Birutė Vainiūnaitė

Pianistė
Gimimo data: 1947-11-07
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11

LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Biografija

Žymi lietuvių pianistė Birutė Vainiūnaitė 1970 baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (prof. M. Azizbekovos kl.). 1970-1972 - stažavo Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje (prof. J. Milšteino kl.), 1975-1976 - Paryžiaus Nacionalinėje konservatorijoje pas prof. V. Perlemuterą. Nuo 1970-jų Birutė Vainiūnaitė dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesorė.
Pianistė yra pirmojo M. K. Čiurlionio pianistų (1965) ir keturioliktojo virtuozų konkurso Berlyne (1991) laureatė. 2011 laimėjo I vietą tarptautiniame konkurse "Romantizmas, ištakos ir horizontai" Černomorske (Ukraina).

Birutė Vainiūnaitė daug koncertuoja, dažniausiai solo, arba su kitais instrumentininkais, taip pat su orkestrais, tarp jų - J. Domarko, G. Rinkevičiaus, S. Sondeckio , P. Bermano diriguojami kolektyvai. Kasmet Lietuvos muzikos mėgėjai turi progą išgirsti naują jos parengtą programą. Atlikėja ne kartą koncertavo Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Ispanijoje, Švedijoje, JAV, daugelyje Rusijos miestų. 1976-siais ir nuo 1990-ųjų kartą per metus ji koncertuoja Paryžiuje. 2011 grojo rečitalį Paryžiuje Eglise Americaine. 1994-siais ir 1996-siais sėkmė ją lydėjo gastrolėse po Vokietiją. Pianistė vadovavo meistriškumo kursams Lietuvoje ir Vokietijoje. Ji yra kelių tarptautinių konkursų žiuri narė.

Lietuvos radijas ir televizija dažnai transliuoja pianistės koncertus, jų fonduose gausu Birutės Vainiūnaitės įrašų. Pianistė išleido visą pluoštą vinilo plokštelių ir kompaktinių diskų, kuriuose užfiksavo dalį savo didžiulio solinio repertuaro.

Pianistė puikiai jaučia stilių atlikdama įvairių laikotarpių muziką, tačiau artimiausi jai yra šiuolaikinių autorių kūriniai. Birutė Vainiūnaitė pirmoji supažindino Lietuvos klausytojus su tokiais kompozitoriais, kaip O. Messiaenas, M. Ohana, G. Crumbas, J.Cage'as, P. Vasks ir kt. Daugelis žinomų lietuvių kompozitorių patiki jai pirmajai atlikti savo naujausius kūrinius.

2009 Birutei Vainiūnaitei paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Apie pianistę Birutę Vainiūnaitę kompozitorius O. Balakauskas yra pasakęs: „Tai viena iš nedaugelio atlikėjų, suprantančių ir kūrybinio eksperimento prasmę… Taigi, Birutės Vainiūnaitės kelias – tai pasiaukojanti, kryptinga veikla, padedanti naujajai muzikai (ne vien lietuviškai) atsirasti ir gyventi…”

Straipsniai

Brangiausias Lietuvos pianizmo perlas "Kauno filharmonijoje skambina pianistė Birutė Vainiūnaitė. Viskas tobula. Siela kyla į transcendentines aukštumas. Salė ištirpsta dieviškos meilės šviesoje. Dvasios virpėjimas perauga į ekstazę. Katarsis. Amžinybė sustingusiame laikrodžio dūžyje… … ašaros yra tik skurdus mūsų minčių šešėlis…"

D. K. "7 meno dienos", 2003 05 02

"Stasio Vainiūno kūrybos valanda truko bemaž dvigubai ilgiau, bet laikas skrieste praskriejo. Įžvalgiai parinktoje kūrinių puokštėje (puikios muzikos telkinyje) reiškėsi labai įvairūs atlikėjai, bet "bendras vardiklis" - nuoširdumas, žmogiškoji šiluma, paskleista mums gerai pažįstamų (tik ar tikrai taip?) dukterų - smuikininkės Audronės ir pianistės Birutės. Koks (ir kaip atliktas) fortepijoninis kvintetas! O vėlyvoji smuiko sonata, interpretuota vaikaitės Monikos Vasiliauskaitės ir Eugenijaus Žarskaus! Kaip apmaudu, kad šis puikus muzikas taip mažai koncertuoja... R. Maciūtė ir "Aidija" įtikino, kad S. Vainiūno vokalinė kūryba nėra jo "silpnoji pusė". Jos paprasčiausiai nedaug."

