Julius Andrejevas - Jie išėjo

Muzikinis pastišas 2012-11-02 >>>
LEGENDOS
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013678712/legendos_2017_11_09#wowzaplaystart=0&wowzaplayduration=2741000

Gyvas instrumentas man yra svarbiausias. Pokalbis su Juliumi Andrejevu.
Kristina Logvinovienė

Julius Andrejevas – kompozitorius, pianistas ir pedagogas. Sukūrė daug įvairių žanrų ir tematikos kūrinių. Tai instrumentiniai ir vokaliniai opusai, muzika vaikams, spektakliams bei kinui. Julius Andrejevas, kuriam šiemet sukako 70 metų, dalijasi mintimis apie jaunosios kartos muzikinį ugdymą, pasakoja apie novatoriškumo paieškas muzikoje, svarsto, ką reiškia vadovauti svarbioms kultūros institucijoms.

Gerbiamas Profesoriau, tikriausiai pagavau Jus nesibaigiančių darbų sūkuryje?

- Taip, išvažiuoju į Estiją dalyvauti tarptautinio pianistų konkurso žiuri darbe ir grįšiu jau po atostogų.

Smagu, jei konkursai Jums prilygsta atostogoms...

- Kaip čia pasakius – konkursuose reikia dirbti. Teko triskart būti Sankt Peterburge, ypač stipriame konkurse. Ten vidurinioji grupė, nuo 12 iki 16 metų, groja absoliučiai viską, kas parašyta fortepijonui. Sudėtingiausius dalykus – Rachmaninovo, Čaikovskio, Prokofjevo koncertus.

Esate vienas iš Balio Dvariono jaunųjų pianistų konkurso organizatorių bei žiuri pirmininkas. Gal galėtumėte prisiminti, kaip gimė, augo, brendo ir kuo tapo šiandien šis konkursas?

- Jis atsirado 1974 metais. Tada man tekdavo važinėti su grupe, vizituojančia muzikos mokyklas Lietuvoje, ir iš arti pamatyti, ypač atokesnes vietoves aplankius, kokia yra apgailėtina padėtis. Aš kalbu tiktai apie fortepijono sritį, bet manau, kad panašiai buvo ir kitose. Dėstydavo, kas tiktai galėdavo: jeigu skambinti fortepijonu mokė chorvedžiai, tai dar buvo visai neblogai. Palyginti su pirmaisiais konkursais, dabar pianistų parengimo lygis nepaprastai pakilęs. Bet anuomet tai buvo tiesiog noras sužadinti, sujudinti tas mokyklas. Niekad nepamiršiu pirmojo konkurso, kai suvažiavo jaunimas iš tolimesnių miestų ir miestelių, išvydome, kiek esama talentingų vaikų, tik jiems reikalinga gera juos vedanti ranka. Konkursas buvo sumanytas Lietuvai – mūsų vaikams, mūsų mokykloms, tačiau ilgainiui jis išaugo iš šių marškinėlių. Prie jo pradėjo jungtis, siųsti savo dalyvius kitos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos, o vėliau šis konkursas tapo tarptautiniu. Ilgainiui prie pianistų prisijungė smuikininkai, vėliau stygininkai išsiplėtė – atsirado violončelės, gitaros ir taip toliau. Taigi šis judėjimas yra visa apimantis. Konkursas dabar jau yra tarptautinės konkursų asociacijos narys, yra matomas, girdimas, ir duok Dieve jam išlaikyti šią degančią ugnį.

Paminėjote pedagogo svarbą mokinio ugdymo procese. Pats nuolat dalinatės patirtimi konferencijose, seminaruose, edukaciniuose projektuose, skirtuose muzikos pedagogams, vedate fortepijono meistriškumo pamokas jauniesiems atlikėjams. Ar tai lemia noras visokeriopai plėtoti, skatinti šį procesą?

