinau ir savo galimybių ribas, neplanuoju Lied dainuoti Berlyne ar Štutgarte.

– Nuo tada, kai į Lietuvą atnešėte argentinietiško tango bangą, praėjo nemažai laiko, daugiau nei 20 metų. Atsirado ne tik Jūsų tango akademija (1999 m.), bet ir kitų tango mokyklų, kitų šokio mokytojų, tango kultūros propaguotojų. Kokios mintys aplanko?

– Kai atvažiavau į Lietuvą, mokiau jaunesnius žmones, savo bendraamžius. Ta karta užaugo, o nauja neateina. Manau, problema ta, kad kai kurie mokytojai į tango žiūri per lietuvišką prizmę. Negalima tango sulietuvinti. Aš pats daug žiūriu tango pedagogo Pablo Garcios įrašų. Jis yra ir puikus mokytojas, ir puikus šokėjas.

– O kokia buvo pati pradžia? Kas buvo pirmieji Jūsų mokytojai, nukreipę į meną?

– Pirmosios gyvenimo ir meno mokyklos – Septintosios dienos adventistų bažnyčia ir mano šeima. Mano mama, močiutė – pianistės, pianinas buvo neatskiriama mūsų namų dalis, grodavom, dainuodavom su sesėmis. Mokiausi groti ir gitara, kiekvieną šeštadienį giedodavau bažnyčioje. Vėliau studijavau Urugvajaus muzikos akademijoje.

Studijų metais supratau, kad gyvenimas vyksta ne tik universitete, bet ir gatvėse. Man pradėjo patikti roko muzika, grupės „Pink Floyd“, „Radiohead“, argentinietiško roko atstovai Gustavo Cerati, Charly Garcia, Jaime Roos. Grupės „Radiohead“ dainos man yra pavyzdys, kaip galima sukurti grožį iš liūdesio.

– Ko tikitės 2018-aisiais?

– Palinkėčiau sau šiais metais mažiau bijoti ir daugiau daryti, daugiau rizikuoti, labiau pasitikėti intuicija, o ne protu. Tai sudėtinga. Su amžiumi atsiranda baimė, norisi saugumo, bet kartais reikia mesti sau iššūkius, jei turi tikslą pasiekti naują krantą ir eiti tolyn. Manau, šiais metais bus daug naujų sprendimų ir profesijoje, ir gyvenime. Labai norėčiau, kad jie atneštų pokyčių.