Edmundas Gedgaudas. "7 meno dienos", 2003 07 25

Sakydama, jog C.Debussy natas skaito tarsi romaną, Birutė Vainiūnaitė sugestijuoja vieną ryškiausių savo pianizmo bruožų – jos atlikimui savitas naratyvumas. Ir pakylėtas kompozitoriaus teksto permąstymas. Klausantis įrašo, kiekvienas preliudas tampa maža novele, garsais suteikiančia kūną kompaktinio disko buklete išrašytiems poetiškiems Marguerite Long vaizdeliams iš „Au piano avec Claude Debussy“. 24 preliudų ciklą pianistė interpretuoja kaip milžinišką, be galo įvairių nuotaikų ir mizanscenų virtinę. Ir dar: klausydamasis šių miniatiūrų, pastebi ne tik naratyvią, bet ir tapybišką pianistės grojimo manierą – garso estetika impresionistiškai spalvinga.

Rima Povilionienė, Dinastijoms susipynus, Literatūra ir menas, 2006 12 22

Tai, kad pianistė puikiai jaučia O. Messiano kūrybos įprasminimo subtilumus, nesunku įsitikinti: abi skambėjusios kompozicijos atstovavo tam abejingų nepalikusiam subtiliam prancūziškumui. Tokia įstabi intuicija O. Messiano kūrinių įprasminimui nėra atsitiktinė – stažuodamasi Prancūzijoje pianistė bendravo su šiuo XX amžiaus genijumi ir yra laikoma bene viena geriausių jo muzikos atlikėjų. Tačiau būtent tokia, kad ir mažytę dvejonę pasėjusi, kompozicijos interpretacija pasirodė esanti puiki introdukcija į kitą, jau ženkliai gaivališkesnį ir skaidrios melancholijos nuspalvintą laiško puslapį. Tai impresionistinės garsų tapytojo Claude’o Debussy drobės – „Preliudai“ („Préludes“, 1909–1912). Nepaprastai taikli pianistės šių muzikinių vaizdelių interpretacija įnešė gaivaus vakarų vėjo alsavimą, pakvietė svajoti drauge su mergaite linų spalvos plaukais. Lankėmės ir pasakiškame Fėjų šokio sūkuryje, o gėrėdamiesi fejerverko blyksniais paskutinį kartą skriejome, blaškomi vėjo, kartu su mirštančiais lapais. Kiekvienas garsas, skambantis tyloj, ir tyla, skambanti garse, buvo įkūnyti taip prasmingai ir taip įstabiai, kad beliko tik leistis pasiglemžiamam tos milžiniškos muzikinės lavinos ir išnykti paskutinių akordų atodūsyje. (...) Ir galiausiai paskutinieji brūkštelėjimai laiške – dvi Vytauto Barkausko kompozicijos. „Veidrodis“ (op. 91, 1994 m. versija), išnėręs iš tylos ir joje ištirpęs, pradžiugino atlikėjos interpretacine nuojauta. Kūrinio atspirties taškas – viena vis kartojama nata, kuri palengva išsiskleidžia kaip akordas ir vėl sugrįžta į pirminį savo pavidalą, – suskambo ypač įtaigiai ir prasmingai. Ją girdėjome ir tose kompozicijos padalose, kur iš paviršinio muzikos sluoksnio ji išnyksta – lieka tik prasminga potekstė, kurioje šioji nata „išskaitoma tarp eilučių“. Visame kūrinyje išlaikyti tą kaustančią įtampą – tarsi bijant veidrodžio skeveldrų – nėra lengva, o B. Vainiūnaitė tai perteikė įtikinamai. Vos juntami dinaminiai poslinkiai – itin subtilus crescendo ar diminuendo arba kai kur vulkaniškai prasiveržiantis griausmingas fortissimo – leido iki galo suprasti, pajausti kūrinio koncepciją.

