Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513
1964 m. – Lietuvos nusipelniusi artistė
1985 m. – Lietuvos liaudies artistė
Rokiškio krašto garbės pilietė
Irena Jasiūnaitė (g. 1925 m. spalio 29 d. Rokiškyje) – Lietuvos dainininkė (mecosopranas), lietuvių operos primadona.
1952 m. baigė Lietuvos konservatorijos 1952–1953 m. Kauno muzikinio dramos teatro, 1953–1985 m. Lietuvos operos ir baleto teatro solistė. Dainavo su N. Giaurovu, Nikola Rosi-Lemeni. Sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų, dainavo daugiau kaip 1300 spektaklių. GastroliavoLenkijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Baltarusijoje.
Irena Jasiūnaitė, operos dainininkė, mecosopranas. Gimė Rokiškyje 1925 m. spalio 29 d. 1947 m. baigė Rokiškio Juozo Tumo–Vaižganto gimnaziją. Studijavo Vilniuje – 1952 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) A. Staškevičiūtės solinio dainavimo klasę. Trumpai padainavusi Kauno muzikiniame teatre, 1953–1985 metais buvo Valstybinio operos ir baleto teatro (dabar Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro) solistė. Lietuvos operos scenoje I. Jasiūnaitė dainavo 35 metus. Dainavo su N. Giaurovu, Nikola Rosi-Lemeni. Sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų, dainavo daugiau kaip 1300 spektaklių. GastroliavoLenkijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Varšuvoje, koncertuodavo daugelyje tuometės Sąjungos miestų. Labai mėgdavo dainuoti rusų kompozitorių romansus, Vakarų Europos klasikų kūrinius. Lietuvos radijuje solistė yra įdainavusi pluoštą lietuvių liaudies dainų, kurios jai, aukštaitei, gimusiai ir augusiai Rokiškyje, yra labai brangios.
„Aš dar esu su tavimi, mano vienintele, mano tikroji meile, mano gyvenime – opera. Tik tu manęs nenuvylei, tik tu manyje žadinai išskirtinį džiaugsmą, viltį ir pasitikėjimą savo jėgomis“, – prieš keletą metų savo dienoraštyje įrašė operos solistė Irena Jasiūnaitė.
2015 m. spalio pabaigoje operos primadona šventė 90-metį! I.Jasiūnaitė buvo vadinama legendine Karmen, tad jos jubiliejui Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras spalio 21 d. skyrė Georges’o Bizet „Karmen“ spektaklį.
Dainavo puikių solistų žiedas. Karmen - pirmoji šio pastatymo solistė Ieva Prudnikovaitė, Chosė – belgų tenoras Michaelas Spadaccini, tik ką LNOBT scenoje įspūdingai debiutavęs de Grijė vaidmeniu operoje „Manon“, Toreadorą dainavo charizmatiškasis latvių baritonas Janis Apeinis, Mikaelą – kylanti LNOBT žvaigždė Viktorija Miškūnaitė. Taip pat matėme Arūną Malikėną, Rafailą Karpį, Ireną Zelenkauskaitę, Juliją Stupnianek, Egidijų Dauskurdį, Šarūną Šapalą. Dirigavo Martynas Staškus.
I. Jasiūnaitė apie Karmen vaidmenį yra sakiusi: „Jei padainavus „Karmen“ spektaklį niekas tavęs salėje neįsimyli, vadinasi, dainavai blogai.“
Opera buvo ir yra didžioji I. Jasiūnaitės gyvenimo meilė. 2009 m. savo dienoraštyje solistė rašė: „Aš dar esu su tavimi, mano vienintele, mano tikroji meile, mano gyvenime – opera. Tik tu manęs nenuvylei, tik tu manyje žadinai išskirtinį džiaugsmą, viltį ir pasitikėjimą savo jėgomis.“ (Iš Petro Blaževičiaus knygos „Operos ir meilės glėbyje. Irenos Jasiūnaitės prisiminimai“.)
Turėdama gražų, skambų balsą, puikius artistinius gabumus ir išvaizdą, solistė sukūrė per 50 vaidmenų, iš jų pirmiausia minima Karmen. Be šio vaidmens, solistė itin mėgo dainuoti Zybelį Charles’io Gounod „Fauste“, išskirtinis jai buvęs Martos vaidmuo Eugeno d’Albert’o „Slėnyje“. Eboli, Amneris, Flora Giuseppe Verdi operose „Don Karlas“, „Aida“, „Traviata“, Liubaša Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinėje“, Končakovna Aleksandro Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“, Olga, Polina, Grafienė – Piotro Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas“ ir „Pikų dama“, Santuca – Pietro Mascagni „Kaimo garbėje“, Perikola Jasqueso Offenbacho to paties pavadinimo operetėje, Malika Leo Delibes’o operoje „Lakmė“.
