Vyrų choras „Aidas“. Kūrybinio kelio vingiai

2018 Nr. 1–2 (480–481), Lina Dumbliauskaitė-Jukonienė

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ savo kūrybinį kelią pradėjo daugiau nei prieš šešis dešimtmečius – 1955 metais. Praėjusiais metais pasirodė Linos Dumbliauskaitės knyga „Vyrų choro „Aidas“ kūrybinio kelio vingiai“(išleido Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija), kurioje apžvelgiama kolektyvo istorija ir dabartis, ryškiausi kūrybiniai laimėjimai.

Publikacija parengta pagal L. Dumbliauskaitės knygą.

Daugelis choro meno tradicijų, puoselėtų nepriklausomoje Lietuvoje, pokariu buvo numarintos, daug ką reikėjo pradėti iš naujo. Jaunas ir energingas chorvedys Juozas Vanagas, susižavėjęs Gustavo Ernesakso vadovaujamu Estijos valstybiniu akademiniu vyrų choru, sumanė įsteigti panašų kolektyvą, kuris padėtų sutvirtinti mūsų kultūros pamatus, stabdytų Lietuvos nutautinimą. Būdamas neprilygstamas organizatorius, per keletą mėnesių subūrė gausų chorą ir iš karto pradėjo darbą. Jau po metų (1956) surengiamas dviejų dalių koncertas tuometinės Valstybinės filharmonijos Didžiojoje salėje, repertuarą sudarė harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, lietuvių bei užsienio kompozitorių kūriniai, chorai iš operų.

Per kelerius metus choras pelno pripažinimą, dalyvauja įvairiuose festivaliuose, su koncertais aplanko daugelį Lietuvos vietovių, kiekvieną pavasarį atsiskaito Vilniaus publikai dviejų dalių koncertu Filharmonijos salėje. Pirmasis iš Lietuvos mėgėjų chorų išvyksta už šalies ribų – 1961 m. koncertuoja Armėnijoje ir Gruzijoje. Grįžus iš kelionės, kyla nesutarimų tarp vadovo ir grupės dainininkų, dalis jų palieka chorą. Tačiau J. Vanagas ne tas žmogus, kuris pasiduotų: netrukus scenoje vėl stovi apie šimtas vyrų, planuojama išvyka į „tikrąjį“ užsienį. 1964 m. chorui suteikiamas „Aido“ vardas. Turistinės-koncertinės kelionės metu choras aplanko Čekoslovakiją ir Lenkiją, jam tenka garbė dainuoti 1500 vietų Varšuvos filharmonijos salėje.

1966 metais choras savo kūrybinės veiklos dešimtmetį pažymi koncertu Vilniaus filharmonijos scenoje, dovanodamas publikai naują programą. Kolektyvo meninę brandą ypač atskleidė atlikta G. F. Händelio oratorijos „Mesijas“ dalis „Aleliuja“ (vyrų chorui aranžavo L. Dumbliauskaitė).

Per dešimt metų choras surengė 360 koncertų, juos aplankė per 300 000 klausytojų. 1966 metų spalį sėkmingai koncertuota Vengrijoje – Budapešte, Pėče, Segede. Tą patį rudenį J. Vanagas „pramuša“ storas Maskvos kremliaus sienas, „Aidas“ pirmasis iš Lietuvos chorų dainuoja Kremliaus teatre.

Minėtina kelionė laivu 1968 m. birželį po Viduržemio jūrą. Choras surengė koncertus Atėnuose, Genujoje, Neapolyje, Marselyje, Sofijoje, Stambule, Varnoje, į juos atkreipė dėmesį užsienio spauda, pabrėžė aukštą mėgėjų choro meninį lygį. Siekdamas choro tobulėjimo, J. Vanagas imasi sudėtingesnių kūrinių, pavyzdžiui, 1973 m. sezonui parengiami Jeronimo Kačinsko kūriniai „Sanctus“ ir „Varnas“.

Nuo pat choro gyvavimo pradžios J. Vanagas darbą organizuodavo kaip profesionaliame kolektyve: repeticijos, vokalo pratybos, muzikos rašto mokymas, dainininkų meninės pasaulėjautos ugdymas. Nuo pat pirmųjų veiklos metų choro vadovas labai atsakingai rinkdavo repertuarą, siekė, kad kūriniai būtų ne tik techniškai įveikiami, bet ir meniškai vertingi. Tai buvo lietuvių liaudies dainos ir mūsų autorių kūriniai, pasaulio muzikos lobyno šedevrai. Tačiau ultramodernios muzikos „Aido“ choras nedainuodavo, ji J. Vanagui buvo svetima.