Rasa Vilimaitė, Trys laiškai ir „Post Scriptum“, 7 meno dienos, 2007 11 16

Praėjus geram dešimtmečiui, lapkričio 11 dieną, žymi mūsų pianistė Birutė Vainiūnaitė suskėlė rečitalį Filharmonijos didžiojoje salėje. Būtent – suskėlė, nes savo mėgstamų kompozitorių –­ François Couperino, Claude’o Debussy, Olivier Messiaeno, Arthuro Honeggero bei lietuvių Stasio Šimkaus, Stasio Vainiūno ir Vytauto Barkausko – kūrinius ji paskambino taip įkvėptai ir aistringai, jog, esu tikra, nustebino ne vieną jos bendražygį ir kolegą. Kaip kitaip: pergalingas pianistės (ir ne tik jos) įžengimas į sceną, kai kone per visą laikotarpį po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ši garbė nebuvo suteikiama nė vienam lietuvių atlikėjui (ji tai nebijo pabrėžti), liudija nuoseklius pokyčius Nacionalinės filharmonijos kultūros politikoje, mat į ją (sceną) grįžta Lietuvos kultūrai nusipelnę, tačiau nepelnytai ilgą laiką ignoruoti žmonės. Galbūt tai buvo naujų asmenybių ir garsenybių iš svetur ieškojimo laikotarpis, apsvaigus nuo atsivėrusių pasaulio vartų platybių. Gerai, kad vaduojamės iš dvasinio provincializmo ir atsigręžiame į savos, nacionalinės kultūros ramsčius. Tai iš esmės itin pozityvus lūžis, kuriuo nuoširdžiai džiaugiamės. Birutė – išskirtinė asmenybė lietuvių fortepijoninės muzikos interpretacijos baruose. Pirmiausia dėl to, kad ji visą gyvenimą nuosekliai atlieka tiek ankstesnę, tiek naujausią lietuvių kompozitorių kūrybą. Štai ir šį vakarą ji žėrinčiai paskambino Vytauto Barkausko jai dedikuotą naują pjesę „Blyksniai“ (2007), taip pat akinamai sublizgėjo „Veidrodis“ (1989, 1994). Pats būdamas puikus pianistas, Vytautas Barkauskas rašo ne tik patogius atlikti, efektingus ir išradingus kūrinius, bet ir pasinaudoja reta proga kurti konkrečiam atlikėjui, gerai žinodamas jo galimybes. (...) Kita vertus, Birutė unikali savo monolitiška laikysena ir kryptingai suformuotu muzikos pasaulėvaizdžiu, kuriame šiuolaikinės lietuvių muzikos repertuarą papildo prancūzų kompozitoriai arba dažnai atliekamos klasikos bei romantinės kompozicijos. Ji moka nustebinti ir jomis. Antai jai atliekant Couperino čakoną „Favoritė“, fortepijonas sugaudė kaip koks „Amer“ (klavesinas). Matei, jog profesinis tvirtumas, perimtas iš prof. J. Milšteino ir Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos atmosferos bei pianistinės tradicijos, suaugo su prancūzišku išrankumu bei lietuvišku dvasiniu peizažu.

Daiva Tamošaitytė, Birutės Vainiūnaitės garsų grafika, Literatūra ir menas, 2007 11 16

„Mažosios vabzdžių siuitos“ nemarumą paliudijo ją paskambinusi pianistė Birutė Vainiūnaitė. Šios keturios pjesės, nedideli dailūs eskizai, skambėjo derinant preciziką ir sąmojį, muzikinę plastiką ir autentišką grojimo techniką. Kaip keitėsi kompozitoriaus požiūris į tam tikrus raiškos būdus, muzikinės kalbos dalykus, atskleidė jau trimis dešimtmečiais vėliau parašyta, M.K. Čiurlionio paveikslų ciklo „Laidotuvių simfonija“ inspiruota „Rauda“, kurią S. Vainiūnas laikė labiausiai vykusiu savo smulkios formos kūriniu. Šiame dramatiškame monologe kaip dienoraštyje prasiveržia ir paties autoriaus „rauda“ - tuo metu jį prislėgusios rezignacijos atgarsis. Skambindama šią pjesę B. Vainiūnaitė skverbėsi į polifonines muzikos audinio detales, joms artikuliuoti pasitelkdama ramų, pusbalsį ir niuansuotą kalbėjimą ir taip sukurdama erdvų pjesės formatą.

Vytautė Markeliūnienė, Atjaunėju, kai bendrauju su jaunais, Kompozitoriaus Stasio Vainiūno šimtmečiui artėjant, 7 meno dienos, 2009 03 27

Muzikos profesionalai puikiai žino originalų B. Vainiūnaitės atlikimo braižą, jos polinkį į nauja muzikos kalba sukomponuotus šiuolaikinius kūrinius (šalia klasikinio repertuaro, C. Debussy pjesių), jos pasiaukojimą kūrybinei veiklai netausojant savęs (kaip tai primena jos Tėtį!), rimtą požiūrį į atliekamus opusus. Penkių dalių koncertas (Andante, Vivo (atliekamos be pertraukos), Tranquillo, Allegro energico, Andante mosso (atliekamos be pertraukos) sudarė vientiso, valingo, ryžtingo, paremto kintama stangria metroritmika kūrinio įspūdį, kuriame įtemptą niūrią greitos tėkmės muziką lėtose dalyse keitė filosofiniai apmąstymai apie sudėtingą šių dienų gyvenimą. Pianistę gėlėmis apipylusiems gerbėjams karštai prašant, ji paskambino bisui „Vapsvą“ iš „Mažosios vabzdžių siuitos“.

Aldona Eleonora Radvilaitė, Švenčiant kompozitoriaus jubiliejų, 7 meno dienos, 2009 04 10