Solistė dainavo ir lietuviškose operose: Mirtą ir Vaivą – Vytauto Klovos operose „Pilėnai“ ir „Vaiva“, Ievutę – Balio Dvariono „Dalia“, Mariją – Vytauto Paltanavičiaus „Kryžkelėje“, Laumę – Jurgio Juozapaičio „Marių paukštėje“.
Vaidmenys:
Karmen – Žoržas Bizė Karmen; atliko 100 kartų
Mirta – Vytautas Klova. „Pilėnai“
Vaiva – Vytautas Klova. „Vaiva“
Marta – Eduardas d’Alberas. Slėnis
Amneris, Eboli, Ulrika – Džiuzepė Verdis. „Aida“, „Don Karlas“, „Kaukių balius“
Marina – Modestas Musorgskis. „Borisas Godunovas“
Liubaša – Nikolajus Rimskis-Korsakovas. „Caro sužadėtinė“
Zybelis – Šarlis Guno. „Faustas“
Santuca – Pietras Maskanis. „Kaimietiška garbė“
Džoakinas Rosinis. Stabat Mater, 1965 m.
LRT laida LEGENDOS. Susitikimas ir pokalbis su operos soliste Irena Jasiūnaite. Legendinės operos primadonos asmenybė ir kūrybos kelias. Laidoje dalyvauja A.Ruzgaitė, E.kaniava, V.Prudnikovas. Laidos vedėja A.Stonytė, režisierius A.Stonys.
Petras Blaževičius. "Karmeniana" (knygos fragmentas)
Skaityti ČIA
Irenos Jasiūnaitės legenda
Gimtasis kraštas neleis užmiršti savo primadonos, operos solistės Irenos Jasiūnaitės – kitais metais pasirodys rokiškėno, daug metų rajono kultūrą kuruojančio Petro Blaževičiaus knyga „Operos ir meilės glėbyje“, skirta Artistės jubiliejui...
„Mylimi kraštiečiai, esu labai laiminga, kad galiu dalyvauti šiame susitikime ir sau teigti, jog išsipildė mano svajonė tapti operos dainininke. Tėvai, sužinoję, kad man teko toks apdovanojimas, būtų laimingi. Visada didžiavausi, kad gimiau krašte, kuriame gyvena atviri, tiesūs ir nuoširdūs žmonės“, - per savo 75-metį 2000-aisiais Rokiškio krašto muziejuje surengtame vakare sakė operos primadona Irena Jasiūnaitė. Tuomet jai buvo įteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės vardo pažymėjimas. Legenda vadinama išskirtinio grožio ir talento moteris niekada negailėjo gražių žodžių gimtajam kraštui. „Gimtinės ilgesys mane lydėjo visą gyvenimą, aš - grynakraujė rokiškietė“, - teigė primadona prieš keletą metų Vilniuje, kai rokiškėnų klubas „Pragiedruliai“ suorganizavo vakarą, į kurį netilpo visi norintys. Kiek vėliau, 2011-aisiais, rokiškėnams viešai prisipažino: „Nė žiedo, man dovanoto, niekam neatiduodu. Tačiau didžiulius jų glėbius visuomet išvežu į Rokiškio ir Panemunėlio kapinaites ant motinos ir tėvo kapų. Ir šįkart taip padariau. Vėl įkvėpiau tėviškės oro, vėl pajutau, kaip meile suplazdėjo mano širdis...“
Pelnė visus aukščiausius titulus
I. Jasiūnaitė gimė 1925-ųjų spalio 29 dieną rokiškėnų Stefos ir Juozo Jasiūnų šeimoje. Mama – namų šeimininkė, nepaprasto grožio, santūri, skonį turinti moteris, „kurios kasa jaunystėje tiesėsi beveik iki kulniukų“. Tėvas turėjo gražų balsą, dirbo banke vyriausiuoju buhalteriu.
Artistės gimtoji – Gedimino gatvė. Iš čia ji vaikščiojo į Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją, čia, Rokiškyje, atsirado pirmas troškimas eiti muzikės keliu.
Darbas scenoje užima pusę primadonos gyvenimo. Suvaidinti visi svarbiausi vaidmenys, iš kurių su didžiausia meile I. Jasiūnaitė visuomet prisimena Karmen. Tai - jos vaidmuo, jos žydėjimas. Tai 1950-1960-ieji, kai švietė kaip pirmojo ryškumo žvaigždė. Operos scenai ji atidavė apie 45 savo jaunystės ir brandos metus. Sukūrė per 50 įsimintinų operų herojų. Šimte spektaklių ji įkūnijo aistringą čigonę Karmen, o po jų sulaukdavo glėbių raudonų rožių iš įsimylėjusių vyrų, tarp jų - ir žinomiausių Lietuvos menininkų, poetų. Vieno jų – Vytauto Bložės – žmona buvo keliolika metų. Didžioji meilė baigėsi skyrybomis, bet ir ją palikęs poetas pripažino: „Irena, Tu esi išgelbėjusi mano gyvastį!!!“ I. Jasiūnaitė pelnė visus aukščiausius šalyje pripažinimo ir garbės titulus.