- Tai viena iš priežasčių. Neatsisakau, jeigu esu kviečiamas. Jau kurį laiką man tenka kuruoti Klaipėdos apskritį, ir kaip tik neseniai ten vyko seminaras – suvažiavo visos Žemaitijos vaikai su mokytojais, ir mes visą dieną bendravome prie instrumento. Atsirado ryšys, supratimas, ko siekti ir kokiais būdais tai daryti. Antra vertus, randu labai daug gero ir net pamokomo tų pedagogų darbe.

O šiaip, kai prisimenu studijų laikus, mes paskutiniam kurse laukdavom to nelemto skirstymo dirbti, ir siuntimas mokytojauti į Klaipėdą ar Panevėžį jau rodėsi kaip tremtis, o dabar ten visos muzikos įstaigos yra užpildytos, ir darbą rasti gana keblu. Dirba puikūs pedagogai, baigę mūsų akademiją, ir matyti išmaningo jų darbo vaisiai.

Atrodo, Jūs nuoširdžiai tikite, jog muzikos mokykla yra ta vieta, kur pradeda kaltis meno suvokimo, pagarbos menui ir tautos kultūros daigai?

- Taip, bet dabar kuo toliau, tuo labiau matome, kaip pasikeitimai mokymo programose pradeda neigiamai veikti visą muzikinį auklėjimą. Jeigu mažam vaikui pirmose klasėse skiriamas pusvalandis ar menka pamokėlė vienąkart per savaitę, o solfedžio galima atsisakyti, rezultatų nelauk.

Kai dirbau Ispanijoje, tai ši šalis kaip tik periminėjo mūsų patirtį. Senoji jų sistema buvo labai keista, tiesiog neišmintinga. Galite įsivaizduoti, jeigu ketvirtoje klasėje vaikai jau buvo verčiami groti Chopino etiudus... Buvo nežmoniškai perkrautos programos, visiškai neatitiko vaikų mąstymo ir galimybių. Taigi ispanai perėmė mūsiškę pakopinę sistemą, buvusią sistemą, nes jos pamatai dabar labai smarkiai išjudinti.

Į Ispaniją (1991–1998), ko gero, vykote pasidalinti patirtimi?

- Aš turėjau kontraktą pedagoginiam darbui vieniems metams, bet ten „užkliuvau“ ir prabuvau septynerius metus – dėsčiau fortepijoną jų konservatorijoje.

Ar Ispanijoje įgijote kokios nors specifinės patirties?

- Be abejo, mane visuomet domino ispanų kultūra apskritai ir, aišku, muzika. Bandžiau kiek įmanoma daugiau pamatyti, pavažinėti, paskaityti ir pasisemti, taigi tikrai patyriau ne tik labai daug įspūdžių, bet ir praturtėjau žiniomis įvairiose srityse.

Jums nuolat tenka darbuotis skirtingose veiklos sferose: koncertuojančio pianisto bei klavesinininko, kompozitoriaus, muzikos pedagogo, įvairių kultūros institucijų administratoriaus. Kaip Jums sekasi visa tai suderinti?

- Atvirai sakant, visko suderinti yra neįmanoma. Kai aktyviai koncertuodavau, nukentėdavo kūryba. Dirbant administracinį darbą, nukentėdavo ir pianisto, ir kompozitoriaus veikla.

Gal, pasidarbavęs iš pažiūros skirtingose veiklos srityse, pastebėjote, kas vis dėlto jas sieja, kas tarp jų bendra?

- Be abejo, vadovaujantį darbą dirbau muzikos institucijose, su muzikos žmonėmis. Žinoma, man juos suprasti būdavo kur kas lengviau nei kokiam nors buhalteriniam administratoriui, paskirtam jų vadovu. Bet, antra vertus, gal būtent tas supratimas ne visuomet leisdavo man būti „kietam“ – valdingam gerąja prasme. Nugalėdavo kitos savybės. Iš tikro niekados nesijaučiau vadovaujantis.

Kokios savybės, Jūsų nuomone, reikalingos vadovui?

