Antanas Radvila FAUSTAS | Audio įrašų galerija

Antanas Henrikas Radvila (lenk. Antoni Henryk Radziwiłł, gimė 1775 m. birželio 13 d. Vilniuje – mirė 1833 m. balandžio 7 d. Berlyne) – didikas, kompozitorius, violončelininkas, Poznanės Didžiosios kunigaikštystės valstybės ir karinis veikėjas.

Kunigaikštis, kilęs iš Radvilų giminės Olykos- Nesvyžiaus linijos Šidlavos šakos, tėvas Mykolas Jeronimas Radvila, motina Helena Pšezdecka. Broliai Liudvikas Mikalojus Radvila, Mykolas Gedeonas Jeronimas Radvila, Andrius Valentinas Radvila.

1808 metais Radvila perskaitė tik ką pasirodžiusį Goethes „Faustą“, susižavėjo siužetu ir pagal jį pradėjo kurti operą. Gali būti, kad senojo daktaro istorijoje jis įžvelgė paralelę su savo senelio Martyno Mikalojaus Radvilos likimu: šis domėjosi alchemija, darė įvairiausius eksperimentus, atsisakė krikščionybės, perėjo į judaizmą ir, progresuojant psichinei ligai, ieškojo filosofinio akmens. Goethes draugas Carlas Zelteris – kompozitorius, pedagogas, Berlyno „Singakademie“ vadovas – 1810 metais poetui laišku pranešė: „Vienas muzikos mylėtojas aristokratas skiria daug dėmesio jūsų tragedijai ir, nors yra svetimšalis, bet jam neblogai sekasi pataikyti gaidą, atitinkančią žodžius.“

J. W. Goethe, didelis Wolfgango Amadeus Mozarto operų gerbėjas, svajojęs, kad ir jo „Faustas“ vieną dieną galėtų virsti opera, susidomi šia naujiena. Ir 1814 metais Veimare apsilankęs kunigaikštis Radvila groja garsiajam poetui savo sukurtą muziką. Goethe laiške Karoliui Ludwigui von Kneble‘iui taip išreiškia savo susižavėjimą: „Jis yra pirmasis mano sutiktas tikras trubadūras, galios ir entuziazmo kupinas talentas.“

Paveiktas Radvilos muzikos, Goethe netgi pakoreguoja kai kurias savo veikalo vietas – šios korekcijos išliko operoje, bet niekada nebuvo spausdintos „Fausto“ leidimuose.

Pirmasis sceninis operos pastatymas 1816 metais įvyko Radvilos rūmuose Berlyne: buvo atlikta beveik visa pirmoji „Fausto“ dalis ir truputis antrosios. Tarp klausytojų – dramos autoriaus sūnus Augustas Goethe, Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas II, taip pat ir filosofas G. W. F. Hegelis.

Prieš pradėdamas kurti operą, Radvila jau buvo žinomas kaip kompozitorius – dainų ir kūrinių fortepijonui autorius. Tačiau „Faustas“, kurtas ir tobulintas 1808-1831 metais, tapo ne tik garsiausiu jo kūriniu, bet ir pirmąja operos istorijoje Goethes dramos adaptacija.

Populiarumu ją pranoko tik 1846 metais Hectoro Berliozo sukurtas „Fausto pasmerkimas“.

Visos Radvilos operos „Faustas“ premjera įvyko 1835 metų spalio 25-ąją Berlyno „Singakademie“. Deja, jos nesulaukė nė vienas autorių – Goethe mirė 1832 metais, o kunigaikštis – 1833-ųjų balandžio 7 dieną. Tačiau opera gyvavo ir po kunigaikščio mirties: 1836-1848 metais Radvilos „Faustas“ buvo statomas Vroclave, Leipcige, Potsdame, Veimare, Prahoje. 1844-aisiais ji lenkų kalba atlikta Vilniuje, aranžuota Stanislovo Moniuškos ir kartu su keliomis kunigaikščio Radvilos dainomis atspausdinta. 1880 metais opera skamba Londone, 1932-1953 metais Krokuvoje įrašinėjama Lenkijos radijo, o 1999 metais buvo atlikta Baltarusijos Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Pirmieji 78 operos rankraščio puslapiai su E. Corneliuso ir J. Gotzenbergerio iliustracijomis saugomi Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje, o 1835 metų partitūros spausdinys – Jogailos universiteto bibliotekoje Krokuvoje. Berlyno "Singakademie"

Kunigaikštis Radvila ir jo žmona Luizė iš Hohenzollernų palaidoti Poznanės Arkikatedroje. Kunigaikščio medžioklės pilaitėje Antonine, kur dabar įsikūręs viešbutis, kiekvieną rudenį vyksta tarptautinis muzikos festivalis „Chopinas rudens spalvose“ (Chopin w barwach jesieni). 

Citata FAUSTAS

Tataigi! Svarūs mokslo vaisiai –
Ir filosofijos vingrybes gliaudau,
Ir medicinos mokslose, ir teisėj,
Deja, net teologijoje susigaudau;
Tiek sukaupiau savy, tačiau
Likau kvailys kaip ir anksčiau.
Esu magistras, daktaro traktatą
Sukurpęs, jau veik dešimt metų
Vedžiodamas už nosies studentus
Bet kaip juos mokau ko paklius,
Ir pats matau, kad nieko mums žinot neskirta!
Vien ši mintis sugniaužia širdį.
Žinau, protu man niekad neprilygo
Tie daktarai, magistrai, advokatai ir šventikai,
Atsižadėjau abejonių, skrupulų visų,
Ir man nei pragaro, nei velnio nebaisu, -
Bet kas iš to, jei džiaugsmo nerandu,
Kam apsimest, kad viską suprantu,
Kam apsimesti tuo, kurs moka
Atverst ir geresniu paversti žmogų?
Gyvenimas nevertas šuns buities,
Net jei šlovės vainiką kas išties
Arba pasiūlys pinigų ir turtų!
Todėl aš ir imuosi burtų,
Šaukiuosi dvasios paspirties,
Kad man atvertų paslaptis būties,
Kad, veltui nesidėdamas esąs
Išminčius, dėstantis neaiškias sau tiesas,
Patirčiau, kaip man tampa pažinus
Daiktų vidinis sąryšis painus,
Pasaulio pagrindus ir priežastis išvysčiau,
O ne tuščiai žodynus knisčiau.

Galerijų kategorija

Traviata