Žemas balsas – ne kliūtis
Rokiškio gimnazijoje muziką I. Jasiūnaitei dėstė Kazimieras Jovaiša – dainų autorius, parašęs pirmąjį Lietuvoje solfedžio vadovėlį. Jis, ko gero, pirmasis profesionalas, atkreipęs dėmesį į skardžiabalsę dainininkę. „Šv. Mato bažnyčioje giedojau mokytojo parinktą giesmę, ir mano siela tarytum kilo aukštyn – buvo taip lengva, skaidru, balsas gražiai skambėjo, akustika - nuostabi. Vargonais grojo mano muzikos mokytojas, mudviejų natos buvo padėtos greta. Po Mišių mama su tėveliu sakė, kad mano giedojimas žmonėms patiko. Manimi buvo patenkintas ir mokytojas“, - 2000-aisiais žurnalui „Moteris“ pasakojo I. Jasiūnaitė.
Jos balsas žemas, tad Rokiškio gimnazistė įsivaizdavo, kad su tokiu gali tik pritarti solistams. Tačiau vienas epizodas viską pakeitė. Būsima legenda buvo vos keturiolikos, kai į gimnaziją atvažiavo dainuoti tuomet garsi operos solistė mecosopranas Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Ji taip pat dainavo žemu balsu, ir mergaitė suprato, kad toks balsas – ne kliūtis būti svarbiausia scenoje.
Aukso gabalas
Po gimnazijos Irena išvažiavo studijuoti medicinos į Vilnių. Dvejus metus studijavo stomatologiją. Priglaudė tėvelių draugai Teofilija ir Petras Vaičiūnai. „Ponia Teofilija sumanė Ireną nuvesti į filharmonijos chorą. Pristatė Rokiškio mergaitę kompozitoriui Antanui Gimžauskui. Šis patikrino Irenos balsą ir sako: „Atvedei tu man aukso gabalą.“ Toliau viskas vyko lyg nuo kalno – medicinos studijas pakeitė muzikos mokykla, o iš ten, išklausiusi vieną kursą, iš karto buvo priimta į konservatoriją mokytis dainavimo“, - pasakojo operos solistė interviu „Gimtajam Rokiškiui“ 1999-aisiais. Tada neslėpė: „Po laiminga žvaigžde esu gimusi. Daug žmonių man padėjo. Prisimenu, tėvelio tremtis sutapo su paskutiniaisiais metais konservatorijoje. Pradėjau dvejoti, ar aš, tremtinio vaikas, gausiu diplomą. Bet geri žmonės ir, matyt, Dievo dovana, mano balsas, mano talentas, padėjo susiklostyti likimui taip, kad tuometinė valdžia manęs nesužlugdė.“
Svajojo tik apie operą
„Vienintelis jos nusivylimas – paskyrimas. Nuo to vakaro, kai pirmą kartą atėjo į operą ir išgirdo „Aidoje“ puikaus balso Veroniką Dagelytę bei imponuojančios išorės mecosopraną Salomėją Vaidžiūnaitę, svajojo tik apie operą. Kad ir būdama linksmo būdo, labai gražios išvaizdos, plastiška ir artistiška, operetės nemėgo: verkė, kai, gavus diplomą, reikėjo važiuoti į Kauno muzikinį teatrą. Ji turėjo operos dainininkės temperamentą ir balsą. Kauniškiai jai ir skyrė operų vaidmenis. Dainavo Madaleną, Olgą, o režisierė Regina Senkutė savajame „Sevilijos kirpėjo“ spektaklyje parengė Bertą; ji mokė, jog artistas scenoje privalo ne vaidinti, o išgyventi savo vaidmenį. Nuo pirmųjų žingsnių teatre Jasiūnaitė ir pradėjo siekti tikrumo, natūralios dainavimo jungties su vaidyba. Labai greitai ją pastebėjo Juozas Grybauskas ir pasikvietė į Vilnių. Debiutavo Siebelio vaidmeniu „Fauste“. Prancūzijoje tą tyrą jaunuolį dažniausiai dainuoja sopranai. Jasiūnaitė irgi dainavo lengvu, jaunatvišku balsu, parodydama sopraniškai šviesias viršūnes, gerą kvėpavimo techniką. Iš karto operos teatre ji užėmė pagrindinio mecosoprano vietą“, - rašo knygos apie artistę autorė Jūratė Vyliūtė.
