Ką veikia antrasis smuikas

Ar klausydamiesi styginių kvarteto atkreipiate dėmesį į antrąjį smuikininką? Tikiu, kad taip, bet tik tada, kai įvertinate pirmąjį smuikininką, violončelininką ir altininką. Šalutinių melodijų atlikimas, dialogo palaikymas, akompanavimas – pagrindinės antrojo smuikininko funkcijos, gal todėl jis mažiau pastebimas, retai vertinamas jo griežimas. Muzikų bendruomenėje net egzistuoja nuostata, kad kvartete antruoju smuiku griežia tas, kuriam pritrūko gabumų tapti pirmuoju. Bet ar žinote, ką iš tiesų veikia antrasis smuikininkas kvartete? Su kokiais sunkumais – tiek techniniais, tiek emociniais – jis susiduria koncerte? Ar žiūrovas gali tai pamatyti, pajausti?

Norėčiau įrodyti, kad antrojo smuiko pozicija kvartete gali būti ne tik patraukli ir siektina – esu įsitikinusi, jog antrasis smuikas yra labai svarbus. Kompoziciniu požiūriu antrojo smuiko partija suteikia kūriniams veržlumo, harmoninio „tirštumo“, taip pat padeda atsiskleisti ir sužibėti pirmajam smuikui. Studijų pradžioje viena dėstytoja iš Austrijos pateikė pavyzdį, kaip galima suvokti styginių kvarteto balsų svarbą ir balansą. Violončelės partiją ji palygino su stikliniu buteliu, etiketė ant jo – pirmasis smuikas, o butelyje esantis vynas, kurį reprezentuoja etiketė, yra antrasis smuikas ir altas. Kokia vyno vertė be etiketės? Kokia nauda iš etiketės, jei butelis tuščias? Taigi šis pavyzdys atskleidžia kiekvieno styginių kvarteto nario svarbą.

Šių laikų muzikologijoje gausėja tyrimų apie ansamblių narių tarpusavio santykius. Kalbant konkrečiai apie styginių kvartetą, nemažai dėmesio skiriama lyderio – paprastai kvarteto primarijaus, griežiančio pirmuoju smuiku, – vaidmeniui. Apie antrąjį styginių kvarteto ar didesnių kamerinių ansamblių smuikininką užsimenama retai. Gal taip yra todėl, kad sunku išskirti vieną, pagrindinę, antrojo smuikininko funkciją.

Antrasis smuikininkas privalo turėti daugybę techninių gebėjimų, tam tikrų būdo savybių – pastabumo ir lankstumo. Mano nuomone, jis privalo puikiai išmanyti kūrinio kompozicinius niuansus, partitūrą. Tik tinkamai įsigilinęs į kūrinį, išanalizavęs pagrindines ir šalutines jo melodijas, antrasis smuikininkas gali sklandžiai laviruoti tarp skirtingų muzikinių struktūrų, nepaklysti kompozicinėje visumoje.

Johnas Keithas Murnighamas ir Donaldas E. Conlonas knygoje „The Dynamics of Intense Work Groups: A Study of British String Quartets“ (1991) atskleidė, kad antrojo smuiko pozicija iš muzikanto reikalauja aukščiausių prisitaikymo ir prisiderinimo gebėjimų, tam tikro požiūrio ir mąstymo būdo. Jis turi sublimuoti savo ego, gebėti greitai reaguoti. Antrojo smuiko partijos klasikiniuose kvartetuose dažniausiai papildo pirmąjį smuiką, tačiau jo užduotis dvejopa: jis turi susilieti su pirmuoju smuiku ir prie jo derintis, bet ir negali likti vien fone, „ištirpti“. Akivaizdu, kad visa tai šio atlikėjo reikalauja ir tam tikrų asmeninių savybių, gebėjimo priimti „antrojo“ poziciją.

Kaip jau minėta, viena pagrindinių antrojo smuiko funkcijų yra akompanavimas, jis palaiko pulsą, sukuria tėkmę, kurioje skleidžiasi ir laisvai juda melodija. Taip pat su vidurinių balsų pagalba dažniausiai kuriama netikėtumo, nerimo nuotaika. Esti momentų, kai antrasis smuikas griežia melodiją (dažnai fugos formos kūriniuose – jų tema pirmiausia eksponuojama antrojo smuiko partijoje), o tai nelengva dėl ne itin patogaus žemesnio nei pirmojo smuiko registro. Tai reikalauja papildomų pastangų perteikiant artikuliacinius niuansus, siekiant būti girdimam.

Negana to, kvarteto antrajam smuikui privalu gebėti lengvai keisti vaidmenis: vienoje kūrinio dalyje griežti pagrindinę melodiją, kitoje tapti pagalbiniu ar akompanuojančiu, nepastebimu balsu. Tenka greitai ir tiksliai prisitaikyti prie pirmojo smuiko, taip pat ir derėti su kitais kvarteto instrumentais.