- Pirmiausia, reikia gerai išmanyti tą sritį, kuriai vadovauji. Kita, turbūt reikia mokėti pasakyti „ne“. Savaime suprantama, būtinas tam tikras organizuotumas ir tikslo siekimas, visą laiką numatant veiklos gaires bei etapus.

Kaip Jūs žiūrite į vis labiau populiarėjančią tendenciją, jog kultūros įstaigai vadovautų ne tos srities specialistas, o vadybą išmanantis žmogus?

- Vien tokio žmogaus, manau, neužtenka. Jis gali būti šalia, bet vadovauti turi asmenybė su savo vizija – teatro ar bet kurios kitos įstaigos. Kas iš to, kad jis bus geras vadybininkas, bet tolimas tai sferai, su kuria jis tiesiogiai kasdien susiduria. Vadybą išmanantys žmonės turi būti kaip vykdytojai, bet smegenys ir dvasia yra privalomos savybės to, kuriam pavesta būtent ši sfera.

Kokios įtakos apskritai vadovas gali turėti institucijos veiklos sėkmei?

- Manau, kad labai didelės. Bet jis, kaip autoritetas, visuomet yra ne vienas – privalo turėti bendraminčių ansamblį, generuojantį idėjas, mokėti paskirstyti darbus, nesiimti visko daryti pats. Mokėti išlaikyti distanciją bendraujant su pavaldiniais, bet kartu ir būti tiesiog elementariai nuoširdus. Bet juk tai vadovėlinės tiesos...

Ko gero, dėl šių savybių ir buvote kviečiamas vadovauti ne vienai institucijai...

- Nežinau, nežinau (santūriai šypsosi)...

Jums teko atsakingas vaidmuo 1989–1991 m. vadovauti pirmajai savarankiškai atkurtos Lietuvos Kompozitorių sąjungai.

- Tai buvo sudėtingas laikotarpis – atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos.

Kaip prisimenate tuos metus – ar Kompozitorių sąjunga nuėjo tuo keliu, kaip anuomet buvo galvota, ar planai ir vizijos realizavosi?

- Apskritai taip. Žinoma, paskui labai didelės įtakos turėjo visos blokados, ištikusios Lietuvą, pinigų stygius ir taip toliau. Jis negalėjo neatsiliepti natūraliam muzikos vystymuisi, ypač kūrybai. Bet apskritai manau, kad lietuviška muzika vystosi labai gera linkme. Žinoma, bent man asmeniškai nesinorėtų, kad viskas pereitų į elektroniką. Gyvas instrumentas man yra svarbiausias.

Kokios šiuolaikinės lietuvių muzikos tendencijos Jums atrodo intriguojančios, daug žadančios? Kokie atlikėjai – solistai ir kolektyvai – labiausiai traukia Jūsų dėmesį?

- Čia jau reikėtų vardinti, ir labai daug ką. Man atrodo, kad dabar ypač įdomios moterys – tarkim, Raminta Šerkšnytė ar Justė Janulytė, anksčiau iškilusios Onutė Narbutaitė, Loreta Narvilaitė. Moterų muzika dabar ypač ženkli mūsų padangėj. Labai imponuoja kompozitoriaus Mariaus Baranausko kūryba. Bet, paminėjęs vieną, turėčiau minėti ir dar vieną, ir dar vieną. Ši įvairovė labai žavi ir džiugina.

Iš atlikėjų esu fortepijoninio trio „Kaskados“ gerbėjas, „Chordos“ kvarteto, kuris daugiausiai propaguoja šiuolaikinę muziką, yra dabar kuriamos kvartetinės muzikos pirmasis atlikėjas. Esama labai daug įdomių solistų: pianistai Kasparas Uinskas, Gintaras Januševičius, violončelininkas Povilas Jacunskas. Sąrašas būtų ilgas.

Kokius bendraminčius lietuvių muzikoje galėtumėte įvardinti?

- Daugiausia jaučiu simpatiją Vidmantui Bartuliui ir Algirdui Martinaičiui, su jais randu bendrą kalbą.

Kas jus labiausiai jungia?

- Manyčiau, tai, kad matome grožį pačiame garse.