Po dvidešimties metų sunkaus ir pasiaukojamo darbo J. Vanagui teko atsisveikinti su savo įkurtu ir išpuoselėtu kolektyvu, bet jame paliko tokį emocinį užtaisą, kad ir dabar „Aidas“ neretai pavadinamas Vanago choru, nors jis pats jau ilsisi Amžinybėje (mirė 2017 m. rugpjūčio 26 d.).

Išėjus J. Vanagui, vadovavimą „Aidui“ 1976 m. perėmė jo chormeisteris Algimantas Lopas. Gerbdamas choro tradicijas, A. Lopas didelių pakeitimų nedarė. Rengė naujas programas, kartu repertuare išlaikydamas laiko išbandytus kūrinius. „Aidas“ koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Gruzijoje, Bukarešte, Sofijoje, Konstancoje, Varnoje, užmezgė kūrybinius ryšius su Amerikos lietuvių choru „Aidas“ ir jo vadove M. Stensler, bendradarbiavo su Sofijos Christinos Morfovos mokytojų moterų choru ir vyrų choru „Gusla“. 1978 m. dainavo tuometinėje Vilniaus paveikslų galerijoje (dabar – Arkikatedra bazilika) surengtame Viktoro Budrevičiaus autoriniame koncerte, skirtame kompozitoriaus 30 metų kūrybinės veiklos ir gyvenimo 50-mečiui paminėti.

1980 metais dvidešimt penkerių metų jubiliejų „Aidas“ paminėjo Valstybinės filharmonijos salėje. Iš naujų kūrinių skambėjo A. Vivaldi „Gloria“, koncerte dalyvavo dainininkė Regina Maciūtė, vargonininkas Bernardas Vasiliauskas ir simfoninis orkestras „Vilnius“, diriguojamas Povilo Bekerio. Netrukus choras išvyko į VDR, pasirodė Berlyne, Erfurte, Magdeburge, Potsdame. Koncertus teigiamai įvertino vokiečių spauda.

Savo trisdešimtmečiui (1985) choras parengė Ch. Gounod kantatą „Prie svetimų krantų“, A. Vivaldi 12 dalių kantatą „Gloria“. Koncerte skambėjo ir laiko patikrinti, geriausi per visus tris dešimtmečius choro dainuoti kūriniai.

Lietuvoje pakilus Sąjūdžio bangai, choras aktyviai dalyvauja dainuojančios revoliucijos renginiuose, 1991 m. sausio 13-ąją „Aido“ vyrai prisideda prie televizijos bokšto ir Spaudos rūmų gynėjų.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę „Aidas“ dainuoja Vilniaus aikštėse, koncertuoja Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tačiau kolektyvą ištinka kitos bėdos: jis nebeturi mecenato, patalpų repeticijoms, vadovai dirba be atlyginimo. Vis dėlto atsisakyti muzikos, per dešimtmečius sukaupto dvasinio turto nei dainininkai, nei choro vadovas A. Lopas neketina. Didžiulėmis viso kolektyvo pastangomis 1993 m. „Aidas“ randa globėją – Lietuvos krašto apsaugos ministeriją. Įsakymą dėl choro perėmimo pasirašo tuometinis krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius.

Į naujas patalpas choras perkelia savo užgyventą kuklų turtą: du pianinus, choro laiptus, nototeką. Netrukus vyrai aprengiami Lietuvos kariuomenės karininkų uniforma, choras, tapęs žinybiniu kolektyvu, keičia ir repertuarą, tinkantį kariuomenės gyvenimo reikmėms, dalyvauja įvairiuose valstybės ir kariuomenės renginiuose.

Po ilgesnės pertraukos, 1997 m. rugsėjį, choras išvyksta į Italiją, Romoje susitinka su Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II. Audiencijos metu Popiežius palaimina choro dalyvius, linki siekti taikos ir gerovės savo kraštui, tobulėti dvasiškai. Šį išskirtinį choro gyvenimo įvykį nufilmavo Romos televizija. Tais pačiais metais choras viešėjo ir Lenkijoje, dainavo paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę atidengimo ceremonijoje Seinų kapinėse, per Mišias giedojo Seinų katedroje bazilikoje.

1999 m. A. Lopas dėl garbaus amžiaus ir sveikatos paliko „Aido“ chorą, kuriam vadovavo 23 metus. Jeigu dar pridėsime chormeisterio darbą, tai bus jau visas keturiasdešimtmetis. Vadovaudamas „Aidui“ A. Lopas iš esmės tęsė J. Vanago suformuotą vokalinės kultūros ir repertuaro tradiciją, gal tik choro skambėjimas tapo kiek „atsargesnis“, be didesnių nukrypimų į dinaminės skalės pakraščius. Repertuarą papildė prieškario Lietuvos karių dainos ir vertingi stambios formos kūriniai – Ch. Gounod kantata „Prie svetimų krantų“, A. Vivaldi „Gloria“.