Atlikėjui tenka nemenkas tiek techninis, tiek asmeninis uždavinys – kaip taikantis prie kitų muzikantų grojimo manierų išlikti savimi ir gerai jaustis. Pavyzdžiui, Mauriceˊo Ravelio Styginių kvarteto I dalies epizode antrasis smuikas, tarsi chameleonas keisdamas spalvas, keičia ir savo funkcijas. 136–137 kūrinio taktuose, pirmajam smuikui griežiant melodiją, antrasis smuikas kartu su violončele, tomis pačiomis ritminėmis vertėmis, tampa harmoninių jungčių „tiltu“ (pirmojo smuiko melodija skamba gana aukštame registre, tad visi kiti balsai išdėstyti platesniu diapazonu). 139–140 taktuose, ką tik nuskambėjus melodijos atkarpai pirmojo smuiko partijoje, staiga ji pasigirsta antrojo smuiko partijoje. 141–142 taktuose melodija tartum sukarpoma po vieną taktą ir padalinama tarp pirmojo ir antrojo smuikų. Būtent ši kūrinio vieta reikalauja didelės precizikos (laiku perimti melodiją) ir intonacinio tikslumo (labai dideli harmoniniai šuoliai tarp melodijos ir akompanimento partijos). Visus šiuos technologinius uždavinius sunkina ir kompozitoriaus dinaminės ir interpretacinės nuorodos (bendra dinamika pp, espressivo, staigūs crescendo ir diminuendo).

Maurice Ravel. Styginių kvartetas F-dur, I d., 134–145 taktai.

Neretai manoma, kad antrasis kvarteto smuikininkas yra silpnesnis muzikantas, pasižymintis ne tokia stipria technika. Toks skirstymas, ypač aukštosiose muzikos mokyklose, turi rimtų pasekmių. Dažnai antruoju smuiku griežiantis muzikantas sunkiai susitaiko su užimama pozicija, jaučia nepasitenkinimą ar net pyktį, vis pavydžiau stebi kvarteto lyderį manydamas, kad jis pats būtų tinkamas primarijus.

Ši psichologinė problema įsimintinai atskleista Yarono Zilbermano filme „A Late Quartet“ (2012). 25-ąjį jubiliejų švenčiantį kvartetą ištinka krizė: violončelininkui diagnozuojama Parkinsono liga, antruoju smuiku griežiantis muzikantas prisipažįsta visada norėjęs griežti pirmuoju ir tapti ansamblio lyderiu. Po tiek bendro darbo metų kvarteto nariams tenka ieškoti emocinės darnos, muzikinės aistros, kas lemia naują kvarteto pradžią.

Žinoma, būna ir atvirkščiai – antruoju smuiku griežia muzikantai, nelinkę dominuoti, gebantys derintis prie kitų ir dėl to jausti malonumą, suprantantys, kokia antrojo smuiko paskirtis.

Yarono Zilbermano filmas „A Late Quartet“

„Manau, kad antrasis smuikas styginių kvartete yra pagrindinė rišamoji grandis. Tai žymiai sunkesnis vaidmuo nei būti lyderiu. Privalai būti virtuozas, antraip pranyksi garso visumoje. Turi susilieti su pirmuoju smuiku, kartu neprarasdamas kontakto su žemesniais balsais. Dėl kvartetų tradicijos tu arba nesi subjektas, arba esi ypač svarbus, vidurio nėra“, rašė Holivudo styginių kvarteto antrasis smuikas Paulas Shure (8 tips for second violinist. – The Strad).

Tradiciškai pagrindinės styginių kvarteto temos sukomponuotos pirmajam smuikui. Juo griežiantis muzikantas yra atsakingas ne tik už nepriekaištingą techninį partijos atlikimą, bet ir už kūrinio interpretaciją.

Maurice Ravel. Styginių kvartetas F-dur, I d., 18–29 taktai.

Darsyk pasitelkime Ravelio Kvarteto F-dur pirmąją dalį. 24–27 taktuose melodija skirta pirmajam smuikui, o antrasis smuikas ir altas atlieka akompanimento funkciją. Pabrėžtina, kad antrojo smuiko ir alto partijose dominuoja artikuliacijos atžvilgiu skirtingas šešioliktinių judėjimas. Šis štrichų skirtumas, greitų pasažų atlikimas ritminiu unisonu iš ansamblio narių reikalauja stiprios technikos, nes šešioliktinės natos, nepaisant skirtingo jų išgavimo būdo, turi būti atliekamos kartu. Tačiau ir pirmasis smuikininkas savo solo partiją privalo griežti ritmiškai tiksliai, žinoti, kuriose vietose jo muzikiniai sumanymai turi sutapti su kitų ansamblio muzikantų partijomis, kad lydinčiosios partijos atlikėjams nekiltų klausimų dėl frazavimo, dinamikos ir artikuliacijos.

Neteko girdėti, kad muzikos mokymo įstaigose būtų rengiami antrieji smuikininkai – ugdomos asmenybės, mokoma specifinių techninių niuansų. Tas pats pasakytina ir apie simfoninius orkestrus, ir ten dažniausiai juntamas toks pats mąstymas, esą, jei antras, tai menkesnis. Kaip priešingą pavyzdį galėčiau paminėti Los Andželo kamerinio orkestro smuikų grupę, kurioje nuolatiniai tik koncertmeisteriai, o kiti smuikininkai, keičiantis sezonui, rotuoja tarp pirmų ir antrų balsų.

Kadangi styginio kvarteto žanrą pirmiausia pažinau iš antrojo smuiko pozicijos, turėjau užtektinai laiko įsigilinti į jos specifiką. Pastaraisiais metais tiek kameriniuose ansambliuose, tiek orkestruose dažniausiai užimu lyderio poziciją, ir turiu prisipažinti, kad turėta galimybė perprasti antrojo smuiko techninius ir interpretacinius uždavinius šiandien man labai naudinga.

Giedrė Žarėnaitė su c/o chamber orchestra Berlyne