Ar jūsų pažiūroms, interesams, muzikiniam mąstymui, apskritai meno vertinimui turėjo įtakos vaikystės, jaunystės patirtys, sutikti žmonės?

- Augau aš muzikinėje aplinkoje. Visą vaikystę mačiau, ką veikė mano tėvas (Rostislavas Andrejevas, 1907–1967, ilgametis Kauno muzikinio teatro solistas ir režisierius, – K. L.), kaip jis dirba. Dar atsimenu jį dainuojant, o vėliau jis tapo režisieriumi. Kaip jis kruopščiai rengdavosi būsimam pastatymui – būdavo apsivertęs žurnalais, knygomis, įvairiais išrašais, nuotraukomis, albumais, siekdamas pažinti tam tikro laikotarpio ar epochos drabužius, manieras, elgseną ir t.t. Man atrodo, kad jis patirdavo didžiulį malonumą, prisiliesdamas prie naujo kūrinio ir gilindamasis į jį. Dar būdamas mažas, girdėdavau jį repetuojant, motina prisėsdavo prie fortepijono, padėdama jam rengti partijas. Taigi vaikystė, tos ištakos buvo gana muzikalios.

Baigus Kauno dešimtmetę (dabar J. Naujalio) muzikos mokyklą, atrodė, kad jokio kito pasirinkimo ir nėra – reikia toliau studijuoti fortepijoną, ką ir padariau.

Dar mokykloje mėgėjiškai šį bei tą parašinėdavau. Pirmieji kūrybiniai bandymai – naivūs ir juokingi, bet jų būta. Vėliau, baigus fortepijono studijas, kilo natūralus noras studijuoti kompoziciją. Net neabejojau – atrodė, kad kitaip negali būti.

Kalbant apie kompozitorių estetines nuostatas, jų kūrybinį braižą, dažnai akcentuojama pedagogų įtaka...

- Mano kompozicijos dėstytojas Eduardas Balsys paliko labai gilius, sektinus pėdsakus kalbant tiek apie pačios muzikos organizavimą, tiek apie taurų požiūrį į profesiją. Ir kaip asmenybė, kaip žmogus buvo labai sąžiningas ir garbingas. Mūsų pamokos neapsiribojo vien kompoziciniais dalykais – buvo kalbama apie labai daug ką, kas šalia, ir kas toliau.

Koks Jūsų kūrinių atsiradimo stimulas – ar lemia užsakymas, ar jie gimsta iš Jūsų muzikinių idėjų?

- Kai užsakoma parašyti muziką spektakliui arba kinui – tai ir yra stimulas. Apskritai man teatras patiko nuo vaikystės, prie jo buvau pripratęs, todėl buvo labai įdomu kurti muziką spektakliams, vėliau ir kinui. Čia kažkokio dvilypumo nejausdavau. Tačiau šiaip užsakymo parašyti muzikos kūrinį bodėdavausi. Vienintelė išimtis – M.K. Čiurlionio pianistų konkursui sukurti „Lemtis“ ir „Estampas“ – jie radosi kažkaip natūraliai. Vis dėlto užsakymas turi šiek tiek prievartos, jai lyg ir priešiniesi.

Apmaudu, kad muzika teatrui ar kinui, kurią aš su tokiu azartu rašiau, yra vienalaikė. Spektaklis nuimamas nuo scenos, ir tavo muzikos nebelieka. Filmas irgi rodomas tik kurį laiką, ir muzika išnyksta kartu su juo. Lieka tik statistiniai faktai, bet tai mažai guodžia. Gal geriau vietoj šios muzikos, kuriai skyriau tiek daug laiko ir dėmesio, būčiau kūręs kažką kita, kuo net praėjus laikui būtų domimasi, kas būtų atliekama. Deja...

Ar nekilo minčių tos teatro ar kino muzikos, kurią itin branginate, transformuoti ar naujai pritaikyti?

- Vienas kompozitorius yra pasakęs: „Esi prastas kompozitorius, jei nemoki parduoti tos pačios muzikos tris kartus.“ Žinoma, šis pasakymas labiau paradoksalus.