Tadas Šumskas, vadovavimą chorui perėmęs 1999 metais, sėkmingai dirba iki šiol. T. Šumsko mostai paskatino galingesnį, tvirtesnį choro skambėjimą. Repertuaras nuolat papildomas karių ir partizanų bei tremtinių dainomis, gal todėl choras skamba vyriškiau, „kariškiau“.

Didelę dalį naujų repertuaro kūrinių aranžuoja pats choro vadovas. Ir ne tik aranžuoja – koncertuose pastaruoju metu skamba nemažai T. Šumsko originalių kūrinių. T. Šumskas su choru parengė G. Fauré „Requiem“, atskiras jo dalis atlieka ne tik koncertuose, bet ir bažnyčiose aukojant šv. Mišias.

Choras pastaraisiais metais glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos pučiamųjų orkestru, tai įneša naujų spalvų į abiejų kolektyvų meninį gyvenimą. Kasmet „Aidas“ dalyvauja iškilmingoje krašto apsaugos savanorių priesaikos ceremonijoje, kalėdiniuose labdaros koncertuose Vilniaus bažnyčiose, sausio 1 d. dainuoja keliant trispalvę Gedimino pilies bokšte.

Vadovaujant T. Šumskui, choro veikla pagyvėjo, tapo labiau pastebima. „Aido“ vyrai – dažni LRT svečiai, kolektyvas įrašė ir išleido 10 DVD bei CD plokštelių, be to, turi nemažai įrašų su kitais kolektyvais.

„Aidas“ išskirtinis ir tuo, kad vienintelis iš Lietuvos chorų leido savo laikraštį. 2012–2015 m. išleisti 38 „Aido“ numeriai, juos redagavo choristai Povilas Šimkavičius, Algimantas Zybartas ir Arnoldas Kulikauskas. Laikraštyje buvo aprašomas choro gyvenimas, trumpai nušviečiami ir svarbesni Lietuvos kultūrinio gyvenimo momentai.

Prie „Aido“ meninių laimėjimų svariai prisidėjo ir jo chormeisteriai, koncertmeisteriai. Chormeisteriai ne tik talkindavo meno vadovams ruošiant naują repertuarą, bet ir diriguodavo koncertuose. Pirmasis chormeisteris buvo Vladas Vanagas, dirbęs 1955–1959 m. Savo karjerą „Aido“ chore pradėjo būsimasis muzikologas Jonas Bruveris, jis 1958–1960 m. buvo ir chormeisteris, ir koncertmeisteris. 1964 m., dar būdama Lietuvos valstybinės konservatorijos studentė, į chorą atėjo Lina Dumbliauskaitė, ji su J. Vanagu darbavosi iki 1967 m. Choro chormeisterio ir koncertmeisterio pareigas beveik 20 metų ėjo Algimantas Lopas, vėliau tapęs meno vadovu. Ilgiausiai chormeisteriu dirba Vilius Grušnius – nuo 1990 m. iki šiol, be to, jis ir vargonuoja, ir akompanuoja akordeonu, ir tenoro solines partijas atlieka. Aktyvi choro pagalbininkė yra pianistė Daivalija Genaitytė-Šumskienė.

Choro meno vadovams yra talkinę Saulė Serapinaitė-Šemeškevičienė, Algis Zaboras, Joana Kervytė-Jablonskienė, būsimasis profesorius Jurijus Kalcas, Gražina Čiurilaitė, pianistas Dainius Jozėnas, Arvydas Blinstrubas, Janina Černiauskienė.

Chore dainuoja įvairių profesijų vyrai: karininkai, inžinieriai, mokslininkai. Inžinierius Juozapas Giedraitis, „Aido“ garbės pirmininkas, muzikos menui atidavė 54 savo gyvenimo metus, daugiau nei pusšimtį metų chore dainuoja inžinierius Arnoldas Kulikauskas. 2017 m. rudenį Amžinybėn išėjo Feliksas Matačinskas, „Aide“ dainavęs nuo pat pirmosios repeticijos. Kiekvienas choristas įnešė po kruopelytę į kolektyvo meninių pasiekimų aruodą.

Vienas didžiausių vyrų choro „Aidas“ nuopelnų – lietuvių chorinės muzikos puoselėjimas ir populiarinimas tiek namuose, tiek už valstybės ribų. Pažvelgę į choro repertuarą, turbūt rasime visų Lietuvos kompozitoriaus pavardes, pradedant J. Gruodžiu, V. Jakubėnu, Č. Sasnausku, J. Naujaliu ir baigiant V. Barkausku, B. Kutavičiumi, V. Augustinu, M. Urbaičiu, L. Vilkončiumi.

Reikia tikėtis, kad „Aido“ daina neužges ir žengiant septintojo dešimtmečio keliu.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!