I. Jasiūnaitė visada visus buvo pasirengusi įtikinėti, kad opera yra aukščiausia teatro išraiška. „Bet tik tuomet, kai operos teatro artistai turi gerus vokalus ir yra talentingi aktoriai... Kai atėjau į Operos teatrą, čia dirbo Kipras Petrauskas, Antanas Kučingis, kiti. Juose buvo tarsi susilieję du talentai: dainuoti ir vaidinti. Aš supratau, kas yra operos artistas - būtent šių dviejų talentų sintezė. Vėliau supratau, kad ir man Dievas buvo dosnus šių dovanų“, - yra sakiusi mūsų laikraščiui.
Gėlės ir laiškai
Kaip solistė, I. Jasiūnaitė turėjo populiarų repertuarą. Žiūrovams temperamentingi charakteriai įsimindavo, todėl sulaukdavo daug dėmesio. Didžiausi jos vaidmenys – Karmen Žoržo Bizė to paties pavadinimo operoje, Marta Dolbero „Slėnyje“, Kosova Chrenikovo „Audroje“, Končiakovna spektaklyje „Kunigaikštis Igoris“. „Ach, kokie meilės epizodai, koks temperamentas... Jie augino ir atskleisdavo mane kaip moterį“, - sakė mūsų laikraščiui I. Jasiūnaitė duodama interviu Raimondai Stankevičiūtei 1999-aisiais. Ji neabejoja, kad artistas turi žavėti, jaudinti žiūrovą. „Po visų vaidmenų sulaukdavau labai daug gėlių ir laiškų su paslaptingais prisipažinimais. Po ypatingesnių spektaklių namuose vonia skęsdavo rožėse... Kompozitorius Gorbulskis ne kartą minėjo, jog kaskart, kai tik būdavo vaidinama opera „Audroje“, jis ateidavo tik į tą veiksmą, kuriame dainuodavau Kosovą. Sakė, kad tas epizodas jį įkvėpdavo kūrybai“, - kalbinama mūsų žurnalistės neslėpė I. Jasiūnaitė.
Blogai, jei neįsimyli
Solistė ir žiūrovai, kurie matė ją dainuojančią, neabejoja, kad jos gyvenimo vaidmuo yra Karmen. Apie jį prirašyta gausybė straipsnių ir visuose žavimasi soliste, įkūnijančia viliokę čigonę, laisvės pojūčiu užburiančią vyrus. Operos kritikai sako: jei žiūrovai vyrai neįsimyli Karmen, vadinasi, pastatymas nelabai vykęs. „To niekas negalėjo pasakyti apie I. Jasiūnaitę. Ji nestokojo nei jausmo, nei vaidybos. Ji žavėjo iš baleto pasiskolintų judesių grakštumu. O ką jau kalbėti apie jos balsą. Rašytojai, poetai, operos gerbėjai ir net jos statytojai beregint jai pajusdavo šiltus jausmus, įsimylėdavo ją, siekdavo jos dėmesio. Įkvėpti I. Jasiūnaitės Karmen, kai kurie rašė eiles. Kaip pastebėjo žinomas muzikas, kraštietis dirigentas Petras Juodelė, I. Jasiūnaitė Operos ir baleto teatrui padovanojo ne tik savo profesinį atsidavimą. Operai ji suteikė artistiškumo. Iki tol solistai skyrė dėmesį tik balsui“, - rašė „Gimtasis...“ 2011-aisiais kraštietei skirtame puslapyje „Iš arčiau“.
Ugningas grožis ir moteriškas žavesys
Per svarbiausią gyvenimo vaidmenį I. Jasiūnaitė sutiko ir daug neeilinių partnerių. Dainuodavo su puikiausiais Chose vaidmens atlikėjais iš užsienio, su ja scenoje pasirodė ir garsusis Kipras Petrauskas. „Karmen“ kartu su I. Jasiūnaite - paskutinis K. Petrausko vaidmuo scenoje, ir tai, kaip teigia amžininkai, buvo įspūdinga.