Mano stalčiuose yra nemažai pradėtų ir užmestų kūrinių. O taip atsitikdavo todėl, kad pradedant įsivažiuoti, turint aiškų darbo planą ir viduje girdint būsimą kūrinį, taip sakant, esant toje sferoje, ateina laikas išvažiuoti gastrolių kokiam mėnesiui ar ilgiau. Vėliau grįžti, tą prarastą dvasią gaudai, gaudai, o ji jau išslydusi. Aišku, retkarčiais atsargas revizuoju, tad vienas kitas dalykas ir panaudojamas, bet apskritai tai šaukštai po pietų. Kai rašai kūrinį, privalai būti susikoncentravęs, negali išsijungti iš to lauko – girdėjimo lauko, emocinio lauko.

Nesu konvejerinio darbo šalininkas, kai vos užbaigęs vieną kūrinį iškart rašai kitą. Tokios kūrybos susidaro daug opusų, bet kiek jų turi išliekamąją vertę – nežinau. Aš dirbu gana lėtai – esu krapštukas, lėtai nokstantis, ir jei negirdžiu to, kas yra po pieštuku, vadinasi, kažkas ne taip. Esu linkęs atsakyti už kiekvieną natą, kad jinai nebūtų atsitiktinė arba prabėganti. Bet tai nereiškia, jog ta muzika gera...

Koks tradicijos ir šiuolaikiškumo santykis vyrauja Jūsų muzikos kūryboje? Kaip Jūs suprantate muzikos (ar apskritai meno) kūrinio šiuolaikiškumą – ar tai naujų madų vaikymasis, nūdienos realijų atspindėjimas, ar dar kas nors?

- Jūs jau pasakėte žodį „vaikymasis“, tai to vaikymosi man kaip tik niekad nesinorėjo. Žinoma, kartais pajunti, kad muzika nužengė kažkur tolyn, ir tu jau užsisėdėjai. Tada darai išvadas. Bet neturiu tikslo žūtbūt skverbtis į avangardą. Mane tenkina, jeigu muzika atliekama. Juo labiau jeigu ją atlieka jauni žmonės. Šiandien...

Vis dėlto ar būta kokių nors radikalesnių bandymų muzikos srityje?

- Dar studijų metais pirmosios landos geležinėje uždangoje buvo išvažiavimai į „Varšuvos rudens“ festivalius, kur kaip tik mums atsivėrė visa tai, kas darosi už sienos. Ir daug kas pribloškė. Tada mes, keli studentai, įkūrėm grupę, kuri vadinosi ŠLAF-B (Juozas Širvinskas, Chaimas Lifšicas, Julius Andrejevas, Putinas Fledžinskas ir Michailas Barolskis). Tuo metu kai kurių partitūrų buvo neįmanoma gauti, tad važiuodavome į Maskvą, o Lenino bibliotekoje gaudavome bei parsiveždavome fotojuosteles su partitūromis. Taip pas mus atsirado ir A. Shönbergas, ir A. Webernas, ir P. Boulezas. Pradėjome rengti Aktorių namų salytėje, visuomet lūždavusioje nuo smalsuolių, paskaitas, kurios vadinosi „Nuo Shönbergo iki...“. Kai iš Maskvos buvo atvažiavę vadinamieji nepripažinti kompozitoriai, jie tiesiog akis išpūtė, kad mūsų gatvėse kabo afišos „Nuo Shönbergo iki...“.

Ačiū Dievui, Kompozicijos katedrai tuomet vadovavo E. Balsys, ir jis mus paprotino, kad veiktume išmintingiau ir gudriau. Taip tarp minėtų autorių įrašų atsirado lietuvių kompozitorių kūrinių. Mes leisdavome įrašus, nes tokios muzikos atlikėjų dar neturėjome. Ir taip gana ilgokai gyvavo tas mūsų ŠLAF-B, buvome net sukūrę kolektyvinę muziką Lietuvos kino studijos dokumentiniam filmui „Nuo asilo iki mąstytojo, arba šis tas apie informaciją“ (rež. Algirdas Tumas, 1967). Ilgainiui visi išsiskirstė savais keliais – du nariai išvažiavo į užsienį, ir, aišku, grupė neišsilaikė.