Karmen suvedė ir su žinomiausiu estų baritonu Georgu Otsu, kuris dainavo Eskamilijo partiją. Štai ką apie tą susitikimą su garsenybe yra pasakojusi primadona mūsų laikraščiui: „Rygoje vyko gastrolės. Per dvi savaites suvaidinome tris spektaklius. Tuo metu buvo tik mano karjeros pradžia. Nepamirštamos gastrolės, pirmieji autografai, svaigau nuo dėmesio... Šalia buvo išvaizdus Georgas Otsas... Laimingos susižavėjimo akimirkos jaunų žmonių gyvenime...“
„Apdovanota gilia muzikos pajauta, artistine prigimtimi, I. Jasiūnaitė tapo savo meto legenda. Ta legenda, be abejo, susijusi su ugningu jos grožiu, moterišku žavesiu, kuris vaidmenims suteikdavo išskirtinumo, atspindinčio žvaigždės esmę – moralinio ir fizinio grožio susiliejimą žiūrovų sąmonėje. Klausantis jos balso, vyrams per nugarą eidavo šiurpuliukai“, - taip apie operos primadoną, nesvarbu, kad senokai palikusią sceną, 2006-aisiais rašė žurnalas „Ekstra“, o žurnale „Stilius“ Kristina Sabaliauskaitė ją pavadino mados ikona, menininkų mūza, kurią galima pavadinti lietuviškąja Maria Callas. Ne tik pavergiančia scenoje, kuriančia anuometinės mados tendencijas, bet ir audrinančia kūrėjų vaizduotę – tokių kaip V. Bložė, Paulius Širvys, Algimantas Baltakis, Antanas Venclova...
Dienoraščiai
Prieš keturiolika metų I. Jasiūnaitės 80-mečio proga buvo išleista šiai dainininkei skirta muzikologės J. Vyliūtės knyga „Carmen dienoraščiai“. Tai knyga apie mūsų kraštietės, operos teatro solistės ir neeilinės moters spalvingą gyvenimą ir kūrybinį kelią. I. Jasiūnaitė pripažįstama kaip vienas ryškiausių mecosopranų Lietuvoje pokario metu. Rengiant „Carmen dienoraščius“, svarbiausias autorės uždavinys buvo „prabilti pačios artistės atsivėrimais ir pamatyti ją jos aplinkos žmonių akimis“, - rašė laikraštis „7 meno dienos“, pristatydamas „Carmen dienoraščius“. Jų įvade J. Vyliūtė pateikia apibendrintą I. Jasiūnaitės paveikslą. Iškeliamos svarbiausios dainininkės balso ir charakterio savybės, akcentuojamos operos scenoje sukurtos meninės vertybės. „Visiems I. Jasiūnaitės sukurtiems vaidmenims būdinga didžiulė įtaiga, savita interpretacija, spalvingumas, jausmų tikrumas. Ji savo pavyzdžiu teigė operos solistą lygiavertį dramos aktoriui“, - rašo muzikologė.
„Dūšia jau nebe ta“
I. Jasiūnaitė iš teatro išėjo sulaukusi 62-ejų. Jautė, jog balsas skambėjo nebe taip, kaip jaunystėje, nemėgo, kai vyresnio amžiaus artistai vaidina jaunus. Todėl kai, susirgus vienai solistei, paprašė Ireną padainuoti daugelį kartų jos atliktą mėgstamą partiją, ji griežtai atsisakė. „Mano dūšia jau nebe ta, kaip jaunystėje“, - atviravo Reginai Valevičienei „Moteryje“ 2000-aisiais.
Paskutinį kartą operos scenoje solistė dainavo jai mielą auklės partiją „Eugenijuje Onegine“.
Meilės moteris
Rokiškio rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas Petras Blaževičius spaudai jau atidavė knygą „Operos ir meilės glėbyje“. Ji pasirodys kitais metais ir bus skirta I. Jasiūnaitės 90 metų jubiliejui.
Anot P. Blaževičiaus, knygoje, kuri parašyta remiantis artistės dienoraščiais nuo 1944-ųjų, atsispindės visas jos gyvenimas. P. Blaževičius, kuriam artistė patikėjo visus savo slapčiausius užrašus, perskaitė juos nuo pradžios iki galo. Tiesa, autorius kuklinosi, kad jam buvo pakankamai pavojinga imtis šios knygos, nes prieš dešimtmetį pasirodė „Carmen dienoraščiai“ – jie rašyti profesionalės muzikologės.
P. Blaževičius, rašydamas knygą, domėjosi ne tik operiniais I. Jasiūnaitės personažais. „Mane domino jos gyvenimas... Ir vyras Vytautas Bložė... Ten yra įdomių dalykėlių, apie kuriuos nebuvo plačiai rašyta“, - sakė knygos autorius. Jis žadėjo, kad naujame leidinyje perskaitysime ir nemažai su Rokiškiu susijusių knygos herojės detalių. O kokia I. Jasiūnaitė jam atsiskleidė iš dienoraščių? „Meilės moteris“, - sakė P. Blaževičius ir pridūrė, kad jai svarbūs tik du dalykai – meilė ir opera.
Reda Milaknienė, Publikavimo data: 2014.11.14
"Gimtasis Rokiškis"
Šimtąkart dainavau, mylėjau, šimtąkart miriau...
Irenos Jasiūnaitės 85-erių metų jubiliejui
Giedrė Kaukaitė (7Meno dienos, 2010-10-15)
„Kaip išbėgo į sceną dailiu, muzikaliai ir prasmingai dainuojančiu Zybeliu, taip ir bėgo per tris dešimtmečius aukštuoju operos solisto takeliu. Audringai bėgo, paklusdama savo turtingos kūrybinės prigimties balsui, galingam temperamentui, intuicijai. Raiškų, jausmingą dainavimą laikydama svarbesniu už vokalo technikos subtilybes, tikrą išgyvenimą - už tobulai kartojamą schemą, sukurdama ano meto teatre savitą romantiškos solistės-artistės tipą. Jos didieji tragediniai, dramatiniai vaidmenys - Karmen, Eboli, Marta, Amneris, Mirta, o ir mažieji lyriniai, komiškieji išsiskyrė rafinuotu vokalo spalvų niuansavimu, impulsyvia vaidyba, gyvos emocijos tiesa. Jie įamžinti teatro istorijoje ir žmonių atmintyje. Tokių artistų nebūna daug ir nebūna dažnai.“
Jūratė Vyliūtė, „Carmen dienoraščiai“ (Vilnius, „Scena“, 2005)
Operos primadonos Irenos Jasiūnaitės svetainėje rausva langų užuolaida vasariškai tebespalvina rudenėjančią saulę; rausvas šviestuvo gaubtas ir kanapos apklotas vilioja jaukiai priglust, užsimerkt ir pamąstyt, kas gero nutiko šiandien, vakar, prieš dešimt ar gal prieš aštuoniasdešimt metų. Netoliese knygų spinta - joje poetų ir rašytojų dedikuotos knygos. Kiekvienoje minimas jos vardas. Čia ir buvusio vyro, poeto Vytauto Bložės eilių rinkiniai. Tai dviejų talentingų menininkų bendro gyvenimo neblėstantis kraitis.
Virš knygų spintos puikus Irenos Jasiūnaitės portretas - vienas paskutiniųjų dailininkės Danutės Karužaitės darbų. Jasiūnaitės akys... Tokios jos ir buvo - degančios neregėtu mėliu, kaip du brangūs safyrai, melsvais atšvaitais nubarstę baltą kailį, gaubiantį artistės pečius.
Dar viena brangenybė - sausų rožių puokštė. Trisdešimt penkeri metai prabėgo nuo paskutinės „Karmen“ - gėlės sudžiūvo, bet išsaugojo spalvą ir netgi aromatą.
Į gretimą kambarį šeimininkė kviečia ne visus. Čia sienos nukabintos nuotraukomis iš spektaklių, premjerų, gastrolių ir koncertų - tik nedidelė dalis iš 58 Irenos Jasiūnaitės sukurtų vaidmenų. Greta partneriai - V. Noreika, V. Adamkevičius, G. Otsas, J. Fisheris, N. Herlea, V. Dzeani, N. Rossi-Lemeni, M. Jankulescu... Jose įamžintos įkvėpimu švytinčios akimirkos, kurių artistas, kartą patyręs, nepaliaus ilgėjęsis.
Tarp scenos nuotraukų - Marijos paveikslas, brangi relikvija iš gimtojo Rokiškio. „Kryžiuku“ siuvinėtas jo drobinis apvadas vietomis sudūlėjęs. Nenuostabu: jam daugiau nei šimtas metų, dėl to jis dar tikresnis. Aukštoje spintelėje - laiškai, laiškeliai, rašteliai, atvirlaiškiai, telegramos ir visi dienoraščiai. Ponia Irena meiliai ranka perbraukia dureles; jos akyse atsiranda džiugios kibirkštėlės, o balsas prisipildo vyliaus.
„Kai atsisveikinau su teatru, apniko liūdnos mintys, grimzdau į melancholiją. Su Blože jau buvom išsiskyrę. Gelbėjo vasaros Labanore, o žiemą tvarkiau archyvą. Išmokau būti viena.“
Ponia Irena rodo į didžiulį šiekštą, įsikūrusį ant palangės:
- Manot, čia tik šiekštas? Štai liemuo, rankos, galva. Matot? Tik karūnos trūksta. Čia - Žilvinas, žmogus-žaltys. Jį spiningu Labanore ištraukiau iš ežero. Ir tą pačią sekundę žinojau, kam dovanosiu. Jau ir užrašiau, tik vis abejoju, ar supras. Štai jau beveik dvidešimt metų abejoju, užtat niekam nesakau.
(Esu beveik tikra, kam bus įteiktas Žilvinas, bet tylomis prisijungiu prie sąmokslo.)
Grįžus į svetainę mūsų laukia kvapni arbata. Rankoje laikau sidabrinį šaukštelį - jam taip pat ne mažiau kaip šimtas metų. Ponia Irena siūlo pyragaitį, itin gardus esąs. Tuoj tiesia ir persiką - labai tonizuoja.