Žinoma, sąlytis su naująja muzika negalėjo neatsiliepti kūrybai. Pavyzdžiui, paveiktas dodekafoninės sistemos parašiau teleoperą „Liūdna pasaka“, chorinį ciklą „Feniksas“.

Dabartiniai studentai, ko gero, sunkiai įsivaizduoja, kokiomis sąlygomis teko anuomet studijuoti...

Kitoks tada buvo muzikinis auklėjimas mokyklose – pamenu, mūsų pedagogai teigdavo, kad dodekafonija yra ta pati kakofonija, ir visas aiškinimas. Netgi Stravinskis buvo draudžiamas. Kai pirmaisiais metais studijavau fortepijono specialybę ir radau tėvo bibliotekoje Igorio Glebovo knygą, kurioje buvo gana smulkiai išanalizuotas pirmasis Stravinskio kūrybos periodas, surengiau paskaitą mūsų Konservatorijoje, dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje. Na, ir „gavau velnių“. Tai tiesiog buvo neleistina.

Tačiau Jūsų noras skleisti svarbias idėjas, užsiimti šviečiamąja veikla gyvas iki šiol...

- Dabar tai kur kas geriau daro kompozitoriai Mindaugas Urbaitis ir Šarūnas Nakas radijo „Klasika“ laidose. Yra daug talentingo jaunimo, kuris toli pažengęs, ir norisi, kad neprarastų to pasiaukojimo švietėjiškai misijai.

Jums jau tekę gyvenime praeiti daug gražių, prasmingų etapų. Jei tektų kurį nors pakartoti – ar ką nors darytumėte kitaip?

Gali būti. Šiaip jau įprasta sakyti „aš nieko nekeisčiau“, bet, aišku, kažko atsisakyčiau ir bandyčiau ieškoti labiau subalansuoto gyvenimo. Žinoma, reikia uždirbti duoną, ir tai yra neišvengiama kasdienybė. Jau kadaise esu sakęs, kad manau, jog menininkas turi būti vienas. Turiu omeny, kad tada esi pats už save atsakingas. O jei tu atsakingas už savo šeimą, tai privalai atsižvelgti į tas pareigas, į tą būtinybę.

Be to, manau, kad antrą kartą turbūt nesipainiočiau į jokią vadovavimo veiklą.

Ar tai susiję su tarpsniu, kai buvote LNOBT generaliniu direktoriumi (1999–2001)?

Taip, tai buvo tikrai pats sunkiausias laikotarpis. Bet, antra vertus, mane labai praturtino tiesioginis susidūrimas su opera, baletu, su ryškiomis asmenybėmis, su bandymu išjudinti rutiną, kuri buvo to meto teatre. Pasipriešinimas buvo labai didelis. Puoselėjau svajonę, pavyzdžiui, kad pasikeistų mūsų baleto meninės išraiškos priemonės. Dėl to džiaugiuosi, kad teatre atsirado kinų, prancūzų, lenkų choreografų. Pagaliau mano svajonė buvo „Raudonoji Žizel“, ir kai įvyko ši premjera, pajutau, kad nors kažką esu padaręs. Tada padėjau pareiškimą ir išėjau.

Jūsų jubiliejinė sukaktis praėjo kukliai ir nepastebimai – be tokioms progoms būdingos šventinės pompastikos, be gausybės sveikinimų. Ar tai buvo sąmoningas Jūsų pasirinkimas?

Viso to atsisakiau, mat esu kiek prietaringas. Man lemtingas skaičius – septyni. Turiu tikslą sulaukti 77-erių ir tada pakviesti atšvęsti...

Tikite skaičių magija?

Tikiu šiek tiek, su šypsenėle.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Kristina Logvinovienė