- Maistui esu išranki.
Profesorės Eugenijos Šimkūnaitės priesakai?
- Ne, viskas iš namų. Mamytė didelių mokslų neišėjo, buvo „poniška“ šeimininkė ir labai skaniai gamino. Kad ir namie, visuomet padoriai apsirengdavo. Turėjo kiaurai matančias akis - kaip pasakys, taip ir nutinka. Tėvelis - finansininkas, vienu metu banko direktoriumi buvo. Tėvelį labai mylėjau, abi su sesute Nijole jautėme jo šilumą ir globą. Buvo lyriškas, poetiškos natūros. Galėjo būti rašytojas: kokie iškalbingi jo laiškai! Iš jo įgijau pasitikėjimo, nuolat jutau jo užnugarį. Vėliau, kai paaugau ir ėmiau dairytis į vyriškius, Tėvelio įvaizdis dažnai sustabdydavo - vis būdavo nepanašus į Tėvelį tas mano naujas gerbėjas... Tėvelis mirė nesulaukęs Nepriklausomybės. Būtų labai džiaugęsis - juk iškalėjo Mordovijoje šešerius metus. Įskundė kažkas. O kai mirė Mamytė, neturėjau už ką palaidot. Užstačiau brangenybes, pasiskolinau - „biedniokė“ pensininkė buvau, tris šimtus tegaudavau. Sesuo Nijolė irgi per anksti mirė, likau viena. Štai ant sienos jų fotografijos: jie manęs laukia, kai būnu išėjusi. Ir Kūčias valgom drauge, ant stalo jiems uždegu žvakutes.
Skaičiau Jūratės Vyliūtės knygą apie Jus. Didelė vertybė, kad buvot tokia atvira!
- Ką slėpt? Man negėda. Gerbėjų turėjau daug, ir visus išvardijau. Ot, įsimyliu, - ir amen. Mano gyvenimas pilnas netikėtumų, žaismės ir audrų, pilnas ugnies. Nežinau, kam dar likimas bus tiek atseikėjęs. Jei viską nuslėpčiau, tai šventąja nusiduočiau - kas tuomet patikės. Imkit dar persiką.
Ar užkalbėtas?
- Ne, dirbtinai neužkalbinėju, tik kitam perteikiu tai, kas vėliau į gera išeina. Mano Mamytė buvo labai ypatinga: jei tik Tėvelis „į šoną“ pasidairo, ji tyli, rodos, ir nepyksta, bet Tėvelis kažkodėl tuoj ima ir suserga...
Kada patikėjot, kad būsit didelė artistė?
- Kai padainavau „Karmen“ su Kipru. Kokią tas žmogus turėjo įtaigą! Žodžiais neapsakysi. Jaučiausi kaip šalia vulkano. Iš Kipro gavau neįkainojamą tikrumo supratimą. Apie Kiprą nederėtų sakyti: atliko, vaidino, padainavo. Kipras scenoje tiesiog gyveno savo personažo gyvenimą. Labai mėgau režisierių Juozą Grybauską, jis mane įkvėpdavo. Dirigentas Rimas Geniušas buvo griežtas repeticijose, bet scenoje su juo ramu. Ypač mylėjo solistus Vytautas Viržonis, tiesiog aukodavosi dėl jų.
Ką sušnibždėdavot, mesdama rožę į Chosė?
- Nieko. Bučiavau rožę ir girdėjau likimo perspėjimą: „Bėk - pro jį nepraeisi.“ Ir gyvenime tikiu likimu. Jis kaip šešėlis, kaip draugas, antrininkas - visuomet šalia. Už gera geru atlygina, už bloga - baudžia. Prieš likimą šiauštis nevalia.
Jūsų gerbėjai - poetai ir rašytojai. Jie siuntė Jums gėles, skyrė eiles, skambino, rašė laiškus, telegramas, džiaugėsi galėdami Jus, skendinčią gėlėse, namo parvežt...
- Poeziją labai mėgstu. Gal jie pajusdavo? Gal tapatino mano vaidmenis su manim, siekė kaip kokios Mėlynosios Paukštės. Tik nė vienam nepavyko.
O Vytautas Bložė?
- Taip, tik Bložę sutikusi patyriau visai nepažintą jausmą. Tąsyk sėdėjome vyriausybiniame priėmime vienas priešais kitą. Būčiau ir nepastebėjusi - pilkas gi kaip žvirblis. O jis žiūri ir akių nenuleidžia. Paskui atsistojo, nuėjo prie fortepijono ir ėmė skambinti šlagerius - labai profesionaliai, su nepaprastu temperamentu. Pasiekė slapčiausias dvasios gelmes. Užsidegiau, susižavėjau. „Likimas“, - nutvilkė mintis. Bložė užbūrė švelnumu, patraukė be jokios jėgos - buvau geidžiama, mylima. Ir pati mylėjau. Visa, kas anksčiau - tik įsimylėjimai. Kai susituokėm su Blože, patekau į poetų ir rašytojų ratą: Mieželaitis, Marcinkevičius, Baltakis, Maldonis, Širvys, Geda. Visi garsūs, jauni, šiek tiek keistuoliai, ne šioj žemėj gyvenantys.
Ar paklausėt, kaip eilėraštis „pasirašo“?
- Ne, likau nesužinojus. Tik, būdavo, Bložei papasakoju lyg ir kokį nieką, o jis man - brūkšt eilėraštį po kelių minučių.
Apie ką kalbėdavotės su tais keistuoliais poetais?
- Turėjau ką kalbėtis! Pasinerdavau kažkur į gelmes, apimdavo pakylėjimas; atsiverdavo man nepažįstamos erdvės. Koks kūrybingas laikas tuomet buvo, kiek daug laimingų dienų! Kai pragyvenę šešiolika metų išsiskyrėm, patyriau didelį smūgį. Nusivyliau meile, nusivyliau vyrais, nusivyliau savim. Dabar kartais pagalvoju - gal du ryškūs menininkai niekad po vienu stogu nesutelpa? Kuris nors turi aukotis. Būdavo, parėjusi po spektaklio nusiaunu batelius ir pirštų galais einu per kambarį - Bložė rašo! O kai jis išvažiuoja, šoku, dainuoju, repetuoju - laiminga, kad niekam netrukdau. Vytautas matė, kad man teatras - viskas. Milijoną duok, operos į nieką nekeisčiau - tokia esu, man etiketės neprilipdysi.
Dabar galėtumėt dvasios draugą turėti.
- Ne. Visus dvasios ir širdies turtus, visas aistras Bložei išklojau. O už pusę kainos man nereikia. Tokia esu. Nueinu į teatrą - kai vaidina vienas žmogus, tuoj atjaunėju penkiasdešimt metų...
Juozapaitis!
- Taip. Koks jis Don Žuanas!
Ponia Irena pamini dar keletą dainininkų, kuriais žavisi: vieno balsas pasaulinis, kitas - labai stiprios prigimties. Viena solistė - unikali, kita nepaprastai daug pasako meistriškumu ir širdimi. Nevengia ir papeikti: „Negaliu ilgai klausytis - viskas vienoda kaip pagal iškarpą.“ Arba: „Dainavo viską, o tiko tik vienam vieninteliam vaidmeniui.“
Kaip atskiriate talentą?
- Dievas man davė pajutimą, kuris nemeluoja. Tai - vidaus pasaulio klausa. Ne visi atskiria pelus nuo grūdų. Būna, kad ir dirigentai, ir režisieriai neatskiria. Jei dar ir solistai netalentingi - amen, spektaklio nėr. Karmen yra mylimiausias mano vaidmuo. Šimtąkart dainavau, šimtąkart mylėjau, šimtąkart miriau. Karmen nesuvaidinsi - arba esi, arba nesi. Riba - kaip peilio ašmenys. Jei gaivalo savy neturi, koncepcijos negelbės. Bus arba vulgaru, arba „be druskos“.
Kur Jūs bepasirodytumėt, spindit kaip žvaigždė. Kur išmokot save pateikti?
- Iš prigimties nenorėjau būti pilka, ėmiau pavyzdį iš Mamytės. Teatre dairiausi į Zaniauskaitę, Jovaišaitę, Petraškevičiūtę. Artistai buvo kaip ir aukštesnio luomo. Opera - aukščiausias menas, juk ir bilietai visam pasauly brangiausi. Privalau būti elegantiška.
Išduokit paslaptį: visi Jus mėgsta ir myli, ir teatro intrigos Jus aplenkdavo. Tarsi nė su kuo nesusipykot?
- Buvo visko: pavydo, apkalbų ir kenkimo. Tuomet pagalvodavau - jei tai neteisybė, tuomet Dievas atlygins. O ir laiko pyktis neturėjau - tai nauja meilė, tai nauja premjera...
Ar kokį gimtadienį šventėt su grauduliu?
- Nė karto. Džiaugiuos šia diena ir laukiu rytojaus. Pabudusi nuvaikau liūdnas mintis ir būnu pati laimingiausia, kad šiandien esu.
Ilgiausių metų, mylima Irena Jasiūnaite!
Jūratė Vyliūtė. Carmen dienoraščiai: Irena Jasiūnaitė scenoje ir gyvenime. Vilnius, Scena, 2005 m.
Petras Blaževičius. Operos ir meilės glėbyje. Irenos Jasiūnaitės prisiminimai. Vilnius, Atkula, 2015 m.